Idėjos spaudoje
Malonu pastebėti, kad “Lietuvos” žurnalo redakcija atkreipė savo dėmesį į Lietuvos politinę problematiką. Žurnalo Nr. 7 skyrė daugiausia Mažosios Lietuvos klausimui. Svarbiausias čia iškeltas klausimas yra "Dėl mažosios Lietuvos sienų ir ploto”. Jį pasiima nagrinėti dr. V. Sruogienė. Bet tenka apgailestauti, kad “plotą ir sienas” teliečia tik ištrauka iš M. Lietuvos Tarybos dekliaracijos ir A. Zwecko nurodytos sienos. Pati autorė nei tarybos nusistatymo keičia, nei jį kuo nors pagrindžia. Jos pateikta medžiaga eina ir visai šalia problemos. Kruopščiai yra padaryta J. Stikloriaus Mažosios Lietuvos valstybinės priklausomybės istorinė apžvalga, tik kažkodėl ta apžvalga pavadinta priešingu vardu, reiškiančiu Mažosios Lietuvos nepriklausomybę “Prūsijos ir Mažosios Lietuvos suverenumas”. Suverenumo M. Lietuva nėra siekusi. Bent apžvalginiame str. to nerodoma. M. Lietuvos suverenumo mestą idėją galima būtų įžiūrėti tik kitame str. — dr. A. Ramūno, kai jis kalba apie “autonomišką Prūsiją”, kuri būtų susifederavusi ne su Vokietija, bet su “Šiaurės Europos bendruomene”. Autorius karštai pasisako už tokią federaciją. Joje turėtų būti Baltijos kraštai, Suomija, Švedija, Norvegija, Danija ir kaip sakyta “autonomiška Prūsija”. Tai panaujinta ir papildyta kitados prof. K. Pakšto skelbta “Baltoskandijos” idėja. Ji graži. Tik jai realizuoti yra “maža” kliūtis — jos nenori patys skandinavai. Ir vargiai pasiseks juos įtikinti, kad jiems federacija su Baltijos kraštais bus naudingesnė nei gravitavimas į Angliją, į kurią šiandien neabejotinai linksta ir Švedija, ir Norvegija, ir Danija.
*
“Dirvoje” buvo str. “Mūsų santykiai su vokiečiais”. Tai priklauso taip pat prie politinių problemų. Klausimas svarbus ir aktualus, net iš dalies pavėlintas spręsti. Gaila tik, kad ir šiame str. pabrėžus santykių su vokiečiais svarbą, praslystama pro tų santykių problemos sprendimą į pačią organizaciją — skųstis, kad Baltų Draugiją Vlikas apeinąs tylėjimu, sabotuojąs. Kaip ten yra, iš toliau sunku patirti. Tačiau jei tas tylėjimas reiškia abejojimą, ar lietuvių atstovavimas ten tikslingai yra sutvarkytas atsižiūrint į lietuvių tautinį interesą, tai tokis tylėjimas nėra be pagrindo.
*
Politinės informacijos svetimiesiems minėtini du leidiniai. Lietuvos atstovas Paryžiuje dr. S. A. Bačkis atgaivino “Bulletin Lithuanien” leidimą. Tai reikalingas ir vienintelis periodinis leidinys prancūzų kalba. Išėjo dabar Nr. 5. Biuletenio specifinis bruožas — dokumentacija dienos įvykiais. Anksčiau biuletenis buvo Vliko subsidijuojamas. Kai Vlikas subsidijas nutraukė, ilgą laiką biuletenis negalėjo rodytis. Dabar jis subsidijuojamas jau iš diplomatinių šaltinių. Tai atsiliepia ir turiniui.
Kitas periodinis leidinys anglų kalba “Lituanus”, leidžiamas studentų draugijos. Pažymėtina, jis susilaukė palankaus pritarimo, kad privati jaunimo iniciatyva imasi tokios naštos ir atlieka darbą, kuris tiesiogiai priklausytų Altui ar kitiems veiksniams. Gal dėl to “Naujienose” ir buvo tiek aštraus kabinėjimosi prie to leidinio.
*
Periodinėje spaudoje diskusijos dėl Vliko organizacijos tebeina. Iniciatyva tautininkų spaudos rankose. Nuo paties Vliko ir jo darbų nuvertinimo leidosi į atskirus VT ar Vliko narius. Jau spėjo suniekinti Krupavičių, Karvelį, Žalkauską, Simonaitį, Gelžinį. Kita spauda laikosi tuo klausimu pusiau tylomis, tarytum “neutraliai”. “Naujienos” ir “Sandara” jau prašneka, kad su Vliku apskritai negerai. O nutarimas daryti Vliko sesiją Amerikoje nerado taip pat atgarsio. Pats Vlikas per Eltos Informacijas ėmė gintis, pareikšdamas, kad tie niekinimai siunčiami iš Vokietijos, tesąs pažadėto grasinimo vykdymas; atitaisinėdamas atskirus tautininkų spaudos kaltinimus.
*
Bendruomenės reikalu diskusijų mažiau nei anksčiau. Tiesa, kartumo nešiojasi kaikas. Socialistai ir liaudininkai nepatenkinti, kad bendruomenės taryba ir valdyba buvo renkamos; jie norėjo, kad būtų susitarta pasidalinti vietas atskiroms srovėms, kaip tai yra Alte. Jeigu jau rinkimai, tai vėl dalis nepatenkinti, kad jie daromi mažoritarine, ne proporcine tvarka. Pirmieji labiau iškelia asmenybes, antrieji daugiau leidžia pasireikšti grupėms. Nepatenkinti kai kurie atskiri asmens, kad jie nebuvo pakviesti į valdybą, ir dėl to jie pažadėjo pasitraukti iš bendruomenės. Tačiau malonu pažymėti, kad tas nepasitenkinimas rūgsta pasikalbėjimuose, o spaudoje skaitomasi su faktu, kad valdyba yra, reiškiasi pozityvia iniciatyva, ir laikraščiai nekaišioja jai pagalių. Griežčiausioje opozicijoje liko ir viešai tebesireiškia tik “Sandaros” laikraštis.
*
Dėmesio vertas naujas spaudoje prasiveržęs reiškinys: penkiolikai metų praėjus nuo Lietuvos okupacijos, pradedama pervertinti, tikriau nuvertinti, pradžia lietuvių kovos prieš bolševikus. Tokio nuvertinimo susilaukė “Naujienose” 1941 sukilimas. “Naujienos” tvirtina, kad sukilimo svarba buvusi “visai nereikšminga”; kad tai buvusios aukos veltui.
Jei manytum, kad toks balsas yra tartas iš oportunistinio nusistatymo, iš noro pasirinkti prisitaikymą, o aukas laikyti beprasmiu dalyku, — būtų klaida. Tas pats laikraštis su dideliu entuziazmu aprašinėja 1905 sukilimą ir iškelia tarp kitų grupių “ypatingą” socialdemokratų vaidmenį. Atrodo, jei laikraštis galėtų pasakyti apie tokį pat socialdemokratų vaidmenį 1941 sukilime, gal tada ir tas sukilimas būtų labai vertinamas.
*
Naujos pažiūros atsiranda ir į kovą prieš nacių okupaciją bei jai koliaboraciją. Kitados Vlikas buvo pareiškęs sugestijų, kad tie asmens, kurie savo veiksmais buvo užsiangažavę vienam ar antram okupantui, nesireikštų vadovaujamose vietose. Palyginti, kaip su koliaborantais elgėsi prancūzai ar norvegai, tai buvo švelnus, tikrai lietuviui pritinkamas sprendimas. Tokias direktyvas praktiškai vykdė lietuvių bendruomenės suvažiavimas Vokietijoje, kada vienas toks nacių okupacinėj valdžios pareigūnas prisistatė kaip vienos lietuvių kolonijos atstovas — suvažiavimas pasakė jam, kad nenori jo turėti atstovu.
Dabar iš lietuvių spaudos Australijoje patiriam tenai kitokį elgesį. Ketvirtame Australijos lietuvių suvažiavime į prezidiumą buvo išrinktas Ignas Taunys kaip Adelaidės atstovas. Tas pats Taunys, kurio pritapimą prie vokiečių gestapo ir aktyvų koliaboravimą Lietuvos nenaudai skaitytojas ras aprašytą šiame nr. dr. Adolfo Damušio straipsny “Svečiuose pas Kurmį”. Arch. V. Žemkalnis Landsbergis, patyręs apie jo dalyvavimą prezidiume, atvyko pas prezidiumo pirmininką, pareiškė protestą ir pasiūlė garbės teisme įrodyti Taunio koliaboracinius veiksmus. Tada Taunys pasitraukė iš prezidiumo ir netrukus J. Glušausko “Australijos Lietuvy” apšaukė Žemkalnį žmogum, apie kurį jis Lietuvoje nieko negirdėjęs... krikščioniu demokratu, atsisakė nuo garbės teismo, “nes savo tautiniais jausmais aš nespekuliuoju”. Dar įdomiau, kad netrukus pasirodė paskelbtas ir pareiškimas, su užuojauta Tauniui, su pasmerkimu Žemkalniui. Tarp kitų tame kolektyviniame pareiškime pasirašęs ir Pyragius, buvęs aktyvus gestapo koliaborantas, padėjęs jam kompromituoti lietuvius, organizuodamas sukilimą prieš Laikinąją Vyriausybę.
Vadinas, lietuvių bendruomenėje iškyla į prieki vėl tie žmonės, kurie su svetimaisiais ėjo prieš lietuvių interesus. Su laiku daug kas užmirštama. Bet ne viskas. O Amerikoje net ir dabar vyriausybė atsisakė išduoti turtą norvegų rašytojo Hamsuno, kaip sąjungininkų priešo bendradarbio...
*
Amerikos lietuvių visuomenės diferenciacijoje prasideda naujas reiškinys, paskelbtas "Keleivio" — tai dekliaracija "Demokratinio darbo talkos”, kurios esminis noras — “apjungti visą laicistinj demokratinį aktyvą”, arba “lietuviškosios kairės aktyvą”. Nuo šių kovojančių laicistų esą priklausys, ar “išlaisvintoj Lietuvoj bujos laisvų žmonių institucijos, ar tik viena totalitarizmo forma — rusiška ir bedieviška — užleis savo vietą kitai — vadistinei ar klerikalinei”.
Tą “kairės aktyvo” dekliaraciją buvo pasirašę keturi asmens. Paskui vienas pasiskelbė spaudoje jos neprisiimąs (A. Škėma). Tačiau steigiamajame suvažiavime rugsėjo 3 jis vėl buvo išrinktas į vadovybę. Tos vadovybės prieky išrinktas buvo rugsėjo 3 suvažiavime J. Repečka, vienas iš jaunesniosios soicaldemokratų kartos (apie jos pažiūras žr. Į Laisvę Nr. 6-43).
Ta pati spauda po suvažiavimo trumpai tepranešė, kad jie pasiryžę kovoti ir nugalėti klerikalizmą.
*
Apie frontininkus rašė “Varpas”, sakydamas, kad frontininkų idėjos esančios iliuzijos; kad jie save apgaudinėja, bet kitų neapgaus; kad jie pasmerkti nunykti, įsilieti į kitas grupes...
Kitaip vertina “Sandara”. Ji nuolat ir pasikartodama rašo tokiu tonu: “Po įvykusio bendruomenės tarybos suvažiavimo New Yorke... toji organizacija iš tikro pakliuvo į frontininkų rankas... Prieš metus laiko tai ekstremistų grupei pasisekė paimti į savo rankas ir katalikų federacijos vadovybę” (Sandara, liepos 15).
Vadinas, tos frontininkų iliuzijos yra užkrečiamos. Jos taip užkrėtė ir bendruomenę ir katalikų federaciją, kad, anot Sandaros, jas frontininkai “dominuoja”. Bet gal “Sandara” tik dėl to taip iškelia frontininkų pajėgumą, priešingai nei liaudininkų spauda, kad pati “Sandara” labai neturi liaudininkams akies.
Kitaip daroma Vliko “Eltos Informacijose” — mėginama nutylėti. Kad “Eltos Informacijos” Nr. 21 liepos 18, skelbdamos “laisvąją lietuvių ir bolševikišką spaudą” tarp lietuviškos spaudos neranda “Į Laisvę” — galima dar suprasti; bet kad tarp einančių laikraščių randa “Rytą”; kad “Darbininką” skelbia savaitiniu, taip pat savaitiniu skelbia ir “Santarvę” — jau sunkiau suprasti, kam tai daroma.
