Dvasia ir interesas

NR. 8 (45) 1955 M. GRUODIS

John Foster Dulles, atsakydamas į Jungtinių Pavergtųjų Tautų kalėdinius sveikinimus

1954, be kita ko, pastebėjo, kad JPT nutarimai “atspindi laisvųjų žmonių dvasios vieningumą, tą būtiną laimingesnės ateities elementą”.

Dulles žodžiai turi gilios prasmės. Pagal juos dvasios vieningumas būtinas yra asmens laimingesnei ateičiai, būtinas grupių geriems santykiams, būtinas tautoms taikiai sugyventi ir bendradarbiauti. Kur jo nėra, žmogus jaučiasi suskilęs, žmogus kovoja su žmonėmis, tautos su tautomis — jeigu nėra tarp jų dvasios bendrumo.

*

Dvasios bendrumas... Kur jam pagrindas?... Nuo Kaino ir Abelio, per Sofoklio, Servantės, Šekspyro herojus iki mūsų kasdieninio gyvenimo kartojasi dvejopos dvasios žmonės, kartojasi įvairiausiais pavidalais ir vardais, bet vis panašios dvejopos dvasios: romantikas-realistas, idealistas-praktikas, principų žmogus-oportunistas, dvasios žmogus-intereso žmogus...

Pirmųjų dvasia taip susiklosčiusi, kad jie atsižiūri į nekintamus principus, pagal kuriuos jie vairuoja savo veiksmus (pagal teisingumą, garbingumą, ištikimybę, laisvę, artimo meilę...). St. Šalkauskio mėgtu terminu tariant, kintamus momento reikalus stato prieš nekintamų principų reikalavimus.

Intereso žmonės kintamus dienos reikalus matuoja pagal šios dienos savo interesą, kuris yra taip pat nepastovus, kintamas. Dėl to jiems ir vertybės yra nepastovios, reliatyvios; jiems principų nėra.

Sunku yra pirmajam susiprasti su antruoju, sunku principų žmogui, dvasios žmogui bendradarbiauti su intereso žmogum, nes sunku surasti tarp jų dvasios bendrumas.

*

Dvasios žmogus ir intereso žmogus — tokių buvo, yra ir bus visais amžiais. Tik nelygaus svorio jie turėjo ar turi visuomenėje. Dvasios žmogus akivaizdžiausiai persvėrė ir davė toną viešajam gyvenimui viduriniais amžiais riterinėje kultūroje, krikščioniškosios dvasios išaugintoje tarp barbarų. Dvasios žmogus stojo tada idealų ne skelbti, bet jų ginti. Niekas negalės paneigti jo pasiaukojimo, rizikos, iki bravūros.

Kai naujausiais laikais į gyvenimo pirmąsias linijas įsiveržė masė; kai jos skonis ir reikalavimai ėmė duoti toną visuomenėje, — persvara tenka dabar intereso žmogui. Dvasios principų žmogus tuose kraštuose, kur anksčiau klestėjo riterinė kultūra, šiandien yra likęs mažumoje. Jis atkakliai kovoja, bet jo balsas nustelbiamas. Senajame pasaulyje visus principus nusveria asmeninis ar tautinis šios dienos interesas, filosofų vadinama egzistencija. Tiesa, iš praeities dar likusios formos ir frazės. Intereso žmogus dar didžiuojasi praeities krikščioniškosios kultūros turtais, skelbiasi esąs jų saugotojas, gynėjas nuo nekrikščioniško antplūdžio. Bet tai žodžiai — savyje krikščioniškosios dvasios jau seniai nebeturi. Veltui jieškotum Senajame Pasaulyje drąsos stoti už krikščioniškąsias dorybes — teisingumą, laisvę, jei tie žodžiai netarnauja šios dienos savam interesui.

*

Naujajame Pasaulyje tebėra kita padėtis. Nesenos kovos už savo krašto laisvę, kieta kova už įsikūrimą ir daug kas kita nulėmė, kad Amerikoje, šiame kapitalo ir laisvės, materialinės gerovės ir neribotos pažangos galimybių krašte, kaip niekur kitur tebėra gyva ir principingumo dvasia. Neišblėsus kovos energija ir pasiryžimas eiti su auka ten, kur kiti kovoja už žmogaus teises, už principus. Tai visos tautos nusiteikimas. Ir tas, kuris atsistoja tautos priekyje, būtų nepopuliarus tą principingumą išdavęs.

Amerikai nėra svetima, sakykim, ambicija būti kovotoju už principų vykdymą visame pasaulyje. Tai primena anų riterių dvasią, iš kurios plaukė “crusade for . . . faith”.

*

Naujojo Pasaulio žmogui nelengva susiprasti su Senojo — pritrūksta “dvasios vieningumo”. Bet niekur kitur dvasios žmogus ir intereso žmogus nesusikerta taip akivaizdžiai kaip Jungtinėse Tautose. Tiesa, jose visos tautos išpažino tuos pačius taurius principus. Tačiau išpažino principus ir tos, kurios iš anksto juos buvo pasiryžusios laužyti, perversiškai kitus kaltindamos jų laužymu. Šitokis cinizmas yra ženklas, kad JT stinga “dvasios vieningumo”, atvirkščiai, jas sprogdina dvasios priešingumai. Užmegzdama Jungtinių Tautų žiedą, Amerika leido įlįsti į jį ir kirminui. Tikėjo, kad žiedas virs obuoliu, ir jo augimas nustelbs kirmino veikimą. Bet kitaip išėjo — kirminas graužiasi obuolyje vis plačiau.

Amerika leido tada pasireikšti kitai iniciatyvai — Jungtinėms Pavergtoms Tautoms, kad jos būtų lyg sąžinės balso šauksmas tiems, kurie Jungtinėse Tautose yra kaip šykštuolis suklupęs prie savo interesų skrynios.

Tik ar šis sąžinės balsas ir daugelis kitų veiksnių pajėgs sujudinti interesų žmogaus sąžines, sustiprinti dvasios, princijų žmonių frontą Jungtinėse Tautose ir pasauly?

*

Jieškant atsakymo į tą pasaulio politikos eigą lemiantį klausimą iš Dulles pasiskolintu dvasios vieningumo požiūriu, tenka mažiau vilties dėti į Senojo Pasaulio vakarų valstybes, kur persveria savo intereso žiūrėjimas. Dėmesio ir vilties verta Naujojo Pasaulio atstovė Amerika. Verta dėmesio, ar joje stiprės ir persvers dvasios žmogus ar intereso žmogus. Pirmuoju atveju stiprės ir pasipriešinimas principų laužytojams; antruoju atveju bus migdoma savo tauta, stiprės nuolaidos, nyks pavergtiesiems išsilaisvinimo, perskeltiesiems susijungimo viltys.

Amerika laiko savo tradicine garbe ginti principus. Yra joje dvasios žmonių, tačiau yra ir intereso žmonių. Vieni su riteriniu narsumu atmeta net bendradarbiavimą su partneriu, su kuriuo negali būti “dvasios vieningumo”. Kiti su realistiniu blaivumu sutinka bendradarbiauti, bet reikalauja iš partnerio tuos principus vykdyti. Trečių žodžiuose skamba prircipai in abstracto, bet in concreto jie moka prisiimti esamą padėtį, į ją pažiūrėti giedriai, su optimizmu, kad viskas eis dar geriau. Amerikai, stojančiai už principus, jie moka prieš akis perstatyti principus kitokioje pirmumo tvarkoje, kad amerikietis ir principingumo nenustotų ir nebūtų angažuojamas naujai aukai. Ir vietoj “crusade for freedom” išsirikiuoja tokiu būdu pirmoje eilėje “crusade for peace”.

Kaip JT, taip ir pati Amerika yra virtusi arena, kurioje eina ta kova tarp dvasios žmogaus ir intereso žmogaus. Tik čia eina tyliai, rafinuotai... Stebim, kaip nevienoje pozicijoje yra laimėjęs intereso žmogus...

*

Mūsų vaidmuo toje kovoje nedidelis, bet visdėlto aktyvus: Stebėti atsidėjus kovą tarp dvasios žmogaus ir intereso žmogaus pirmiausia Amerikoje ir savo mažas jėgas mesti į svarstyklių tą pusę, kuri atstovauja principams, nes tik jų laimėjimas bus pasaulio išgelbėjimas ir pavergtųjų išlaisvinimas.

Stiprinti dvasios žmogaus, principų žmogaus pozicijas savo tautinio veikimo plote, nes tik jų laimėjimas pateisins ir įprasmins buvimą tremtyje;

Tikėti nepajudinamai, kad dvasios žmonių frontas Amerikoje persvers; jei ne savaime iš vidaus, tai principų niekintojo cinizmas ir grobuoniškumas pažadins Amerikos vieningą dvasią ir iš jos kylantį riteriškumą naujam “crusade for free-dom”...

Tai yra ir redakcijos kalėdinis linkėjimas skaitytojams.

1952:

Kremliaus pavergti kraštai ir milijonai žmonių yra gyvi įrodymai artimo pavojaus, gresiančio kiekvienai laisvai tautai šiandien. Tironija turi būti maitinama naujais užgrobimais, nes kitaip ji bus nušluota... Ar mes galim būti ramūs, kada milionai artimų pasilieka vergijoje? Mes esame grasomi didelės tironijos — tironijos, kuri stengiasi kiekvieną žmogų suformuoti pagal savo modelį.
Dwight D. Eisenhower

1948:

Netolimoje praeityje nebuvo pagrindo pesimizmui dėl Amerikos ir Rusijos ateities santykių... Abidvi buvo laisvos nuo siekimo kurti koloninę imperiją jėga.
Dwight D. Eisenhower

1955. 7. 18:

Amerikiečių tauta nori būti draugais su Sovietų tauta. Nėra natūralių skirtumų tarp mūsų tautų ar mūsų valstybių.
Dwight D. Eisenhower