ANTANAS MAŽIULIS
Philadelphia, Pa.
1943 buvo surinktas gausus “Į Laisvę” archyvas; buvo surašyta ir to laikraščio istorija, daugelį to meto asmenų pridengiant slapyvardžiais. Bet ir po keliolikos metų daugumo tikrų vardų dar netikslinga atskleisti. Juos tesuminiu tais pačiais slapyvardžiais ir šiuose atsiminimuose, kuriais jie buvo pridengti anuo metu, kad būtų išlaikytas ryšys su ana dokumentine medžiaga, kuri, reikia tikėtis, nebus patekus į priešo rankas.
Autorius
1. Pačioje pradžioje
Pirmadienį, 1941 birželio 23, Kauno gatvėse jaunimas vis dar sulaikinėjo ir nuginklavo paskirus raudonarmiečius; Kauno radijas skelbė nepriklausomybės atstatymo žinią lietuviškai ir kitomis kalbomis. O Žaliakalny tuo metu Aušros gatvės dviejų augštų mūriniame namelyje ant grindų įsitaisius jauna moteris A. M. G. mašinėle perrašinėjo medžiagą laikraščiui, kuris turėjo pasirodyti pašalinus sovietų okupaciją. Iš ten pasieniais ir patvoriais nusileista su žiniomis ir kita spaudos medžiaga į Donelaičio gatvę, kur anksčiau buvo “XX amžius” dienraštis, o Sovietų okupacijos metu “Tarybų Lietuva”. Čia nebuvo jokio gyvo žmogaus, bet pakankamai popierio. Laikraštininkas, kuris čia bus vadinamas Tutys, gydytojas Br. Stasiukaitis (žuvęs, žr. Į Laisvę Nr. 7-44), Stasys Sėlenas (miręs 1950 liepos 5 d. New Yorke) surankiojo spaustuvės darbininkus, ir netrukus buvo surinktas vienas laikraščio puslapis. Laikraštį pavadino “Laisve”. Tačiau kai su pirmuoju puslapiu Tutys nuvyko į Laikinosios Vyriausybės būstinę dar naujų žinių gauti, tai einąs vyriausybės pirmininko pareigas nubraukė “ė” ir ištaisė “Į Laisvę”. Sugrįžęs į spaustuvę, Tutys rado jau keliolika egzempliorių išspaustą “Laisvės” vardu. Pavadinimas buvo pakeistas, ir netrukus Kauno gatvėse pasirodė “Į Laisvę” laikraštis.
Skaityti daugiau: Į LAISVĘ PIRMAS LAPAS
ANTANAS POCIUS
Bayonne, N. J.
Pogrindžio gyvenimas nepanašus į laisvojo gyvenimo eigą. Savo vardo ten neišgarsinsi — slaptumas yra besąlyginis įstatymas. Kovotojų ir vadų vardai išimami iš apyvartos. Visais laikais pogrindžio narys veikė tuo pačiu dėsniu kaip ir šiandieninis partizanas Lietuvoje: nežinok daugiau, nei tau reikalinga turimam uždaviniui įvykdyti. Dėl to žinome apie pogrindžio veikėjus, ypač vadus, mažai. Jei ir žinome, tai pasakyti apie juos tegalime tada, kai jų nebėra gyvųjų eilėse. Lietuvos istorijoje daug šios kovos lapų liks užpildytų tik bevardžiais nežinomais didvyriais ir gal legendomis apie juos.
*
Kapitonas Pranas Gužaitis buvo vienas iš tokių, kuris aplinkiniams žmonėms atrodė lyg iš legendos. Jis buvo vokiečių okupacijos metu R. apskrities viršininkas, ir žiūrėdami į jo santykius su vokiečiais, vieni jį laikė didvyriu, kiti avantiūristu. Vieni gyrė viršininko sumanumą, kaip jis ūkininkus gelbėdavo iš nacių nagų, kiti piktinosi, kad jis provokietininkas esąs. Tačiau visi pripažino, kad jis geras žmonėms ir labai gudrus. Kiti net prisibijojo, neišmanydami, iš kur jis turi tiek galios ir drąsos tvarkytis su vokiečiais. Pasakodavo, kad sonderfuehreris, išrenkant pyliavas, gaudavęs iš viršininko po antausį kaip priedą prie normos kas savaitė, o gebietskomisaras bent kas mėnuo. Tai legendinis pagražinimas; faktas betgi, kad keli vokiečiai tikrai buvo gavę mušti. Gavę tokiomis aplinkybėmis, kad jie turėjo tylėti. Kai sykį paklausiau Gužaitį, kaip tai nutiko, jis nusišypsojo ir, nusukdamas kalbą į kitą temą, pasakė: “Et, žmogui aš duodu širdį, kiaulei — botagą”.
Skaityti daugiau: KAPITONAS PRANAS GUŽAITIS IR POGRINDIS
KARIŪNAS
Tokia smarki šį vakarą patrankų kanonada,
Vargu per naktį šaudymas benusileis.
O šventas vakaras . . . Ateis šią naktį Kristus,
Ateis į mūšio lauką mirštantiems jų nuodėmių atleist.
Ateis šį vakarą į apkasus mažasis Kristus,
O sviediniai padangėje vaitos ir kauks.
Ateis Jisai ir čia suklups tarp užtvarų plieninių,
Jis šauks, bet balsas jo nebegalės lėktuvų ūžesio prašaukt.
Skaityti daugiau: KŪČIŲ VAKARĄ
Kai kas iš esančių laisvėje nenorėjo tikėti, kad rezistencija Lietuvoje būtų buvusi tokia gyva, kaip ją aprašė J. Daumantas knygoje “Partizanai už Geležinės Uždangos”. “Menko tikėjimo” žmonės suabejojo net “Lietuvos tikinčiųjų laiško Pijui XII” autentiškumu, nors jis buvo liudytas jį nešusių krauju. Tada pasirodė buvęs rezistencijos priešas MVD buvęs pulkininkas Burlickis — ir jis liudijo Kersteno komisijai Muenchene apie rezistencijos įspūdingumą kaip jokis lietuvis (žr. Į Laisvę nr. 6). Ar ne keista — kai draugai nutyla, priešai prašneka; kai žmonės nekalba, akmenys prabyla...
Dar nuostabesnis buvo vokiečių gydytojo Joseph Scholmerio liudijimas. Jis trejus metus išbuvęs Vorkutoje liudijo apie lietuvių religinę dvasią ir jų katakombas Vorkutos kasyklose (žr. Į Laisvę nr. 7-44).
Šiuo kartu vėl grįžtam prie to liudininko. Jis šią vasarą skaitė pranešimą tarptautiniame kultūros laisvės kongrese Milane apie rezistencinį judėjimą apskritai Sovietų Sąjungos darbo lageriuose. Pasiremdamas savo trejų metų patirtimi ir ją papildydamas paskiau už jį grįžusių austrų bei vokiečių apklausinėjimais, jis atskleidė vaizdą, kuris laisvėje gyvenančiam patikimas tiek pat sunkiai kaip sočiam žmogui alkano pergyvenimai — alkano duonos ir laisvės... Čia pateikiame jo pranešimo santrauką.
*
Kiek kaliniai yra informuoti?
Sovietai rūpestingai saugoja, kad žinios apie vidaus opoziciją krašteir koncentracijos lageriuose neišeitų aikštėn. Tikrąją padėtį težino iš vienos pusės tik slaptoji policija, MVD ir partijos vadovybė, iš antros—rezistencijos nariai darbo stovyklose. Pastarieji yra gerai informuoti, nes naujos suimtųjų bangos nuolat atiteka į lagerius; taip pat jos teka iš vieno lagerio į kitą. Atskirų rajonų lageriai nėra vienas nuo kito izoliuoti. Pvz. Vorkuta, Karaganda, Taišet, Magadan dažnai keičiasi kaliniais ar dėl saugumo ar grynai dėl darbo technikos. Šitų besikeičiančių žmonių bendra suma siekia 15 milijonų.
Skaityti daugiau: Rezistencijos dvasia koncentracijos stovyklose
Londono “Observer” papildo Scholmerio informacijas daviniais Amerikos profesoriaus Herbert Passin, kuris apklausinėjo iš Sovietų sugrąžintus japonus belaisvius.
*
Visi tie šaltiniai rodo, kad Sovietai per paskutinius dvejus metus pakeitę baudžiamąją sistemą pagal įstatymus, kurie viešai nebuvę paskelbti. Pakitimas pastebėtas nuo 1954 pavasario, vadinas, sutampa su streikų ir sukilimų, su Stalino mirties metu... O tie pakitimai esą tokie:
* paleidžiami invalidai kaliniai ir tie, kurie suėmimo metu buvo ne vyresni kaip 20 metų; jiems leidžiama grįžti;
* paleidžiami, bet grįžti nevalia tokiems kaliniams, kurie atliko du trečdalius bausmės;
* individualiai sutrumpinamos bausmės tiems, kurie išdirbo stovyklose ne mažiau kaip vienerius metus; tai atlieka “revizijos komisijos”, paskirtos teisingumo ministerijos;
Skaityti daugiau: Reformos sovietų koncentracijos lageriuose
