Mums vis miela brangi Lietuva
KAZYS PLUKAS
Mane nuolat jaudina prisiminimai apie Tėvynės Lietuvos likimą ir brolių lietuvių baisius išgyvenimus ir kančias. Čia noriu paminėti vienos didelės lietuvių giminės, Plukų, likimą.
Mano tėvas Vincas Plukas 1914 m. buvo pašauktas į rusų kariuomenę ir paskirtas į Kauno tvirtovės artileriją. Po apmokymo, jis tarnavo štabe ir dirbo iki vokiečiai užėmė Kauną. Kartu su artilerija pasitraukė į Rusiją.
1918 m., steigiant Lietuvių batalioną Sibire, dirbo štabe. Vieną naktį tas batalionas buvo apsuptas komunistų ir septyni bataliono steigėjai, jų tarpe ir mano tėvas, buvo suimti, arti traukinio sušaudyti ir kardais sukapoti, o batalionas buvo išvežtas kitur. Tai toks buvo likimas mano tėvo ir kitų.
Tėvo brolis Karolis Plukas, su jo šeima, buvo 1948 m. išvežtas į Sibirą ir ten 1955 m. mirė. Jo sūnus Vladas Plukas, buvęs Kėdainių artilerijos pulko vado adjutantas, 1941 m. birželio mėn. buvo deportuotas į Sibirą iš Pabradės poligono. Vladas ir kiti artilerijos karininkai buvo enkavedistų suimti ir 1942 m. nužudyti Sibire. Jo jaunesnis brolis Bronius buvo komunistų nužudytas 1948 m. pavasarį prie Bernatonių kalno, Panevėžio apsk. Jo sesers Elenos vyras Maldutis buvo nužudytas Sibire. O jo žmona, Maldutienė su vaikais, dar tebelaikoma Sibire.
Atsiminimų autorius Londone, 1965 m.
Nors truputį noriu priminti ir apie save. Aš, Kazys Plukas, esu gimęs 1909 m. birželio 6 d. Linkuvos valsčiaus Guostagalio kaime. Po tėvo mirties, kuris nebegrįžo iš Sibiro, aš nuo 1919 m. tapau tėvo ūkio įpėdiniu. Lietuvos nepriklausomybės žydėjimo laikotarpyje prasigyvenom, pirkomės ūkius ir taip visi keturi broliai tapome ūkininkais.
Turiu pastebėti, kad aš tebūdamas 18 metų amžiaus įstojau į Linkuvos 16-tą šaulių būrį, kuris vėliau išaugo į 16-tą šaulių kuopą. 21 metų buvau pašauktas atlikti karinę prievolę. Tarnavau 1-me Gusarų D.L.K. Etmono Jonušo Radvilos pulke. Atlikęs karinę prievolę grįžau į savo ūkį ir ten ūkininkavau iki Kremliaus banditai užplūdo tėvynę Lietuvą antrąjį kartą. Norėdamas išvengti mirties turėjau pasitraukti iš ūkio ir gimtojo sodžiaus ir keltis net iš tėvynės Lietuvos. O kiek ten daug meilės ir triūso buvo įdėta mūsų mylimoje nepriklausomoje Lietuvoje!
Rusų bolševikams terorizuojant apylinkės gyventojus kur galėjom priešinomės. 1941 m. birželio mėn. ties Linkuva buvau komunistų sužeistas, bet draugų nugabentas į Pakruojaus ligoninę ir daktarui Paulauskui padarius operaciją, pasveikau.
1944 m. liepos 28 d., su broliu Antanu ir kaimynais, apleidom gimtąjį Guostagalio sodžių, nes rusų tankai jau buvo Linkuvoje. Pasitraukę į Žemaitiją stojom į kuriamą 1-mą Žemaičių pulką. Vėliau buvo sudarytas ir antrasis pulkas. Štabo viršininku buvo kapitonas Jatulis. Visi kariai 1-jo pulko buvo atvykę iš Augštaitijos su savo ginklais ir maistu.
Pliukšių dvaro žemės ūkio mokyklos parke kpt. Jatulis patikrino mūsų apsiginklavimą ir nustebo pamatęs įvairiausių ginklų, net mūsų senelių parneštų iš turkų ir japonų karų. Mes su broliu Antanu ir su pusbroliu Aleksu Pluku savo vežime turėjome 1944 m. vokiečių kulkosvaidį su dviem vamzdžiais. Dar turėjome ir rusų kulkosvaidį su disku, keletą rusiškų ir vokiškų šautuvų, kelius tūkstančius šovinių ir keletą rankinių granatų. Kiti augštaičiai turėjo minosvaidžių ir minų. O nuo Joniškio kiti atgabeno pulkui tris prieštankinius pabūklus ir nemažai sviedinių. Taip sudarytas ir apsiginklavęs 1-mas pulkas išvyko Telšių link.
Po poros savaičių vėl kiek atsitraukėm ir užėmėm frontą prie Ventos upės ties Papile. Rusai buvo jau įsitvirtinę kitoje pusėje Ventos ir pristatę bunkerių su prieštankiniais pabūklais. Teko griauti tuos bunkerius. Papilės miestelis degė pora dienų. Užėmėm frontą su nedidelėmis aukomis. Prie Ventos aš buvau lengvai sužeistas ir bebūdamas fronte pagijau.
Po trijų savaičių atvyko vokiečių dalinys, o mus apvilko vokiečių karo policijos uniforma. Buvo pakeisti ir ginklai. Mums buvo duoti vokiški šautuvai ir rusiški kulkosvaidžiai; priedo dar gavome prieštankines lazdas, su kuriomis buvo galima padegti tankus. Mano brolis Antanas gavo rusų prieštankinį šautuvą kurio vienas negalėjo panešti. Priskyrė jam du padėjėju, kurie matydami stipresnį priešą, iš kautynių prie Sedos, pasitraukė. Užėję rusų didelės jėgos, didelis kiekis tankų ir pėstijos, mūsų jėgas stūmė ir ties Seda mus nugalėjo, nors mūsų vyrai narsiai kovėsi ir su prieštankinėmis lazdomis degino rusų tankus. Pralaimėjus kautynes ties Seda teko apleisti savo mielą tėvynę Lietuvą.
Bagiantis karui, 1945 m. balandžio 28 dieną anksti rytą, pasitraukiant iš Piluvos, rusų sviediniai sužeidė mane, pusbrolį Aleksą Pluką ir dar penkis mūsiškius. Visi buvome sužeisti labai sunkiai. Blogiausia buvo, kad nebuvo kas paima mus sužeistus. Vokiečiai jau buvo pasitraukę kiek anksčiau, o mes traukėmės paskutiniai. Kaikurie mūsiškiai per neatsargumą jau buvo patekę į rusų rankas. Kuopos branduolys dar nužygiavo kur tai prie jūros persikėlimui, bet tik keliems pavyko išsikelti, o kiti pateko rusams. Kuopos vadas kapitonas Kazėnas nusišovė vietoje. Dėka kpt.
Kazėno rūpesčio, mes sužeistieji, dar anksčiau, buvome paimti vokiečių į surinkimo punktą, kur ir vėl buvau sužeistas iš rusų lėktuvų numestos bombos ant barako, kuri užmušė 12 sužeistųjų. Aš irgi jau buvau paliktas su kitais lavonais, kaip miręs.
Nakties gaivinantis vėjelis padėjo man atsigauti ir aš dar pajėgiau iššliaužti iš tų griuvėsių palikdamas tuos 12 lavonų kurie jau nebeatsigavo.
Dienelei auštant ir vėl bombardavimas iš lėktuvų ir vėl teko slėptis įvirtus į duobę, nors ir čia buvau smėliu apverstas ir pusiau prislėgtas. Praeinantis pro šalį daktaras atpažino mane iš lavonų prisikėlusį ir sulaikęs vieną karį, paprašė išnešti mane prie lengvos mašinos, kad jo šoferis nuvežtų mane į ligoninę prie prieplaukos. Bet, deja, nesuradęs šoferio, kareivis nešė mane prie kelio kuriuo dar pravažiuodavo mašinos. Ten užkėlė mane į sunkvežimį ir nuvežęs prie prieplaukos į ligoninę tas karys iškėlė mane ant pievutės, kur pamačiau gulintį ir savo pusbrolį Aleksą Pluką. Prišliaužęs prie jo, kalbinau, bet jis tik prašė vandens, vandens. O aš negalėjau atsistoti, nes mano dešinė koja buvo trijose vietose sulaužyta, sužeista galva, krūtinė ir kairioji ranka. O Aleksas turėjo net 17 žaizdų. Tą aš sužinojau tik tuomet kai jis jau iš Sibiro parašė man laišką į Angliją. Jis buvęs vokiečių nuvežtas į Danijos salą Bornholmą. O karui pasibaigus, ten įsibrovę rusai ir suradę ligoninėje Aleksą išgabeno į Sibirą. Ten jis išbuvo 10 metų izoliuotas kalėjime. Kai jį paleido iš kalėjimo, jis įsikūrė Sibire, Krasnojarsko apylinkėje. Vedė lietuvaitę, kilimo nuo Linkuvos, su kuria susilaukė dviejų dukrelių. Dabar jie jau gyvena Panevėžy.
Apie 12 valandą dienos mane paguldė ligoninėje, o penktą valandą po pietų ir vėl sviedinys išardė ligoninės kertę ir lango stiklai pabiro ant mano lovos. Prie manęs priėjo vienas ligonis karys ir klausia, kas aš esu. Kai pasakiau, kad lietuvis, jis pradėjo kalbėti lietuviškai. Esąs iš Tilžės ir buvęs nepriklausomoje Lietuvoje, dirbęs Švedų Degtukų monopolyje Kaune. Padaviau jam šaulio liudimą, kurį jis skaitė labai uoliai. Tuo metu, kažkas pradarė palatos duris ir ko tai paklausė. Tilžiškis suriko vokiškai, kad čia esąs savanoris. Klausėjas, puskarininkis, priėjo prie manęs ir paklausė knygutės, kurią man padavus, jis ką tai nusirašė ir išėjo. Po poros valandų mane išnešė, kad išvežtų, kaip savanorį. Kiti visi liko rusams.
Barako sienos, kur mane patalpino, buvo lentinės ir jas rusų kulkosvaidžių kulkos nuolat kapojo. Aš spaudžiausi prie aslos. Norėjosi įsispausti gilyn, kad kulkos nepribaigtų ir taip jau menką mano gyvybę.
Netrukus pradėjo mus nešti į priekinį laivą. Dar aš nebuvau įneštas kai pamačiau jog sviedinys pataikė į to laivo kertę ir išmušė skylę. Galvojau, kad jau baigta, rusai lipa ant kulnų. Taip norėjosi dar išlikti gyvam. Juk karas baigiasi, o Lietuva ir vėl bus laisva. Norisi sugrįžti į savo tėviškę ir ten, radus savo motinėlę, paguosti ją po tokio baisaus pergyvenimo. Vėliau, sukurti gražią šeimą ir laimingai vėl ūkininkauti. Bet, čia mirtis lipa ant kulnų ir gana.
Įkėlė į laivą ir mane. Paguldė tarp karininkų. Netrukus, vienas iš karininkų prašo uždegti jam cigaretę, nes jo abi rankos sužeistos, o mano tik viena. Suradęs jo cigaretę, uždegiau ir jam į burną įdėjau klausdamas, kurgi mus dabar veža. O jis atsakė, kad į Daniją. Nudžiugau, nebetiek jaučiau ir žaizdų skausmą. Rodos, jau išsigelbėjom nuo mirties. Prie Helos uosto mus perkėlė į didelį laivą-ligoninę, kur tuojaus ir man, pusiau apmarintam, padarė operaciją. Kai pradėjo skeveldras traukti iš sulaužytų kaulų rėkiau ir blaškiausi baisiai. Gerai, kad ten jie mane buvo stipriai pririšę. Gailestingoji sesuo stipriai spaudė mano galvą prie operacinio stalo. Po operacijos mūsų laivas atplaukė į Daniją. Visą kelionę mano kūnas šokinėjo ant patalinės po tokio baisaus išdraskymo. Tuomet prisiminiau enkavedistų nukankintus lietuvius. Juk jie gyvus pjaustė, kad tik daugiau kančios jie patirtų. Mane, gi pjaustė todėl, kad mano gyvybė būtų išgelbėta.
Jau gegužės mėnesio pradžioje išvydau Danijos gražiąją gamtą. Rodėsi, kad visi skausmai palengvėjo, nušvito akys ir aprimo kūno draskymasis. Paguldė mane Korsor saloje, vokiečių karių ligoninėje. Ten vėl buvo padarytos man dar trys operacijos. Vokiečiai mane mėgo kaip ūkininką ir surado čia besigydantį kitą lietuvių kilmės karį, paguldė šalia manęs, kad mums dviem būtų ramiau.
Vieną rytą, kai aš jau buvau apgijęs, ūkvedys kapitonas atnešė ir prie mano lovos padėjo vokiečių karo uniformos rūbus ir pranešė, kad pirmadienį rytą turėsime išvykti į Vokietiją. O sekmadienio vakare atėjo gydytojas ir paklausė ar man nebūtų geriau pasidaryti civiliu ir pasilikti Danijoje, nes dokumentai rodo, kad esu ūkininkas ir tik frontas privertė mane pasitraukti iš namų. Atsakiau, kad man būtų tik džiaugsmas pasilikti Danijoje. Po to jis paplojo man per petį ir liepė pirmadienį nesikelti anksti ir neiti prie vykstančių Vokietijon. Po trijų dienų atvyko Danijos Raudonojo Kryžiaus atstovai ir išėmė mane iš ligoninės ir tuo pačiu iš nelaisvės. Tai įvyko tik dėka gerojo Vokietijos kariško daktaro Dreff.
Danijoje buvo labai gerai. Danai mus mylėjo ir atjautė mūsų tautą, ištiktą nelaimės. Rusai buvo įsiveržę į Danijos Bornholmo salą ir ten pridarė danams daug nemalonumų kol jie juos iš ten vėl iškrapštė. Tačiau, rusai reikalavo išduoti jiems Danijoje likusius karius baltiečius. Danai paprašė D. Britanijos ir Prancūzijos vyriausybių, kad jie pasiimtų visus pabėgėlius iš Danijos.
Taip ir susilaukėm komisijų iš Anglijos ir Prancūzijos. Į Prancūziją nebuvo norinčių vykti, o į Angliją vyko daug, vien lietuvių apie 300 asmenų. Prieš išvykstant iš Danijos man dar padarė operaciją danų ligoninėje ir išėmė dar vieną skeveldrą iš kojos kaulo. O mažų dar liko, bet daktarai tvirtino, kad jos nėra pavojingos.
Čia trumpai atpasakojau savo sunkią kelionę su žiauriais išgyvenimais, pradedant nuo tėviškės, Guostagalio, baigiant Londonu.
Noriu pastebėti, kad iš mūsų keturių brolių šeimos, tik aš vienas išlikau gyvas. Trys mano broliai žuvo nuo rusų enkavedistų teroro. Vyriausias brolis Antanas Plukas, gimęs 1907 m., buvo Lietuvos karys ir šaulys. Jis buvo ūkininkas ir laisvai pasitraukdamas iš tėvynės buvo sužeistas
Kazys Plukas gusarų pulke, 1931 m.
1945 m. sausio 21 d. Karaliaučiaus apsupime. Buvo paimtas iš sužeidimo vietos ir lėktuvu išvežtas, bet dingo, matomai, nepasveiko ir mirė.
Du jaunesni mano broliai buvo vedę ir pasiliko savo ūkiuose Lietuvoje. Stanislovas, gimęs 1911 m., buvo šaulys ir gyveno savo ūkyje Pagi-riniame Linkavičiuje. Jis 1945 m. lapkričio 11d. naktį rusų komunistų buvo suimtas jo paties ūkyje ir sušaudytas prie Linkuvos kapinių. Jo kūnas buvo įmestas į žvyrduobę. Po dienos, kitos, geri žmonės jo kūną norėjo palaidoti, bet nebesurado ir iki šios dienos nėra žinoma kur yra jo kapas.
Jaunesnysis mano brolis Baltras buvo sušaudytas prie Joniškėlio plytinės, 1946 m. vasario 22 d. 2 val. po pietų. Jų ten komunistai sušaudė 22, dauguma jų buvo mūsų giminės—pusbroliai. Greičiausiai, jie pasitikėjo rusų paskelbta amnestija ir rusams taip pavyko juos sunaikinti.
Mano motiną 1944 m. rusai išvarė iš namų ir ūkio, o vėliau ji buvo uždaryta Linkuvos kalėjime. Po kiek laiko, miško broliai ją ir kitus iš ten išlaisvino. Nuo to meto mano motina slapstėsi kaitaliodama gyvenamas vietas. Kai atsirado galimybė siųsti siuntinius aš siųsdavau jai kitų vardais. Taip ji išsilaikė ir išvengė Sibiro, o sulaukusi 75 m. amžiaus mirė 1960 m. gruodžio 10 d. Ją palaidojo Linkuvos kapinėse kunigas Danis, kuris išbuvęs 10 metų Sibire vėl sugrįžo į Linkuvą.
Mano brolio Stanislovo, kurį komunistai sušaudė 1945 m. Linkuvoje, žmona Saliomėja tuomet buvo nėščia. Ją komunistai uždarė Linkuvos kalėjime. Bet, jau 1948 m. pavasarį ji, su 5-iais mažais vaikais, nuo 2 iki 8 m. amžiaus, buvo deportuota į Sibirą, Krasnojarsko apylinkę. Kai po kelių metų aš juos ten suradau, jaunesnysis, 12 metų berniukas, jau buvo miręs, vos tik dvi paras prieš mano laiško gavimą. Kai pradėjo gauti mano siuntinius, tai keturi likusieji vaikai išsilaikė, užaugo, išsimokė šoferiais ir jau atitarnavo rusų kariuomenėje. Vyresnysis tarnavo povandeniniame laive ir buvo Chruščiovo palydovas jo kelionėje į JAV-bes. Ir dabar jie tebėra Sibire, nes jiems neleidžia grįžti į tėvynę Lietuvą.
Kaip jau minėjau, 1948 m. pavasarį mus atvežė iš Danijos į Angliją darbams. Apgyvendino amerikiečių karo meto barakuose ir iš ten skirstė prie įvairių darbų: kurį į anglių kasyklas, kurį į plytines. Man teko dirbti daržininku prie plytinės, netoli Swansea miesto. Po kelių metų gavau pakvietimą atvykti ir apsigyventi Amerikoje. Bet gi, sužinojau, kad lietuviams ir Amerikoje tenka sunkiai dirbti ir vargti. O po mirties ir ten nebus malonu gulėti tame, “išrinktųjų” valdomame, krašte. Pasilikau Anglijoje, nors ir čia nebus laimės atsigulti amžinam poilsiui. . . Gyveni žmogus ir nežinai kas tavęs laukia sekančią dieną, kai matai kaip rusų komunistų agentai be atsakomybės baimės nuolat slankioja jų tikslams nepritariančių kitataučių emigrantų tarpe. Štai kad ir čia, vieną gražų šeštadienio vakarą, nuėjau į Kidwellio miestelio kiną. Gryžau vienas, 11 valandą vakaro. Visai netoli mano buto pastebėjau nuošaliai stovinčią auto mašiną iš kurios išlipo du vyrai ir dairėsi apie namą kur aš gyvenau. Man artėjant jie pasuko artyn manęs ir pradėjo kalbinti ir pasiūlė važiuoti su jais pasišnekučiuoti, arbatos išgerti. Man atsisakius jie griebė mane ir tempė prie mašinos. Bet, kai staigiai panaudojau visas savo jėgas, pavyko ištrūkti ir pabėgau nuo jų šaukdamas. Po to, greit kreipiausi į policiją, kuri susekė, kad tai buvę du vyrai iš Swansea uoste stovėjusių rusų laivų į kuriuos jie rinkę pabėgusius iš rusų užimtų kraštų.
Taip buvo išviliotas vienas lenkas iš hostelio, kuris tuo metu buvo aludėje ir jį išsivedė į tuos laivus. Toje aludėje buvusiam lenkų pulkininkui kilo įtarimas dėl to lenko ir jis tuoj patelefonavo policijai. Policija, paėmusi valtis vijosi ir tik prie laivo, po ginčo su grobikais, tą lenką atėmė ir išlaisvino.
O vėliau, už kokių metų, lenkų kunigas buvo telefonu iššauktas prie sunkiai sergančio ligonio. Šeimininkė to buto, kur gyveno kunigas, pastebėjusi, kad kunigas išeidamas buvęs nepaprastai susijaudinęs. Iš ten jis nebegrįžo. Nei policija, nei tardymai nepadėjo kunigą surasti, nei gyvą, nei jo lavoną. Kadangi jis buvo labai veiklus ir aiškino komunistų daromas negeroves, todėl, spėjama, kad jis buvo rusų agentų sulikviduotas be pėdsakų.
Ir aš bijojau, kad agentai vėl nepasikėsintų prieš mano gyvybę. Todėl perėjau gyventi į pereinamąją stovyklą, radau ten daug lietuvių ir ten pasilikau. Aš manau, kad užtenka faktų, kuriuos patiekiu, kad žinotume kokia yra sunki dalia netekus savo mylimos tėvynės Lietuvos. Ten mes, didelė Plukų giminė, visi gimėm, augom, gyvenom, ta šalimi džiaugėmės ir ją labai mylėjom.
Ir taip, dabar, tokių kaip mūsų giminė, plėšrieji rusai komunistai tūkstančius išrovė iš gražaus, ramaus gyvenimo tėvynėse ir žiauriai išblaškė po visą platųjį pasaulį.
O kurgi visokių jungtinių tautų ir pasaulį valdančiųjų galiūnų teisingumas?
