Sovietų pažiūros į politikos ir karo santykį
Vadovaujantis J. Boritz knygoje pateiktomis mintimis, Sovietų karinių doktrinų teoretikai ir politikai stipriai akcentuoja ir palaiko ultimatyvių ginklų panaudojimo galimybes. Ginkluoto konflikto tarp Sovietų Sąjungos ir Amerikos Jungtinių Valstybių atveju skaitomasi su nepaprastai didelio kiekio branduolinės energijos atpalaidavimu bombų ir torpedų formoje. Ji žudančiai veiktų, ne vien kariaujančias puses, bet ir likusią žemės dalį. Todėl pastaruoju metu karo ir politikos sąvokos ypatingai tampriai jungiamos tiek teoretiškuose samprotavimuose, tiek praktiškam valstybių tarpusavio santykiavime.
Kaip Vakarų pasaulyje, taip ir Sovietų Sąjungoj visos tarptautinės problemos diskutuojamos kariniai, politiniai ir filosofiniai. Sovietų vadovybė, atrodo, po galimo branduolinės energijos efekto ultimatyvaus karo atveju analizės, kas liečia santykius tarp karinių ir politinių aspektų, jau yra priėjusi kai kurių išvadų. Sąryšyje su tuo iškelta keletas esminių klausimų, norint nustatyti kai kurias politines ir karines doktrinas. Būtent: koks dabartinėse sąlygose yra ryšys tarp politikos ir karo? Kokį vaidmenį Sovietų politika turi nūdieninio branduolinių raketų ir kitų moderniškų ginklų panaudojimo strategijoj ? Kokios yra galimybės pradėti ultimatyvų (kraštutinį) karą? Ar Sovietų karinės doktrinos laiko branduolinės energijos karą politikos tęsiniu ir įrankiu ?
Komunizmo tėvas Rusijoje Leninas visuomet naudojo Kari von Clausewitzo apybraižą: — Karas yra politikos tąsa tik kitokioje formoje. Ši militarinė - politinė koncepcija tebeegzistuoja šiandieniniame komunistiniame pasaulyje. Karinės technologijos pasikeitimai, įskaitant ir branduolinės energijos ginklus, anksčiau minėtos koncepcijos nepakeitė, tačiau Sovietų karinė vadovybė ir politiniai vadai, labai aiškiai supranta branduolinės energijos ginklų panaudojimo pavojų ir pasekmes, dėl to ir karo jungimas su politika darosi tampresnis. Neįmanoma galimo kraštutinių ginklų karo lyginti su praėjusiais ar dabartiniais karais, kad nustačius būsimo karo apipavidalinimą. Toks karas turės savo specifinius ryšius su politika.
Raketos su branduolinės energijos užtaisais, Sovietų valstybės planuotojų nepakreipė keisti santykį tarp politikos ir karo. šiam santykiui tik įvedė kai kurių papildymų: — karas yra politikos tąsa naudojant prievartą. Tą išryškina kai kurie Sovietų vadų pasisakymai. Pavyzdžiui — politiniai veiksmai turi siekti jėgos, kad kaimyninės valstybės būtų paklusnios bendraujant su Sovietų valstybe, tuo pačiu apsisaugojant nuo bet kokios pašalinės įtakos Sovietų valstybės ekonominį, diplomatinį, militarinį ir psichologinį gyvenimą. Politikos tąsa, vartojant prievartą, reikštų panaudojimą ginkluotų jėgų, tęsti anksčiau minėtus politinius reikalavimus. jei tai nevyksta padaryti prie derybų stalo. Visa kita, kaip liaudies armija, partizanai, diversantai, įvairūs agentai, teroristai, sabotažnikai ir kiti turintieji tikslą suardyti kaimyninės valstybės politinę ir socialinę santvarką, neįskaitoma į šią koncepciją, nors Sovietų plačiai naudojama. Pagal šią koncepciją pilietiniai karai, revoliucijos, maištai, tai yra natūraliniai judėjimai istorijos raidoje. Jų priedangoje Maskvos politikai paneigia savo atsakomybę už slaptą paramą komunistiniams subversyviniams kariniams veiksmams, kai tuo tarpu jie diskredituoja vakariečių įsikišimus į kitų valstybių vidaus reikalus.
Sovietų koncepcijoje įeina politikos ir karo giminystės penketas apibendrinimų:
1. Politikai pradeda karą, kai visos kitos priemonės nepadeda išspręsti priešingumų ir ginčų, ir kai vidaus ir užsienio politinė padėtis yra palanki. 2. Politikai, priklausomai nuo siekių, nustato karo pasipriešinimo ar plėtojimo - puolimo charakterį. 3. Politikai vadovauja karinei strategijai ir užtikrina, kad nustatytos kryptys — tikslai nepaveiks karo priešingai saviems interesams. 4. Karas praktiškai reiškia pakeitimą politinės situacijos, nukreipiant ją reikalinga linkme, siekiant galimybių pergalei. Šia prasme politika turi efektyvinę prasmę militariniams veiksmams. Tačiau, karas gali būti politinių siekių įrankiu tik tada, kai pergalė yra užtikrinta; kitu atveju, problemų sprendiniai paliekami grynai politiniam žaidimui. 5. Kai karas pasiekia kraštutines, politikų nustatytas, ribas, politikai, kurie pradėjo karą, prieina prie krizio, kas veda prie sunaikinimo.
Visos penkios apibendrinimų grupės, nustatytos Sovietų ekspertų, yra universalinės, gal tik su mažais pakeitimais, atsižvelgiant į karinių jėgų modernišką ginklavimą ir masinio naikinimo galimybes. Tas tačiau neatbaido Sovietų nuo tarpvalstybinių konfliktų; jie tebevykdo grasinimus ir prievartavimus ginkluota jėga, paversdami tokius veiksmus prievartaujamo krašto vidaus reikalu. Kur interesai susiplaka su Vakarų valstybių interesais. Sovietų politikai tempia įvykius iki karo slenksčio.
Šiuo atveju Kremlius diriguoja karinę strategiją apskaičiuotų galimybių ribose ir tuo pačiu didina įtampą iki ultimatyvio (kraštutinio) karo galimybių. Ir kai vakariečiai, ypatingai A. J. V. pasipriešina, Sovietai daro nuolaidas ir keičia militarinę strategiją. Šiuo metu Sovietų militarinės strategijos svorio centras yra nukreiptas į galimą trumpą karą. Šiame laikotarpyje politikai turi nustatyti karinės strategijos apybraižas su didesniu kruopštumu negu darydavo anksčiau, nes yra labai didelė galimybė įsivelti į branduolinių ginklų karą. (Dar vienas pažymys santykio politikos su karu).
Kasdieną progresuojanti karinė technika efektyviai keičia ir strategiją, ir karinių jėgų panaudojimas kaip priemonės politiniam tikslui, Maskvą aiškiai pastato prieš pasaulinį karą. Šitokio karo pradžia, yra valstybių galvų rankose, ir, be jokių prielaidų, yra aiškiai vedanti į branduolinių ginklų karą. Tai būdingas Sovietų militarinių teoretikų galvosenos bruožas, žinant, kad šiuo metu vyksta konfliktas ir politiniai priešingumai tarp socialistinių ir kapitalistinių blokų. Jie veda prie galimo branduolinio karo. Skaitantis, gi, su galimybe, kad vadovaujantieji asmenys netiksliai įvertins aplinkybes savo sprendimui, konflikto sprendimas ves prie ultimatyvių ginklų. Ir vėl matome, kad tokio karo esmė nepasikeičia, tačiau tai būtų politikos rezultatas ir tik jos tąsa.
Aplinkybių nedavertinimas iš bet kurios pusės politinių ginčų sprendimo metu, karines jėgas pastato ant karo slenksčio. 1948-49 metų Berlyno blokada, 1957-58 m. Vidurinių ir Artimųjų Rytų kriziai, ir vėl Berlyno krizis 1958, 1961 metais, Kubos krizis 1962 m. lengvai būtų įvėlę šalis į pasaulinį karą, jei viena iš pusių būtų nedavertinus aplinkybių savo sprendimuose, gi, minėtų konfliktų metu abiejų pusių karinės jėgos buvo pilnoje parengtyje veiksmams.
Sovietų strategai labai skaitosi su galimybe, kad branduoliniai ginklai gali būti panaudoti per klaidą — klaidingas supratimas įsakymo, ryšių priemonių gedimas, ryšininkų klaidos, pačių branduolinių ginklų gedimai, arba jų valdymo sistemų sutrikimai. Todėl jie ir sako, kad branduolinį karą gali išprovokuoti “avantiūriniai imperialistų veiksmai”. Automatinės raketų valdymo sistemos sudaro pavojų "automatiškos karo pradžios”. Ir čia Sovietų strategai numato ne vien reagavimą į netikėtą ultimatyvių ginklų puolimą, bet ir — gerai planuotą ir parengtą smūgį Sovietų "užpuolėjui”. Bet kuriuo atveju (per klaidą, ar planuotą puolimą ) Sovietai save laiko užpultais ir reikalingais apsigynimo, todėl karą iš savo pusės laiko teisėtu.
Branduolinio karo atveju politikams nustatinėti karinės strategijos apybraižas yra sunku, nes šio pobūdžio karas reikalauja itin staigaus veikimo pačioje karo užuomazgoje, nes laidas karo laimėjimui yra staigus ir efektyvus pirminis smūgis. Nuo to priklausys, kiek užpultasis bus pajėgus panaudoti savuosius branduolinius ginklus priešpuoliui. Šis faktas dalinai keičia Sovietų teoriją politikos santykyje su karu. Čia politikai, dar prieš karinį konfliktą, karinės strategijos planą turi kruopščiai išbaigti, nes tokiam karui prasidėjus nebus įmanoma daryti intervencijų kokiems pakeitimams. Todėl ir reikia naudoti visokiausias priemones ir įvairias spaudimų formas, kad laimėjus prie derybų stalo, tiesioginiai nepanaudojus karinių jėgų.
Kariniuose sluogsniuose ši pažiūra kritikuojama — Sovietų politika turi pasitikėti savo turimomis priemonėmis prieš kaimynus, ir derybos, kad ką nors laimėtų, yra pragaištingos, nes lėtina karinių jėgų vystymą ir smukdo karių karingumą.
Karai visais laikais buvo ir yra politikos tęstinumas, bet nevisuomet gali būti politikos įrankis. Branduolinis karas nustoja politikos tęstinumo reikšmės, kai pradeda žalojančiai veikti tokiose vietose, kur nebuvo pramatyta, ar pageidaujama (radioaktyvių kritulių kontrolė iki šiol dar nėra įmanoma). Nežiūrint anksčiau minėtų argumentų, Maskvos militariniai ir politiniai strategai, branduolinius ginklus tobulina ir plečia jų galimą panaudojimą, kad padidintų krašto karinį potencialą.
Sovietų karo vadai postalininės eros turi daugiau laisvės pasisakyti įvairiais klausimais ir pareikšti savo nuomonę. Atsiranda pageidavimų, kad militarinė strategija būtų visai neprikluusoma ir jos planuotojai turėtų kontroliuoti krašto ekonominį planavimą ir galėtų aktyviai dalyvauti politiniuose sprendimuose. Šios idėjos šalininkas yra gen. mjr. A. Lagovskis, išdėstęs savo pažiūras nesenai pasirodžiusioje knygoje — “Strategija ir ekonomija”. Jo samprotavimų pagrinde glūdi idėja, kad nuo krašto ekonominio pajėgumo priklauso ir militarinis pajėgumas. Todėl ir karinės strategijos planavimas privalo prasidėti krašto ekonominėje srityje. Panašia kryptim pasisako ir maršalas V. D. Sokolovskis savo knygoj — “Karinė strategija”. Sovietų periodinės spaudos puslapiuose, vienokioje ar kitokioje formoje, pasirodo minėtos krypties straipsnių.
Ta pačia proga verta paminėti, kad pokruščioviniame laikotarpyje pradėta daugiau skaitytis su karinėmis institucijomis ir žymiai daugiau skiriama dėmseio karinio potencialo padidinimui. Paminėtina karinių jėgų skaičiaus padidinimas. Išdirbti glaudaus bendradarbiavimo metodai tarp kautynių dalinių ir pagelbinių tarnybų, tarp štabų ir industrijos ir pagaliau, krašto karinių medžiagų atsargų sudarymo ir laikymo planai. Viso to inspiratorius yra maršalas M. V. Zacharovas, kuris buvo paskirtas vyriausiojo štabo viršininku, nuvertus Kruščiovą. Jo pagrindinė doktrina — norint militariniai viršyti galimą priešą, politiniai vadai privalo turėti, ne vien kvalifikuotą ir pajėgų strateginį štabą, bet privalo analizuoti, vertinti ir skirti didžiausią dėmesį militarinių vadų ir teoretikų pasiūlymams ir jų planams.
Maršalo M. V. Zacharovo tuo klausimu parašyta knyga yra plačiai paskleista ir studijuojama kariniuose sluogsniuose.
Sovietų karinė teorija turi aiškų veidą, kad šiandieninis pasaulinis karas labai mažai patarnautų politiniams siekiams, tačiau sąlygos pradėti karą kiekvienu momentu egzistuoja, gi įvairūs neramumai, įvairiuose kraštuose, tai yra tik stiprus politinis pasireiškimas. Įvairūs sukilimai, “išlaisvinimo” karai Sovietų inspiruoti, remti ar net ir vykdyti, yra tik atskiras istorinis kurios nors valstybės įvykis, išplaukęs iš to krašto žmonių kovojančių už savo socialines ir tautines teises. Kadangi šiuo metu pasaulyje egzistuoja politiniai blokai, turintieji savo rankose branduolinės energijos ginklus, todėl ir Sovietų militarinė, o tuo pačiu ir politinė strategija, turi būti užtikrinta kad anų politinių bolkų pusiausvyra būtų ten, kur yra Sovietų Sąjunga. Tai ir yra nūdieninis stimulas, kuris varo visus moralinius ir medžiaginius Sovietų Sąjungos karinio potencialo faktorius. Šių dienų Sovietų politinis ir karinis bendradarbiavimas strateginių planų vystyme yra labai glaudus, nes karo atveju šio bendradarbiavimo rezultatas turės lemiamos reikšmės.
Komunistinės ideologijos pagrinde yra sudarymas laisvojo pasaulio kraštuose įtampos, kuri vestų prie agresyvinių veiksmų. Pagrindiniu, gi ramsčiu komunistų strategijos yra idėja, kad karas yra politikos tęstinumas.
B. Balčiūnas
