Partizanai: Istorija ir dabartis

STEIGIAMASIS SEIMAS

SIMAS SUŽIEDĖLIS

Pranešimas 1955 m. gegužės 22 d. viešame New Yorko lietuvių susirinkime Steigiamojo Seimo susirinkimo 35-tąsias metines minint.

STEIGIAMASIS SEIMAS buvo išrinktas 1920 m. balandžio 14, 15 ir 16 visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, proporcine rinkimų sistema. Balsavimai praėjo pakilia, daugelyje vietų šventiška nuotaika, vykstant į rinkimus vilkstinėmis ir dainuojant. Balsavo daugiau kaip 90 procentų turinčių balsavimo teisę Lietuvos gyventojų. Lietuviai surinko 91,9% visų balsų, žydai — 5,3%, lenkai — 2,6%, vokiečiai — 0,9%. Tai rodė, kad atkuriamos Lietuvos valstybės plotas, kuris dar nebuvo pastovesnių sienų aprėžtas, buvo grynai lietuviškas; vienų tiktai lenkų galėjo būti kiek daugiau, tačiau jie rinkimus boikotavo ir laukė, kad Lenkija užims visą Lietuvą. Lenkai savo rankose laikė Vilnių ir buvo užėmę didesnį rytinės ir pietinės Lietuvos plotą, negu jį vėliau skyrė akloji siena.

Rinkimuose daugumą balsų gavo krikščioniškasis blokas: krikščionys demokratai, ūkininkų sąjunga, darbo federacija — viso 59 atstovus; susiblokavusi valstiečių sąjunga su socialistais liaudininkais demokratais pravedė 28 atstovus; socialdemokratai — 12, žydai — 7, lenkai — 3, vokiečiai — 1, nepartiniai — 2 (K. Zubauską ir J. Žitinevičių); viso 112 atstovų. Savo darbą St. Seimas pradėjo 1920 m. gegužės 15, baigė 1922 m. spalio 6. Per 29 mėnesius buvo sušaukti 257 plenumo posėdžiai, sudaryto 2 ministerių kabinetai, išleista apie 300 įstatymų, priimta konstitucija ir žemės reformos įstatymas.

PIRMOJO POSĖDŽIO St. Seimas susirinko 1920 m. gegužės 15, šeštadienį, paskutinę savaitę prieš Sekmines. Diena buvo ūkanota. Žemi debesys dulkė rasomis į gaivų pavasario želmenį. Diena buvo gera sodinti naujiem medeliam. St. Seimas savo darbų pradžiai pasodino kelis ąžuolėlius. Gal būt, tie ąžuoliukai buvo išdygę iš gilių, nubirusių nuo senų ąžuolų, kurie dar šlamėjo didžia Lietuvos praeitimi. Tiek ir tebuvo likę tos senos, garsios praeities; visa kita jau buvo nauja. Nauji buvo pasodinti ir ąžuolai — lietuvių tautos patvarumo simboliai.

St. Seimo rankos naujus medelius įdaigino Žaliojo kalno kaubury. Jis savo skardžiu leidosi į gatvę ir rūmus, kurie vėliau Seimo vardą gavo. Greta buvo ir prezidentūros rūmai. Tame gi kalne, kur ąžuolai buvo pasodinti (pirmąją naktį vieną jau kažkas nupjovė), netrukus iškilo dar kitas St. Seimo paminklas — jo įkurta M. K. Čiurlionio galerija. Joje galėjai matyti to žymaus mūsų dailininko paveikslą, “Karalių pasaka” vadinamą. Gūdžioje ąžuolų unksmėje du karaliūnai ant savo delno laiko saulės vainiku švytintį daiktą — lietuviško kaimo pirkelę. M. K. Čiurlionis dar nepriklausomybės prieaušryje, Vilniaus Didžiojo Seimo vaizdu parodė, kaip iš tamsios ąžuolijos, iš pasaulio užmiršties, iš galingų kaimynų karaliūnų saujoje sugniaužtos ir nuskaustos Lietuvos tvieskė vaiski šviesa — nemarus lietuviškos dvasios žėrėjimas po šiaudiniu stogu. Ta šiaudinė pastogė niūrioje nelaisvėje išliko gaji ir gyva, atspari visokiem negandam, tėvynės meile ir dorumu tviskanti. Ji, ta lietuviška pirkelė, kaip motina kūdikį, savo ąžuoline linge išsupstė nepriklausomybės lūkestį, išlaikė jaunoje kartoje krašto laisvės ilgesį ir atgimė nauja Lietuva.

St. Seimo uždavinys buvo duoti tam lietuviškam kaimui atramą — nuimti jį visai nuo svetimo delno ir įtvirtinti laisvoje savo žemėje, kiek jos dar buvo likę lietuviškos, apgintos ar sunkiai dar ginamos. O likę jos buvo labai maža, palyginti su didžia praeitimi. Nauja valstybė kūrėsi ant nedidelio, karo nualinto ir kaimynų nučiulpto ploto, beveik plyno lauko. Supraskime tai visa to žodžio prasme: nebuvo nei tvirto ūkio, nei pramonės, nei valstybinės administracijos, nei reikiamų įstatymų, nei patyrusių žmonių. Nestigo tiktai vieno dalyko — entuziazmo darbui ir idėjom, arba, tariant Mykolo Krupavičiaus žodžiais, pasakytais Steigiamajame Seime, “gerų troškimų, kuriuos dar reikėjo įvilkti įstatymų rūbuosna”. Ir reikėjo juos įvilkti pagal to gajaus lietuviško kaimo valią, tautos valią.

St. Seimą atidarydamas Antanas Smetona, dar Valstybės Tarybos rinktasis prezidentas, kaip tik ir pabrėžė, kad šią prakilnią, garbingą dieną Lietuva savo priešakyje pastato “savo tautos, savo visuomenės valią”. To buvo laukta jau dvejus metus. Tiek laiko buvo nutekėję, paskelbus Vasario 16 aktą ir pažadėjus, kad turės būti “kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas”. Jis sekė iš Vasario 16 deklaracijos.

Susirinkęs pirmojo posėdžio, St. Seimas surišo save su Vasario 16 aktu dar ir kitu saitu. Vasario 16 rašte Lietuvos Taryba tepaskelbė, kad ji “atstatanti nepriklausomą demokratinimais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę”. St. Seimas visos lietuvių tautos vardu, ta priešakyje pastatyta jos valia, pareiškė, kad demokratinė nepriklausoma Lietuvos valstybė jau atstatyta, kad ji jau veikia. Aleksandras Stulginskis, išrinktas St. Seimo pirmininku, iškilmingai perskaitė tokią deklaraciią: “L^;etuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą Nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaipo demokratinę respubliką, etnologinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm”.

Šį pareiškimą St. Seimo atstovai priėmė atsistoję, plodami ir sugiedodami Lietuvos himną. Nuskambėjo “Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia... vardan tos Lietuvos vienybė težydi”! O tos stiprybės ir vienybės reikėjo labai daug, daugiau negu gerų troškimų, kad galima būtų realiai pasiekti trijų deklaracijoje nusakytų dalykų: a) demokratinės santvarkos, c) etnologinių arba tautinių sienų ir c) išsilaisvinimo nuo kaimynų pretenzijų arba buvusių su jais valstybinių ryšių.

DEMOKRATINĖ SANTVARKA buvo ano meto skambus šūkis ir idealas, pasirinktas dar Vasario 16 akto. Tačiau mažai betrūko, kad Lietuvos demokratinei santvarkai būtų buvęs uždėtas karališkas vainikas, pakvietus princą Urachą ir paskelbus karalium Mindaugu II. Jei ne germaniškas to princo kraujas, kuris mūsų gyslom netiko, bet turėjęs apsaugoti nuo piktesnių kaizerinės Vokietijos užmačių (ji dar nebuvo karo baigusi), rasit, ir nebūtų buvę prasta naująją Lietuvą sumegzti su senąja, su pačia jos pradžia. Demokratija ir po karališku skeptru kartais visai gerai klesti. Galėjo kliūti tiktai nemalonūs praeities prisiminimai ir išgyvenimai rinktinių karalių laikais! Tada buvo irgi savotiška demokratija su diduomenės seimais, demokratija monarchinė ir aristokratinė, sakytumei, dar ir maskaradinė, nes rinktieji karaliai it lėlės buvo šokdinami ant palaido bajorų diržo. Tačiau net Lenkija, klasinė tų rinktinių karalių šalis ir daugiau negu Lietuva paisiusi istorinių ir bajorinių tradicijų, negrįžo į “karališkos respublikos” laikus. Laikai buvo pasikeitę. Karalių sostus vertė stiprios demokratinių sąjūdžių vėtros. Pro monarchijų griuvėsius nepriklausoma Lietuva praėjo neužsidėjusi karališkos kepurės, siūdintos iš bavariškos milinės, nors kviesliai princui Urachui buvo jau nuvežę reikiamą matą ir... lietuvių kalbos gramatiką.

Nuo 1919 m. balandžio 4 Lietuva turėjo laikinąjį prezidentą ir seimo užvadą — Valstybės Tarybą. Išrinkus St. Seimą, abiejų kadencijos pasibaigė. Prezidentas Antanas Smetona, atidaręs pirmąjį St. Seimo posėdį, jame pareiškė, kad visi, kas ligi šiol krašto tvarkymu rūpinosi, “šiandien... pasitraukia ir atiduoda tam aukštajam susirinkimui visą krašto valdymą”. St. Seimas tapo augščiausia krašto valdžia, pirma tokia Lietuvos istorijoje, nes niekada Lietuvoje nėra buvę nei visuotinių demokratiškų rinkimų, nei tokios sudėties Seimo, kuris būtų apėmęs visos šalies gyventojus. Šalia lietuvių, pačių krašto šeimininkų, St. Seime turėjome žydų, lenkų, vokiečių, o vyriausybėje — žydų ir gudų reikalam ministerius. Lietuva ėjo ne tiktai demokratijos, sustiprintos naujų laikų, bet ir senos savo tradicinės tolerancijos keliu. Abu tie dalykai tarp savęs vijosi ir lietuvių tautai buvo savi. Jie sudarė pagrindą naujai valstybinei santvarkai, kuriai laikinas atsparas sukalė laikinoji konstitucija, priimta St. Seimo 1920 birželio 10.

Priėmus laikinąją konstituciją, Lietuvos prezidento pareigos buvo pavestos St. Seimo pirmininkui Aleksandrui Stulginskiui. Jisai pirmąjį seiminį ministerių kabinetą pavedė sudaryti Kaziui Griniui, vėliau taip pat buvusiam Lietuvos prezidentui. Kabinetas buvo sudarytas tokios sudėties: ministeris pirmininkas K. Grinius, vidaus reikalų ministeris R. Skipitis, užsienio — J. Puryckis, krašto apsaugos — K. Žukas, teisingumo — V. Karoblis, švietimo—K. Bizauskas, finansų prekybos ir pramonės — E. Galvanauskas, žemės ūkio — J. Aleksa, žydų reikalam ministeris be portfelio — M. Soloveičikas, gudų — D. Siemaška. Kabinetas buvo koalicinis. Koaliciją sudarė du patys stambieji St. Seimo blokai — krikščionių demokratų (59) ir valstiečių liaudininkų (28). Ministeriais buvo paimti žmonės dar ir nekoalicinių grupių (Galvanauskas, Karoblis, Skipitis). Ieškota plačiausios bazės ir vienybės, kurios kraštui tada labai reikėjo.

K. Griniaus kabinetas išsilaikė apie 20 mėnesių arba du trečdaliu St. Seimo posėdžiauto laiko. O tai buvo laikas, kai reikėjo ruošti ir priimti patys pirmieji ir pagrindiniai įstatymai, kurie tiesė atkuriamai valstybei pamatus, ir kurią reikėjo dar įsiręžus ginti iš lauko ir vesti derybas su užsieniais. Medžiagos skirtingom nuomonėm ir nesutarimam buvo apstu, kabinetui griūti buvo lengva. Visdėlto jis gana ilgai išsilaikė, daug darbo atliko ir atsistatydino tiktai po 1922 sausio 13 dienos Seimo posėdžio, kuriame valstiečiai liaudininkai jų lyderio Mykolo Sleževičiaus buvo išvesti iš koalicijos. Buvo pareikštas nepasitenkinimas dėl kaikurių žemės reformos, mokyklų įstatymo ir konstitucijos paragrafų.

Antrasis ministerių kabinetas, išbuvęs iki pat St. Seimo pabaigos, 1922 vasario 8 buvo sudarytas tokios sudėties: ministeris pirmininkas E. Galvanauskas, vidaus reikalų ministeris K. Oleka, užsienių — V. Jurgutis, krašto apsaugos — B. Sližys, teisingumo — V. Karoblis, švietimo — P. Juodakis, finansų, prekybos ir pramonės — J. Dobkevičius, žemės ūkio — J. Aleksa, susisiekimo — P. Vileišis, žydų reikalam — M. Soloveičikas, gudų — D. Siemaška.

Šiame antrajame kabinete aiškiai krikščioniškojo bloko tebuvo V. Jurgutis, kiti — nepartiniai arba aiškiau neapsisprendę. Tai rodė, kad St. Seimo krikščioniškasis blokas, nors ir turėjo daugumą, nesivarė pats vienas visko tvarkyti. Tiktai užsienio reikaluose ryžosi imtis didesnės atsakomybės.

Antra vertus, parlamentiniame darbe dažnai pasitaiko, kad partijos, jei nesiverčia pikta obstrukcija, išsiskiria tiktai dėl viešumos, siekdamos iš tikrųjų beveik to paties. Tai esti taktikos ir savo linijos reikalas. Už kulisų bendradarbiavimas tam tikroje formoje palieka. Reikia pripažinti, kad to bendradarbiavimo dvasios St. Seimo partijom netrūko. Visos jos vedė ir į tą patį tikslą — laisvą demokratinę Lietuvą. Net jų programose, smulkiau jas panagrinėjus, rasime daug bendro; išsiskirs tiktai kaikurie principai, griežčiau atremti į krikščioniškąjį nusistatymą. Dėl to, jei St. Seimo diskusijose ir nuskambėdavo oponento adresu šiurkštūs žodžiai, taikyti ir platesnei visuomenei išgirsti, balsuojant, žiūrėk, karštis yra jau atvėsęs ir jei nepasisakoma už, tai bent susilaikoma. Taip yra praėję St. Seime du pagrindiniai įstatymai — konstitucija ir žemės reformos įstatymas.

KONSTITUCIJĄ redagavo St. Seimo komisija, kurios pirmininku buvo Antanas Tumėnas, vicepirmininku Mykolas Sleževičius, uoliu redaktorium Zigmas Starkus, talkininkais — prel. K. Šaulys ir K. Venslauskis. Konstitucija buvo priimta 1922 m. rugpiūčio 1. Už konstituciją balsavo krikščionių demokratų blokas, susilaikė valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų atstovai, prieš balsavo vienas nepartinis J. Zubauskas. Gal kas iš gyvųjų St. Seimo atstovų, kurie dalyvavo tame reikšmingame posėdyje, galėtų pasakyti, ar jisai norėjo monarchijos ar diktatūros? Priimtoje konstitucijoje nebuvo nei vieno, nei antro “stiprios rankos” principo. Jis buvo paliktas pačios lietuvių tautos rankose. Tiesa, konstitucijos pavyzdžiu buvo imta ir 1831 metų Belgijos konstitucija, vadinasi karališkos šalies, bet lietuviškoji buvo numonarchinta ir savam reikalui pritaikyta.

Konstitucija buvo pradėta tokia įžanga: “Vardan Dievo Visagalio, Lietuvių Tauta, dėkingai minėdama savo sūnų pastangas ir kilnias aukas, Tėvynei išvaduoti padarytas, atstačius nepriklausomą savo valstybę, ir norėdama nutiesti tvirtus demokratingus jos nepriklausomam gyvenimui pagrindus, sudaryti sąlygas teisingumui ir teisėtumui tarpti ir patikrinti visų piliečių lygybę, laisvę ir gerovę, per savo įgaliotus atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį Seimą, 1922 metų rugpiūčio 1 dieną priėmė šią Lietuvos Valstybės Konstituciją”. Ją sudarė 15 skyrių su 108 paragrafais. Konstitucija buvo paskelbta 1922 m. rugpiūčio 6, pasirašyta Lietuvos prezidento pareigas einančio St. Seimo pirmininko A. Stulginskio, ministerio pirmininko E. Galvanausko ir viso ministerių kabineto.

— Ar gera tai buvo konstitucija, ar visiems įtiko?

Nėra, turbūt, tokio įstatymo, kuris kada nors būtų visiem įtikęs. Kiekvienas įstatymas kuo nors ir kam užkliūva. Taip buvo ir su 1922 metų konstitucija. St. Seimo tie atstovai, kurie iš viso nenorėjo prezidento institucijos (ją galįs atstoti seimo pirmininkas), sakė, jog konstitucija suteikianti prezidentui per plačias, “karališkas teises”: jis galįs patį seimą paleisti. Tačiau buvo įrašytas paragrafas, kad ir seimas galįs prezidentą atstatyti. Taigi, pusiausvyra išlaikyta. Iš kitos pusės, kaikurie žmonės vėliau kalbėjo, kad seimas ir prezidentas numatyti per dažnai rinkti — kas treji metai; reikėtų bent penkerių ar prezidentui net septynerių metų. Kadangi konstitucija tiesė “demokratingus pagrindus”, tai reikia sutikti, jog dažnesni rinkimai yra demokratiškesni, nors ir apsunkina valstybę didesnėm išlaidom.

1922 metų konstitucija buvo suredaguota gana liberalios demokratijos dvasioje. “Demokratija, anot J. Puryckio, buvo alfa ir omega St. Seimo politinės išminties. Demokratija buvo tarsi kokia šventa dvasia, kuri turėjo apšviesti minias politine išmintimi ir suteikti joms politinę neklaidingumo dovaną”. Galima jausti, kad tie žodžiai nėra giriamieji St. Seimo demokratiniam nusistatymui: jie turi prieskonį pašaipos ir rašyti jau tada, kai valstybinei Lietuvos santvarkai buvo uždėta iš viršaus vairuojamoji vieno asmens ranka. St. Seimo priimtoji konstitucija negalėjo jo, to asmens patenkinti, ir dėl to ji buvo neteisėtai keičiama net dviem atvejais: 1928 ir 1938 m. Nebūtume gi žmonių giminės vaikai, kad nepasiduotume naujom tendencijom, kurios žmonių visuomenėje iškyla vis naujom bangom ir nusvilina per visus kraštus. Greta demokratinio sąjūdžio Lietuvą veikė ir demokratijos priešybė — nuo-krypa į diktatūrą. Dėl to ir 1922 metų konstitucija buvo kraipoma. Bet ar tai jaunai valstybei buvo sveika, jau kitas reikalas.

Kitados Solonas, davęs graikam pagrindinius įstatymus, bet pats savo žmonių iš krašto vejamas, kalbėjo: “Piliečiai, laikykitės mano įstatymų bent dešimtį metų, ir jei tada rodysis negeri, keiskite”. Patarimas buvo atremtas į žmogaus psichiką, jo įsigyvenimą į įstatymus, į tradiciją, kuri taip pat laiko valstybę rėmuose, kaip įstatymai, ir nemažai duoda gero. Būtų gera buvę ilgiau patverti su 1922 metų konstitucija ir rugpiūčio 1 parinkti tautine švente (švenčių ir poilsio įstatymas konstitucijos dieną laikė valstybine švente. Tik “panaikinus” pačią konstituciją, buvo panaikinta ir jos šventė. Red.). Kitos tautos turi konstitucines šventes. Lenkai ją švenčia nuo 1791 metų, nors jiem taip pat reikėjo naują santvarką kurti; “trečiojo gegužės konstitucija” teliko simboliu, tradicija. Lenkai jos neišmetė patvorin.

Lietuva, deja, negavo progos su savo pirmąja konstitucija išmėginti ano soloniško, o gal ir salamoniško patarimo. O jis buvo žinomas ir laikytas geru. Antai, 1928 metais taisant konstituciją pagal “autoritetinį principą”, buvo įrašytas ir toks paragrafas (106): “ji tikrinama ne vėliau kaip per dešimtį metų tautos atsiklausimo keliu”. Manyta, kad dešimtis metų žmones prie jos pripratins — prie mažiau demokratinės konstitucijos, kurioje iš 1922 metų visdėlto daug kas palikta. Bet po dešimties metų (1938) ją vėl keičiant, ir ne “tautos atsiklausimo keliu”, kas buvo konstitucijoje numatyta, nebeliko nė tų dešimties metų bandymo. Prisibijota, kad tautos valia gali būti kitokia, negu pro ją prasikalusių į viršūnes tautos vadų. Ir 1928 metų konstitucija buvo sulaužyta.

Nuokrypos nuo demokratijos kelio sudarė dar vieną paradoksą mūsų tautos istorijoje, kurioje ir šiaip jų apstu. Tuo atžvilgiu pasirodėme esą “tradicijos žmonės”, ir štai kokiu paradokso būdu.

St. Seimo priimtoji demokratinė konstitucija, be abejo, buvo tik raštas, dar ne akmenyje įspaustas. Reikėjo, kad demokratija būtų įsispaudusi į pačios tautos dvasią ir kad būtų krašte atramos jai laikytis. Lietuvių tautai nei vieno, nei antro dalyko netrūko. Demokratija sruveno pro mūsų jausmus ir nusistatymą; jos principų nereikėjo gaudyti iš skambių laisvės ir lygybės šūkių, kurie sprogdino didžias imperijas arba šokdino didelių socialinių kontrastų šalis. Lietuva nebuvo nei viena, nei antra. Ji seniai jau nebebuvo didelė imperija ir kitų nelaikė pavergusi; lietuvių tauta pati vadavosi iš vergijos, ir dėl to laisvė jai buvo gyvybės reikalas, ne koks tik trauklus šūkis. Lietuva nebuvo nei stambios industrijos, nei kapitalistinės komercijos šalis, kurioje būtų tekę rietis dėl didesnės lygybės. Mus pakankamai buvo kiti aprieję. Visų okupantų buvome sulyginti it lenta. Lygino mus ir kova dėl laisvės ir meilė savam mažam kraštui. Kova su svetimu piktu lietuvių tautoje buvo išugdžiusi pagarbą persekiojamam bei vergiamam žmogui ir nepakentimą prievartos. Ji buvo mums prikli prisiminti ir praktikuoti. Dėl to atkuriamoje Lietuvos valstybėje turėjo visišką laisvę net tos mažumos, kurios buvo mums priešiškos ir pasalkandžios, nes rėmėsi stipriais pečiais gretimose valstybėse. Mums grūmojo ir mus badė, ir mes pakęsdavom ne vien dėl to, kad buvome maži, bet kad lietuvis apskri_ tai yra pakantus. Deja, pakantus daugiau kitiem, o ne sau — savo pirkios žmogui. Čia mes ir įkliuvome į paradoksą.

Kai lietuvių tautoje buvo ir demokratinis nusistatymas ir atramos jam stiprėti, kai tauta buvo gana vienalytė religiniu, tautiniu ir socialiniu atžvilgiu, joje visdėlto iškilo tarpusavio kovos. Dabar nesunku matyti, kad jos nesirėmė nei realia padėtimi, nei tautos dauguma, bet buvo jai primestos iš viršaus, atneštinės, įkaitintos dar stokos respekto savam žmogui. Buvo pasišokta lietuvių tautai primesti iš svetur nusigriebtos, nedemokratiškos idėjos, tariant, kad jos išreiškia visos tautos valią ir atitinka jos gerovę. O bendra tautos valia geriausiai buvo išreikšta Vasario 16 akte ir iš jo sekusioje 1922 m. konstitucijoje. Ji buvo priimta dar neatvėsus savanorių kraujui. Juo nepriklausoma Lietuva buvo visiem lygiai apginta. (B.d.)

. . . Amerika, kaip ir visas kitas kultūringas pasaulis, supras, kad Lietuvos laisvės reikalas yra ne vienų lietuvių reikalas. Žmonės su širdimi ir galva turi suprasti, bus priversti tai suprasti. Pavienių žmonių ir tautų laisvė yra bendras ir nedalomas išsilaikyti norinčios civilizacijos pagrindas.

Aš noriu tikėti, aš pradedu tikėti tais žodžiais.

Ignas Šeinius