Akademines diferenciacijos paraštėje

Nors tikslus skaičius nežinomas, tačiau apytikriai skaičiuojama apie 750 tremtinių lietuvių, studijuojančių JV universitetuose ir kolegijose. Tai dėmesio vertas būsimųjų intelektualų bei specialistų kiekis. Iš jo 650 priklauso Lietuvių Studentų Sąjungai. Apskritai studentija savo organizaciniam pasireiškimui turi tikrai didelį pasirinkimą. Greta bendrosios LSS veikia dar ateitininkų, santariečių ir skautų akademikų organizacijos, apjungiančios nemažiau kaip tris ketvirtadalius studijuojančio jaunimo. Be to, studentų organizaciniam pasireiškimui atviras kelias taip pat per "Šviesos” ir kitus akademinius susigrupavimus.

Šį kartą norėčiau pateikti “Į Laisvę” skaitytojams duomenų bei samprotavimų apie studentus santariečius.

Savęs jieškojimas

Tai jauniausias organizacinis mūsų akademinio jaunimo susibūrimas. Oficialiai Lietuvių Studentų Santara pradėjo veikti tik 1954 m. rudenį, nors faktiškai organizacinis formavimasis prasidėjo anksčiau, kai, į JV atvykę ir čia savo studijas augštosiose mokyklose tęsdami ar pradėdami, liberalinių nusiteikimų akademikai pajuto savo organizacijos reikalą. Būdinga, kad Europoje steigtos ir veikusios liberalinio nusiteikimo organizacijos ("Šviesa”, “Varpas”) šiapus Atlanto savo turėto vaidmens nestengė vaidinti. Prireikė jieškoti naujų organizacinių rėmų. Organizacinis tęstinumas nutrūko. Be abejojimo, tai nėra pozityvus reiškinys, nes naujam organizaciniam pastatui tenka skirti nemaža energijos, kuri kitu atveju galėtų būti panaudota pačiai veiklai.

Organizacinių rėmų bejieškodamas, šis liberalinių nusiteikimų akademikų sąjūdis pradžioje buvo panūdęs apimti visus studentus, netelpančius ateitininkuose. Nors tam buvo parinkta phenotipiškai patraukli “nepriklausomųjų studentų” iškaba, tačiau toks tik negatyvaus pobūdžio pagrindas, be abejojimo, negalėjo atstoti sąjūdžiui būtinų pozityvių tikslų bei principų. Todėl, nors vadinamų nepriklausomųjų sąjūdis kurį laiką buvo visų akademinių susibūrimų gausiausias, tačiau gyvenimas diktavo jam ne tik organizacinių rėmų, bet juo labiau pozityvaus idėjinio turinio reikalą. To padarinys ir buvo Lietuvių Studentų Santaros įsteigimas.

Skaityti daugiau: Akademines diferenciacijos paraštėje

Pradžia amžiaus: nuo Dievo sunaikinimo iki gorilos

Prof. Antano Maceinos straipsnis “Der Menschgott Dostojewskijs als Gestalt des oestlichen Atheismus”, išspausdintas “Stimmen der Zeitžurnale 1955 Nr. 12, Vokietijoje rado gyvo atgarsio, ir jį tenkindama redakcija kreipėsi į autorių, prašydama daugiau panašių straipsnių. Tai rodo susidomėjimą Vokietijos šviesuomenėje ta dvasia, kuri slypi pačioje Europoje, jos žmonėse, bet kuri iškyla visu ryškumu, kai lietuvių filosofas ją praskleidžia Dostojevskio ar Solovjovo vaizdais.

Duodame jo trumpą santrauką.

*

Jaunas Dostojevskis svajojo pamatyti vakarų Europa. Pamatęs ją labai nusivylė. Jautėsi Vakaruose kaip kapinyne, kur palaidoti brangūs mirusieji. Jau 1862, vadinas, 60 metų prieš filosofo Oswald Spenglerio garsųjį “Untergang dės Abendlandes”, Dostojevskis paskelbė straipsnį, kuriame pramatė Vakarų žlugimą. “Ore skamba Europos laidotuvių varpai. Mums nieko kito nelieka kaip pulti ant žemės, bučiuoti akmenis ir apverkti juos, tuos iškalbingus liudininkus buvusiojo gyvenimo, aistringo tikėjimo sava tiesa, savu mokslu, sava kova, kurie seniai jau yra išblėsę”.

Vakarų žlugimo idėją Dostojevskis gavo iš rusų filosofo Gerceno, emigranto Londone.

Kur žlugimo priežastis?

Buržuazinė gerovė — dėstė Dostojevskis — yra paskutinė Vakarų civilizacijos forma, šitoje buržuazinėje gerovėje žmogaus asmuo nuskandintas masėje. Buržuazinėje gerovėje Vakarai neteko krikščioniškosios dvasios. “Europa prarado Kristų” ir apako. Toldami nuo Dievo, Vakarai sudievino žmogų ir, išvydami Dievą, jo vietoj žmogų pastatė. “Jūs matote — rašė Dostojevskis — kokia baisi yra jėga, kuri nesuskaitomą žmoniją suvaro į kaimenę... Kaip išdidi yra šita galingoji jėga”, kaip ji yra tikra “laimėsianti”.

Skaityti daugiau: Pradžia amžiaus: nuo Dievo sunaikinimo iki gorilos

Vardai įvykiuose

Prof. Pranas Dovydaitis, gimęs 1886, žuvęs Sibire. Sunaikintas bolševikų kaip jų priešininkas, vienas iš aktyviausių priešininkų Lietuvoje. Jis buvo bolševikų priešininkas ideologinėje srityje, nes pirmasis pradėjo kovą prieš marksizmą savo gausingais moksliniais žurnalais, sukūręs katalikų jaunimo ateitininkų sąjūdį. Tai vienas iš drąsiausiai ir ištvermingiausiai pakėlusių kovą prieš Antikristą Lietuvos plote. Jis buvo bolševikų priešininkas socialinėje srityje — pirmininkas L. Darbo Federacijos ir pirmininku pasilikęs toliau, kai ji persitvarkė į Krikščionių Darbininkų Sąjungą. Ta sąjunga dr. Prano Dielininkaičio, Juozo Katiliaus ir kt. pastangomis buvo išplėtusi aštrią kovą prieš pat bolševikams ateinant už darbininkų masės atitraukimą iš komunizmo įtakos. Priešininkas politinėje srityje — jis yra Nepriklausomybės akto signataras, buvo ministeris pirmininkas tuo metu, kai aštriausiai bolševikai veržėsi į Lietuvą. Kaip Nepriklausomybės akto signataras gavęs žemės mėgino joje įsikurti, atleistas iš universiteto; iš tos žemės bolševikų ir buvo paimtas į Sibirą.

Pranas Dovydaitis

Prel. Mykolas Krupavičius susilaukė 70 metų. Sukaktį gausiai ir palankiai minėjo daugumas spaudos. Sukaktis nelauktai sutapo su jo partijos vadovybės sprendimu išleisti jį iš Vliko pirmininkų. O ir tose pareigose jis galėjo atšvęsti sukaktį— 10 metų su mėnesiais. Neatrodo, kad jo amžius būtų buvęs pagrindinis motyvas jam paleisti, nes dabar į Vliko prezidiumą patelkti ir vyresnio už jį amžiaus. Sutapo jo pasitraukimas iš Vliko ir su Vliko pasitraukimu iš Europos, o M. Krupavičius buvo ištikimas minčiai, kad Vlikui vieta yra Europoje.

Sutapo Krupavičiaus pasitraukimas ir su Vliko radikaliausia lig šiol reforma, kurį iš pagrindų pakeitė jo veidą — tai Vliko nutarimas, kad jo nariais gali būti ir ne Lietuvos piliečiai. Nutarimas pademonstruotas praktiniu veiksmu — VT pirmininku išrinkus seniai imigravusią Alto ir Balfo veikėją. Tai reiškia tylų Vliko sutikimą, kad “Draugo” žodžiais tariant, “vargu jį bus galima bevadinti vyriausiuoju komitetu... Vargu jis begalėtų sakyti atstovaująs tautos valią ir tebeturįs iš Lietuvos išvežtą mandatą vadovauti kovai dėl laisvės ir nepriklausomybės”.

Skaityti daugiau: Vardai įvykiuose

Idėjos spaudoje

Vlikas-Lozoraitls * Vllkas-tautininkai * Privati iniciatyva nesulaukiant organizuotos * Lietuvos tikinčiųjų laiško diskriminacija * Bendruomenės viduje zyzimas, botagas ir kūryba.

*

Vlikas - Lozoraitis dar neišėjo iš spaudos aktualijų, šiuo kartu į ataką Lozoraičio naudai buvo išleisti nauji žmonės — senųjų Amerikos lietuvių tautininkų veikėjai. Tai dr.

S. Biežis, J. Bačiūnas ir S. Trečiokas. Atsilankę pas Lozoraitį ir kitus diplomatus Europoje bei pas vilkinius žmones, jie paskelbė kolektyvinį pareiškimą Lozoraičio naudai jo ginče su Vliku. Naujo jame nieko nepasakė. Kartojo tezes ir argumentus, pažįstamus iš Lietuvių Tautinio Sąjūdžio rašytų pareiškimų. Tad to pareiškimo svoris tegali remtis autoritetu naujų žmonių, kurie tas nuomones kartoja. Tačiau jei pareiškimas buvo skiriamas ne tik tautininkų visuomenei, tai kolektyvo asmeninis parinkimas nebuvo laimingas, nes tai tik vienos pusės, suinteresuotosios, atstovai. Tai jokis ‘‘neutralus arbitras”. Tų trijų senųjų tautininkų misija daugiau tiko tautininkų “vidaus reikalui” — angažuoti stipriau senuosius tautininkus už interesą naujųjų tautininkų, atsiremiančių į “diplomatijos šefą” ir išeinančių iš Vliko.

Ar toji vienybė tarp senųjų ir naujųjų tautininkų pakankamai sutvirtinta, aiškės gal būt iš to, ar senieji tautininkai “detonuos” į naujųjų tautininkų grupių  p a s i t r a u k i m ą iš Vliko analoginiais veiksmais — pasitraukimu iš Alto, blokuodami Alte sumas Vlikui remti (ten gi yra veto teisė), reikalaudami Alto sumas dalytis tarp Tautos Fondo ir Nepriklausomybės Fondo ir pan. Alto paskutinė konferencija tokio “detonavimo” nerodė...

Skaityti daugiau: Idėjos spaudoje

LAIŠKAI

— Į L. Nr. 7... vieną netiesą radau — Varpo recenzijoje, kur į Pajaujo pasakymą, kad “katalikų politine grupė... bus vieninga (maištininkus vyskupai sutvarkys)”, atsakoma, kad “į tokius reikalus nesikiša vyskupai”. Kamgi šitaip rašyti, kai redakcija puikiai žino, kad... kišasi ir dar kaip... Anas sakinys galėtų tikti nebent KD spaudoj...

RED. Varpo recenzijos autorius savo pastaboj turėjo minty bendrą K. Bažnyčios nusistatymą, kuris buvo paryškintas ir “Pax Romana” diskusijų politinės atsakomybės klausimu. Tose diskusijose kaip tik buvo įsakmiai iškeltas klausimas, “ar katalikas, kaip bažnyčios narys būdamas subordinuotas hierarchijai, nesąs suvaržytas ir savo politiniuose sprendimuose” ir atsakyta aiškiai ne. Kataliko politinė veikla atsiremia jo paties atsakomybe ir iniciatyva. (Žiūr. Į L. Nr. 7 p. 52). Jei praktikoj ir pasitaiko individualių nukrypimų, tai tas nepaneigia bendro nusistatymo.


Juozas Sirgedas, dipl. inž., mirė lapkričio 21 Detroite retu ir lig šiol nepagydomu limfinių liaukų vėžiu. Velionis buvo vienas iš LFB Detroito sambūrio organizatorių ir veikėjų bičiulių. Dėl savo nuoširdumo ir gyvos dvasios visų buvo mėgiamas. Su juo pasitraukė iš gyvųjų išsimokslinęs specialistas, taurus, šviesus lietuvis, jaunas, energingas Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio narys.

LFB Detroito sambūrio bičiuliui ir organizatoriui a. a. inž. Juozui SIRGEDUI mirus, skausmingame našlaičių liūdesyje jo šeimą nuoširdžiai užjaučia LFB Valdyba


—    Nuoširdus ačiū už Nr. 7... Įdomus, turiningas ir rimtas.
P. Mickevičius,Milwaukee, Wis.

*

—    Pagaliau atėjo diena, kurioje pasirodė bešališkas, tiesus ir aiškus žodis. Kaikurias vietas skaičiau keletą kartų... Lietuvių Fronto Bičiuliai yra švyturys mūsų Lietuvai...
Rožė N. Mainelytė, Long Island City, N. Y.

Skaityti daugiau: LAIŠKAI

Subkategorijos