MEDINIS ARKLYS
ERIC WILLIAMS
Ištrauka iš nepaprastos karinių nuotykių knygos, vaizduojančios jaudinančius anglų karių išgyvenimus belaisvių stovykloje, Vokietijoje. Sekančiam nr. duosim dar vieną šiurpų belaisvių pabėgimo fragmentą. Šios išgarsėjusios knygos vertimą duosime savo skaitytojams 1952 m. atskiru leidiniu. Vertė Br. Aušrotas. — Red.
... Jie dirbo karštligiškai, stengdamiesi kuo toliausiai nusikasti; prieš nustatytąjį pabėgimo laiką. Jonas gulėjo pirmasis ir mūrininko kastuvėliu vertė prieš save drėgną smėlį, kurį pro savo pilvo apačią stūmė Petrui. Petras, kuris žiūrėjo į Jono kulnis, gautąjį iš priekio smėlį stūmė Pilypui, o šis už savęs statė smėlio sieną, kojų pagalba. Jie dabar savo siaurajam tunelyje buvo nusikasę apie 25 pėdas, 2 pėdų skersmens. Jie pirmą kartą dirbo apsirengę ir pirmąkart — be oro, kurį anksčiau paduodavo tuneliu traukomas prausimosi indas.
Belaisviai stovykloje buvo uždaryti nakčiai, ir jeigu tunelis užgriūtų, tai šie trys vyrai buvo bejėgiai išsigelbėti. Jie dirbo smarkiai, be pertraukos. Nei vienas jų nenorėjo pertraukti skubaus, įtempto darbo ritmo.
Petras, su savim turėjęs laikrodį, apie 5,30 val. vakaro pasiūlė sustabdyti darbą: — Dabar mes verčiau kaskimės aukštyn, — jis sušnabždėjo. — Mums reikia išlįsti, maždaug, po pusvalandžio.
Jonas palenkė galvą ir pradėjo raustis aukštyn, prie žemės paviršiaus. Juos dengiąs žemės sluogsnis buvo storesnis, negu jie buvo tikėjęsi ir įkyri mintis jiems lindo į galvą: jie gali laiku nepasiekti paviršiaus. Pagaliau Jonas prasilaužė, padarydamas kumščio didumo skylę, ir per ją jis pirmą kartą po ilgo laiko pamatė dangaus žvaigždžių mirgėjimą.
— Prakasiu lig pat paviršiaus viso tunelio platumą, — šnibždėjo Jonas, — ir paliksiu tik patį viršutinį sluogsnį. Kai ateis laikas laužtis į laisvę, tada mes viską atliksime labai greitai, ir mūsų niekas nebespės pastebėti.
Petras suspaudė jo ranką ir nuropojo atgal pas Pilypą jo įspėti, kad jis būtų pasirengęs kiekvieną minutę išlįsti į gryną orą. Grįždamas, jis atsivilko Jono maišą su drabužiais ir maistu, kurį jam Pilypas pririšo prie dešiniosios rankos alkūnės. Tada jis grįžo dar kartą tuo pačiu būdu atsigabenti ir savojo maišo. Pilypas ligi pat savo nosies galiuko artumos prišliaužė prie Petro kulnų.
Lygiai šeštą valandą jie prasikasė į tyrą orą, versdami virš savęs sausą smėlio sluogsnį. žemės byrėjo jiems į gerklę ir akis, versdamos juos nenoromis kosėti. Išlindę į paviršių, artimiausiuose prie vielų tvoros barakuose jie išgirdo pasilikusiųjų triukšmą, kuris turėjo nukreipti sargybinių dėmesį nuo jų pabėgimo vietos. Vyrai trimitavo, dainavo, daužė barakų sienas ir kaukė visokiais balsais . .
— Jeigu tie kvailiai ilgai kels tokį baisų ermyderį, tai į juos pradės šaudyti, — bailiai šnibždėjo Jonas.
— Bėk! Judėk pirmyn! — tyliai komandavo Petras. Jis bijojo. Ten buvo per daug šviesos.
Jonas mikliai pakėlė savo maišą iš tunelio ir nusirito link jų numatytojo griovio. Jis spaudėsi prie žemės kiek tik galėdamas, ir Petras tepamatė, kai Jono kojos dingo iš jo akių.
Petras iškišo galvą iš tunelio skylės ir pažvelgė stovyklos link. Ji buvo pasakiškai apšviesta. Anksčiau jis negalėjo suprasti, kokia šviesos jūra buvo užtvindytas visas rajonas. Tačiau bokštuose sėdį sargybiniai buvo visiškoje tamsoje, ir jis negalėjo žinoti, ar jie žiūrėjo bėgančiųjų kryptimi, ar ne. Jis taip pat nematė sargybinių. kurie, paprastai, patruliuodavo šiapus tvoros. Jis pakėlė savo maišą ir nustūmė jį griovio link, o pats, lyg koks šliužas, atsargiausiai spausdamasis prie žemės visu savo ilgiu, judėjo prie numatytojo griovio. Kiekvieną minutę jis laukė, kada pasigirs šautuvo šūvis, kada pajus skaudų kulkos smūgį savo kūne. Jis pasiekė griovį ir gulėjo klausydamasis. Triukšmas barakuose šiuo momentu pasiekė beprotiškumo laipsnį.
Jis pačiupo savo maišą ir aklai nubėgo pušyno link, į kitą kelio pusę, kur jo jau laukė Jonas.
VII SKYRIUS
Pasiekę miško pakraštį, jie nelaukė Pilypo, bet lėtai ėjo tolyn nuo vielų, vis gilyn į mišką. Petras ne tik jautė, bet girdėjo savo širdį, šokinėjančią krūtinėje, kuri kartais jį smaugte smaugė. Jis norėjo bėgti, bet prisivertė lėtai judėti, jausdamas po savo kojomis sausas medžių šakeles, gulinčias ant žemės tarp pušų spyglių. Jo drabužiai, kuriais jis vilkėjo tunelyje, buvo peršlapę prakaitu ir aštrus vėjas veržėsi kiaurai. Jam buvo dabar gana šalta, ir jis mielai būtų užėjęs į kokią miško pirkelę, kur juodu galėtų persirengti savo kelionės drabužiais. Per petį žiūrėdamas atgalios, jis pro medžius matė visą stovyklos rajoną, apšviestą, lyg kokį milžinišką cirką. Nesigirdėjo jokių šūvių, ir jis buvo tikras, kad ir Pilypas saugiai išlindo iš urvo ir sekė jų įkandin kur nors miško gilumoje.
Jonas pačiupo Petrą po ranka, ir juodu žingsniavo lėtai ir atsargiai mišku, nekeldami nei mažiausio triukšmo.
Jonas pradėjo savyje negarsiai kikenti. Pradžioje lėtai, vėliau vis garsiau, ligi duslus garsas išsiveržė iš jo krūtinės.
— Kas yra? — sušnižbdėjo Petras. — Koks pragaras verčia tave šiuo metu juoktis? Kokių velnių tu juokiesi ?
— Iš tavęs ..., — atsakė Jonas.— Tu atrodai lyg koks rudasis lokys, štai, kaip žingsniuojąs... — Ir jis parodė Petro judesius.
Ir tikrai, Petras nešė savo maišą, lyg motina kūdikį rankose.
— Dėl Dievo meilės, meskime šiuos kombinezonus, — pasakė Jonas. — Apsivalykime, susitvarkykime ir pavirskime žmonėmis.
— Tik ne dabar. Reikia nukreipti pėdsakus nuo geležinkelio stoties. Mes paslėpsime savo nereikalingus drabužius šalia kelio, vedančio Breslau link. — Ir Petras taip pat pradėjo juoktis; juoktis, kai atsipalaidavo nervų įtampa, džiaugdamasis ir triumfuodamas, kad jiems pavyko pabėgti. Bet jis dar nebuvo gana pailsėjęs. Jo juokas buvo silpnas ir nervingas.
Jie rūpestingai pasirinko kelio kryptį per mišką ir ėjo taip toli, kol visai negirdėjo stovyklos garsų. Nuo šalčio jie dabar drebėjo savo plonuose vilnoniuose kombinezonuose, sušalę ir išvargę nuo kasimo, bet viso to lyg ir nejausdami. Jie nejautė nuovargio, nes buvo laisvėje, buvo už vielų, kurios juos taip ilgai laikė belaisviais.
Jie nusimetė savo juoduosius drabužius ir kojines nuo batų. Juodu nosinėmis nuprausė vienas antro veidą, apsivilko civiliniais švarkais, užsidėjo kepures ir užsimetė milines.
Didžiųjų maišų dugnuose juodu turėjo savo kelionės portfelius. Petras išsiėmė savąjį ir jame buvusius pipirus. Jis standžiai supakavo abiejų nereikalingus drabužius ir juos apibarstė pipirais, kad sargybinių šunys nustotų uoslės tuo atveju, jeigu jie greitai būtų pradėti persekioti.
Viską susitvarkę, jie pasuko geležinkelio stoties link, stengdamiesi tiesiai pataikyti į geležinkelio tiltą, per kurį vedė kelias į stotį. Tai buvo metalo konstrukcijos tiltas per geležinkelio bėgius, skirtas pėstiesiems.
Jie perėjo tiltą ir pasiekė kelią antroje bėgių pusėje. Ant kelio buvo keletas žmonių. Vietinio susisiekimo traukiuos tik ką buvo įvažiavęs į stotį. ‘‘Reikia pasitikėti Dievu, galvojo Petras, ir gal sargybiniai dar nelaukia jų stotyje. Reikia tikėtis, kad pavoiaus signalai stovykloje dar nesuskambėjo, ir iš stoties jie galės išvažiuoti.”
— Jeigu jie mus pažintų, tada atsiskirsime ir bėgsime,—pasakė Petras. — Jie nešaudys, kai tiek daug žmonių stovi aplinKui. Mudu išsiskirsime. Sutiksiu tave prie vandentiekio bokšto, miškO viduryje, ir mudu bandysime pėsčiųjų laimę, arba mėginsime įšokti kur nors į prekinį traukinį, jeigu tik jie sužinos, kad mes esame ištrūkę, tada visos stotys, keliolikos mylių apskritimu, bus stropiai saugomoj.
— Gerai, — pasakė Jonas. — Bet, nebijok, mūsų niekas nesučiups. Jeigu būtų paskelbtas pavojus, tad mudu tikriausiai tai būtume išgirdę. Tik atrodyk mieguistai laimingas. Mudviem neatsiliks nieko blogo.
Šalia stoties buvo gana tamsu, bet viduryje, laukiamoje salėje ir prie bilietų kasos, degė šviesios lempos. Petras priėjo prie ant sienos kabančio traukinių tvarkaraščio, o jonas prisijungė prie eilės, susidariusios prieš bilietų kasą. Su savimi jis turėjo Petro asmens kortelę ir policijos kelionės pažymėjimą. Visai laisvai jis stovėjo eilėje, laukdamas, kada jam ateis laikas prieiti prie langelio ir nusipirkti bilietą; tačiau Petras, akilai jį sekdamas, matė, kaip Jonui šiek tiek virpėjo apatinė lūpa, ir jis aiškiai suprato jo jausmus, tų bilietų belaukiant.
Dabar Jonas jau buvo prie langelio ir kalbėjo su mergina už kasos metalinių grotelių. Petras žiūrėjo durų link. Maža salė buvo prisigrūdusi keleivių. ‘‘Palauksiu, ligi jis nusipirks bilietus ir priartės kokias tris pėdas prie manęs, o tada mudu abudu eisime į peroną”, galvojo Petras. “Mudu turėtume nugalėti ir šią kliūtį”. Jis atsigręžė į Joną. Šis artėjo prie jo su ištiestais rankoje bilietais. Petras prisijungė, ir juodu patraukė prie barjero, ligi keleiviai vienas paskui kitą ėjo į peroną.
Petras stebėjo keleivius, šalia einančius iš atėjusio greitojo traukinio, ir jo širdis beveik sustojo. Jis norėjo bėgti. Priešais jį artėjo stovyklos daktaras vokietis, kuris jo ligos metu jį slaugė ligoninėje. Per visą savaitę juodu kasdien kalbėdavosi. Nebuvo abejojimo, kad jis turėtų Petrą pažinei. Tada jis prisiminė, kad prieš išeidamas iš ligoninės jis nuskuto savo barzdą, o tai šiek tiek pakeitė jo veidą. Kai gydytojas, vokiečių aviacijos kapitono uniformoje, visiškai priartėjo ir ėjo pro Petrą, šis susilenkė ir kosėjo, užsidengdamas nosine savo veidą. Kai Petras išsitiesė ir pažiūrėjo, gydytojas jau buvo praėjęs, o Jonas jį stūmė per barjerą ant platformos.
Traukinys buvo prisigrūdęs žmonių. Jame nedegė jokia šviesa. Jie stovėjo koridoriuje. Petras stovėjo prie durų ir žiūrėjo pro langą, klausydamas monotoniško ratų bildesio. Jis žinojo, kad kiekviena minutė juos tolino nuo pavojų. Galvojo, kad gali jiems pavykti. Bet kiek dar kliūčių reikia nugalėti! Jis atsisuko ir pasižiūrėjo į Joną. Juodu buvo išskirti. Jonas stovėjo suspaustas tarp vieno raumeningo vokiečių kareivio ir senos moteriškės. Jis buvo atsirėmęs į vagono šoną, o jo akys buvo užmerktos.
Taip juodu išstovėjo visą kelią ligi Frankfurto. Buvo 10,30 val. vakaro, kai jie pasiekė stotį ir greitai nuskubėjo pasižiūrėti išėjimo durų, ar prie jų nėra kekių nors ypatingų atsargumo priemonių. Keleivių nebuvo prašoma rodyti jokių dokumentų. Praeidami, jie tik atiduodavo savo keliones bilietus. Abu vyrai saugiai praėjo barjerą ir pateko į tamsias, akmens grindiniu išgrįstas gatves. Čia jiems buvo viskas svetima. Jie neturėjo jokio gyvenimiško patyrimo. Kur bežvelgė, visur buvo užrašai svetima kalba. Nesimatė jokios vietelės, kur būtų galima išmiegoti.
