Idėjos spaudoje
Periodinėj spaudoje per šiuos pastaruosius mėnesius buvo maža pozityvių politinių svarstymų. Pernai lankantis Vliko ir VT pirmininkams Vliko, LLK, Alto konferencijoje buvo sutarta svarstyti politines problemas, kurios liečia Lietuvą Lietuvos Rytų ir Vakarų klausimai ir pan. - Sudarytos tiems svarstymams ir komisijos. Bet ligi šiol neteko spaudoje pastebėti tų komisijų svarstymo rezultatų ar pačių svarstymų.
Periodinėje tautininkų spaudoje (“Dirvoje” ir “Vienybėje”) vyravo per visa kita rašiniai apie Vliko “neteisėtus žygius” — kad jis pakeitė statutą ir nerinko nuo naujų metų naujų pirmininkų... Toji gaida ir lig šiol aštriausiai girdima. Savo ruožtu abiejuose dienraščiuose (“Drauge” ir “Naujienose”) buvo vanojamas St. Lozoraitis. “Draugas” kirto St. Lozoraičio juridinius pagrindus
— įrodinėjo min. Urbšio telegramos gal ir nebuvimą. “Naujienos” judino St. Lozoraičio moralinius “pagrindus” — vaizdavo, kaip Lozoraitis laikė save lenku ir prie lietuvių prisidėjo tik dėl karjeros.
Lietuvos pakraščių problema tesvarstyta tik iš apgailėtinos pusės— mažlietuvių vyresnioji ir jaunesnioji karta kirtosi tarp savęs dėl pirmenybės, kas atstovauja mažlietuvių rezistencijai — ar MLT, ar M. Lietuvos Rezistencinis Sąjūdis. Šita kova buvo inspiruota tautininkų spaudos.
Tuo tarpu vis tai kovos “dėl valdžios”. Bet dėl to, kas ir kaip turi būti “valdoma”, rimtesnės diskusijos nebuvo periodinėje spaudoje.
*
Akys nukrypsta ir į politinę neperiodinę literatūrą. Knygoje “Aš kaltinu” atgyvenusia retorine forma prikaišiojomas šiam ir tam Lietuvos praradimas... Knyga būtų prasminga, jei jos mintys verstų giliau susimąstyti prie Lietuvos likimo klausimų, arba kad ji būtų bent autentiška objektyvi medžiaga mūsų istorijai. Bet ji nėra vertinga nei vienu nei antru atžvilgiu. Perskaityta ji palieka tokį pat kartumą kaip vokiečių okupacijos metais vokiškai išleista lietuvio parašyta “Bala”. Ji teverčia susimąstyti tik dėl to, kaip tremties atmosfera yra išvedus patį autorių iš dvasinės pusiausvyros.
Prie politinių leidinių tenka priskirti ir Daubaro “Duonos beieškant”. Tai pasakojimas vokietaitės, kurią badas iš Karaliaučiaus išvarė į Lietuvą, ir ten vykę jos nuotykiai. Pasakojimas paprastas, nuoširdus ir skaitomas vienu prisėdimu. Jis papildo informaciją, kurią turim J. Daumanto knygoj “Partizanai už geležinės uždangos”.. Ana vokietaitė taip buvo sužavėta lietuviais pavergtoje Lietuvoje, kad ir laisvėje esančiais lietuviais tikėjo ir atvirai jiems pasakojo savo pergyvenimus, teįprašydama, kad jie niekur nevartotų nei jos pavardės, nei tų lietuvių, kurie jai parodė globos. Tas prašymas buvo remiamas saugumo sumetimais. Bet čia jai teko apsivilti. Minimos knygos autorius jos prašymo nepaisė ir į jos laiškus, protestus dėl to visai neatsakinėjo. Nejauku, kad mergaitė iš pavergtosios Lietuvos patyrė globą, o iš laisvėje esančio lietuvio išnaudojimą.
*
Akys nukrypsta ir į nelietuvišką, bet Lietuvos reikalus liečiančią knygą. Šiais metais išspausdinta anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis knyga, vardu “Slaptieji Wilhelmstrassės archyvai”. Tie Vokietijos užsienių reikalų ministerijos dokumentai parengti amerikiečių, anglų ir prancūzų jėgomis. Jų penktame tome liečiamos ir dvi Lietuvos bylos — Lenkijos ultimatumas Lietuvai 1938 ir Klaipėdos byla, iki to krašte perėjimo į Vokiečių rankas.
Pirmuoju klausimu patiriam nauja tai, kad Vokietijos užsienių reikalų ministerija buvo interesuota Lenkijos sumanymais Lietuvoje; ji suėjo dėl to su Lenkijos vyriausybe į kontaktą, Lenkija apie savo ketinimus ją informavo, o Vokietijos kariuomenei buvo duotas slaptas įsakymas žygiuoti į Klaipėdą, jei Lenkijos kariuomenė pasijudins į Lietuvą. Tačiau įdomiausia, kad Klaipėda vokiečiai nebūtų tenkinęsi. Kariuomenei buvo įsakyta žygiuoti iki Dubysos. Vadinas, užimti žemaičių juostą, kaip seniau to siekė kryžiuočių ordinas...
Antru klausimu dokumentuose randame kai kurių netikėtų ir pikantiškų dalykų: ne tik, kaip vokiečiai spaudė Lietuvos vyriausybę dėl Klaipėdos, bet ir kaip Lietuva žingsnis po žingsnio turėjo kapituliuoti prieš tą spaudimą. Iš pasikalbėjimo su Lietuvos gen. konsulu Karaliaučiuje L. Dymša vokiečių pareigūnas padarė išvadą, kad per jį Lietuvos vyriausybė lansavo kondominiumo galimybę Klaipėdoje (536 p. prancūziškame leidime); Vokietijos atstovas Kaune Zechlin informavo savo vyriausybę, kad Lietuvos vyriausybė, ieškodama susipratimo su Vokietijos vyriausybe, svarsto galimybę Klaipėdos statutą pakeisti nauju statutu tokios rūšies kaip Dąnzige (538 psl.); iš pasikalbėjimo su žurnalistu V. Gustainiu, kurį vokiečių dokumentas vadina prezidento A. Smetonos draugu, vokiečių pareigūnas susidarė išvadą, kad Gustainis padaręs aliuzijų dėl galimybės perleisti Klaipėdą Vokietijai težiūrint, kad Lietuvos prestižas ir jos ekonominiai interesai nenukentėtų (544 p.).
Būtų klaida iš tų dokumentų tuojau padaryti kaltinimą vyriausybei ir režimui, kad jis nuėjo “išdavimo” keliais. Dokumentai vaizduoja vienos pusės supratimą. Galutinis sprendimas būtų tik gavus antros pusės dokumentų. Ir šioje vietoj galimas būtų teisėtas priekaištas savom įstaigom, kad jos turimų dokumentų nepaskelbia ir nesirengia jų skelbti.
Čia paskelbtieji dokumentai nėra tik nemaloni istorinė medžiaga, įdomi praeičiai nušviesti. Ji tebėra ginklas ateičiai dėl tos pačios Klaipėdos. Ginklas nukreiptas prieš Lietuvą. Jis tik parodo, kaip Lietuva turėtų būti pati “apsiginklavusi” tikra dokumentine medžiaga, kurią vis žadam rengti, bet kurios rengimą nustumia aktualusis reikalas "kovoti dėl valdžios” ir dėl laisvinimo organizacijos.
*
Iš tos spaudos, kuri gausiau palietė frontininkus, tepažymėsim pora atsiliepimų. “N. Lietuvoje” birželio 22 red. J. Kardelio pasikalbėjime su rašytoju Jonu Aisčiu dėl lietuvių visuomenės randame pastarojo tokį atsiliepimą:
“Daug vilčių dėjau į jaunimo: frontininkų ir šviesininkų judėjimą. Gaila, kad tik pirmoji grupė išaugo į rimtą politinę pajėgą. Tačiau yra pavojaus, kad kovodama su senomis partijomis, prisiims jų trūkumus ir ydas. Gi jei tos dvi naujos jėgos būtų pradėję varžytis ideologinėje plotmėje, tai su laiku būtų senąsias nustelbusios, nes tos partijos, kurios praranda jaunimą, yra pasmerktos suskursti ir išnykti. Būdinga tai, kad pradžioje šviesiečiai frontininkus kvietėsi pas save su paskaitomis (Maceina ir kt.). Tuo noriu pasakyti, kad vienur ir kitur tolerancija nebuvo mirusi raidė. To veiksniam labiausia stinga”.
O “Tėviškės Žiburiai” birželio 23, komentuodami naujus Vliko nutarimus (atsisakyti pirmininkams, “praplėsti bazę”) informuoja ir apie Vliko pirmininko nusistatymą frontininkų atžvilgiu:
“Kai kam vis keista atrodo jo (Vliko pirmininko. Red.) taktika: sakysime, kad ir su frontininkais jis laikosi labai kietai, tuo tarpu su tautininkų žmonėmis, kad ir su buvusiuoju jų atstovu (tiesa, centro dar neatšaukttu) jis yra švelnutėlis”.
