STEIGIAMASIS SEIMAS

SIMAS SUŽIEDĖLIS

Pirma šio straipsnio dalis Nr. 6(43). Ten buvo aprašyta, kaip Steigiamasis Lietuvos seimas sudarė vyriausybes ir ypačiai kaip kūrė pagrindinį įstatymą — valstybės konstituciją, žinomą 1922 metų konstitucijos vardu. Ji padėjo pagrindą Lietuvos politinės demokratijos santvarkai.

[Pradžia Nr. 6(43)]

Savanorių aukos reikalavo dar ir socialinės demokratijos. Buvo žadėta teisingiau išskirstyti žemę, kuri sudarė vienintelį Lietuvoj nelygybės slenkstį.

*

ŽEMES REFORMA buvo antras stambus įstatymas. St. Seimas jį priėmė 1922 m. vasario 15, Nepriklausomybės šventės išvakarėse, lyg tam tikrą dovaną tiem, kurių viena politinė nepriklausomybė negalėjo patenkinti. Mažažemiams ir bežemiams trūko atramos po kojomis ir nuo pono nepriklausomos duonos. Jiems reikėjo dar socialinės nepriklausomybės, didesnio teisingumo: nebuvo gera, kai vieni tos žemės turėjo per akis, o kitiem nebuvo nė trupinio.

Antra vertus, tai buvo ir tautinis reikalas. Žemės perteklių savo rankose turėjo senoji aristokratija, atitrūkusi nuo visos tautos ir priešiškai jai nusistačiusi. Seime buvo nurodyta, kad pusantro tūkstančio dvarininkų valdė daugiau kaip trečdalį (38%) visos žemės. Nemaža iš jų nukūrė į Lenkiją ir įsivilko į lenkų karininkų uniformas.

Lietuva gi buvo karo padėtyje su Lenkija.

Tačiau St. Seimas, žemės reformą svarstydamas, nesivadovavo nei kerštu Lietuvių tautos priešams, nei neapykanta dvarininkams. Žemės reforma buvo remiama žmoniškumu ir socialiniu teisingumu: ji taikoma buvo taip pat lietuviams, o žemė buvo dalinama ir nelietuviams. Tautinis reikalas buvo pasiektas šalutiniu keliu, kurį paruošė pati praeitis: daugiausia žemės turėjo netekti nulietuvėję dvarininkai, kurie jau nebelaikė jos lietuviška. Žemės reformai tai buvo atsitiktinis dalykas, tačiau visai lietuvių tautai labai reikšmingas. Ji čia laimėjo vidaus kovą už savo tėvų žemę.

Žemės reformos įstatymu St. Seime daug rūpinosi krikščioniškojo bloko lyderis kun. Mykolas Krupavičius ir iš valstiečių liaudininkų frakcijos — Albinas Rimka. Žemės nusavinimo klausimu rungėsi dvi nuomonės: aprėžtos nuosavybės ir visiško nuosavybės nepripažinimo, jos suvalstybinimo. Albibino Rimkos surinktais duomenimis, 98 procentai Lietuvos gyventojų buvo už aprėžtą privatinę nuosavybę. Buvo atskirų balsų, kad nuosavybė, kokia ji bebūtų, yra neliečiama, nes savininkui daroma skriauda ir nusikaltimas. Tiktai jis pats ir reikiamai atlygintas galįs savo nuosavybę perleisti kitam savininkui. Tačiau nė socialinėmis popiežių enciklikomis besiremiant, negalima tokios turto neliečiamybės apginti, jei kitiems iš to yra skriauda. Žemės reforma pravesta per vidurį: primtas įstatymas, aprėžęs neliečiamos žemės kiekį (80 ha), ir nustatęs atlyginimą už nusavintą žemę. Už tokį įstatymą St. Seime balsavo krikščionių demokratų blokas, susilaikė valstiečiai liaudininkai (siekę mažesnių paliktinų normų ir be atlyginimo už nusavintą žemę), prieš balsavo socialdemokratai (visuotinio nusavinimo šalininkai).

Žemės reforma nuėmė nuo svetimo delno daug lietuviškų pirkelių ir sustatė buvusiose dvarų žemėse. Viena Žiežmarių sulenkėjusi dvarininkė tas naujakurių sodybas, kurių visame krašte atsirado virš 20,000, pavadino “karpomis ant poniško veido”. Žinia, Lietuvos veidas pasidarė jau nebe poniškas, bet dar daugiau valstietiškas, sveikas ir gajus. Reforma buvo gera ir reikalinga. Ji mūsų dažnai vadinama epochiniu darbu, toli pralenkusiu kitus kraštus. Kaikuriuos iš tikrųjų pralenkė, tačiau objektyvi tiesa reikalautų iš to lietuviško garbės vainiko keletą žibučių išimti. Estija buvusiems vokiečių baronams nieko neatlygino. Ji tarė, kad jie su kaupu buvo atlyginti per šimtus metų čiulptu tautos prakaitu, kuris jiems turtus sukrovė. Latvija tuos pačius baronus padarė irgi naujakurius — atrėžė jiems 45 ha nuošalyje dvaro centro, be pastatų. Balkanuose buvo pravestos dar radikalesnės žemės reformos. Tačiau pasigirkime tuo, kad lietuviai yra nuosaikūs. Ir St. Seimo pravesta žemės reforma buvo nuosaiki. Uolus jos vykdytojas buvo žemės ūkio ministeris kun. M. Krupavičius.

Po šeiminių laikų žemės reformoje buvo padaryta pakeitimų — stambūs ūkiai padidinti iki 150 ha, beveik dvigubai, tačiau monumentalaus darbo tai neužtemdė. Tų vingių, tiesą sakant, ir nereikėjo: ne ką jie valstybės ūkiui davė, tik labiau jos kišenę tuštino. Žemės skirstymas didesniais sklypais jos padauginti negalėjo. Nedaug jos turėjome, dalis žmonių ūkiuose netilpo. Jie turėjo kurtis miestuose.

Čia jau reikėjo ilgesnio laiko ir triūso. Visa mūsų žemė buvo apaugusi vasarojum, iš kurio tik šen-ten rūko fabriko kaminų dūmas. Bet augant ir skečiantis miestams, jų vis didėjo. Būtų ilga kalba, jei imtume žiūrinėti visus St. Seimo priimtus įstatymus (apie 300) ir rodyti, kas buvo jo padaryta krašto pramonei bei prekybai kelti, kultūrai ugdyti, valstybinei administracijai kurti, darbo santykiam tvarkyti, savo valiutai stiprinti. Galima prisiminti tik tai, kad St. Seimo buvo pagimdytas litas, įsteigtas Lietuvos Bankas, Lietuvos Universitetas, Aukštieji Karininkų Kursai, Muzikos ir Meno Mokykla, M. K. Čiurlionio vardo galerija, Valstybės Spaustuvė, Valstybinio Apdraudimo Įstaiga, priimti darbo įstatymai, sutvarkytas mokyklų tinklas ir kt. Tai buvo kūrimosi, tvarkymosi stadija, naujakurio darbas, kurį vėliau šen-ten reikėjo taisinėti ir papildinėti, bet kas buvo gero atlikta, liko ir ateičiai. Vėlesniuose įstatymuose randame daug seimo paliktų pėdsakų, nors į tą instituciją, kaip tautos valios reiškėją, ir buvo mostelėjama atžagaria ranka. Gyvenimas juk nestovėjo vietoje: jis skleidėsi, dygo atžalos iš naujai pasodintų medelių, augo vaisiai ant St. Seimo įstatymų pasėlio.

*

MOKYKLŲ ĮSTATYMAS buvo paskutinis, kurį St. Seimas priėmė 1922 spalio 6. Tai buvo ir paskutinė jo diena, paskutinis 257-tasis plenumo posėdis. Tardamas, kaip kiti turi būti mokomi, St. Seimas parodė ir savo parlamentarinio darbo pamoką. Ji buvo palikta pačiai pabaigai. Dėl ko pabaigai?

Jaunosios kartos mokymas, kaip mes begudrautume, negali būti atsietas nuo pasaulėžiūros, nes kiekviena mokomoji medžiaga jos turi ir jaunajai kartai reikia parodyti vienas ar kitas pažiūras į pasaulį. Ji to reikalauja, ir tai neapsieinama, nors kai kas ir norėtų rodytis visai neutralus, nepasaulėžiūrinis mokytojas. Neutralumas taip pat rodo žmogaus pasaulėžiūrą: kaip jis dalykus vertina ir kuriuos iš jų laiko abejingus; rasit, kaip tiktai tuos, kuriuos reikia jaunajai kartai įteigti, kaip gyvenimo pamatus. Tokis dalykas yra, sakysim, religija. Ar ji mokyklose dėstytina?

Šiuo klausimu St. Seimo partijų nuomonės buvo griežtai skirtingos. Krikščionių demokratų blokas buvo už tai, kad tikyba būtų mokyklose dėstoma. Tam buvo nurodytas dvejopas pagrindas: viena, religija yra ne tiktai asmeninio gyvenimo ir moralės giliausia atrama, bet ir atspirtis visuomenei bei valstybei; iš jaunosios kartos religijos išrauti negalima, tai būtų jos žalojimas; antra, sąžinės laisvė reikalauja, kad tėvai turėtų laisvę ir valstybės paramą vaikus mokyti savo tikėjimo; mokykla negali tos pareigos nesiimti, jei ji tarnauja visuomenei. Socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai, remdamiesi ta pačia sąžinės laisve, nurodinėjo, kad negalima daryti prievartos tiems tėvams, kurie savo vaikų nenori mokyti jokio tikėjimo. Be to, socialdemokratai ir kaikurie liaudininkai religiją laikė prietaru, rautinu iš visuomenės gyvenimo. Kodėl religijos dėstyti nebuvo norima, aiškiausiai pasisakė J. Plečkaitis, teigdamas: “Jeigu laimės socializmas, pralaimės bažnyčia, arba jei bažnyčia laimės, turės pralaimėti socializmas”. Toje kovoje sąžinės laisvė buvo tiktai priedanga, kurią išvyniojo mokyklų įstatymų referentas K. Jokantas. “Jie sako, — dėstė jis,—jei tėvai katalikai nori vaikus mokyti ir tikėjimo, tai tokia mokykla nelaisva, bet jei paims mokyklas valstybė ir išmes iš jų tikybą, tada bus mokykla laisva; nėra logikos”.

Iš tikrųjų šiose rungtynėse dėl jaunosios kartos ugdymo lėmė ne logika, o pasaulėžiūra. Laicistinė mokykla yra jau geras žingsnis į ateistinę pasaulėžiūrą. Kam ji buvo neprimtina, kovojo už religijos dėstymą mokyklose, o kam ji buvo artima ir sava, spyrėsi religiją išmesti iš mokyklų. Tuo ideologiniu pagrindu jokios koalicijos, kuri apimtų teistinio ir ateistinio nusistatymo grupes, nebuvo galima pasiekti. Čia “kova turėjo eiti po senovei”, anot Albino Rimkos. Tos kovos kirviai buvo atidėti pašalėn pirmuosius dvejus St. Seimo metus, nes buvo daug bendrų ir skubių reikalų tvarkyti. Pasaulėžiūriniai dalykai prasikišdavo, bet koalicijos nekrikdė. Jie nukelti į pabaigą, kai jau buvo matyti naujo seimo rinkimai ir savo rinkėjams reikėjo prisistatyti su išlaikyta pasaulėžiūrine savo linija — teistine arba ateistine. Dėl to ir mokyklų įstatymas liko pabaigai. Krikščionių demokratų bloko balsais religijos dėstymas mokyklose buvo įtvirtintas.

Mokyklų įstatymas buvo suderintas su 1922 metų konstitucijos 80 paragrafu: “Religijos mokymas mokyklose yra privalomas, išskyrus mokyklas, įsteigtas vaikams, kurių tėvai nepriklauso jokiai tikybinei organizacijai”. Tas pats dėsnis buvo paliktas 1928 metų pakeistoje konstitucijoje (§81). Tuo tarpu 1938 metų konstitucija, “vertindama religiją žmogaus gyvenime” (27 strp.), nustatė: “tikyba mokiniams... nedėstoma, kad negalima parūpinti jos mokytojo” (41 strp.). Tuo paragrafu galėjo pasinaudoti bet kas, sukišęs tikybos mokytojus į koncentracijos stovyklas, tačiau pačią religiją “vertindamas žmogaus gyvenime”.

Steigiamasis Seimas dėl religijos dėstymo neišsisukaliojo prieš žmonių akis: kas ją vertino žmogaus gyvenime, įtvirtino į mokyklas; kas ją neigė, aiškiai kalbėjo ir atvirai prieš ją kovojo. Atvirai kovota ir kitais klausimais. Tačiau St. Seimo atstovams nestigo taipat pakantos vienų kitiems, bendradarbiavimo dvasios ir noro daryti gera savam kraštui ir savo tautai. Stamantrios ir kietos partijų linijos, kai reikėjo, buvo suglaudžiamos, it geležiniai virbai statant naują pastatą. Lietuvos valstybę atstatant reikėjo daug to sutarimo, nes teko tvarkyti dar du sunkius reikalus: etnologines sienas ir santykius su kitom valstybėm, ypač vaduojantis iš jų pretenzijų.

*

KAIMYNŲ PRETENZIJOS į etnologines Lietuvos sienas dar nebuvo atblokštos, kai St. Seimas susirinko pirmojo posėdžio.

Ligi to laiko buvo išvyti iš Lietuvos žemių bermontininkai, pasitraukę į Vokietiją, bet liko ir Lietuvai nenorimas priskirti Klaipėdos kraštas. Buvo atmušta pirmoji bolševikų invazija, bet liko su Rusija dar nesutvarkyti nauji valstybiniai ryšiai ir sienos. Lenkai buvo pristabdomi, bet dar neįveikti, ir jų kėslai užimti visą Lietuvą nebuvo aprimę. Jie buvo užėmę Vilnių su plačiu rytinės ir pietinės Lietuvos ruožu, tebespaudė, tebežvangino ginklais, Lietuvos viduje tebekėlė nerimą, o užsieniuose zujo ir kalbėjo: “Ana, litvinai pridengia vokiečių norimą pasilaikyti žemę, kuri priklausanti Lenkijai iš unijos ryšio”. Steigiamasis Seimas buvo pakartojęs Vasario 16 deklaraciją, kad visi seni ryšiai su kitom valstybėm nepripažįstami, nupiauti. Reikėjo dabar veiksmu parodyti, kad jų iš tikrųjų nėra, ir užmegzti naujus.

St. Seimui tai buvo nelengvas uždavinys, nes Lietuvos egzistencija daug kas netikėjo ir jos, kaip nepriklausomos valstybės, nebuvo dar pripažinęs. Viena Vokietija tebuvo Lietuvą de iure pripažinusi. Bet ji buvo nugalėtoji valstybė. Rodytis su jos pripažinimu, ir pačiu pirmuoju, reiškė lįsti kitiems į akis kaip krislui. Lietuva ir buvo kitiems ir krislas — maža, o maudė, erzino. Antai, St. Seimo laikų užsienio reikalų ministeris J. Pu-ryckis pasakoja, kad lordas George N. Curzonas, britų užs. reikalų ministeris (jo vardo žinoma linija), pasakęs: “Negi tokia maža tautelė, kaip lietuvių, gali svajoti būti nepriklausoma tarp tokių didelių imperialistinių tautų, kaip rusai ir vokiečiai”. Tai jis pasakęs 1920 m. lapkričio mėn., kai ėjo sprendžiamos kautynės su lenkais, o ne su rusais ir vokiečiais; pastarieji tada jau buvo nepavojingi. Tasai lordas, buvęs Indijos vicekaralius, ir pratęs po jungu matyti šimtus milijonų žmonių, poros milijonų lietuvių aspiracijų nesuprato, rodė į didžiųjų kaimynų pavojų ir Lietuvai skyrė vietą prie Lenkijos. Dėl jos ir kliuvo užsieniuose Lietuvos pripažinimai.

Kai 1921 metų pradžioje Ambasadorių Taryba (Anglija, Prancūzija, Italija, Japonija) pripažino de iure Latviją ir Estiją, o Lietuvą aplenkė, Kaune ir St. Seime buvo labai prislėgtas ūpas. Laimei, lietuviam nestigo rimties ir kantrybės, nuosaikumo, kuris stebino anglų atstovą Kaune. Jisai (Wilton), anot J. Puryckio, prasitaręs: “Kitoje valstybėje minia būtų išdaužiusi langus didžiųjų valstybių atstovybėm”. Kaune jų buvo laikinam ryšiui palaikyti.

Vėliau mes jau pramoksime nusigriebti bent kiaušinio, jei ne akmens, o saviesiems po langu ir bombą pamesti, bet anuomet laikytasi dar santūriai. Tasai lietuviškas šaltumas, tikrai diplomatiškas (viduje gi širdis virė), St. Seimui buvo nemaža atspirtis užsienio abejingumui ir spaudimui atlaikyti. Pamažu jis atsileido, mezgėsi nauji ryšiai, rodėsi mūsų etnologinių sienų kontūrai.

Dar prieš susirenkant St. Seimui, buvo pradėtos derybos su Sovietų Rusija; jos pasibaigė 1920 liepos 12 sutartimi, kuri nustatė rytines Lietuvos sienas. Tos sutarties St. Seime itin reikalavo socialdemokratai, kurių vardu Steponas Kairys kalbėjo: “Su visu griežtumu stovime už tai, kad būtų susitaikyta su Tarybų Rusija”. Po trijų savaičių sutartis jau buvo, ir reikia pripažinti socialdemokratams tiesą — ji pasiteisino. Netrukus bolševikai ūžtelėjo į vakarus, užliejo visą rytinę Lietuvos dalį ir nusitrenkė iki Varšuvos. Bolševikam dar tik pajudėjus, lenkai pripažino Lietuvą de facto (1920 liepos 4), tačiau kliudė Vilnių užimti; jį reikėjo iš bolševikų išderėti (1920 rugpiūčio 6), pasiremiant ana Maskvos sutartimi. Padėjo ir tai, kad bolševikai nuo Varšuvos buvo atmušti ir tokiu pat trukčgalviu nešėsi atgalios. Tada iškilo nauja lenkų grėsmė, buvo sudaryta ir lenkų sulaužyta Suvalkų sutartis (1920 spalių 7), gen. L. Že-ligowskio užimtas Vilnius (1920 spalių 9).

St. Seimą tai vertė savo darbus suglaudinti į vadinamąjį “Mažąjį seimą” (1920 spalių 22, iš 7 asmenų, posėdžiavusių apie 3 mėnesius). Lenkų iš pasalų pašautas išsiskyrė iš gyvųjų tarpo ir vienas St. Seimo atstovas — Antanas Matulaitis.

Grėsmė kraštui buvo labai didelė: gen. L. Želigowskio smūgis taikė ne vien į Vilnių, bet į visą Lietuvą; Ji atsigynė tiktai Širvintų—Giedraičių kautynėmis. Tai buvo paskutinės ano meto kovos už Lietuvos laisvę. Jas sustabdė didžiųjų valstypių tarpininkai, pažadėję taikiu būdu mūsų teises ginti. Tačiau tas tarptautinis teisingumas mums buvo neteisingas. Jis sukūrė akląją šiaudinę sieną, už kurios lenkams paliko dideli Lietuvos žemių plotai ir pati sostinė. Čia etnologinių sienų St. Seimui pasiekti nepavyko.

St. Seimo metu teko dar atremti Hymanso projektą suvesdinti Lietuvą ir Lenkiją į naują unijos ryšį. Jis buvo lietuviams tiek priklus, lenkams dar sulaužius duotąjį Suvalkuose žodį, kad šį kartą reaguota karščiau.

ST. SEIMO LAIKŲ KALENDORIUS

1920.4.14-15 išrinktas seimas.

1920. 5. 15 susirinko seimas.

1920.6.23 sudaryta K. Griniaus vyriausybė.

1920.7.12 pasirašyta Maskvoje taikos sutartis su Sovietų Sąjunga.

1920.10.7 pasirašyta Suvalkuose paliaubų sutartis su Lenkija.

1920.10.8 Želigovskis sulaužė sutartį ir spalio 9 užėmė Vilnių.

1920.19-21 lenkai sumušti prie Širvintų ir Gedraičių.

1920.8. sutartis su Latvija dėl sienų.

1920.12. byla POW, lenkų slaptai organizacijai, kuri rengė sukilimą Lietuvai prijungti prie Lenkijos.

1921.4.20—12. 24 derybos dėl Tautų Sąjungos vardu Belgijos atstovo Hymanso siūlomo projekto sudaryti Lenkijai Lietuvai bendrą organą užsienių politikai, Vilniaus kraštą padaryti autonominį ir t.t.

1921.9.22 Lietuva priimta į Tautų Sąjungą.

1922.1.13 K. Griniaus vyriausybė atsistatydino ir buvo sudaryta E. Galvanausko vyriausybė.

1922.2.16 įsteigtas Lietuvos universitetas.

1922.7.27 Lietuvą de jurepripažino JAV, pirmoji iš didžiųjų valstybių.

1922.8.1 priimta Valstybės konstitucija.

1922. 8. 16 įvestas litas.

1922.10.6. priimtas mokyklų įstatymas, ir išsiskirstė St. seimas.

1922.11.13 susirinko jau pirmasis seimas.

Kažkam pasirodė, kad naujas “Jogailos ir Jadvygos sutuoktuves” remiąs ministeris pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Tačiau Lietuva Hymanso projektą atmetė, o bomba, rasi, sprogo dėl to, kad jų dar buvo likę iš karų su kaimynais. Galima buvo pasiplakti tarp savęs, o lietuviai tam yra tikę. Jie antrąją bombą dar susprogdins prie ministerio pirmininko Augustino Valdemaro kojų...

St. Seimo metu Lietuva jau atsistojo ant savų kojų bent tokiame plote, kiek jo įstengė apginti. Etnologinių sienų, deja, nė viename pasienio ruože nepasiekta. Lietuvą ir priėmus į Tautų Sąjungą ir didžiom valstybėm ją pripažinus (Amerika 1922 liepos 27, padėjo milijonas parašų), Vilniaus byla nebuvo mums teisingai išspręsta, ir dideli lietuviški plotai liko Lenkijai. Ji atskyrė nuo Lietuvos su Sovietų Rusija nustatytą 1920 metų sieną, sutrumpino ir mūsų sieną su Latvija, nustatytą 1920 spalių 8. Tarpininkaujant anglų prof. J. Y. Simpson ir komisijos pirmininku esant Antanui Smetonai, broliams latviams pasirodė tikrai broliški ir dosnūs: už lietuviškąją Palangą, kur buvo tik kelios latvių šeimos (jie slaptai padarė plebiscitą), atidavėme plačią lietuviškąją Ilukštos sritį (kai kur su 75 ir daugiau procentų lietuvių, 1920 metų pačių latvių statistika). Rasi, galvojome, kad dar sudarysime vieną valstybę?..

Tautinių sienų nepavyko pasiekti nė vakaruose. Ten nuo Vokietijos atskirtas Klaipėdos rėžis dar neapėmė visų mūsų etnologinių Mažosios Lietuvos plotų. Ir dėl pačios Klaipėdos reikėjo St. Seimui vesti sunkią diplomatinę kovą. Klaipėda prisijungta jau pirmojo seimo metu, tačiau ne taikiu žodžiu, o ginklu. Kur tik jis buvo pajėgus, ten ir etnologinės Lietuvos sienos pasidarė platesnės. Niekas ir nieko veltui mums nedavė.

Antra vertus, mūsų pajėgumas, kiek jo turėjome, buvo ne tik mūsų fizinėje jėgoje, bet ir mūsų vienybėje, kurios tais laikais tikrai nestigo. “Mūsų galybė yra mūsų vienybėje” — pabrėžė St. Seime Aleksandras Stulginskis, ėjęs Lietuvos prezidento pareigas. Tos vienybės tektų mums šiandien pasimokyti iš St. Seimo, prisimenant jo 35 metų sukaktį, nes esame dar didesnės kovos bare už savo tautos laisvę ir gyvastį.

M. K. ČIURLIONIO galerijoje, kurią St. Seimas įkūrė, galima buvo matyti dar kitą jo simbolišką paveikslą — “Žalčių sonatą”. Tasai įžvalgus mūsų dailininkas įvairiomis spalvomis rodo, kaip vingrus dryžuotas gyvūnas, it strėlė, šauna pro pasaulį. Raičiojasi jisai aplink saulę, miestus ir jų bokštus, čiuožia pro vasarojus ir gėlėtas lankas, skrodžia debesis ir marių vilnis. Susiraitęs į trilinką mazgą, ilsis jisai karalių sostuose su vainiku ant galvos ir su žalsva pagiežos liepsnele akyse. Galima tai laikyti pasaka, kaip ir Žalčių karalienės kraujo putą. Lietuvis moka savo kančią ir pikto siautėjimą apdangstyti simbolišku pasakos rūbu, bet pro jį vis tiek sunkiasi kraujas.

Mūsų tautos likime jausti to pikto siautėjimo: vingraus šliužo apmaudas mus žudo kančiomis ir žaltišku ištrėmimu. Norėtų, kad mes palūžtume neviltyje ir vaiduose. Sukaupę visas savo sielos jėgas, savo galybę vienybėje, sakome — NE!

Mes stovime klaidingame kelyje. Užuot jieškoję pavergėjų draugystės, turėtume jieškoti draugystės pavergtųjų. — "Neue Zuercher Zeitung”.

(Salvador de Madariaga, Oxford).

*

Ko siekia Sovietai su savo dviliežuve koegzistencija? Per dešimtį metų jie apginklavo milijonus kariuomenės. bet vakarų tuo tarpu nepuolė. Dėl to turime pagrindą budėti. Jų dialektika reikalauja, kad jų darbai visada prieštarautų jų žodžiam. Kremliaus viešpačiai yra daug pavojingesni, kai jie juokiasi, negu tada, kai barškina kardais. — “Die Tat”.