Vincas Daunoras-Ungurys ir Jurgis Palionis-Dobilas
1954-ųjų rugpjūčio 18-ąją, žuvo paskutinieji Dainavos apygardos partizanai VINCAS DAUNORAS-UNGURYS IR JURGIS PALIONIS-DOBILAS
Pietų Lietuvos srities partizanų vadai. Stovi iš kairės: Sergijus Staniškis-Litas, Viltis, Juozas Lukša-Skirmantas, Vytautas Garmus-Pavasaris ir Vincas Daunoras-Ungurys, Kelmas. Apie 1951 m.
Partizanų Dainavos apygarda buvo įkurta 1945 m. lapkričio mėn., kai susivienijo Dzūkijoje kovoję partizanų junginiai. Apygardą sudarė trys – Dzūkų, Kazimieraičio ir Šarūno – rinktinės, o jos teritorija apėmė dabartinius Alytaus, Lazdijų ir Varėnos rajonus bei su jais besiribojančių Marijampolės, Prienų, Trakų ir Šalčininkų rajonų dalį. Beveik dešimtmetį trukusi kova pareikalavo daug aukų. Žuvus partizanų pareigūnams ir MGB provokatoriams įkūrus savą „Dainavos apygardos štabą“ apygarda praktiškai nustojo egzistuoti 1952 m. rugpjūčio mėn., tačiau pavieniai partizanai Dzūkijoje veikė iki 1954 m. vasaros pabaigos.
1954 m. rugpjūčio 18 d. Prienų rajono Naužiūnų kaimo gyventojos Monikos Milašauskienės sodyboje apsistojo du paskutinieji Dainavos apygardos partizanai: Dzūkų rinktinės vadas, ėjęs ir apygardos vado pareigas Vincas Daunoras-Ungurys ir Jurgis Palionis-Dobilas. Jiems ilsintis tvarte, KGB užverbuotas sodybos šeimininkės nuomininkas Kazys Radvila pranešė apie partizanus sovietų saugumui.
Sodyba buvo apsupta ir kilus susišaudymui abu partizanai žuvo. Jų palaikai buvo nuvežti į Prienus, išniekinti ir užkasti Šiauliškių kaimo žvyrduobėse. Partizano J. Palionio seserys, 1955 m. sužinojusios brolio užkasimo vietą, palaikus atsikasė ir slapta palaidojo Prienų rajono Nemajūnų kaimo kapinėse. V. Daunoro sesuo savo brolio palaikus palaidojo Prienuose.
Paskutinysis Dainavos apygardos partizanų vadas Vincas Daunoras-Ungurys, Kelmas gimė 1921 m. Marijampolės apskrities Prienų valsčiaus Žiūkų kaime. Į partizaninį pasipriešinimą įsitraukė 1944 m. rudenį ir paaukojo jam dešimt metų. Vadovavo Ungurio būriui, vėliau – Vaidoto grupei, 1951 m. spalio viduryje buvo paskirtas Dzūkų rinktinės vadu, o nuo to paties mėnesio pabaigos ėjo ir Dainavos apygardos vado pareigas. Jis vadovavimą perėmė ypač kritišku momentu: 1951 m. gruodžio mėn. buvo sunaikinta Šarūno rinktinė, 1952 m. vasario mėn. nustojo gyvuoti Kazimieraičio rinktinė, vieni po kito buvo sunaikinti ir žemesni Dzūkų rinktinės koviniai bei organizaciniai vienetai. Paskutinis Dzūkų rinktinėje (ir visoje buvusioje Dainavos apygardoje) veikęs būrys buvo sutriuškintas 1952 m. gruodžio mėn. Liko tik pavieniai partizanai, kurie neturėjo tarpusavio ryšio.
Paskutiniajam Dzūkų rinktinės ir Dainavos apygardos vadui kontroliuoti padėtį tapo nebeįmanoma. Tačiau jį patį surasti sovietų saugumui niekaip nepavyko iki pat 1954 m. vasaros pabaigos – iki lemtingo apsilankymo M. Milašauskienės sodyboje.
Dainavos apygardos Dzūkų rinktinės partizanai pietauja. Iš kairės pirmas – Vincas Daunoras-Ungurys. 1951–1952 m. Iš Genocido aukų muziejaus rinkinių
Kartu su apygardos vadu žuvęs Jurgis Palionis-Dobilas taip pat buvo neeilinio likimo žmogus. 1914 m. gimęs Prienų valsčiaus Matiešionių kaimo gyventojas talkino partizanams, buvo jų ryšininkas. 1946 m. vasario mėn. buvo suimtas, nuteistas ir išvežtas į Kniaž Pogostą (Sevželdorlagas) Komijos ASSR. Grižęs į Lietuvą, 1952 m. vasario mėn., nors ir matydamas artėjančią partizaninio karo pabaigą, tapo partizanu ir buvo paskirtas Dzūkų rinktinės ūkio dalies viršininku.
Paskutiniųjų Dainavos apygardos partizanų vardai nebuvo užmiršti. Atgimimo metais jų žūties vietoje Naudžiūnų kaime buvo pastatytas kryžius. Jų gyvenimas ir veikla taip pat sulaukė įvertinimo. Jiems buvo suteiktas Karo savanorio statusas (po mirties), krašto apsaugos ministro įsakymu Jurgiui Palioniui pripažintas vyr. leitenanto laipsnis, o Vincui Daunorui Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu suteiktas pulkininko laipsnis. 1999 m. gegužės 19 d. Vincas Daunoras apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu.
Parengta pagal:
Dainavos apygardos partizanų takais, V., 1997.
N. Gaškaitė, D. Kuodytė, A. Kašėta, B. Ulevičius, Lietuvos partizanai 1944– 1953 m., K., 1996.
Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940–1998, sud. I. Ignatavičius, V., 1999.
LGGRTC Memorialinio departamento ir Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos medžiaga.
Šaltinis: http://genocid.lt/datos/daunoras.htm
