Kas laimėta ir kas laimėtina
Naujai atvykusieji į Ameriką rado čia didelį tautinio gyvenimo lobį: 1. šakotą kultūrinį bei visuomeninį gyvenimą su daug nusipelniusiais, bet senstančiais veikėjais: 2. lietuviškai jau nekalbantį, bet senajai tėvynei dar sentimentų turintį prieauglį, 3. tautinio gyvenimo apraiškas — 123 lietuviškas parapijas, mokyklas, organizacijas ir spaudą, bet taip pat ir didelę rezignaciją bei susigyvenimą su ankstesnės ar vėlesnės tautinės mirties mintimi, 4. tam tikrą žmogišką ambiciją, kad lietuvių tautinius reikalus geriausiai išmanome ir atstovaujame “tik mes”.
Į tokios dvasios lietuvišką visuomenę įsiliejo nepasirengę ir visai neorganizuoti tūkstančiai naujų ateivių. Su jais daugelis senųjų tikėjosi visuomeninėje plotmėje bendradarbiavimo. Bet žymi dalis naujai atvykusių neparodė reikiamo apdairumo ir pagarbos tam, kas seniesiems buvo nuoširdžiai brangu — “bažnyčiai ir tėvynei”. Kita dalis parodė nuoširdžių pastangų seniesiems suprasti, bet negalėjo priimti be reformų jų visuomeninio gyvenimo formų. O tos reformos buvo svetimos seniesiems. Dėl to tarp senųjų ir naujųjų ateivių bendradarbiavimas sunkiai mezgėsi ir daug kur jis visai dingo. Senieji veikėjai labiau pasitraukė į šalį, neatsisakydami savo rezignacinės minties, neprarasdami taip pat savo žmogiškosios ambicijos.