Žmonės—dabarties, galvojimas—praeities
Kokios naujos mintys klostosi valstiečių liaudininkų srovėje — organizacijoje senoje, susikūrusioje 1903, pergyvenusioje organizacinių ir vardo eilę metamorfozių, netekusioje su dr. K. Griniaus mirtimi savo pirmųjų kūrėjų ir atsidūrusioje jaunesnės kartos veikėjų rankose ?
Atsakymą randam naujame "Varpo” žurnalo nr. (1955 Nr. 2), redaguojamam H. Blazo ir J. Pajaujo. Praeinant pro informacinius V. Kanaukos, L. Griniaus, Alseikos rašinius, tenka sustoti prie pagrindinio straipsnio — J. Pajaujo "Politinių grupių sociologiniai bruožai”. Jį tik papildo kiti du valstiečių liaudininkų vadovaujantieji veikėjai — H. Blazas ir J. Audėnas.
*
1. Demokratijos teorijos klausimais
Teorinėje dalyje autorius prieina teisingas demokratines išvadas dėl valstybės ir asmens santykių, jas taip nusakydamas:
“1. Žmogus - individas, jo evoliucinis kilimas yra savaiminis tikslas; socialinės ir politinės institucijos turi tam tikslui tarnauti, o ne versti žmogų įrankiu ‘aukštesniems tikslams’ kurio nors kolektyvo: ‘viešpatystės’, ‘tautos’, ‘proletariato’.
‘‘2. Žmogus gimsta lygus (suprantama: teisiškai lygus): nei vienas žmogus gimdamas neatsineša prerogatyvų į valdžią.
“3. Visi žmonės yra klystą; nei vienas žmogus nėra žinąs absoliutinę Tiesą; nei vienam žmogui neleistina versti priimti ano tiesą” (19 p.).