LIETUVOS VIETINĖ RINKTINE 1944 METAIS

PLK. O. URBONAS

BŪKLĖ LIETUVOJE V. RINKTINĖS ORGANIZAVIMO IŠVAKARĖSE

1943-jų metų antrojoj pusėj gyvenimas Lietuvoje pasidarė visiškai neįmanomas. Vokiečių pralaimėjimas ties Stalingradu, galima sakyti, palaužė jų galybę. Tiesa, Charkovo rajone jie dar sugebėjo išplėsti trumpą puolimą, tačiau visiems jau aiškėjo, jog artinasi laikas, kada jie nesugebės ne tik pulti, bet netgi išlaikyti braškantį Rytų frontą.

Bolševikai, išplėšdami savo puolimą fronte, užfrontėje pradėjo rodyti labai didelį aktyvumą. Gausūs būriai parašiutininkų buvo nuleisti priešo užnugaryje. Čia jie susijungė su visokio plauko žmonėmis, kurie panorėjo drumstame vandenyj pažuvauti. Be vokiečių-dezertyrų ir rusų pabėgusių belaisvių, čia atsirado nemaža ir vietinių žmonių, kurie, prisidengę partizanų vardu, pradėjo suvesdinėti asmenines sąskaitas su kaimynais, arba — tiesiog plėšikauti. Dvi pagrindinės bolševikų stovyklos, prie Naručio ežero (apie 10-12,000 žmonių) ir Rūdninkų miškuose (apie 6-8,000), kurios buvo sudarytos iš stambesnio parašiutininkų skaičiaus ir savo vadovybėje apjungė visus prisiplakusius prie jų žmones, sudarė jiems tam tikrą saugesnį užnugarį, nes prie šių dviejų stovyklų nedrįso prisiartinti nei vienas vokietis.

Tolimesnio darbo metu štabe, sekant kasdieninius pranešimus iš vietų apie banditų pasirodymą, žemėlapyje išryškėdavo tų gaujų keliai ir kryptys, kuriomis jie traukė Lietuvos gilumon. Pirmiausia jie aplankydavo Švenčionių apskritį, o toliau persimesdavo į Ukmergės ir Utenos apskričius. Iš ten išsišakodavo iš dalies į Zarasų ir Panevėžio apskričius. 1943 m. rudenį ir 1944 m. ankstų pavasarį Žemaitijoje dar buvo, palyginti, ramu, bet jau vasario-kovo mėnesiais banditai pasirodė ne tik Raseinių, bet jau Telšių ir Tauragės apskrityse. Prasidėjo plėšimai, žudymai, moterų išprievartavimai, padegimai — ne tik kaimuose, bet ir miestuose. Keliai buvo visiškai nesaugūs. Jeigu net Vilniuje ir Kaune žmonės vengdavo tamsoje pasirodyti gatvėse, jei banditų į butus įsilaužimas ir žmonių apiplėšimas gatvėse šiuose miestuose virto kasdieniniu reiškiniu, tai ką kalbėti apie kaimą, apie viensėdžius, kur ir pagalbos nebuvo iš kur laukti. Negausi Lietuvos policija pasirodė bejėgė su tuo banditizmu kovoti, o gyventojai, neturėdami ginklų, pasipriešinti negalėjo. Banditai įsidrąsino tiek, kad net gausesni žmonių subuvimai buvo jų “aplankomi.” Iš pradžių jie pasitenkindavo vien plėšimu, bet vėliau pradėjo žudyti žmones, išprievartauti moteris. Žmonės kentėjo ir šaukėsi pagalbos.

Vokiečiai, užinteresucti vien tik “karo grobiu” ir viskuo, kas galėjo šį grobį atstoti, į šiuos reiškinius kreipė maža dėmesio, nes ne jie nuo tų banditų kentėjo. Be to, banditų buvimas kaip ir pateisino vokiečių represijas prieš gyventojus. Antra vertus, vokiečių ruošiamos prieš banditus ekspedicijos neduodavo jokių rezultatų; viena — jų pajėgos Lietuvoje buvo per menkos, kad palaikytų saugumą visame krašte, o antra tų dalinių kariai, per ilgesnį laiką pripartę naudotis visomis gyvenimo gėrybėmis, nerodė didelio noro rizikuoti, nes puikiai žinojo, kad banditai yra gerai ginkluoti. Be to, jau ir pati tų ekspedicijų organizacija aiškiai rodė, kad vokiečiai neturi tikslo rimtai kovoti su banditais. Kol jie išsirengdavo žygin, banditai visuomet suspėdavo atitinkamą vietovę apleisti. Tačiau už nužudytą vokietį būdavo šaudomi tos apylinkės žmonės, neskiriant nei moterų, nei senių, nei vaikų. Dėl to, nužudymui įvykus, visa apylinkė mesdavo savo ūkius, o žmonės slapstydavosi, kur tik galima. Tad už banditų nužudytą vokietį atsakydavo visa apylinkė, bet ne banditas, kuris tą nužudymą įvykdydavo. Daugelis, gal būt, dar atmena tuos žudymus, kurie Vilniaus Gabietskomisarc parėdymu buvo įvykdyti Švenčionių apskrityje, kur žuvo per 1,000 žmonių. Vokiečiai viešai paskelbė, kad ten buvę sušaudyta 600 žmonių. Tikrumoje jų buvo daugiau, nes niekas tikslios registracijos nevedė.

Rytinė Lietuva ypatingai kentė terorą iš abiejų pusių: nuo bolševikinių partizanų, bei prie jų prisiplakusiųjų įvairiaspalvių banditų, ir nuo vokiečių SS ir žandarmerijos būrių, kurie, “naikindami” pirmuosius, masiškai žudė nekaltus apylinkės gyventojus ir naikino jų turtą. Panašus teroras grėsė apimti ir likusią Lietuvos dalį.

KOKIA IŠEITIS?

Tokioms aplinkybėms esant, pradėta ieškoti išeities, kad kuriuo nors būdu būtų galima krašte atstatyti gyventojų saugumą. Tarimasis su vokiečiais buvo neišvengiamas, nes be jų sutikimo, neturint nei ginklų, nei kitų "priemonių, kova su banditais nebūtų davus jokių vaisių. Suprantama, kad tuo metu daugelio žvilgsniai buvo nukreipti į generolą Plechavičių, kuris jau iš praeitų laikų buvo žinomas kaip nepalaužiamas bolševikų priešas.

Derybos su vokiečiais užsitęsė gan ilgą laiką, kol 1944 m. sausio mėn. pabaigoje pavyko su jais susitarti. Reikia pabrėžti, kad generolas, gerai pažindamas vokiečių valdymo metodus ir būdus, nepasitenkino susitarimu žodžiu, bet pareikalavo viso susitarimo patvirtinimo raštu. Vokiečiai sutiko. Tuometines “SS und Polizeifuehrer fuer Generalbezirk Litauen’”, policijos brigados vadas generolas Harm gen. Plechavičiui atsiuntė raštą, kurio papunkčiu patvirtino viso susitarimo turinį.

Tam, kuris pažįsta vokiečių administracijos eigą, yra visiškai aišku, kad gen. Harm, pasirašydamas tą savo raštą, turėjo pilną savo tiesioginio viršininko “SS und Polizeifuehrer Ostland” SS Obergruppenfuehrer’io Jeckeln įgaliojimą. O pastarasis turėjo Berlyno sutikimą. Laikau reikalinga atkreipti dėmesį į šį faktą, nes be jo susidarytų įspūdžio, kad visa buvo atlikta per daug jau “šeimyninėmis priemonėmis,” o ir tolimesnis vokiečių klastingumas ne taip griežtai išryškėtų.

Susitarimas numatė formavimą tam tikros lietuviškos karinės pajėgos, kurią vokiečiai vadino:    “Litauische Sonderverbande.” Mes ją pavadinome Lietuvos Vietine Rinktine. Mūsų nusistatymu, ši Rinktinė turėjo sudaryti busimosios Lietuvos kariuomenės užuomazgą.

Kai kas dabar, kada visi tolimesnieji įvykiai yra žinomi, ir kai paaiškėjo visa tolimesniojo karo eiga, mėgina įrodinėti, kad Vietinės Rinktinės formavimas buvęs politinė klaida: be jos nebūtų buvę ir tų aukų, ją likviduojant. Samprotavimas pagrįstas ir logiškas, jei šios dienos patyrimu būtų buvęs galima vadovautis anais laikais. Bet taip nebuvo. Atrodė, kad vokiečiams užteks proto gelbėti tai, ką dar galima buvo gelbėti; atrodė, kad vokiečiai neužleis visos savo valstybės teritorijos priešui, nenustums visą savo tautą į didžiausią vargą ir nelaimę, kad pasistengs baigti karą, kol priešas dar nėra peržengęs jų valstybės sienos. Tokiai padėčiai susidarius, Vietinei Rinktinei būtų tekę sulošti svarbią rolę.

SUSITARIMO SVARBIAUSIEJI PUNKTAI

1)    Lietuvos Vietinės Rinktinės uždavinys — kova su banditizmu. Kitiems tikslams ji nenaudojama;

2)    Visi Vietinės Rinktinės daliniai tiesioginiai priklauso Vietinės Rinkinės vadui ir vykdo jo ir jo štabo įsakymus;

3)    Vietinės Rinktinės veikimo plotas — Lietuvos teritorija.

Tolimesnieji punktai numatė verbavimo tvarką (išimtinai savanoriškumo pagrindu), dalinių aprūpinimo ir maitinimo tvarką, jų ginklavimą, reikalingumą palaikyti su vokiečiais reikiamus santykius ir kt.

Įvykus dar keliems pasitarimams ir išaiškinus kitus smulkesnius klausimus, susitarimas įvyko. Atrodė, kad sąlygos yra priimtinos. Vietinė Rinktinė formuojama vien lietuviškiems tikslams, veiks tik Lietuvos teritorijoje, gaus įsakymus vien iš Vietinės Rinktinės vado ir jo štabo, o jau vadas pasirūpins, kad ji iš tikrųjų tarnautų vien tik lietuviškiems reikalams.

1944 m. vasario 3 dieną iš gen. Plechavičiaus gavau pakvietimą aplankyti jį. Generolas man pasiūlė jo būsimajam štabe užimti štabo viršininko vietą. Ligi šiol nedalyvavęs pasitarimuose su vokiečiais, nežinodamas įvykusio susitarimo, paprašiau leisti man susipažinti su buvusių pasitarimų medžiaga. Iškart į akis krito keistas faktas: visuose užimtuose kraštuose vokiečiai leido formuoti ginkluotas pajėgas vien tik SS legiono pavidale, o Lietuvai padaryta išimtis. Kitoms tautoms, panašių dalinių neturinčioms, tai juk sudaro pagrindą reikalauti ir sau panašių teisių. Šie samprotavimai kėlė rimto susirūpinimo. Bet tokia jau yra žmogaus psichologija, kad jis kiekvieną faktą dažniausiai stengiasi išaiškinti sau pageidaujama prasme. O tokiu raminančiu faktu buvo vokiečių raštiškas įvykusio susitarimo patvirtinimas. Nors protas ir prieštaravo, pagalvojęs atsakiau: “žinok, generole, kad abu mudu pateksim koncentracijos stovyklon, nes esu įsitikinęs, jog vokiečiai vėliau pastatys mums tokius reikalavimus, kurių išpildyti mes negalėsim. Tačiau niekas negalės man ateityje prikišti, kad pabijojau rizikuoti savo galvą, kada visas kraštas kenčia ir visi šaukiasi pagalbos. Einu. O ten — ką Dievas duos.”

Tai buvo 1944 metų vasario 3 d. Šią dieną gimė, tokį trumpą laiką teišgyvenusi, Lietuvos Vietinė Rinktinė. Nuo šios dienos prasidėjo formavimo laikas. Formavimas... Koks skirtumas su tikrąja to žodžio prasme, atsiminus visustuos uždavinius, kurie turėjo būti nugalėti, kad pasiektume nors šiokių tokių rezultatų. Tuo tarpu iš vienos pusės kabėjo Damoklo kardas, kuris priminė, kad kiekviena sugaišta valanda atneš kam nors pražūtį, iš antros — momento mori — vokiečiai.

Čia pat aptarėm pagrindinius dalykus, nustatėm mūsų darbo gaires. Aiškiai viens antrą supratom, sutarėm be žodžių, kad kas toliau beatsitiktų, kokias priemones vokiečiai bepavartotų, mes, pasirėmę turimu susitarimu, nuo savų teisių neatsisakysim ir jiems — nenusilenksim. Nutarta: generolas važiuoja provincijom Apvažiuos bent kelis apskričių miestus, kad vietoje susipažintų su gyventojų nuotaikomis, žmonių nusistatymu, kad išsiaiškintų mūsų formuojamos Rinktinės perspektyvas. Aš gi lieku Kaune ir pradedu formuoti štabą. Aiškiai jautėm Lietuvos visuomenės pulsą, buvome tikri, kad šiomis sąlygomis mūsų Rinktinė negali neturėti pasisekimo, kad lietuvių pritarimas mums bus visuotinis, bet tas žmogaus nuolatinis abejojimas vertė dar paskutinę valandą išsiaiškinti vis kylančius neaiškumus, kad ateityje turėtume galimumo pilnu atsidėjimu ir pasitikėjimu savimi imtis darbo.

Svarbiausias ir sprendžiamas klausimas: ar stos savanoriai? Vokiečiai jau keletą kartų mėgino patraukti mūsų žmones kariuomenėn. Mėgino jie formuoti SS legioną — nieks nestojo, mėgino formuoti transportui pagelbinius dalinius — tas pat rezultatas. Nežiūrint to, kad jiems priklausė visas administracijos aparatas, kad ir lietuviškoji policija buvo jų žinioje, kad jie turėjo savo rankose spaudą, radiją ir visas kitas propagandos priemones. Mūsų gi vienintelis ginklas ir vienintelė priemonė — generolo Plechavičiaus vardas ir jo žodis.

DARBO PRADŽIA

Kas turėjo reikalo su bet kokiu organizaciniu darbu, lengvai gali įsivaizduoti mūsų darbo pradžią: be patalpų, be ryšio ir susisiekimo priemonių, be pinigų, be jokios rašomosios medžiagos, be... be... be...

Patalpa štabui laikinai buvo surasta Pirmojo Generalinio Tarėjo įstaigoje, kur mums buvo užleisti 3 kambariai. Keturi štabo skyrių viršininkai griebėsi darbo. Čia pat, tik mūsų trumpo gyvenimo aprašymo pradžioje, laikau reikalinga didžiausiu dėkingumu atminti savo artimiausius bendradarbius: I sk. viršininką gen. št. pulkininką Rėklaitį, II sk. viršininką gen. št. pulkininką leitenantą Andriušaitį, III sk. viršininką gen. št. pulkininką Šovą ir IV sk. viršininką pulkininką Grudzinską. Šie asmenys savo pasiryžimu, savo darbu, savo tokiu giliu bendros padėties supratimu daug padėjo ir palengvino Rinktinės vadui ir man nugalėti nenugalimais atrodžiusius sunkumus. Generolui ir man teko pergyventi daug sunkių valandų, kada nervų įtempimas pasiekdavo aukščiausio laipsnio, kada atrodė, jog mes sugriūsim po nebepakeliama našta. Tada šių mūsų artimiausių bendradarbių asmenyse mes visuomet rasdavom moralinę paramą, rasdavom pilną mūsų nusistatymo supratimą, energiją ir pasiryžimą dirbti.

Vasario 6 dieną, sekmadienį, dar generolui iš provincijos negrįžus, turėjau posėdį pas gen. Harm. Aptarus visą eilę klausimų, gavau įspūdžio, kad vokiečiai gal ir norėtų suprasti mūsų nusistatymą ir jį akceptuoti, bet kad yra kaž kokios man neaiškios kliūtys, kurių jie nenori viešai paskelbti. Tiesa, pasitarimas vyko Kaune, jame dalyvavo tik Kauno vokiečiai, atseit, tie, kurie “atstovauja vien Lietuvą,” tačiau vienas faktas paaiškėjo visiškai: Kauno vadovybė nesiima rišti bet kurio klausimo, turinčio principinį pobūdį. Išsprendimas poros klausimų buvo atidėtas, buvo pažadėtą dar tą pat dieną į juos atsakyti telefonu ar raštu. Matyti, buvo norėta pagalvoti, ar ko nors atsiklausti.

Didesni ginčai kilo, sprendžiant karininkų paskyrimo klausimą. Vokiečiai norėjo, kad štabas tik numatytų karininkus į tam tikras vietas, pats gi paskyrimas būtų atliktas jų — vokiečių, žinoma, su tokiu reikalavimu sutikti negalėjau. Nurodžiau jiems atitinkamą mūsų susitarimo punktą, ir jie nusileido. Ateityje šiuo klausimu jokių sunkumų neturėjome: visi karininkai buvo skiriami Rinktinės Vado.

Daug sunkumų sudarė kareivinių klausimo išsprendimas. Nuo pasiūlymo dalinius formuoti kaimuose — teko griežtai atsisakyti. Vokiečiai galų gale sutiko užleisti mums kareivines Marijampolėje, Kalvarijoje, Seredžiuje, Raseiniuose ir Plungėje. Kareivines pirmose trijose vietose, iš tikrųjų, gavome. Tačiau Raseinių ir Plungės — klausimas tęsėsi iki pat Vietinės Rinktinės žuvimo dienos; mes jas tai gaudavom, tai jos vėl būdavo atimamos. Tokia padėtis buvo ir su visa eile kitų pastatų, kurie buvo reikalingi komendantūroms Biržuose, Utenoje ir kitur.

Vėliau buvo nustatyta Viet. Rinktinės sudėtis. Kadangi savanorių skaičius, kurie atsiliepė į gen. Plechavičiaus atsišaukimą, buvo nežinomas, vokiečiai davė sutikimą forfuoti. 10 batalionų, kiekviename, maždaug, po 500 žmonių. Bet buvo taip pat numatyta jei savanorių skaičius bus pakankamas, batalionų skaičių padidinti iki 20. Batalionai talpinami:: Marijampolėje — 3, Kalvarijoje ir Seredžiuje — po 2, likusieji sudaro apskričių komendantūrų dalinius ir talpinami apskrities ribose. Septyni batalionai, patalpinti Marijampolėje, Kalvarijoje ir Seredžiuje, sudaro Rinktinės branduolį ir naudojami Plechavičiaus stambesnėms operacijoms. Smulkūs gi daliniai, patalpinti apskričių ribose (įvairiose vietose), laikomi apskričių komendantų žinioje ir naudojami vietoje, prisilaikant bendrų Rinktinės vado nurodymų, šis planas buvo gen. Plechavičiaus aprobuotas. Vokiečiai po diskusijų su juo sutiko.

Tuo pat metu ėjo štabo formavimas, personalo parinkimas, pirmųjų įsakymų ir potvarkių svarstymas ir redagavimas, veikimo plano sudarymas. Jau pirmos dienos mums aiškiai parodė, kad visuomenės nusistatymą mes supratome teisingai. Dar oficialiai nieko nebuvo žinoma, nieko nebuvo skelbiama, bet iš visų pusių gaudavome įvairių įvairiausių pasiūlymų: vienas siūlo baldus štabui, kitas rašomąsias mašinėles ir rašomąją medžiagą. Aukos pinigais pradėjo plaukti į štabą kiekvieną dieną. Mėginome nuo jų atsisakinėti, bet žmonės užsigaudavo. Ir jei Kaune, kur štabas, vis dėlto buvo pajėgesnis, dėl tokio visuomenės palankumo, mes jautėm daug palengvinimo, tai ką jau kalbėti apie provinciją, kur komendantas, be visuomenės paramos, nieko nepajėgtų padaryti. Palankumas buvo visuotinis, žmonės neretai net rizikuodavo, kad tik padėtų Vietinei Rinktinei. O kas dėjosi, kai į kareivines susirinko mūsų savanoriai? Kas darėsi Velykų švenčių dienomis ? Manau nesuklysiu pasakęs, kad neatsirado nei vieno kareiviško pilvo, kuris būtų sugebėjęs suvirškinti visa tai, ką ūkininkai buvo suvežę...

(Bus daugiau)