ŠEŠIOS SAVAITĖS

ZENONAS IVINSKIS

Praėjo jau 14 metų nuo to reikšmingo fakto, kai Levas Prapuolenis per Kauno radijofoną 1941 birželio 23 rytą pusiau dešimtos paskelbė lietuvių tautai seniai lauktą naujieną:

“Raudonieji budeliai, žiauriai kankinę mūsų kraštą... šiuo metu siaubo apimti netvarkingai bėga... Artėja visų Lietuvos žemių išvadavimo valanda... Broliai lietuviai!.. Imkitės ginklo... Tegyvuoja laisva nepriklausoma Lietuva!”

Tame pat atsišaukime, kuris per visą birželio 23 buvo kartojamas, buvo paskelbta ir Lietuvos Laikinosios Vyriausybės (toliau: LLV) sudėtis.

Vyriausybę paskelbti, perimti valdžios įstaigas į vyriausybės rankas, kad atėję vokiečiai jau rastų ne sovietinius okupantus, bet nepriklausomos Lietuvos organus, buvo vienas iš pagrindinių sukilimo tikslų. Dėl to rengiant sukilimo planus, buvo kuo slapčiausiai planuojama ir vyriausybės sudėtis. Dar balandžio pradžioje viename iš pasitarimų teko dalyvauti ir man. Jame jau buvo minimos pavardės asmenų, kurie turėjo po sukilimo perimti kuo skubiausiai ministerijas. Per gegužės mėn. ministerių sudėtis buvo galutinai paruošta. Kaikurie iš numatytų į ministerius negyveno Kaune arba dėl birželio deportacijų nebeteko ryšio. Tad kaikurie apie savo dalyvavimą vyriausybėje tesužinojo tik iš radijo.

Dar ir po 14 metų negalima visapusiškai — istoriškai kalbėti apie aną vyriausybę. Iš dalies dėl to, kad daug suslėptų originalių ir svarbių dokumentų šiuo metu yra neprieinami — o jų teko prisirinkti kelis luobus, teko taip pat kasdien užrašinėti apie įvairius kontaktus, santykius su vokiečiais, svarbesnius epizodus iš kabineto veiklos. Nuo atviro pavaizdavimo verčia susilaikyti ir tas faktas, kad kaikurių svarbių asmenų veiklos ne tik negalima dar liesti, bet būtų neprotinga minėti ir jų pavardes. Toji žiauri realybė betgi nekliudo perduoti dalį tų atsiminimų, kurie atskleidžia vyriausybės veiklą, jos santykius su visuomene ir su nauju okupantu.

DAR TIK Į LAISVĘ

Kai pirmadienį birželio 23 per radiją buvo paskelbta vyriausybė, jos nariai dar negalėjo susirinkti. Sovietų kariuomenės daliniai, kad ir pakrikę, dar švaistėsi po miestą, visur poškėjo šūviai, o masė bėgo Ukmergės plentu.

Pirmas pranešimas per radiją užtiko J. Ambrazevičių ir mane berengiant rankraščius naujam laikraščiui. Jam čia buvo duotas simbolinis vardas — “Į Laisvę”. Buvo jaučiama, kad laisvė dar neatėjo. Dar tik pakeliui į ją. Tad tik tuo vardu buvo paleistas laikraštis. Tuo vardu jis ėjo visus 1941 metus. Bet mažėjo laisvės viltys, ir Kaune imta leisti kolaborantinės dvasios dienraštis “Ateitis” vietoj “Į Laisvę”. Tad nuo 1943 m. pradžios “Į Laisvę” buvo jau Lietuvių Fronto atgaivintas pogrindyje. Paskutinis mane pasiekęs “Į Laisvę” nr. yra 1944.6.20 (Nr. 34). Tremtyje jis buvo atnaujintas 1948 m., pakeičiant rotatorinį biuletenį “Mažąjį Židinį”...

VYRIAUSYBĖ “LOPOSI”

Tik birželio 24 rytą telefonais susisiekus ir sutarus vietą, pasieniais, pasisaugodami nuo atsitiktinai skraidančių kulkų, rinkosi LL vyriausybės nariai pirmojo posėdžio. Jis įvyko Donelaičio gatvėje, buv. Leono XIII fondo namuose, kur anksčiau buvo “XX amžiaus”, paskui “Tarybų Lietuvos” redakcija. Posėdžiavo vos keli vyriausybės nariai. Pats ministeris pirmininkas, užs. reikalų ministeris ir krašto apsaugos ministeris nebuvo galėję atvykti iš Berlyno. Buvo žinia, kad du kiti jau niekad neatvyks. Kiti dar buvo toje Lietuvos dalyje, kuri tebebuvo bolševikų rankose. Bet laukti nebebuvo galima. Reikėjo pastatyti vokiečius prieš įvykusį faktą, kad jie ateitų ne į sovietinę, o į laisvą Lietuvą, kurios įstaigos yra jau Lietuvos vyriausybės rankose.

Apie min. pirmininką nebuvo jokios tikslesnės informacijos. Tik viltys, kad jis atvyks. Jo pareigų iš čia susirinkusių niekas nenorėjo prisiimti. Padėtį tada gelbėjo J. Ambrazevičius, švietimo ministeris, pasižadėdamas eiti pirmininko pareigas, iki jis atvyks. Buvo manoma, kad tai trijų keturių dienų klausimas. Realybė pasirodė skaudesnė. Vokiečiai jo neišleido. Kai tai paaiškėjo, švietimo ministeris norėjo nusikratyti prisiimtomis ministerio pirmininko pareigomis porą kartų, kitiems jas piršdamas. Bet niekas nesutiko.

Tą pat dieną reikiant ministerijas perimti, reikėjo kooptuoti naujų ministerių, kurie nebuvo paskelbti per radiją. Atsimenu, tiesiai iš kalėjimo ištrūkęs atėjo į LL vyriausybės patalpas pk. J. Narakas, Einąs min. pirm. pareigas tuo pirmu susitikimu pristojo prie Narako, kad sutiktų perimti vidaus reikalų ministeriją. Pulkininkas pradėjo aiškintis, kad permaža turįs administracinio patyrimo; bet jis matęs gatvėje jau laisvą pulk. J. Šlepetį, kuriam administracija savas reikalas. “Susiraskite pulk. Šlepetį ir susitarkite, katras perimsite darbą”, ragino pirmininkaujantis. Po poros valandų prisistatė abudu pulkininkai, abudu išdžiovintais veidais, nukirptais plaukais. Juodu jau susitarę: pulk. Šlepetys bus ministeris, antras pulkininkas pavaduotojas.

Tą pat dieną tiesiai iš kalėjimo į LL vyriausybės patalpas atsvyravo su neišnykstančiu iš veido šypsniu ir dr. Pranas Dielininkaitis. Iš čia buvo duotas įsakymas paskelbti per radiją jo ir eilės kitų išsilaisvinusių kalinių pavardes, kad jų giminės, kurie dar neturėjo progos susisiekti su laisvaisiais, patirtų gerą naujieną. Dielininkaitis turėjo perimti darbo ministeriją, iki galės atvykti dr. J. Pajaujis, kuris per radiją buvo paskelbtas tos ministerijos vadovu. Vietoje neatvykusio finansų ministerio J. Matulionio

— įprašytas tas pareigas eiti St. Lušys, kuris čia buvo prisistatęs ir kuris paskiau buvo toje ministerijoje viceministeriu. Panašiai buvo pakviestas į teisingumo ministerius M. Mackevičius. Tą pat dieną buvo sudarytas štabas, kuris toliau vadovautų kariniams veiksmams valant ar kovojant su bolševikais — gen. St. Pundzevičius, gen. M. Rėklaitis, pulk. dr. J. Vėbra; paskirtas Kauno komendantu pulk. J. Bobelis. Jau vėliau ir formaliau buvo pakviestas į sveikatos ministerius dr. Vencius, susisiekimo A. Novickis, ir viceministeriai: K. Germanas — susisiekimo, J. Rainys — švietimo, J. Venclova — žemės ūkio, Pr. Padalskis — prekybos, J. Mikaila — pramonės, V. Švipas — komunalinio ūkio, pulk. Grudzinskas, - — maisto tiekimo valdytojas, J. Senkus — informacijos direktorius, taip pat Kauno burmistru paskirtas K. Palčiauskas.

Ministerių skaičius buvo išplėstas tiek, kiek tų ministerijų reikėjo perimti. Taip buvo papildytas ir palopytas LV komplektas.

Birželio 26 vyriausybė iš Leono XIII namų persikėlė į buv. Taupomųjų kasų rūmus, priešais teatrą, kur buvo “LTSR” komisarų tarybos rezidencija. Ministerio pirmininko pareigas einančiam J. Ambrazevičiui teko M. Gedvilos kabinetas, iš kurio bėgdamas komisarų tarybos pirmininkas nebuvo spėjęs pasiimti nė partijos bilieto. Šalimais pirmininkaujančio buvo kanceliarijos viršininko (dr. V. Viliamo) kambarys. Kitame pirmininkaujančio šone buvo posėdžių salė, kur ministerių kabinetas posėdžiavo kasdien ne tik popiečiais, bet dažnai ir priešpietinėmis valandomis.

LLV ŠAUKIASI Į VISUOMENĘ

Jau birželio 25 LLV paskelbė atsišaukimą į tautą. Jame skaitome:

“Nepriklausomosios Lietuvos valstybė jau atstatyta... Raudonosios Lietuvos istorija jau baigta, ir jos puslapį užverčiam kaip klaikų, košmarišką sapną”.

Sunku šiandien gyvai perduoti, su kokiu nuostabiu dvasios pakilimu, su kokiu dideliu širdies palengvėjimu skaitė anuo metu lietuvis šiuos žodžius, nes jie buvo paimti lyg iš jo paties pergyvenimų, kai dar jam nuo veido nebuvo išnykęs masinių deportacijų siaubo šešėlis... Kitas naujas žodis į visuomenę, kai birželio 26 pavakare buvo laidojamos apie 80 partizanų aukų Kauno kapuose. Tarp raudančių motinų ir žmonų bei visos minios, kuriai laidojami buvo nepažįstami, bet broliai, vyriausybės atstovo J. Ambrazevičiaus kalba buvo ištisas himnas lietuvių patriotizmui...

“Kokia stipri tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi būriai, šimtai — tūkstančiai., savo noru ryžtasi mirti, bet ne vergauti”.

Per radiją girdimam tokiam žodžiui visa Lietuva tegalėjo pritarti, nes visoje Lietuvoje gausiai pridygę partizanų kapai skelbė akivaizdų tautos karžygiškumą.

Entuziazmas ėjo per kraštą. Įvairūs kolektyvai, įstaigos, įmonės, inteligentai, darbininkai, ūkininkai džiaugėsi išsivadavimu iš vergijos. Sveikinimai vyriausybei ėjo dešimtimis iš įvairiausių vietų. Reikėjo tiesiog jaudintis, skaitant ant “pergamento” ar kokio kitokio provincijos krautuvėje surasto popieriaus gražiai išrašytus ir išpieštus sveikinimo tekstus, po kuriais buvo šimtai pavardžių, dažnai rūpestingai darbo rankų išvingiuotomis raidėmis. Kai telegrafas ir telefonas iš viso tik karo reikalams teveikė, tokie sveikinimai būdavo pristatomi savomis priemonėmis — motociklais, dviračiais, arkliais ir pėsčiomis, ir jų susidarė stora byla.

LL VLRIAUSYBĖS NARIAI

KAZYS ŠKIRPA —min. pirm. nominuotas

JUOZAS AMBRAZEVIČIUS — švietimo min., ėjęs min. pirm. pareigas

ADOLFAS DAMUŠIS — pramonės min.

VYTAUTAS LANDSBERGIS -ŽEMKALNIS — komunalinio ūkio min.

MEČYS MACKEVIČIUS — teisingumo min.

JONAS MATULIONIS — finansų min.

ANTANAS NOVICKIS — susisiekimo min.

JUOZAS PAJAUJIS — darbo min.

STASYS RAŠTIKIS — krašto apsaugos min.

RAPOLAS SKIPITIS — užsienių reik. min. (nominuotas)

JONAS ŠLEPETYS vidaus reikalų min.

PRANAS VAINAUSKAS— prekybos ir kontrolės min.

KSAVERAS VENCIUS— sveikatos min.

BALYS VITKUS — žemės ūkio min.

LEVAS PRAPUOLENIS — LAF įgaliotinis prie vyriausybės

Sekmadieniais vyriausybės nariai, kol nebuvo jiems atimtos paskutinės susisiekimo priemonės, lankė provinciją ir informavo gyventojus apie padėtį. Ir visuomenė gyveno tuo pačiu užsidegimu, iš kurio kilo ir būdingas vienoje kalboje vyriausybei pirmininkaujančio pareiškimas:

mums buvo padovanotos gyvybės, ir jas turime dabar paskirti Lietuvos labui...

Kai atėjo pati sunkiausia diena naujoje okupacijoje, kai naujasis okupantas reikalavo, kad vyriausybė nebesivadintų vyriausybe, o tik “ratais” ar panašiai, savo nusistatymui ir balsui sustiprinti vyriausybė susikvietė apie 60 įvairių visuomenės veikėjų. Ir čia be jokio svyravimo visuomenės atstovai pritarė vyriausybės nusistatymui neišduoti idealo, vardan kurio sukilėliai kraują liejo.

Bet tie vokiečių reikalavimai ir spaudimai vis stiprėjo ir stiprėjo.

PRIEŠ LLV NACIAI

Jau birželio 25 rytą Kauno karo lauko komendantas gen. Pohl įsakmiai pabrėžė LL vyriausybės atstovams (J. Šlepečiui, V. Landsbergiui-Žemkalniui, St. Lušiui ir Z Ivinskui), kad su LL vyriausybe jis negalįs tartis: tam jis neturįs jokių įgaliojimų. Bet su tos vyriausybės paskirtu komendantu pulk. J. Bobeliu palaikyti santykius jau nematė kliūčių. Nors gen. Pohl ir vėliau parodė didelio korektiškumo LL vyriausybės atžvilgiu, bet iš dažnų vizitų pas jį (savo “Feldkommandantur” gen. Pohl įkūrė buv. Lietuvos užsienių reikalų ministerijos rūmuose) buvo matyti, kad jam buvo trukdoma palaikyti betkokius santykius su lietuvių vyriausybe; jis visdėlto parodydavo daugiau respekto jai, nei jam buvo leidžiama iš viršaus. Čia jau reiškėsi ir toliau labiau ryškėjo skirtinga kariuomenės ir partijos linija, ar bent taktas.

Tos pačios dienos vakare, kai gen. Pohl ant rotušės aikštės žolyno LL vyriausybės nariams davė audienciją ir atsakinėjo į įvairius klausimus, per Kauno radiofoną vokiečių kariams vokiškai “Propaganda Kompagnie” spikeriai kalbėjo apie senųjų “ordino žemių” laimėjimą, apie “vokiečių Memelio (Klaipėdos) atgavimą” ir tt. Tą pat dieną, rodos, ir vokiečių telegramų agentūra paskelbė miglotais žodžiais, kad esą Baltijos kraštuose kaikurių asmenų reiškiamos aspiracijos neišreiškia auswaertigesamto nuomonės...

Nuo šio momento apdairiau galvojančiam lietuviui buvo aišku, kad LL vyriausybės dienos negalės būti ilgos; kad vokiečiai yra perdėm priešingi nepriklausomai Lietuvai atstatyti. Birželio gale buvo aišku, kad lietuvių tautos sukilimas prieš bolševikus ir LL vyriausybės paskelbimas buvo stipriai susikryžiavę su nacių tikslu — iš Baltijos kraštų pagaliau pasidaryti žemės ūkio bazę, taip reikalingą industrializuotam reichui. Naciai vaizdavosi, kad jie atbaigs tai, ko neįstengė kryžiuočių ordinas (pal. “Mein Kampf”).

Tai buvo skaudi ir žiauri tikrovė, prieštaraujanti žmonių viltims. Ir vyriausybė jautė, kaip okupantai žingsnis po žingsnio vis labiau suvaržo jos veikimo laisvę ir kaip, nepaisydami protestų, viską perima į savo rankas. Buvo neleista lietuviam organizuoti savo tautinio korpo, o iš raudonosios armijos ištrūkusius lietuvių dalinius iš karto paėmė į nelaisvę. Tuojau buvo užblokuotas radiofonas vyriausybės skelbimams, sukonfiskavo pašto ženklus, išleistus sukilimui paminėti. Nebebuvo galima vyriausybei pasinaudoti tuo pačiu “Į Laisvę” laikraščiu. Norėjo, kad vyriausybė pasiliktų be balso, ir tada, tikėjosi, savaime apie ją visi užmirš. Toliau atėmė visas susisiekimo priemones, kad negalėtų vyriausybė nė pajudėti. Pagaliau naciai atėmė ir min. kabineto patalpas, neleisdami pasiimti net rašomųjų mašinėlių; ministerio pirmininko kabinete įsikūrė komisaras Crameris, o LLV persikėlė Donelaičio gatvėje į senuosius min. kabineto namus. Visa tai buvo daroma tylomis, neva karo reikalais pasiteisinant.

Tik pačios LL vyriausybės narių nedrįso internuoti ar smurtu nušalinti. Tai nebūtų populiaru. Iš kitos pusės nenustojo mėginę pačios vyriausybės narius geruoju palenkti į savo pusę. Iš Berlyno atsiųsti lietuviai (Dr. P. Germantas ir kt.) bandė įtikinti LL vyriausybę, kad esą nelaikas išeiti su “separati-niais” planais, kol bolševizmas neparblokštas. Atėjus pergalės dienai fuehreris esą neužmirš lietuvių tautos. Tie balsai buvo taikomi į J. Ambrazevičių, gen. Raštikį ir kitus vyriausybės narius (greitai dr. Germantas tos misijos atsisakė ir su J. Ambrazevičium, Z. Ivinskiu, K. Alminauskiu ėmė slaptai bendradarbiauti, sumaniai ir drąsiai vykdydamas antinacinę politiką Lietuvos mokyklose).

Kai gestapo bei SD (Sicherheitsdienst) žinioje dirbančių lietuvių balsai buvo persilpni peršaukti lietuvių aspiracijas, iš Berlyno atvyko, iš “Hauptamt der Sicherheitspolizei und des SD” pats pulk. dr. Greife, kuris dar prieš karą buvo turėjęs įvairių kontaktų su lietuviais Berlyne, Karaliaučiuje ir kitur. Jis pirmiausia kibo į gen. Raštikį. Kai jo įkalbinėjimai ir grasinimai represijomis prieš atskirus vyriausybės narius nepaveikė, liepos 12 atvyko iš partijos (NSDP) užsienių politikos biuro, kuris veikė prie Ribbentroppo ministerijos, pats to biuro vedėjas, jaunas energingas dr. Kleistas. Akivaizdoje visos savo gausios svitos jis pareiškė J. Ambrazevičiui ir Z. Ivinskiui, kad LL vyriausybė negali būti toleruojama; ji turi persiformuoti į kokį komitetą ar tarybą prie vokiečių valdžios; kad iš pulk. K. Škirpos, kuris tuo metu sėdėjo Berlyne, nieko nesitikėtų, nes su juo vokiečių vyriausybė nepalaiko ryšio.

Ir Kleistas išvyko negavęs to, ko buvo atvykęs.

Pasikalbėjimas su Kleistu buvo prieš pietus. Atsitiktinis, ar neatsitiktinis buvo dalykas, kad tą pat dieną pavakare karo lauko komendantas gen. Pohl atsiuntė einančiam ministerio pirmininko pareigas ir krašto apsaugos ministeriui specialius kvietimus į karių teatrą, kuriuose po kelis kartus buvo tituluojama dr. Kleisto draustu vartoti titulu: ministeriu...

LIETUVIŲ RANKOS PRIEŠ LLV

Gestapas griebėsi pagaliau savo išmėgintos priemonės — skaldyti puolamą auką, susirasti lietuvių, kurių rankomis likviduotų visos tautos aspiracijas. Jis pasirėmė senu vokiečių bendradarbiu, buv. Lietuvos kariuomenės majoru J. Pyragium ir grupele jo vadovaujamų jaunų vyrų, kurie dėl savo ankstesnio palankumo vokiečiams tarėsi turį teisę tvarkyti lietuvių tautos santykius su vokiečiais. Su šitais politiniais avantiūristais ar kaikuriais gal suklaidintais vyrais Sicherheitsdienst surežisavo aną žinomą išdavystę — liepos 23—24 nakties “perversmą” prieš LL vyriausybę, nors paskui jie aiškino, kad tai buvo nukreipta tik prieš Kauno miesto komendantą pulk. J. Bobelį.

Nesileisdamas čia į to sukilimo kaltininkus, tepaminėsiu tik, kad per juos naciai savo tikslą pasiekė: pirmu kartu sukompromituodami lietuvių visuomenę, sudarydami įspūdį, kad ji nevieninga, kad LL vyriausybės nusistatymui nepritaria “visuomenė”... Kai einąs min. pirmininko pareigas pareiškė vienam iš tų “perversmininkų”, jog jie sukompromitavo lietuvių tautą ir tegul jie dabar perima LL vyriausybės pareigas ir atsakomybę prieš tautą, tada jis nenorėjo imtis vyriausybės pareigų, nes jas pasiimti ir toliau ginti nepriklausomybės siekimus būtų nusikaltimas prieš gestapą, o sutikti nepriklausomybės išsižadėti būtų nusikaltimas prieš lietuvių tautą. Nei vieno, nei antro jie nenorėjo.

Lietuviškų avantiūristų skandalas buvo sukeltas liepos 23 — 24 d. — kaip tik LL vyriausybės užgniaužimo išvakarėse. Liepos 25 d. jau formaliai buvo paskelbtas Ostlandas su reichskomisaru Lohse, su Lietuvos generaliniu komisaru von Ren-telnu, su gebietskomisarais.

Šitas komisariato įsteigimas padarė toliau LL vyriausybės veikimą visai nebeįmanomą. Vienam tos vyriausybės nariui, gen. St. Raštikiui, generalkomisaras mėgino įpiršti, kad jis prisiimtų komisaro patikėtinio pareigas. Bet gen. Raštikis atsisakė. Tada gen. komisaras pasirinko pirmuoju tarėju ne vyriausybės žmogų — gen. Kubiliūną (kurio pavardė buvo paskelbta “Kubilanas”).

Rugpiūčio 5 d. LL vyriausybės buvo paskutinis posėdis. Pirmininkaujančiam padarius viso 6 savaičių laikotarpio apžvalgą, vyriausybė konstatavo, kad dėl okupacinės valdžios daromų kliūčių, LL vyriausybė yra priversta sustabdyti savo veikimą prieš savo ir tautos valią... Tą pat vakarą vyriausybė, L. Aktyvistų Frontas, gausi visuomenė susirinko į karo muziejaus sodelį, pirmininkaujantis švietimo ministeris ir krašto apsaugos ministeris padėjo vainiką prie nežinomo kareivio kapo... Bet ir tai naujam okupantui rodės pavojinga — šios paskutinės iškilmės foto nuotraukas gestapas tiesiog iš fotografo sukonfiskavo.

LLV REIKŠMĖ

Politiniu atžvilgiu LL vyriausybės paskelbimas ir išsilaikymas šešias savaites buvo sukilimo prieš bolševikus apvainikavimas. Vyriausybės buvimas rodė, kad sukilimas tikrai atkūrė suvereninius organus pačiame krašte. Jos reiškiama krašto valia turėjo kito efekto, nei atstovų, kurie yra užsieniuose ir savaime toli nuo pačios tautos. Antikomunistinės vyriausybės buvimas niekais vertė sovietinę propagandą, kuri tvirtino, kad lietuviai savu noru esą įsijungę į Sovietų Sąjungą. Jeigu tautos valia būtų buvus tokia sovietinė, tai tauta būtų neprileidusi antisovietinės vyriausybės ir ją likvidavusi. O jos veikimą likvidavo tik naciai.

LL vyriausybės veikimas niekais pavertė ir eilę nacių propagandos triukų. Pvz., kai naciai norėjo pasirodyti Lietuvos ūkininkų geradariai ir grąžinti jiems žemes, tai jie buvo pasivėlavę, nes LL vyriausybė jau buvo panaikinusi sovietinę nacionalizaciją, ir visas žemes faktinai jų savininkai valdė. Tada naciai turėjo paskelbti, kad jie pripažįsta sovietinę nacionalizaciją, ir paskui individualiai atskiriems ūkininkams žemes grąžinti. Iš tokio farso buvo tik pikto juoko.

Rezistencijai prieš naują nacinę okupaciją LL vyriausybės veikimas turėjo taip pat didelės reikšmės. Ji suspėjo parinkti į ministerijas ir savivaldybių administracinį personalą žmones, nusiteikusius lietuviškai, aktyviai, kovingai. Jų žymi dauguma išliko ministerijas perėmus civilfervaltungui. Savais pataikūnais vokiečiai nepajėgė jų pakeisti. Valdžios įstaigose susodinti, šitie lietuviai patriotai saugojo jaunimą nuo nacinimo ir nuo ėmimo į darbus ar kariuomenę; įspėdinėjo pogrindines organizacijas nuo gresiančio gaudymo į darbus; iš ūkinių įstaigų parūpindavo materialinės globos suimtųjų šeimoms. Eilė šitų tylių kovotojų savo ištikimybę rezistencijai ir Lietuvai baigė kacete.

Paskiau susikūręs Vlikas ir kiti “veiksniai” memorandumuose užsieniui gausiai operuodavo sukilimo ir LL vyriausybės buvimo argumentu prieš sovietus. Bet LL vyriausybės buvimas ir veikimas tų pačių veiksnių būdavo nutylimas pareiškimuose, skirtuose vidaus reikalams. Tiesa, atkuriant užsieniuose Lietuvos laisvinimo organą, kaikurie teisininkai siūlė atgaivinti LL vyriausybės veikimą. Tada atkristų visokių ginčijamų įgaliojimų, ginčijamos subordinacijos klausimai. Bet jau buvo pasireiškęs kitas organas — Vlikas. Psichologiškai suprantama, kad nė vienas organizmas patsai nenori išnykti ar į kitą formą pereiti. Dar svarbiau, kad Vlike pirmuoju smuiku jau grojo senosios atgijusios partijos, o jos jautė, kad LL vyriausybė nebuvo nei partijos, nei jų padaras. Dėl to kuriant toliau laisvinimo organizacijos rūmą reikšminga LL vyriausybės plytelė buvo atidėta į šalį.

Į LaisvęNr. 4 prof. Adolfas Damušis pasakojo apie herojinę lietuvių rezistenciją, prasiveržusią 1941 m. sukilimu prieš pirmąją sovietinę okupaciją. Jo pasakojimą pratęsia dabar prof. Zenonas Ivinskis, kalbėdamas apie sukilimo paskelbtą Lietuvos Laikinąją Vyriausybę.

Prof. Z. Ivinskis nebuvo Laikinosios Vyriausybės narys. Bet jo paslaugomis naudojosi tuo metu daugelis ministerijų, kai tekdavo kurį reikalą aiškintis su vokiečiais. Jis taip pat rinkosi šiuo metu svarbesnę dokumentaciją ir veik kiekvienos dienos vakarą pirmininkaujantis vyriausybei painformuodavo jį apie svarbiuosius dienos įvykius, kad juos galėtų surašyti į savo vedamą dienoraštį.