Partizanai: Istorija ir dabartis

Visuomenes lauką užkliudė jaunimo akis

Stebint idėjas ir darbus, dėmesio verti paskutinio meto jaunimo akademiniai suvažiavimai. Juose tinkamo atgarsio rado du klausimai: lietuviškų vertybių pažinimas ir visuomeninis veikimas.

Pažinti praeities vedamąsias linijas — teisinės, valstybinės, politinės, kultūrinės sąmonės brendimą ir tradicijas yra natūralus noras to, kuris yra apsisprendęs būti lietuvis, ne tik savo profesijos busimasis specialistas (o kitokių tarp mūsų akademikų dar negarsėja). Lietuviško pažinimo klausimais kalbėdavo ir ankstesni jaunimo suvažiavimai, stovyklos, kursai. Naujesnis yra tas susidomėjimas visuomeniniu veikimu, susilaukęs specialių pranešimų.

Galima skirti teorinį visuomeninio veikimo pasiruošimą nuo praktinio veikimo (nors pirmasis natūraliai veda į antrąjį). Kai kur klausimas buvo keliamas teorinėje plotmėje (Brooklyne K. Keblio pranešimas). Buvo svarstoma, kokis turi būti žmogus, kuris leidžiasi į visuomeninio veikimo vandenis. Visuomeninio veikimo apskritai, ne specialiai politinio. Ten pareikštos pažiūros į visuomeninio darbo žmogų buvo dėmesio vertos.

Skaityti daugiau: Visuomenes lauką užkliudė jaunimo akis

Tautinio susipratimo pagrindai tremtyje

Tautos gyvenimas auga organiškai. Gali jį suvaržyti, lankstyti, bet sustabdyti vietoj neįmanoma, kol yra gyvų tautos žmonių. Vienos šakos krenta, kitos išauga, nors medis tas pats. Tremties gyvenime galioja tas pats dėsnis: šalia vyresnės kartos ateina jaunesnės kartos žmonės, ir tautinis gyvenimas tęsiamas.

Jaunimo, akademinės kartos akivaizdesnis reiškimasis davėsi ypačiai pastebimas naujųjų metų slenkstyje. Kas stebėjo jaunimo suvažiavimus, studijų dienas, kursus, negalės nepasidaryti išvados, kad į gyvenimą jaunoji karta jau ateina.

Ne vieta čia klausimui, kaip ji santykiuoja su vyresniąja karta, bet tenka pastebėti, kad jai netrūksta nei patriotizmo nei visuomeniškumo — tokio, kaip turėjo ana karta savo amžiuje ir savo sąlygose. Tik naujos dabartinio gyvenimo sąlygos įtaigoja dabartinį jaunimą prieiti prie tų pačių klausimų skirtingu pergyvenimu ir galvojimu. Jį sekti yra ne tik įdomu, bet ir nepaprastai svarbu, norint, kad vieni antrus suprastų ir dvi ar kelios kartos natūraliai organiškai įsilietų viena į kitą be tariamos “revoliucijos”.

Teko konkrečiai pasekti, kaip prie tautinio susipratimo ir patriotizmo prieina jaunimas, kuriam tėvynė tėra tolimoji ir mažai patirtoji praeitis ir kuriam gyvoji dabartis yra naujas kraštas, pririšąs prie savęs jaunimą labiau nei vyresniuosius. Pasekam tuo klausimu gabalais vieną iš tokiuose suvažiavimuose skaitytų pranešimų — Antano Sužiedėlio.

*

Išanalizavęs žmogų kaip būtybę, kurioje jungiasi proto, valios ir jausmo elementai, autorius kėlė klausimą, kuria iš tų galių tenka atremti šiandien tautinį susipratimą. Tarp daugelio tautinio susipratimo žymių (stoja žmogus į bendruomenę, aukoja Baliui, remia Vliką, domisi Lietuvos istorija, veda lietuvę ar teka už lietuvio, moko vaikus lietuviškai ir t.t.) esminį betgi tautinio susipratimo kriterijų randa šį:“ar esu nusistatęs grįžti laisvon Lietuvon ar ne? Ar aš jaučiu tėvynei dirbti pareigą — ar jaučiu pareigą tokią, jog veikiai padaryčiau auką, atsisakydamas nuo savo asmeniškų patogumų, jei tėvynė to pareikalautų...Jei taip, tai tada maža tereikia kalbėti apie Balfus ir bendruomenes — tai tėra laikinės priemonės tautiniam susipratimui išlaikyti, ir jų reikalas aiškus kiekvienam, kuris yra pasiryžęs padaryti tą asmeninę auką, kai tėvynė bus laisva. Bet tos priemonės ir veikimai neturi jokios prasmės, jei netikim laisvos Lietuvos ateitim. Už tat ir tautinį susipratimą matuoti tėra prasminga pagrindiniu kriterijum — kiek tvirtas mūsų nusistatymas įnešti savo dalį, gal didelės asmeninės aukos pareikalausiančią laisvos Lietuvos atkūriman?”

Skaityti daugiau: Tautinio susipratimo pagrindai tremtyje

Idėjos spaudoje

Kryžiaus karas dėl religinio meno parodos • Rezistencija literatūros lankuose • “Vilkimas iš marškinių” — naujasis politinės kovos metodas • Saugiausias metodas — tylėti • Partikuliarizmas — užkrečiamas dalykas • Potvynis dėl Vliko sugrįžo į vagas • Istorijos perdažymo naujas aktas • Sveikos diskusijos ir nesveikas chuliganizmas.

Šviesių spaudos sugestijų visuomeniniam gyvenimui per tris pirmuosius mėnesius nedaug teko pastebėti. Šviesiausios buvo tos, kurios kilo ryšium su bendruomenės organizuojamu kultūros kongresu, tos pačios bendruomenės suorganizuota religinio meno paroda, Kanados bendruomenės lietuvių diena, Kanados specialiomis mokytojų dienomis... Tai vis pozityvu. Bet ir į šį medų buvo įpiltas samtis deguto — organizuojant religinio meno parodą dailininkų tarpusavio polemika (Naujienose — A. Varnas — A. Valeška — V. K. Jonynas — A. Varnas), žadanti persikelti į garbės teismą.

Nesam teisėjai, kas teisus ir kas teistinas. Tačiau būtų buvęs sveikesnis atvirkščias procesas — ne išsivalkioti spaudoje ir paskui eiti į garbės teismą, o pirma nueiti į teismą ir po to paskelbti spaudoje teismo sprendimą... Ta polemika, atrodo, yra dailininkų antagonistinio perskilimo vaisius. Antagonizmas ima reikštis brutaliomis formomis kaip tyčia prieš parodas. Taip buvo Vokietijoje, rengiant lietuvių dailininkų parodą Freiburge, taip dabar Chicagoje. Freiburge buvo net anonimais intriguojamas muzėjaus direktorius, kad jis neduotų patalpų lietuvių parodai, rengiamai to paties A. Valeškos. Reikalas nuėjo iki vokiečių kriminalinės policijos, kuri išaiškino ir anonimo autorius. Dabar pasitenkinta sava spauda ir užkulisiniais ėjimais, reikalaujant nuimti parodos organizatorių ir pastatyti kitą, grasinant sabotažu ir tt.

Skaityti daugiau: Idėjos spaudoje