ŠEŠIOS SAVAITĖS
ZENONAS IVINSKIS
Praėjo jau 14 metų nuo to reikšmingo fakto, kai Levas Prapuolenis per Kauno radijofoną 1941 birželio 23 rytą pusiau dešimtos paskelbė lietuvių tautai seniai lauktą naujieną:
“Raudonieji budeliai, žiauriai kankinę mūsų kraštą... šiuo metu siaubo apimti netvarkingai bėga... Artėja visų Lietuvos žemių išvadavimo valanda... Broliai lietuviai!.. Imkitės ginklo... Tegyvuoja laisva nepriklausoma Lietuva!”
Tame pat atsišaukime, kuris per visą birželio 23 buvo kartojamas, buvo paskelbta ir Lietuvos Laikinosios Vyriausybės (toliau: LLV) sudėtis.
Vyriausybę paskelbti, perimti valdžios įstaigas į vyriausybės rankas, kad atėję vokiečiai jau rastų ne sovietinius okupantus, bet nepriklausomos Lietuvos organus, buvo vienas iš pagrindinių sukilimo tikslų. Dėl to rengiant sukilimo planus, buvo kuo slapčiausiai planuojama ir vyriausybės sudėtis. Dar balandžio pradžioje viename iš pasitarimų teko dalyvauti ir man. Jame jau buvo minimos pavardės asmenų, kurie turėjo po sukilimo perimti kuo skubiausiai ministerijas. Per gegužės mėn. ministerių sudėtis buvo galutinai paruošta. Kaikurie iš numatytų į ministerius negyveno Kaune arba dėl birželio deportacijų nebeteko ryšio. Tad kaikurie apie savo dalyvavimą vyriausybėje tesužinojo tik iš radijo.
Dar ir po 14 metų negalima visapusiškai — istoriškai kalbėti apie aną vyriausybę. Iš dalies dėl to, kad daug suslėptų originalių ir svarbių dokumentų šiuo metu yra neprieinami — o jų teko prisirinkti kelis luobus, teko taip pat kasdien užrašinėti apie įvairius kontaktus, santykius su vokiečiais, svarbesnius epizodus iš kabineto veiklos. Nuo atviro pavaizdavimo verčia susilaikyti ir tas faktas, kad kaikurių svarbių asmenų veiklos ne tik negalima dar liesti, bet būtų neprotinga minėti ir jų pavardes. Toji žiauri realybė betgi nekliudo perduoti dalį tų atsiminimų, kurie atskleidžia vyriausybės veiklą, jos santykius su visuomene ir su nauju okupantu.