SARGYBOJE
Antanas Rasa
Po medžiu išstoviu
Naktį mėnesieną,
Paryčiu užsnūstu,
Kaip baisu ir gėda . . .
Medžiai sušlamėjo,
Šunys jau ir čia,
Šūviai nuaidėjo
Stribų puolime . . .
Krauju nužymėta
Bunkerio vieta.
Stribai palydėti
Ugnimi taiklia . . .
LIETUVOS KARIUOMENĖS ATKŪRIMO 49-tas METINES MININT
Prieš porą savaičių amerikiečiai minėjo Veteranų dieną. Spauda, radio, televizija, įvairios eisenos—paradai, — visa tai rodė pagarbą kariui veteranui.
Visos laisvos kultūringos tautos turi savų didvyrių. Jų garbei rašoma muzika, tapomi paveikslai, kuriama poezija.
Lietuvių tauta taip pat turi, ne tik istorijos bėgyje pasireiškusių, bet ir šių mūsų gyvenamų dienų, didvyrių.
Ne vienas jų žygis prilygsta graikų legendariniam Leonido žygiui, kaip tai— Radviliškio, Giedraičių, Širvintų kautynės, arba Aleksoto tilto apgynimas ir daugelis kitų žygių.
Tų didvyrių vardai aukso raidėmis įrašytini tautos istorijoje.
Tačiau, šiandien, kai tauta Kremliaus komunisto pavergta, negali laisvai savo jausmų tiems didvyriams rodyti, nes ir tie paminklai, kurie buvo jų garbei skirti, šiandien okupanto sunaikinti, — mes, laisvėje būdami, galime juos prisiminti, tinkamai pagerbti, jų vardus įamžinti tautos istorijoje, ateinančioms kartoms.
Jie kovojo ir mirė, ne sau laimės jieškodami, bet už tautos laisvę. Mūsoji karta turėjo laimės, nors trumpai, pagyventi laisvėje ir šiandieną gerai suprantame ką reiškia tautai būti laisvai.
Žuvusieji savanoriai bei partizanai savo mirtimi mums paliko neįvykdytą testamentą, kurį mes privalome tęsti toliau. Neatlaidžiai kovoti visomis galimomis priemonėmis, bei visais galimais būdais už tautos laisvę, nes jų šventa kraujo auka mus įpareigoja.
Karo Muzėjuje, Kaune, visiems matomoje vietoje buvo įrašas: “Laisvę laimėjom per aukas ir pasišventimą”.
To reikalaujama, ir pavergta tauta laukia iš mūsų, šiandien, būtent, aukos ir pasišventimo kovoje už laisvę.
(P. S. Ročesterio ramovėnų p-ko V. Vitkaus karių
veteranų įvertinimas paskelbtas radijo bangomis lietuvių pusvalandžio metu.)
