LAKŪNO IŠDAIGOS
“PRIVERSTINAS” TŪPIMAS
Pakilti į orą lėktuvu — vieni juokai. Davei pilną gazą ir lėktuvas, kelis kart pasispyręs, šoktelia ir — jau ore.
Kitas dalykas — tūpimas.
Jau iš tūpimo būdo, kuris pasitaiko ant ratų, ant pilvo, ant nugaros ir net ant propelerio su augštai iškelta uodega, galima matyti, kad ši operacija yra kiek prašmatnesnė.
Žinoma, čia kalbama apie tūpimus vykstančius aerodrome, kur turėdavome begalinį žemės plotą su jo ribų atžymėjimais, kybančiomis “dešromis” — vėjo krypties rodyklėmis ir kitomis priemonėmis palengvinančiomis susirasti žemę ir švelniai jos prieglobstin patekti.
Tačiau kitas dalykas su tūpimu būdavo, kai dar toli nuo aerodromo motoras pradėdavo čiaudėti, o po tavim — apačioje, tik balos, krūmai, kalnagūbriai, o kiek atviresnėje vietoje, banda gyvulių prigulusi gromuliuoja ... Ir štai, nori-nenori, turi tūpti. Šituo atveju dažnai pasitaikydavo dar įvairesnių tūpimų. Dažnai viename tūpime susijungdavo bent kelios tūpimo formos.
Toks tūpimas vadindavosi priverstinas tūpimas.
Buvo dar ir kitos rūšies priverstinų tūpimų. Tai tokie tūpimai, kada jau in anksto esi apžiūrėjęs vietą ir išmatavęs griovių gilumus, kur koks “magnetas” yra įleidęs šaknis, “magnetas” su žavinčiomis akimis ...
O tokių “magnetų” buvo nusagstyta visa Lietuvos žemelė, kurie “išjungdavo” lėktuvų motorus ir, žiūrėk, lėktuvas, jėgų netekęs, lyg koks paukštis slysta žemyn, nekartą pakirsdamas krūmuokšlių jaunas viršūnėles . . .
Daug tokių “priverstinų” tūpimų žino mūsų aviacijos istorija. Daug “drąsuolių” užmokėjo savo galva už neatsispyrimą pagundoms. Tačiau, jų vietoje gimdavo kiti — ėję pirmųjų pėdomis. Nesustabdysi upės bėgimo . . . Visi viršininkų įsakymai su paskelbtomis pasekmėmis, nedaug tepadėdavo ...
Skridau iš Šiaulių į Palangą. Ir štai, Žemaitijos laukų ypatingas margumas atkreipė mano dėmesį. O tie pažįstami keliai ir keleliai užgavo vaikystės prisiminimus. Ana, ten ąžuolynas, kur baravykai traškėdami veržėsi iš po žemės, dar nespėjus rudens orams ateiti...
Pradėjau sukti ratą ore. Nespėjau nei gerai apsižiūrėti, kaip nosinaitė suplesdeno vėjelio pučiama. Traukiama jėga sustiprėjo. Vėjo kryptis jau nustatyta, sparnai suglausti.. .
Ilgoje, bet siauroje dirvoje Fiatas nusirito bildėdamas, nes sudžiūvęs molio dirvonuojantis dirvožemis, buvo kietas, lyg akmuo ir kastylis jo neįveikdamas, visai nestabdė lėktuvo ... tačiau, tūpimas pasibaigė ant ratų.
— Nukrito lėktuvas! — šaukė kaimynai kaimynams ir visi skubėjo čia, pamatyti plieno paukštį palūžusiais sparnais.
Vieni metė talkas — mėšlavežį, atidundėjo net laukuose mėšlą išmesti nespėję, kiti raiti, pasigavę laukuose, kad ir ne savo arklius; vaikėzai risčia per ką tik pradėjusį suželti javą, apspito iš visų pusių . . .
Senutės, pasiramsčiuodamos lazdomis, traukė lyg į kokius atlaidus.
Vietos šauliai atskubėjo pagalbon, manydami lakūną didelėn nelaimėn patekusį.
Daugelio veidai pažįstami. Tos pat parapijos, pas tą pačią “davatkėlę” ant kvatieros buvę — mokyklos laikais, ar poterių besimokydami. . .
Minia vis augo. Visi nori metalinį paukštį pačiupinėti.
Vietos šaulių būrio vadas, pažįstamas dar iš grumtynių zakrastijoje, Velykų naktį, dėl eilės prie Kristaus grabo, pasisiūlė lėktuvo apsaugon.
Žmonės plūdo. Visi darbai plačioje apylinkėje buvo atidėti. Šeimininko laukai margavo nuo spalvotų skarelių. Virtinės naujų svečių traukė per ką tik sužaliavusio pasėlio laukus.
Susirūpinęs šeimininko veidas sakyte sakė, kad bėda jį užgriuvo, kad mielas svetelis, kaip jis bebūtų mielas, kad jis kuo greičiau išnyktų. Prie to dar apylinkės “dvarponiai”, atėję asmeniškai su manim žodį sumesti, nejučiomis išsitarti pradėjo, — kad talka sugriuvusi, darbai nusitesią ...
Grįžęs prie lėktuvo mėginau padaryti tvarką. Pirmiausiai visiems išdėsčiau lėktuvo istoriją, jo paskirtį ir visas dinamines jėgas, kurios susikuria apie jį. Kad ir vengiau matematinių formulių, atrodo, likau nesuprastas, nes visų čia susirinkusių veidai, nei kiek nenušvito, bet dar daugiau ištyso. O kai dar pasiūliau visiems eiti namo, prie darbo o norintiesiems pakilimą pamatyti, grįžti po keturių valandų, sužiuro visi į mane labai įtariančiomis akimis. Iš minios išsiveržusi senutė, amžiaus virš devyniasdešimt metų, trumpai, žemaitiškai tarė: — Ponali, apgausi — aš jau neisiu .. .
Ir visų galvos sulingavo, pritardamos senutės pastabai.
Supratau, kad visi čia esantieji yra sujungti vieno bendro noro, pamatyti kaip lėktuvas pakils. Ir tame jų nore, atrodė, slėpėsi ne tiek, gal, tas pakilimo įspūdis, kiek netikėjimas, tuo sunkiu plieno paukščiu, kad jis iš viso kada nors bepakils erdvėn.
— Mes lauksime! — nuūžė per minią, kad ir tylus, bet giliai įtikinantis atsidūsėjimas iš šimtų krūtinių, o naujai atplūstančios minios gręsė jaunučiams želmenims juodon žemėn išnykti.
Nieko kito neliko kaip kilti.
Po tris vyrus sustačiau prie lėktuvo sparnų galo.
— Laikykit iki duosiu ženklą — įsakiau.
Šeimininkas užsuko propelerį.
Stiprus propelerio sukeltas vėjas, apipylė margas skareles sudžiovinto molio pudra, o palaidų kasų savininkės didžiavosi savo kasomis, kurios blaškėsi šalia pasitaikiusių jaunuolių veiduose.
Kai pakilau ir atsisukęs žvilgtelėjau, visi mojo kas kuo galėjo. Sunku buvo nutolti be atsisveikinimo iš visos širdies. Mečiau lėktuvą per kairį sparną ir pasileidau atgal pikiruodamas pilnu gazu žemyn į atsisveikinančią minią.
Visos plevėsuojančios skarelės dingo ir kai skridau virš tos vietos, kur tiek daug drąsių vyrų pasiliko — visa žemė buvo padengta žmonių kūnais, be lyties skirtumo.
Skarėtos senutės, šelmiškų minčių puoselėtojos ir vyrai narsūs, bent iš žodžių — visi kaip lapai prisiglaudė prie žemės juodos.
Vietovė buvo lygi ir jokia kliūtis netrukdė paleisti lėktuvą palei žemę, kokio metro augštyje.
Kaukiantis Fiato motoras ir “išprususiam” šiurpu odos paviršių nudiegdavo. Čia gi, lėktuvo apačioje, kryžiumi gulėjo kaimo grietinėlė, nepratusių ausų bubnelių ir be atsparumo prieš bet kokias techniškų pabūklų velniškas vibracijas.
Kryžiumi sukritusi kaimo grietinėlė, kaip vėliau sužinojau, gulėjo be kvapo. Ir kai lėktuvas pasileido į erdves, visi šokosi vėl moti — atsisveikinti, vieni nusikeikdami, kiti ašarą nubraukdami. Tik senutė, gulėdama, rankas sudėjusi ir į dangų jas keldama, šaukė: “gyv’s smertis, gyv’s smertis!”
SKUTAMAS SKRIDIMAS
Skraidyti 1000 metrų augštyje ir aukščiau yra taip pat nuobodu, kaip ir važiuoti senu kuinu — atrodo vos judi. Nejučiomis linksteli visu kūnu pirmyn, besistengdamas pagreitinti judesį.
Kitas dalykas — skraidymas žemai. Ypač, jei gali nusileisti visai arti žemės, žinoma, kur nėra kliūčių.
Tokius skraidymus vadindavome skutamais skridimais.
Ach, būdavo ... ir paskutame! Daugiausia tai būdavo naikintuvų darbas. O naikintuvai ir buvo tie išdaigų mėgėjai. Nei vienas pakilimas nesibaigdavo padoriai. Būtinai kilpą išnešdami, bačka apsisukdami... O pabaiga, kaip paprastai — suktukas, slidimas ... ir pliopt ant žemės. Tokia jau naikintuvų prigimtis. Bet jei ką ore pasigaudavome, tai tokiam kraują akysna suvarydavome, pikiruodami į pasigautą auką iš visų pusių ir vis praplaudami (taip vadindavome labai artimus praskridimus pro taikinį: — per Marytės plauką).
Skutami skridimai dažnai taip įvesdavo į azartą, kad užeidavo noras nuskusti svyrūnėliui vienišam, plačiose lankose belinguojančiam, galūnėlę liauną, jei ne ąžuolai šimtamečiai, savo grubias šakas ištiesę, taikytųsi į tokius išdykėlius. Ne tik išdykėlius, bet ir šiaip užsižiopsojusius jie nusodindavo.
Ir taip, kartą, šimtametis ąžuolas, vienišas laukuose išsišakojęs, čiupo Ansaldo (dvivietis lėktuvas) į savo glėbį, užlaužė jo uodegą ir lėktuvas nei iš vietos. Netik toliau nebeskrido, bet ir ant žemės nebesugebėjo nukristi, kaip koks vaikutis miškų karaliaus glėbyje aprimo.
Tą lėktuvą pilotavo ltn. lakūnas Molis, didelis “džentelmenas”, įmantrių manierų bei reveransų pasisavintojas. Ir kaip jis tada besilankstė prieš tą miško karalių, visvien neištrūko. Kietai užlaužta Ansaldo uodega reiškė neatlaidų ąžuolo nusistatymą pamokyti pagautą bernioką: — žioplumą manieromis neišpirksi.
Taip Ąžuolas jaunuolį išsodino visam laikui iš piloto sėdynės. Jis daugiau nebepilotavo lėktuvų. Bet šiandien tas pats ąžuolas verkia, matydamas kaip buvęs ltn. lakūnas Molis išsiveržė net iš Anglijos išbučiuoti rusiškai matuškai rankas ir kojas, kad įsigytų, nors kitos rūšies (apaštalų laikų) piloto titulą.
Taip, ąžuolas verkia . . . dėl permažai tada užlaužtos Ansaldo uodegos.
