ATEINA Į VALDŽIĄ TECHNIKAS
JULIUS VIDZGIRIS
1. Technika ir technokratija
Mūsų amžius teisėtai didžiuojasi technikos laimėjimais. Bet su jais eina ir nauji pavojai visuomeniniam gyvenimui.
Lėta technikos vystymosi eiga senovėje, kaip ir viduramžiuose, įgalindavo žmogų prisitaikyti prie naujų gyvenimo formų, duodavo laiko pajungti techniką žmogaus reikalams. Todėl technika tarnavo žmogui. Staigus nūdienės technikos šuolis dabar grasina iškreipti šitą jos tarnybinį pobūdį.
Tarp labai pažengusios ir vis dar sparčiai besivystančios technikos iš vienos pusės ir atsilikusių esamų visuomeninių, politinių bei teisinių institucijų iš kitos pusės atsirado pavojingas tarpas. Jei mūsų technika, tariant prancūzų sociologo G. Gurvičo žodžiais, priklauso antrajai XX a. pusei, tai mūsų institucijos nešioja XIX a. pirmosios pusės žymes.
Modernioji technika graso ne tiek pasiektais medžiaginiais, gamybiniais laimėjimais, kiek pačia pastanga racionalizuoti, organizuoti, “sutechnikinti” visą gyvenimą, kuriame žmogui neišvengiamai liktų tik paprasto ratuko mechanizme vaidmuo. Galutinai sutechnikinto pasaulio atmosferoje žmogus negalėtų laisvai kvėpuoti.
Tačiau yra tendencijos techniką panaudoti, norint valdyti visuomeninį gyvenimą. Žmogus, kuris valdo ar siekia valdžios technikos dėka, vadinamas technokratu, o pats technokratijos žodis reiškia technikų režimą.
2. Technokratijos skelbėjai
Technokratijos pirmtakai reiškėsi jau XIX a. pradžios utopiniame socializme. Minėti vertas prancūzų filosofas Saint Simon, kuris šiandien atrodo kaip naujų laikų skelbėjas. Jis įžvelgė, kad šviečiamojo amžiaus filosofija yra nepajėgi. Jo garbintas protas, nors ir labai naudingas ginklas, daugiau griauna, nei pastato. Kad jis būtų kūrybingas, jis turi, pasiremdamas istorija, statyti naują visuomenę — visuomenę pramonės ženkle. “Viskas per pramonę, viskas pramonei”.
Toks bus nuo 1817 m. Saint-Simon šūkis. Tai — pramonininkų ir gamybininkų socializmas, kuriame daiktų administravimas turi pakeisti ligšiolinį asmenų valdymą. “Daiktais” buvo suprantamos gamybos priemonės, fabrikai, supramonintas žemės ūkis. Tačiau nusakydamas ateities technokratijos bruožus, saint-simonizmas neatsitiktinai pakrypo religijon. Pramonininkai, naujos visuomenės statytojai, turi turėti tyrą kunigišką sielą ir visuotinio žmonijos likimo pojūtį, nes technika kartu yra ir pašaukimas.
Šia linkme žygiavo ir kitos XIX a. visuomeninės teorijos ta prasme, kad jos visos reikalavo pakeisti žmonių valdymą bei išnaudojimą protingu daiktų administravimu.
Savotišku technokratijos skelbėju buvo kitas prancūzas mąstytojas Augustinas Cournot. Tai — matematikas ir filosofas, per mažai pažįstamas, bet gilus ir įdomus savo samprotavimais. Naujos technikinės civilizacijos atėjimą jis aiškino dviejų pradų — vitalinio ir racionalinio — kova istorijoje. Pats Cournot galbūt dar svajojo apie jų sutaikymą, tačiau jame labiau persvėrė liūdnas prajautimas, kad racionaliniai pradai laimės prieš vitalinius, vaizdingai tariant, auštant nebegirdėsime lakštutės suokimo. Šita daiktų racionalinių ir bendrųjų pradų pergalė prieš gyvojo organizmo energiją bei savybes, anaiptol, nereiškia dvasios pergalės prieš medžiagą. Naujojo sumechaninto amžiaus žmogus vis labiau pasiduos savo proto kūriniams, institucijoms, technikai. Todėl jo formulė: “Nuo kūrinių karaliaus, koks buvo, žmogus pakilo, arba nusileido, (supraskit, kaip patiks) ligi vienos planetos koncesininko”.
Tarp kitų technokratijos pirmatakų dar minėtinas Valteris Rathenau, 1922 m. nužudytasis Vokietijos užs. reik. ministeris. Jis buvo ne tik valstybininkas, bet ir pramoninkas, vadovavo garsiai dar 1883 m. savo tėvo Įsteigtai elektros bendrovei ir troško darnaus didžiosios pramonės ir prūsiškojo valstybiškumo suliejimo. Iš tikrųjų, jis bijojo, kad prūsiškoji tradicija nesubyrėtų naujoje Vokietijoje. Jos užtikrinimą jis matė technokratijoje. Ateities valstybė jam atrodė kaip didelis suvalstybintas monopolis, organizuota viešojo darbo tarnyba, kurioje išryškės naujas žmogaus tipas. Tai — technikas, nei demokratinės bandos žmogus, nei kapitalizmo tarnas. Jame atsakomingumo jausmas nustelbs gobšumo ir pelno ieškojimo aistrą. Už tat pagal Rathenau technikui privaloma savotiška askezė, kurios pagrinde glūdi pasiaukojimo ir atsižadėjimo moralė: rūpintis patenkinti kitų reikalus, bet mokėti suvaldyti savo paties norus. Vaizdžiai kalbant, technikas įvykdys planą, kuris visą tautą aprūpins lengvomis mašinomis, bet jis pats vaikščios pėsčias.
Daug triukšmo apie 1932 m. Amerikoje buvo sukėlęs Howard Scott’o vadovautas technokratinis judėjimas. Jo pradžios reikia ieškoti 1920 m. ūkinėje krizėje. Nesvetima jam buvo tuo laiku paskelbta ekonomisto Thorstein Veblen’o kainų sistemos kritika. Todėl kaikas pačią technokratiją aptarė, kaip Veblen’o doktriną, H. Scott’o pritaikintą naujai krizei (G. Pirou). Pagal ją politinis bei ūkinis visuomenės vadovavimas turįs būti perleistas naujam visuomenės elitui — technikams. Ir tai esą visiškai normalu, nes techniko ir kapitalisto interesai esą priešingi. Inžinierius gauna nustatytą atlyginimą, nėra suinteresuotas pelnu, jo rūpestis gamyba sutinkąs su bendruoju visuomenės labu. Howard Scott’o technokratų rūpestis buvo tiesiogiai panaudoti fizikos mokslų pažangą visuomeniniams klausimams spręsti. Pabrėždami milžinišką technikos pažangą ir ūkinę gamybos bei paskirstymo netvarką, jie manė pašalinti ją tiesioginiu technikos pažangos pritaikymu. Tačiau jų sukeltas triukšmas greitai nutilo ir buvo užmirštas.
Panašaus likimo susilaukė ir 1940 m. paskelbtos Burnham’o technokratinės mintys, nors negalima sakyti, kad jos jau nebebūtų aktualios. Ir šiandien daug kas atmeta tiek kapitalizmą, tiek komunizmą, ir laukia išganymo iš technikos. Burnham’as įtaigojo, kad kapitalizmas pasmerktas žlugti įmonių vedėjų (menedžerių) naudai. Pastarieji sudarą modernius įmonių kadrus ir naująją planavimų inteligentiją. Liberaliniame pasaulyje galutinai kapitalistą ištinkanti dviguba nesekmė: iš jo rankų išsprūsta vis labiau sudėtingesnė įmonės vedimo priežiūra, o iš kitos pusės jis nepajėgia atsispirti žiauriai konkurencijai. To pasėkoje vyksta dvigubas kapitalisto pasidavimas inžinieriaus ir menedžerio naudai, kurie nustato gamybos ir pardavimo ritmą, organizuoja rinkas. Panašus reiškinys vykstąs ir komunistiniame pasaulyje, kur sudėtingo ūkinio aparato negali kontroliuoti pavergta ir nenusivokianti darbininkija. Tokiu būdu, pagal Burnham’ą, marksistinio socializmo, kaip ir liberalinio kapitalizmo horizontuose užtekanti nauja technikos žvaigždė.
3. Technokratija— ir dabarties gyvenimas
Tik prabėgomis atpasakojome pagrindines technokratijos skelbėjų mintis. Jų visų didžiausias nuopelnas yra tas, kad laiku atkreipė dėmesį į didėjantį technikos vaidmenį visuomeninių klausimų sprendime.
Modernioji gamyba kuria vis sudėtingesnį technikinį aparatą, kurio valdymas priklauso vis mažėjančio specialistų būrio. Šia prasme tobulėjanti technika neabejotinai sukūrė naują elitą ir jam suteikė ypatingą vietą ir svorį demokratinėje visuomenėj. Svarbiausiuose klausimuose neapsieinama be jo nuomonės. Jo balsas dažnai net lemiančiu tampa. Be to, jo galia yra visiškai nepriklausoma nuo to, ar gamybinės priemonės yra valstybinės, suvalstybintos ar privataus kapitalo rankose.
Pati demokratinė valstybė yra priversta šauktis technikų pagalbos, kad išspręstų įvairius vidaus klausimus. Neretai šiandien ministerijose sprendžia ne ministeris, bet jo slapti patarėjai — specialistai. Nuolat gresiantis masinis nedarbas reikalauja iš valstybės, kad ji prisiimtų naujus ūkinius įsipareigojimus, kurių vykdymą reikia patikėti taip pat specialistams.
Vis didėjantis valstybės įsikišimas sugriauna pramatymus ir viltis tų, kurie tikėjosi pakeisti visuomenės santvarką revoliucijos būdu. Nežiūrint nuolatinio masinio nedarbo grėsmės, iš tikrųjų proletariatas silpnėja kokybiškai ir kiekybiškai. Bedarbių daug net ūkinio gerbūvio bei pusiausvyros periodais, tačiau jie nekrypsta į revoliuciją. Revoliucija vykdoma daugiau iš viršaus, planavimų būdu, o ne iš apačios, t.y. sukilimais. Tai valstybinio aparato, o ne masių darbas.
Iš kitos pusės paprastų darbininkų skaičius mažėja. Colin Clark skaičiavimais, proletariato santvkis su bendru dirbančiųjų skaičiumi JAV-se siekė 1830 m. — 65%, 1910 m. — 25%., 1941 m. — 18%. Kituose kraštuose šitas reiškinys mažiau pastebimas dėl to, kad ten pati pramonės pažanga lėtesnė. Tačiau įdomu pažymėti, jog didžioji Prancūzijos industrializacija nepakėlė darbininkų skaičiaus, kaip galima buvo tikėtis. Gamyba auga, bet darbininkija stovi: 1850 m. — 7 milijonai, ir šiandien beveik tiek pat; prieš 100 metų tekstilėje dirbo milijonas, ir šiandien tiek pat.
Ši raida rodo, kad darbininkų klasė yra nepajėgi sukelti revoliuciją, pakeisti esamus visuomenės santykius. Juo labiau tad didėja pavojus, kad ūkinė ir politinė valdžia gali būti pasisavinta riboto skaičiaus specialistų, kurie valdo rinktines pozicijas ir naudojasi nepaprastomis galiomis. Tai juos įgalina ir savotiškai priveligijuota jų padėtis ne tik pajamų atžvilgiu, bet ir prestižo. Net iš didžiausių sukrėtimų ši grupė išeina mažiausiai paliesta, nes be jos neapsieina joks režimas, neišskyrus nė sovietinio.
4. Technokratija ir demokratija
Modernioji technokratija nepateisino Saint-Simon pranašystės, kad “daiktų administravimas pakeis asmenų valdymą”. Iš tikrųjų šiandien žmonių valdymas priklauso tiems, kurie valdo galingas gamybos priemones. Modernieji technokratai savo ruožtu nepasižymi nei visuotinio žmonijos likimo pajautimu, nei Rathenau jiems numatyta askeze. Priešingai, jau minėto G. Gurvičo žodžiais tariant, šito besididžiuojančio savo galiomis “elito” moralė yra Nietzsches antžmogio moralė, moralė “anapus gėrio ir blogio”, paženklinta mašinos kultu.
Nevisi tačiau vienodai vertina realią technokratijos grėsmę. Labai aštri jai marksistų kritika. Jeigu iš vienos pusės jie nesvyruodami laiko technokratijos reiškinius aiškiais kapitalizmo žlugimo ženklais, tai iš kitos pusės užsispyrusiai neigia naujos klasės susidarymo galimybę. Pagal juos, technokratų klasė negali susidaryti. Kodėl? Nes tai prieštarautų jų išpažįstamai klasių kovos dogmai. Mūsų laikais esančios tik dvi kovojančios stovyklos: kapitalizmo ir proletariato. Technikas, kokia jo reikšmė bebūtų, esąs priverstas vieną iš jų pasirinkti ir faktiškai tarnaująs vienai arba kitai. Kai dėl Sov. S-gos, ten iš viso tokių reiškinių nesą. Be abejo, kad kapitalistinio pasaulio apsiausta sovietinė valstybė negalinti užtikrinti savo saugumo atsilikusia pramone, todėl ji priversta apeliuoti į techniką. Tačiau nereikią užmiršti, kad partija budi praviromis akimis. Technikas dirba jos priežiūroje. Jei jo būklė geresnė, tai tik dėl to, kad jis yra ligi laiko lesinamas viščiukas. Žinoma, šita argumentacija visiškai nutyli dar žiauresnį faktą, kad “visagalės” partijos priežiūroje sunaikinami paskutiniai žmogaus laisvės likučiai.
Prieš tikrovę galima užmerkti akis, bet nuo to ji nesikeičia. Naujausioji istorija įtikinamai byloja tai, kaip organizuoto kapitalizmo režime technokratija padeda įsigalėti įvairių spalvų fašizmui, o suvalstybinto ar planingo ūkio režime gali tapti diktatūros ramsčiu.
Klystų tačiau, kas manytų, kad technokratijos grėsmė neišvengiama. Visuomenės mokslas perspėja nuo betkokio fatalizmo. Kova dar vyksta, ir jos laimė nenuspręsta. Daug priklauso nuo to, kiek pavyks sukliudyti vienalytės technokratų klasės susidarymą ir išspręsti šiandieninį ūkinės ir politinės demokratijos konfliktą. Priemonių tam yra. Iš vienos pusės sąmoninga pliuralistinė technika puikiai gali išnaudoti skirtingus interesus ir glūdintį antagonizmą įvairiuose technikų sluoksniuose. Iš kitos pusės reikia naujo ūkinių ir politinių galių padalinimo, užtikrinti darbininkams ir vartotojams reikšmingą dalyvavimą ūkinės gamybos vedime.
Visuomenės gyvenime populiarūs posakiai: sena ir nauja, senoji ir naujoji karta. Šios sąvokos reliatyvios, nes seni žmonės gali būti naujos dvasios ir atvirkščiai. Tačiau tuo išreiškiamos visuomeninio gyvenimo tendencijos.
Visuomeniniame gyvenime besąlyginį įsitikėjimą savimi, nenorą kito suprasti ir jam pripažinti geros valios, pastangas degraduoti savo oponentą ir jį demagogiškai suniekinti, nenorą ir nesugebėjimą savo asmens interesų atjungti nuo visuomeninio labo, nusistatymą: kas ne mano — tas negera . . .,— visa tai laikome s e n a i s dalykais.
Noras savas idėjas kitiems perteikti, bet džentelmeniškas sutikimas, kad ir priešininko nusistatymas nebūtinai visą 100% klaidingas; pripažinimas, kad praktiniam bendradarbiavimui laimėti yra galimi ir reikalingi kompromisai; siekimas laimėti sugyvenimo pažangą, stengiantis pakelti save, o ne konkurentus žeminant,— yra tai n a u j a s kelias visuomenės darbe.
(“Mažasis Židinys”, 1945 m. Nr. 2).
