Skersys Steponas-Kovas
Kardo rinktinės Narimanto kuopos partizanas Steponas Skersys-Kovas.
(Skuodo muziejus)
Skersys Steponas-Kovas gimė 1927 m. Kretingos apskrities Darbėnų valsčiaus Lazdininkų kaime. Į partizanų gretas įstojo 1946 m. Priklausė Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Narimanto kuopai. Ėjo kuopos vado A. Grabio-Vaidylos pavaduotojo pareigas. Po A. Grabio žūties nuo 1947 m. balandžio - Narimanto kuopos vadas. Vėliau paskirtas Kardo rinktinės organizacinio skyriaus viršininku. 1949 m. per kautynes buvo sunkiai sužeistas į galvą ir paimtas į nelaisvę. Gydomas ir tardomas Kretingos ligoninėje 1949 m. rugpjūčio 13 d. mirė.
Kardo rinktinės Narimanto kuopos partizanai.
Kairėje - neatpažintas partizanas, dešinėje - Steponas Skersys-Kovas.
(Skuodo muziejus)
Žemaičių partizanai. Stovi antras iš kairės Steponas Skersys-Kovas
Steponas Skersys-Kovas. Aukštas, tamsiaplaukis berniokas, visada išsidraikiusios garbanos slėpė kaktoje randą. Į pasaulį šiltai žvelgė rudos akys. Mokėsi vidutiniškai, nes turėjo daugybę pašalinių reikalų.
Palagos gimnazistai: Steponas Skersys, nežinomas, Petronėlė Grabytė (mirusi), nežinomas, Kazimieras Bartkus, Kuršytė Birutė, Untulytė Elena, Rūta Daukšaitė, Vladas Gadeikis, Nijolė Zaleckaitė. 1944 06 12
Po pamokų dažnai skubėdavau į pasimatymą prie senosios pušies, kur manęs laukdavo Steponas su Vytu. Prasidėdavo begaliniai ginčai. Visi narsiai gynėm savo pažiūras. Daug kalbėdavom apie ateiti, trokšdami savo jėgas skirti Tėvynei. Degėm noru prisidėti prie kovos dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Buvome pilni ryžto bei geriausių norų. Svajojome studijuoti. Steponas, labai mylėjęs kaimą ir jo žmones, mokytojaus, bus kaimo "liktarna", turės daug vaikų ir kažkodėl šelmiškai žiūrėdavo į mane... Buvo romantikas, idealistas, jautrus, mėgdavo juokauti, kiek karštoko būdo, visiems atviras. Visur jį lydėdavo daina. Mylėjo merginą, slėpė savo jausmus, žinojo - išeis partizanauti. Būdamas miške davė įžadus - kol laisvai nesuplevėsuos trispalvė, nekalbės meilių žodžių... Abiem buvo sunku. Klampodama po Sibiro pusnynus jo mergina mintyse buvo su juo, o širdyje ruseno nuoskauda - nei karto jos nepabučiavo... Žuvus Vaidilai, Steponas, paskirtas vadu, stengėsi, kad jo būrio kovotojai garbingai nešiotų partizano vardą. Suėmė sunkiai sužeistą. Atgavęs sąmonę ir supratęs kur esąs, nusiplėšė tvarsčius ir nukraujavęs mirė.
Šaltinis: https://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-21-t-1997-m/3645-zvilgsnis-i-praeiti
Vieną 1946 m. kovo mėnesio dieną Steponui Skersiui pranešė, kad naktį Želvių kaime kažkas nušovė jo moliną. Skersys iškeliavo į Želvius, o jį palydėti išsiuntėme Grabį. Kaimas buvo apie 20 km nuo Palangos. Kadangi tuo laiku keleivinės mašinos nevažinėjo, eiti reikėjo pėsčiomis, todėl visa klasė lydėti negalėjome.
Per laidotuves paaiškėjo, kad nusikaltimą padarė Darbėnų stribai. Jie naktį atvažiavo su mašina į vienkiemį ir laužėsi į tvartus. Skersienė, išgirdusi, kad kažkas laužiasi, užlipo ant aukšto ir pradėjo garsiai šaukti pagalbos. Stribai, supratę, kad jų planai žlugo, paleido seriją iš automato į Skersienę.
Prie supilto kapo Steponas pasakė:
- Mama, prisiekiu Tau, kad surasiu Tavo žudikus.
Skersienė turėjo keturis vaikus: dvi mergaites ir du berniukus. Stepono brolis Antanas taip pat mokėsi Palangos gimnazijos 5-oje klasėje. Vaikai nespėjo sugrįžti iš kapinių, o čekistai jau buvo apsupę sodybą. Skersiukams teko pasitraukti. Taip jie visi keturi pradėjo slapstytis. Mergaitės prisiglausdavo pas žmones, o Steponas ir Antanas išėjo į pogrindį. Neužilgo prie jų prisijungė ir Apolinaras Grabys. Taip pradžią Palangos kuopai šie trys gimnazistai: Steponas Skersys-Kovas, g 1927 ra, Antanas Skersys-Genys, g.1928 m ir Apolinaras Grabys-Vaidila, g.1927 m.
Vieną kartą sutikau savo klasės draugą Steponą Skersį, tuomet buvusį Palangos kuopos vadu. Jis man atrodė labai susikrimtęs ir pasimetęs. Mano paklaustas, kas nutiko, ar kas nors žuvo iš draugų, jis atsakęs, kad čekistai krečia dideles šunybes: pasiuntę į šias apylinkes nusikaltėlius, kurie plėšikauja prisidengdami partizanų vardu. Tris savaites buvo einama plėšikų pėdsakais. Svarbiausia tai, kad čekistai apiplėšinėjo žmones, padėdavusius partizanams. Žmonės nesuprato, nes nusikaltėliai pasisakydavę esą partizanai. Teko ilgai įtikinėti, kol jie pradėjo suprasti čekistų gudrybes. Svarbiausia tai, kad juos susitikus reikės likviduoti, nes kalėjimų ar teismų partizanai neturėjo, o paleisti neturėjo moralinės teisės.
Turbūt ir pats šėtonas tiek nesugalvotų, kiek sugeba čekistai. Stribų gretas čekistai papildydavo visokiais nusikaltėliais ir girtuokliais. Juos siųsdavo į kaimus ir leisdavo daryti ką nori. Stribai plėšdavo, prievartaudavo, žudydavo ir niekas negalėjo pasiskųsti dėl jų elgesio. Toks chaosas pokario laikais ir varė siaubą gyvenantiems kaime žmonėms. Miestuose to nebuvo, nes ten jiems nebuvo kas veikti: nei pavalgyti, nei išgerti negaudavo. Dabar stribai aimanuoja, kad juos labai apšmeižia, o jie, atseit, dirbę Lietuvai labai gerą darbą.
Šaltinis: https://www.partizanai.org/laisves-kovu-archyvas-21-t-1997-m/3644-apie-palangos-kuopa
