Šaulė Tremtyje


MOTINA

Motina, man saulė tavo veidą mena,
vargo raukšlės šviečia, kaip žvaigždžių keliai, 
visą šitos žemės klaidų kelią mano, 
tegu švies man tavo veido spinduliai.

Motina, man žemė tavo vardą šneka,
vyturėliai čiulba jį gražiai kasryt, 
aidas jo krūtinėn man kaip laimė teka 
ir per širdį eina kaip rasa skaidri.

Motina, man gėlės tavo meilę šlama,
už tave pasauly kas karščiau mylės.
Nepalik našlaičio, nelik vieno, mama,
niekur neik, motule, dar iš šios šalies.

Tau širdim už širdį, tau vargu už vargą,
meilę tau už meilę atiduot einu.
Kaip obels viršūnę paguost galvą margą
ir parnešti žemės mirštančių dienų.

Bernardas Brazdžionis

Remkime lietuvišką mokyklą

Mūsų lietuviškosios mokyklos simbolis — motina prie ratelio, bemokanti vaiką skaityti iš maldaknygės ar “lementoriaus” — rodo natūralų lietuvio veržlumą į mokslą. “Dievuliau mano, kodėl nemoku ašen rašyti?” — buvo jo sielos didysis skundas. Jei jis mokėtų, jis žvaigždes suskaitytų ... Tą savo veržlumą lietuviai įrodė labai uoliai leisdami savo vaikus į mokyklas, atidarydami jiems akis pažinti pasaulį ir jo gudrybes. Todėl, dar prieš nepriklausomus laikus, lietuviai jau pripildė savo mokyklas ir Rusijos universitetus, o vėliau ir patys kūrė savo augštąsias mokyklas ir universitetus. Ir dabar, svetimame krašte, nerasi šeimos, kurioje vaikas nebūtų mokomas, patiems tėvams bedirbant sunkiai, betaupant, kad tik sūnelis ar dukra pasiektų augštąjį mokslą, kad jam nereikėtų “taip sunkiai duoną pelnytis.”

Deja, svetimose mokyklose išprusę vaikai dažnai jau ima gėdytis savo tėvų kalbos, neretai jų nebegerbdami ir nereikšdami jokio dėkingumo, net juos apleisdami. O svetima dvasia nusigėręs lietuvis, viską, kas tėvams buvo brangu, atmesdamas, veržiasi “į plačiuosius vandenis”, kur jį nunešusi svetimoji srovė sulydo ir taip jis sutirpsta savo tautai.

Nejaučiant po kojomis savosios žemės pagrindo ir vis siaurėjant lietuviškąjai aplinkai, lietuvių vaikams jau ir šiaip gręsia didelis pavojus užmiršti, ne tik savo tėvų gimtąją šalį, bet ir savo tautos kalbą bei papročius — ištautėti. Tuo tarpu tėvynėje į juos dedama daug vilčių ir laukiama, kad užsieniuose lietuviai išlaikys tą lietuvišką dvasią, kurią stengiamasi iš jų širdžių išrauti ir slopinti savo žemėje. O čia tėvai, ne dėl nenoro, bet dažniausiai dėl laiko stokos, negali pilnai duoti savo vaikui pakankamo lietuviško auklėjimo, kurį turi papildyti lietuviškoji mokykla, lietuviškosios organizacijos, nes tik jos gali suburti jaunimą bendram reikalui.

Lietuviškosios mokyklos reikalas dabar yra gerame kelyje. Turime daug lietuviškų mokyklų, kad ir šeštadieninių, kurių skaičius vis auga ir netrūksta joms paruošto mokytojų kadro. Iš jų išėjęs jaunimas jau ir pats buriasi universitetuose į lietuviškas draugijas ar į Pedagoginį Institutą. Tik toms mokykloms dar vis trūksta lėšų, nuo ko nukenčia lietuviškasis auklėjimas. Lietuviškų mokyklų išlaikymo sunkioji dalis natūraliai krinta ant tėvų pečių, ji laikosi jų sudedamais mokesčiais. Kiek prisideda LBendruomenė ir Lietuvių Fondas, skirdamas dalį savo nuošimčių vadovėlių išleidimui. Dabar ta pati bendruomenė skelbia Lit. Mokyklų vajų, nes dar esama daug trūkumų ir reikalinga dar 10 tūkstančių dolerių, kad bent dalinai juos pašalintų.

Lietuvybės išlaikymas svetimuose kraštuose yra visų lietuvių, ne vien tik tėvų ir organizacijų reikalas. Tat ir turime visi prisidėti, kas kuo galime: — darbu, pravedant vajų, ar pinigine parama. O ypač mums, šauliams, yra opūs tautinės kultūros reikalai, o dar labiau lietuviškoji mokykla.    E.

 


SUVAŽIAVIMUI ARTĖJANT

Nepajusime, kaip prabėgs lauktoji vasara ir priartės Sąjungos suvažiavimo spalių 8 diena. Jau dabar apie tai galvokime ir ruoškimės.

Suvažiavimas ir vėl vyks Čikagoje. Ruošiasi jau suvažiavimo šaukėjai — Centro valdyba ir jo šeimininkai — Čikagos sesės ir broliai šauliai. Mes turime jų neapvilti: kuo skaitlingiau dalyvauti, kuo daugiau įvairių darbui planų, savų sumanymų atsivežti. Susirinkę, kaip vienos šeimos nariai, pasidžiaugsime savo laimėjimais, išnagrinėsime trūkumus. Čia galėsime išsakyti savo norus, pageidavimus ir būsimajai Centro valdybai bus lengviau per tolumą pajusti šaulių darbo pulsą ir tinkamai jiems vadovauti.

Jūs, Mielosios Sesės, aktyvios savo vienetų narės, esate labai svarbios brolių pagelbininkės betkokiame šauliškajame darbe. Nuo jūsų gero ir nuoširdaus darbo priklauso ir jų veikla. Kartu su broliais šauliais esate laukiamos ir pageidaujamos kuo skaitlingiau suvažiavime dalyvauti. Susitikusios su kitų vienetų sesėmis ir broliais, susipažinusios su kitų darbais ir jūs atrasite naujų idėjų darbe. Jūs grįšite ryžtingesnės, šauliško-je dvasioje stipresnės, jūsų dalyvavimas bus labai naudingas ateities veiklai.

Be to, suvažiavimas turi labai svarbų tikslą — išrinkti trejiems metams naują Centro valdybą, mūsų vyriausiąją LŠST vadovybę. Ją turėsime tokią, kokią išsirinksime. Jei atskiri vienetai į savo metinius susirinkimus renkasi skaitlingai, kad kuo geresnę vadovybę išsirinkus, tai tuo labiau turi rūpėti augščiausioji vadovybė, kuri vėl tris metus šauliškąją veiklą vairuos. Visi norime, kad mūsų šauliškoji veikla būtų gera, gyva, dinamiška, kad ji eitų su gyvenimu, tai ir mūsų renkamoji valdyba turi būti pranaši, geriausia iš geriausių.

Mes stovime prieš didelį ateinančių Jubilėjinių Metų darbą. Mūsų Sąjunga dar labiau turės suaktyvinti savo veiklą, kad kuo tinkamiau ir prasmingiau galėtų atžymėti taip svarbius mūsų tautai 1968-sius Jubilėjinius Metus.

Iki pasimatymo suvažiavime, didžiųjų darbų išvakarėse!

Jūsų

K. Kodatienė

MES SU VILTIMIS

Jau taip tragiška tėvynės buitis diktuoja, kad mums, šauliams išeivijoje, karinę ruošą tenka pamiršti, kibti į kultūrinę veiklą, o ypač su moksleivija.

Detroito, Stasio Butkaus šauliai, savo veiklos gaires labai rūpestingai smaigsto ir sulaukia iš visuomenės gražių įvertinimų, štai, 1967 m. gegužęs 28 d. turėjome kultūrinę popietę ir jos pasigrožėjimo centre buvo mūsų moksleivija: Birutė Kvietytė, Aida Smalinskaitė, Regina Putriūtė, Karolė Veselkaitė, Rūtelė Kaunelytė ir vienas ąžuoliukas — Kastytis Karvelis. Jie visi laimėjo pinigines premijas už rašinį “Kova dėl Klaipėdos Krašto”. Rezultatai neįtikėtinai gražūs. Rašiniai istoriniais faktais pagrįsti, įpinta ir poezijos, švariai parašyta, naudotasi labai plačia literatūra. Tai didelis mūsų lituanistinių mokyklų mokytojų — St. Kaunelienės, R. Petruševičienės, K. Jurgučio ir kitų — neįkainuojamas darbas paruošiant moksleivius lietuviškam gyvenimui.

Rašiniams įvertinti komisiją sudarė: Vl. Mingėla—pirmininkas, ir nariai: M. Sims-Černeckytė, M. Šnapš-tys ir L. Heiningas. Laimėtojams premijas įteikė LŠST centro valdybos atstovė šaulė K. Kodatienė.

Vl. Mingėla paskelbė naują konkursą. Švęsime Lietuvos nepriklausomybės 50-ties metų šventę. Reikia šią istorinę sukaktį įamžinti. Išryškinkime žiaurųjį okupantą, nuolat varstykime žymesniųjų amerikiečių duris, prašykime laisvės pavergtiesiems. Konkurso rašinių tema labai plati ir gali būti įvairi. Skiriamos trys premijos: pirmoji — 300, antroji — 200 ir trečioji 100 dolerių. Mecenatai jau yra, tik Spaudos - kultūros sekcijai reikia išdirbti taisykles ir jas paskelbti. Mūsų šauliai naudingam reikalui niekuomet negaili pinigo ir šiuo atveju, tik penkių būreliui susirinkus, premijos išdygo. Premijuotus ir svaresnius rašinius manome išleisti atskiru leidiniu ir tai bus mažytis paminklas minint šią istorinę šventę.

Garbė tėveliams, kurie taip rūpestingai savo vaikučius ruošia gyvenimui. Mes reiškiame gilią pagarba tėvams, mokytojams ir moksleiviams, kad į mūsų kvietimą konkursiniam rašiniui tiek gražių ir jautrių širdžių įpinta. Garbė Jums!

Marija Sims-Černeckytė

Detroito Stasio Butkaus šaulių kuopos surengta kultūrinė popietė, 1967 m. gegužės mėn. 28 d., buvo šilta lietuvio širdžiai, šioje nuotraukoje Detroito moksleiviai, rašinių konkurso laimėtojai, gavę pinigines premijas. Iš k.: Birutė Kvietytė, Kastytis Karvelis, Regina Putriūtė, L.T.S.T. centro v-bos atstovė šaulė K. Kodatienė, Rūta Kaunelytė, Karolė Veselkaitė ir Aida Smalinskaitė.

"Draugo" premijuoto Prano Naujokaičio romano "ŽYDINČIOS DIENOS"

“Pranas su Vincu grįžta namo kartu. Paupio kauburėliais kaukšėdami. Bet toki tylūs, susimąstę. Anksčiau jie laukė tos dienos. Ir daug kalbėjo. Šiandien pasiryžo. Ir žodžiams nėra vietos. Tokio nepatirto jausmo kupina širdis. Išeina ir namų, iš gimtojo kaimo. Ar grįš?. . . Bet ne baimė negrįžti neduoda ramybės. Kaž kas nauja, iki šiol nejausta, neapmąstyta. Kažkokia neaptariama gyvenimo pilnybė, pasiimtos pareigos didybė ir garbė artėja į juos, apgaubia ir supa, lyg mamytės lopšinė. Taip, jie gema šiandien antrą kartą — naujam dideliam gyvenimui, visos tėvynės likimui. Senoji karžygių Lietuva skamba juodviejų žingsniuose.

—    Ką taip mąstai, Pranai? — pirmas tylą nutraukia Vincas.

—    Nemąstau, bet savaime ateina . . . Girdžiu viduje balsą: tu esi pašauktas numirti, kad kiti gyventų, kad tėvynė būtų laisva, kad visi žmonės joje būtų laisvi. . . Kieno tas balsas, nežinau . .. Gal tai skaitytų knygų žodžiai. . . Kai užsirašiau — nerimstu: kad tik greičiau ten, kur žvanga ginklai, kur verda kova ...

— Ir aš panašiai. . . Tik man vis rodos, kad girdžiu žemės balsą. Lyg kas dundėtų po kojomis. Iš tolimų amžių ateina tas balsas. Skaičiau knygose, kad toks balsas yra. Sako, esanti tautos dvasia. Mačiau kartą tokį vaidinimą Valentos kluone, dar prieš karą. Tai gal ji dabar šaukia mus ...”

Tai išgyvenimas mūsų pirmųjų tautos savanorių, kurių krauju buvo atkurta Nepriklausomoji Lietuva, jos žydinčios dienos ir aprašomos tame romane.

Gegužes mėn. KARYJE, str. apie prez. K. Grinių, po šia nuotrauka buvo klaidingai pažymėta: priekyje — Liūtas Grinius, turi būti Daiva Audėnaitė.