LIETUVIŲ LAISVĖS KOVOS AMŽIŲ BĖGYJE

J. PUZINAS

Laisvė yra didžiausia atskiro individo, tautos ir visos žmonijos vertybė. Be laisvės neįmanoma jokia kūryba ir tuo pačiu pažanga. Laisvė žmogui yra įgimta, jis veržiasi į ją, o pavergtas — skursta ir nyksta. Laisvė yra tiek brangi, kad jai išsaugoti ir ginti nesigailima didžiausių aukų, įskaitant ir brangiausią gyvybės auką. Egoistiniais sumetimais dažnai kėsinamasi į atskiro žmogaus ar net tautos bei valstybės laisvę. Tada kyla ilgų ir atkaklių kovų dėl laisvės, to neįkainojamo turto. Gražiausios ir garbingiausios kovos — kovos dėl teisės ir tautos laisvės. Visais laikais jos nužymėtos geriausių tautos sūnų kančia ir krauju. Ir visas lietuvių tautos gyvatos kelias yra nužymėtas kovomis dėl laisvės, nuo pat lietuvių tautos susidarymo prosenovėje iki šių dienų, kada Lietuva klastingo ir žiauraus rytų kaimyno yra parklupdyta, engiama ir naikinama.

Lietuvių tautai buvo lemta apsigyventi ant didžiojo kelio tarp Rytų ir Vakarų, kur kertasi dviejų labai skirtingų pasaulių kultūros ir idėjos: iš vienos pusės nuolat grasė mūsų tautai germanų veržimasis į Rytus, beieškant gyvenamosios erdvės ir dar neišnaudotų turtų, iš kitos pusės veržėsi slavai, kurių ekspansija ilgainiui įgijo imperialistinį pobūdį. Ir vienų ir kitų kaimynų veržimasis į Lietuvos kraštą prasidėjo dar proistorėje. Slaviškoji banga, įsisiūbavusi VII amžiaus pradžioje, ilgainiui užliejo didelius toli rytuose nusikišusius lietuvių gyvenamuosius plotus. Pakraštinių sričių gyventojai dingo slavų bangose. Apie lietuvių bei jų artimųjų giminaičių sodybas teliudija išlikę upių ir ežerų vardai, kurie siekia aukštutinę Volgą, sritis į vakarus nuo Maskvos ir Kursko, pietuose Černigovą ir Pinską, o vakaruose atskirų vietovardžių aptinkama net už Vyslos, Pamaryje. Vieną lietuvių giminės atplaišą galindusmini ir rusų XI-XII amž. metraščiai.1 Pagal Ipatijaus metraštį, tuo metu galindai tebegyvenę prie aukštutinės Protvos, ties Možaisku, į vakarus nuo dabartinės Maskvos.

Lietuviai ypačiai nuo XII amž. pradžios ėmė puldinėti slavų gyvenamas sritis. Livonijos kronikininikas Henrikas rašo, kad lietuviai savo žygiais jau XII amž. pradžioje gąsdinę visas kaimynines tautas, o “rusai bėgdavo per miškus ir kaimus, kai tik išvysdavo kad ir nedaugelį lietuvių, kaip bėga kiškiai pamatę medžiotoją” (Et fugerunt Rutheni per silvas et vilias a facie Lithuanum licet paucorum, sicut fugiunt lepores ante faciem venatorum).2 Todėl ir nenuostabu, kad

P. Laskausko medžio drožinys — Kunigaikštienė Gražina

1219 metais Volinijos-Haličo kunigaikštienė Romanovienė sudarė taikos sutartį su dvidešimčia Augštaičių ir Žemaičių kunigaikščių. Vyresniųjų kunigaikščių tarpe dalyvavo jau Mindaugas su savo vyresniuoju broliu Dausprungu, Živinbutas, Daujotas ir Vilikaila.3 Netrukus Mindaugas ėmė plėsti savo valstybės ribas rytuose ir pietų rytuose. O Vytauto laikais, kaip žinia, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos riba siekė net Juodąją jūrą. Tačiau ši milžiniška Lietuvos ekspansija į tolimuosius slavų kraštus neišplėtė jos etnografinių ribų: lietuvių branduolys tebegyveno savo senosiose žemėse, o užimtuosius kraštus valdė Didžiojo Kunigaikščio šeimos nariai, dažniausiai broliai, ar artimi patikėtiniai — vietininkai, kurie ilgainiui ir patys nutausdavo svetimųjų tarpe. Ir tie Lietuvos žygiai į tolimąsias rusų žemes pareikalavo daug aukų; pasiekta gražių pergalių, bet neapsieita ir be skaudžių pralaimėjimų.

Iš vakarų ir pietų vakarų nedavė ramybės labai ekspansyvūs germaniškos kilmės kaimynai. Jau nuo IX amžiaus pradžios danų ir švedų protėviai, vadinami vikingais, normanais ar variagais, stengėsi pavergti Baltijos pakraščiuose gyvenančius prūsus ir kuršius. Turime žinių, kad kurį laiką pajūrio sritys net buvo įjungtos į danų ir švedų valstybės ribas. Čia taip pat vyko atkaklių kovų dėl savo laisvės. Yra išlikęs gana platus aprašymas kovų Apuolės pilyje, Skuodo vls.4 Ten rašoma, kad toli nuo švedų gyvenusi viena gentis, vadinama kuršiais, kuri kadaise priklausiusi švedų valdžiai, bet jie sukilę ir stengęsi tapti nepriklausomi. Danai, tatai žinodami, 853 metais surinkę didelę daugybę laivų ir nuvykę į jų kraštą, norėdami jų turtus išplėšti ir žmones sau pasivergti. O ta valstybė turėjusi 5 sritis. Ten gyveną žmonės, patyrę apie danų atvykimą, susispietę į vieną junginį ir pradėję narsiai gintis. Ir jiems atitekusi pergalė: pusė danų žmonių buvę išžudyta, pusė jų laivų apiplėšta, pagrobta iš jų aukso, sidabro ir kitokio turto. Išgirdę apie tai švedai, panorę išgarsėti ir su didele kariuomene užpuolę tas sritis. Po 5 dienų jie pasiekę Apuolės pilį, kurioje buvę net 15,000 kovotojų. Švedams atvykus, gyventojai užsidarę pilyje. Tada švedai iš lauko ėmę pulti pilį, o apuoliškiai iš vidaus drąsiai priešintis. Taip praėjusios 8 dienos, ir kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro apuoliškiai narsiai grūmęsi kovoje. Ir iš vienos ir iš antros pusės daugelis žuvę, bet nei vieni, nei antri pergalės nepasiekę. Ir tik devintą dieną apuoliečiai buvę priversti pasiduoti, su švedų karalium Olofu sudarę santarvę, pasižadėję atiduoti švedams visą auksą ir ginklus, pernai paimtus iš danų, be to, už kiekvieną žmogų, esantį pilyje, pasižadėję duoti po pusę svaro sidabro. Karalius ir kunigaikščiai, paspaudę pilėnams dešiniąsias, sudarę taikos sutartį ir, gavę daugybę turto bei 30 įkaitų, džiaugdamiesi grįžę pas savuosius į Švediją . . .

Daug geriau esame informuoti apie lietuvių kovas su Vokiečių ordinu, kuris, prisidengęs krikščionybės platinimo skraiste, norėjo atimti lietuviams laisvę ir juos pavergti. Kiek daug didvyriškumo ir ištvermės parodyta beveik du šimtmečius trukusiose kovose su vokiečiais bei jų talkininkais. Ta kova buvo nelygi: lietuviams teko atsispirti prieš geriausiai anais laikais organizuotą, iš visų Europos kraštų sutelktą ir gerai ginkluotą kariuomenę. Vokiečių ordino metraščiuose aptinkame gausybę kryžiuočių ir kalavijuočių žygių į Lietuvą, kurių metu Lietuvai teko labai daug nukentėti, bet vokiečiams nepavyko palaužti kovingos lietuvių dvasios. Į lietuvių laisvės kovų garbės lentą tapo įrašyti didieji laimėjimai: 1236-ji metai ties Šiauliais, 1259-ji Skuodo lygumoje, 1260-ji ties Durbe ir 1410-ji ties Žalgiriu.

O kur visa daugybė kitų mažesnių kovų, laimėjimų ir pralaimėjimų! Štai keletas būdingesnių kovų fragmentų, paimtų iš vokiečių kronikų.

1279 kalavijuočiams pasistačius Daugpilio pilį, vos trumpam praslinkus laikui, čion karalius Traidenis ir su juo lietuvių būriai prie pilies raiti atjojo. Jie pastatę keturias dideles svaidykles, ir dieną naktį svaidė didžius akmenis. Vežė juos čia pagonys nuo pat ryto iki vakaro. Reik čia tiesą pasakyti: jie išdaužė daug šulų aplinkui pilį, — prisipažįsta vokiečių metraštininkas.5

1208 kalavijuočiai buvo įsiveržę į Lietuvą, ir paskirstę kariuomenę po kaimus, rado juos tuščius, nes visi vyrai su moterimis ir vaikais buvo pabėgę. Lietuviai, pastebėję priešą, savo greitais žirgais apsupo kalavijuočius iš visų pusių ir, kaip buvo pripratę, sukinėjosi aplink, tai pabėgdami, tai vėl juos persekiodami, ir, leisdami ietis ir strėles, daugelį sužeidė. Po ilgos kovos kai kurie (vokiečiai) sužeisti krito, kai kurie buvo priešų (lietuvių) pagauti ir į Lietuvą nuvežti, kai kurie bėgdami išsigelbėjo ir grįžo į Rygą pranešti, kas atsitiko. Išgirdęs apie savųjų pabėgimą ir lietuvių drąsumą, Rygos miestas nuliūdo ir staiga rygiečių citra pavirto gedulu ir jų dainos verkiančiųjų balsais . . .

Apie garsų kryžiuočių ir jų talkininkų pralaimėjimą prie Durbės 1260 metais taip rašoma Petro Dusburgiečio kronikoje:8 “1260 metais Livonijos ir Prūsijos broliai su stipriomis kariuomenėmis suėjo patiekti maisto Švento Jurgio pilies (t.y. Jurbarko) broliams. Kai tik priartėjo prie šios pilies, atvyko pasiuntinys, pranešdamas, kad 4000 lietuvių naikina vieną Kuršo dalį, degindami, piešdami ir liedami daugelio krikščionių kraują, o sugautas moteris ir vaikus išsiveda, pasiimdami su savimi drauge ir didelius kiekius grobio. Kryžiuočiams pradėjus pulti lietuvius, vokiečių talkininkai kuršiai (jie buvo vokiečių pavergti ir vyrai išvaryti į karą su lietuviais), iš užpakalio ėmė pulti krikščionis, o lietuviai kovėsi su vokiečiais iš priekio . . . Pagaliau po ilgo pergalės svyravimo broliai (atseit, kryžiuočiai), Viešpačiui leidžiant, pralaimėjo mūšį( nes jų kariuomenės visas pajėgumas buvo sulaužytas . . . Šioje kovoje Durbės paupiuose žuvo brolis Burchardas, Livonijos magistras, ir brolis Henrikas Botelis, Prūsų maršalas, ir su jais 150 brolių, ir Dievo tautos tokia daugybė, kad jų skaičiaus net neteko girdėti. Po tokio parbloškimo priešai persekiojo bėgančius žmones, o šis bėgimas buvo toks išgąstingas, kad 3 ar 4 priešai išžudydavo šimtą krikščionių arba juos išsklaidydavo, be galo sugėdintus . . .”

Pasitaikydavo ir kitokių “išgąstingų” kryžiuočių bėgimų nuo lietuvių. Štai kaip rašoma Petro Dus-

Punios piliakalnis. Jame, manoma, buvo Margirio Pilėnai

burgiečio kronikoje apie 1290 metų Kolainių pilies (Užvenčio vls., Šiaulių aps.) puolimą:7 “Magistras brolis Meneke smarkiai puolė Kolainių pilį su 500 raitininkų ir 2000 pėstininkų. Šioje pilyje viršininku buvo Surminas ir su juo buvo 120 rinktinių karo vyrų, kurie narsiai pasipriešino broliams. Pagaliau visi pilies žmonės, išskiriant 12 žmonių, buvo sunkiai sužeisti ir nuo pilies sienų kraujas tekėjo, tarsi patvinęs vanduo. Prietemoje tie 500 brolių raitininkų, kurie buvo skirti apsaugai, ilgo laukimo pribaigti, metėsi atgal su dideliu triukšmu ir dundesiu ir taip išgąsdino paprastus karius, kad jie nudūmė į laivus, manydami tat priešą esant. Broliai pakartotinai mėgino, bet nieku būdu negalėjo jų atkviesti atgal. Dėl to buvo priversti atsisakyti puolimo ...” Vokiečių kronikose rašoma ir apie upių laivyno susidūrimus. Pvz. 1313 metais yra įvykusi tokia lietuvių kova su kryžiuočiais.8 Kronikoje rašoma: “Ragainės komendantas pastatydino karo laivą su sienomis ir daug kitų laivų. Kai su jais nuplaukė pulti Junigėdos (Veliuonos) pilies, stiprus vėjas ištiko laivą ir jėga jį nubloškė prie kranto. Lietuvių karalius (Vytenis), nugirdęs šio laivo sukeltą garsą, susirūpino pats ir su juo visa Lietuva. Turėjęs daug pasitarimų ir įvairių pasiūlymų šiam laivui sunaikinti. Pagaliau pasiuntė kilmingą ir karingą vyrą Surminą (anksčiau paminėtą Kolainių pilies gynėją, J. P.) su 100 laivų, kuriuose buvo 600 ir daugiau vyrų, ir dar 100 raitininkų ... Pagaliau nukirtus virvę, kuria laivas buvo pririštas, laivas nuplaukė Nemunu žemyn ir, beplaukiant, jis buvo puolamas ir pagaliau paimtas ir sudegintas . ..

Apie 1320 metų Medininkų srities puolimą ir vieno kryžiuočio Gerardo galą šiaip rašoma:9 “1320 Viešpaties metais maršalas brolis Henrikas su 40 brolių ir su raitininkais iš Sembos ir Klaipėdos nuvyko į Medininkų sritį. Kai pirmieji žvalgai pagal įprastus karo papročius šias apylinkes perėjo, naikindami jas ugnimi ir plėšimais, šios srities gyventojai, jau iš anksto pasiruošę, narsiai puolė tuos, kurie buvo prie brolių vėliavos. Abejose pusėse daugeliui žuvus, pagaliau buvo nukauti maršalas brolis Henrikas ir 29 broliai bei daug žmonių. Kiti keletą dienų bei naktų klaidžiojo išblaškyti dykumose ir, bado perbaigti, vargais negalais grįžo namo. Lietuviai savo dievams paaukojo sudegindami brolį Gerardą, vadinamą Rude, Sembos vaitą, šarvuotą ir besėdintį ant savo karo žirgo.”

Dažnai Vokiečių ordino kronikos mini ir karo grobį, išgabentą iš Lietuvos. Pvz. apie kalavijuočių įsiveržimą į Varnių apylinkes taip rašoma:10 “1370 metais Kuldingos komtūras su žmonėmis iš Kuršo įžengė į lietuvių žemę, kurią nuniokojo, būtent Pluotinę, Maluvą, Varnius ir Medininkus, iki ežero, vadinamo Pluotiniu. Nakvojo Viešvėnuose išsivesdamas 320 abiejų lyčių asmenų, taip pat 430 jaučių ir arklių ...”

Tokių ir panašių žinių apie vokiečių kovas su lietuviais pilna to meto vokiečių kronikose. Jose gausu žinių apie kryžiuočių ir kalavijuočių puolimus, krašto nusiaubimą, pilių sudeginimą, belaisvių bei įkaitų išsivedimą, apie grūdų, galvijų ir arklių paėmimą grobiu ir kita. Be abejo, daug kur karių skaičius perdėtas, bet apskritai galime susidaryti gana aiškų vaizdą apie kovų pobūdį ir didžiulį lietuvių ryžtą ginti savo žemę.

Čia dar duosiu ištrauką, daugeliui jau žinomą, iš Pilėnų pilies didvyriško gynimo:11 “1336 metais nemaža pagalba vėl atvyko iš Vokietijos ir kitų kraštų — kunigaikščių, ponų, diduomenės ir maldininkų. Jie buvo pasižadėję kovoti prieš pagonis ir netikinčius. Kilmingiausieji buvo Brandenburgo markgrafas, Hennenbergo grafas ir iš Prancūzijos Namiuro grafas. Vasario 25 dieną jie apgulė Pilėnų pilį, ją kelias dienas vieną po kitos puldami. Lietuviai gynėsi vyriškai. Buvo joje 4000 apsiginklavusių vyrų. Jie buvo subėgę į gerą apsaugą iš visos apylinkės kaimų su šeimomis, galvijais ir visu turtu bei lobiais, kai išgirdo riterius atvykstant. Riterių pulkas buvo ištroškęs jų lobio ir visokeriopai stengėsi įkopti į pilį. O lietuviai pasiryžo bet kam, tik neatiduoti pilies ir nepakliūti į priešo nagus, ypač dėl krikščionių tikėjimo, kuriuo taip baisėjosi, jog veikiau norėjo mirti. Pajutę, kad negalės ilgiau laikytis, kadangi pylimas ir užtvaros, nuolat puolamos, jau buvo pralaužtos ir iš dalies sunaikintos, uždegę didžią ugnį, sumetę į ją visas gėrybes, nugalabiję visas moteris ir vaikus ir sumetę lavonus į ugnį, vienas po kito patys išsižudė. Didesnioji dalis savo vadui Margiriui davėsi nukirsti sprandus . . . Didžioji dalis Ordino brolių galėjo stebėti tuos išgąstingus įvykius be verksmų ir dejavimų. Įsiveržę pilin kryžiuočiai, matydami tą baisų reginį, norėjo bent dalį išgelbėti, bet Margiris, didelis stiprus karžygys, su likusiais tarnais narsiai gynėsi ir dar nevieną galvą nukirto. Pagaliau jis pats nuskubėjo tamsian rūsin, kur buvo paslėpęs žmoną, kalaviju ją nužudė ir perskrodęs sau pilvą, sukritęs šalia žmonos, nelaimingai mirė. Pilis buvo sudeginta, iki pamatų išversta ir su žeme sulyginta. Taip riteriai grįžo į Prūsus, sužeisti ir be grobio, išskiriant galvijus . . .”

Kad ir daug lietuviams teko nukentėti nuo nuolatinių kryžiuočių bei kalavijuočių puolimų, kad ir turėta daugybė nuostolių žmonėmis ir turtu, kad ir Prūsai ilgiems amžiams pateko į svetimųjų rankas, bet lietuvių branduolys apgynė savo laisvę. Kad ir karų gerokai išvarginta, bet Lietuva sugebėjo sukurti didžiulę ir galingą imperiją plačiuose slavų gyventuose plotuose.

Tačiau Lietuva, pasiekusi didžios garbės ir laimėjimų vėlyvaisiais viduramžiais, po to pamažu ėmė smukti. Susidėjusi su lenkais, įklimpo į bajoriškos sauvalės ir netvarkos klampynę. Pagaliau Lietuva buvo išdraskyta ir pavergta. Po paskutiniojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo 1795-taisiais metais, prasidėjo sunkus ir ilgas, trukęs daugiau kaip 120 metų, lietuvių tautos kryžiaus kelias rusų okupacijoje. Rusų okupacinė valdžia stengėsi visomis priemonėmis nuslopinti lietuvių tautinę sąmonę ir Lietuvą pamažu įlieti į rusų tautos kūną. Sunku buvo anuomet tuojau ir atvirai išeiti į kovą už nepriklausomybę, nebuvo fizinių karinių jėgų grumtis su nugalėtojais, kurie, pasidaliję mūsų valstybę, dėjo pastangas išnaikinti Lietuvos vardą, lietuvių kalbą ir tikėjimą. Lietuvių tauta subruzdo tautiškai išsilaikyti, sustiprėti ir ryžosi pirma pasitaikiusia proga stoti į kovą už politinę savo laisvę. Sukilėlių naikinimas, jų trėmimas į Sibirą, spaudos draudimas ir visokios kitos lietuvių tautinio sąjūdžio stabdymo priemonės išugdė dar didesnį lietuvių pasipriešinimą, dar labiau užgrūdino laisvės kovotojus. Lietuvių tautinė sąmonė neišblėso ir I pasaulinio karo audroms praūžus, Lietuva kėlėsi iš griuvėsių. Ilgos ir sunkios pastangos buvo apvainikuotos Vasario 16-sios aktu. Tas didysis laisvės aktas davė pradžią ir kitiems mūsų tautos laisvės žygiams. Laisvę reikėjo išugdyti, išsaugoti ir ją apginti nuo priešų: rusų, lenkų ir bermontininkų, kurie siekė pavergti Lietuvą. Pradėjus grėsti pavojams krašto saugumui, 1918 metų lapkričio 23-sios dienos Lietuvos vyriausybės išleistu pirmuoju įsakymu besikuriančiai kariuomenei, šaukta savanoriai Tėvynės laisvės ginti. Ir su kokiu jaunatvišku užsidegimu stojo į savanorius mūsų kaimo ir mokyklų jaunimas, iš Rusijos grįžę kariai. Sunkią kovą net su trimis priešais savanoriai laimėjo, nes juos žygin vedė valia, galingesnė už visas kliūtis, stipresnė už priešų užmačias. Jie savo drąsa ir krauju įpynė į Lietuvos laisvės kovų garbės vainiką istorijon įrašytus laimėjimus ties Radviliškiu, Širvintomis, Giedraičiais ir kitose kovų vietovėse. Tai buvo pats didvyriškiausias Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis, kada buvo sutelktos visos lietuvių dvasinės ir fizinės jėgos savarankiškumui užtikrinti. Todėl mes ir didžiuojamės ta kovos dvasia ir vieninga idėja, kuri apvainikavo didžiąsias laisvės kovas. Kartų kartos minės savanorius, kartų kartos lenks galvas tiems, kurie begindami laisvę paaukojo savo gyvybę. Savanoriai, praliedami savo kraują kovos lauke, drauge įliejo tą lietuvišką kraują į atgimusios valstybės kūną. Todėl tie vyrai yra gavę savanorio-kūrėjovardą.

IŠNAŠOS

1.    Plg. Ipatijaus kroniką, išspausdintą Polnoje sobranije russkich letopisej, t. II, 1908.

2.    Henrici Chronicon Livoniae, bearbeitet von L. Arbu-sow und A. Bauer. Hannover 1955, p. 69.

3.    Polnoje sobranije russkich letopisej, t. I, 1908, p. 735-736.

4.    Vita Anskarii auctore Rimberto. Scriptores rerum Ger-manicarum in usum scholarum ex Monumentis Ger-maniae Historicis recusi. Hannoveriae 1884, p. 60-62.

5.    Livlaendische Reimchronik. Paderbom 1876, p. 187-189.

6.    Scriptores    rerum    Prussicarum,    t. I, 1861, p. 96-97.

7.    Scriptores    rerum    Prussicarum,    t. I, 1861, p. 152.

8.    Scriptores    rerum    Prussicarum,    t. I, 1861, p. 179

9.    Scriptores    rerum    Prussicarum,    t. I, 1861, p. 185

10.    Scriptores    rerum    Prussicarum,    t. II, 1862, p. 96.

11.    Scriptores rerum Prussicarum, t. II, 1862, p. 489-490.