PARTIZANINIS KARAS
Juo daugiau mechanizuota, civilizuota, supramoninta valstybė ir armija, tuo lengviau jas sužlugdyti, net sunaikinti, sutrikdant preciziškai išbalansuotas vietas. Moderniškaisiais ginklais būtų sunku pažeisti žemės ūkio kraštą. Puolimas branduolinės energijos ginklais jam būtų mažesnio efekto, negu sausros ar liūtys. Pramonės komplikuota organizacija visuomet turi labai jautrių vietų — gyvybinių taškų, nuo kurių labai priklauso visa industrinė organizacija. Šioje sistemoje reikalinga didelė drausmė. Tas pats taikytina ir modernioms kariuomenėms, kurių daliniai yra labai priklausomi nuo vadovavimo centrų, tiekimo magistralių ir labai komplikuoto paties tiekimo valdymo sistemos ir priemonių.
II Pasauliniam kare jugoslavų partizanai, persirengę vokiečių policininkais, keitė kelių ženklus ir nukreipdavo vokiečių tiekmenis ir šarvuočių voras nuo pagrindinių kelių į parengtus spąstus sunaikinimui. Jugoslavai surado silpną vietą gerai organizuotame kolose ir ją išnaudojo vokiečių nenaudai. Juo komplikuotesnė organizacija, juo daugiau ji turi jautrių taškų: — ryšių centrai, vadovietės, tiekimo magistralės; tuo pačiu, pasireiškus sutrikimui, kuriam nors sudėtingo organizmo taške, nukenčia su tuo tašku susiję elementai kautynių lauke.
Partizaninių veiksmų eiga nėra iš anksto logiškai apskaičiuoto plano vykdymas. Partizanas, tai tartum įvairių triukų mėgėjas, veikiąs vien tik netikėtinumais, gerai žinąs savo oponento stipriąsias ir silpnąsias vietas: — nuo stiprių apsisaugot, silpnąsias išnaudoti—pažeisti, arba sunaikinti. Pažeist jautrius centrus — transporto, ryšio, energijos, aprūpinimo ir eilę kitų didelės jėgos nereikia; labai dažnu atveju tai vieno arba trijų žmonių darbas. II Pas. karo metu britai bandė sutrukdyti sunkaus vandens gamybą Norvegijos kalnuose. Diversantų didesnės ekspedicijos nepavykdavo, kol, pagaliau, vietinių grupė iš 5 asmenų sėkmingai uždavinį atliko be savų nuostolių. Reikia pridurti, kad kokybėje, bet ne skaičiuje glūdi paslaptis — beatodairinis, iki fanatiškumo pasiaukojimas. Tačiau, beatodairinis puolimas, kaip buliaus raudonos skaros, partizaniniuose veiksmuose vietos neturi; geros fizinės ir protinės savybės — sugebėti pažinti priešą, jo kovos būdus, jo elgesį, papročius, polinkius, pajėgumą, ginklus ir jų veikimą, ir pačiam būt pakankamai stipriam pakelti sunkias ir dažnai nenumatytas aplinkybes, jose veikti staigiai, energingai ir iš veiksmų pasitraukti, toks tai partizanų veiksmų pobūdis.
Iš patyrimų žinome, jog partizaninio pobūdžio veiksmai susidėdavo iš kliudymų judėti, minuojant kelius, praėjimus ir tiltus; ryšių sistemų ardymo, pasalų, užpuolimų, o vėliau prisidėjo diversijos ir teroras, šiandien reikėtų pridėti dar ir propagandą, kuri yra nemažiau veiksminga kaip ir kitos priemonės. Pietų Vietnamo kariuomenėje įsimaišę vietkongiečiai, skleisdami sufabrikuotų žinių, nuteikdami priešingai valdžiai, per vienus metus, pervedė į Vietkongo pusę apie 13,000 pietiečių. Budistų demonstracijos, religijos priedangoje, kėlimai neramumų viduje, skaldo jėgas, kurios reikalingos tiesioginei kovai.
Pasirinkus taikinį, tenka pritaikyti veikimo formą ir priemones, išdirbti planą apsprendžiant laiką jį vykdyti. 1938 m. Vienos geležinkelių valdyboje, kelių direkcijoj, pradėjo tarnybą, sakysim Mr. Sullivan, su uždaviniu susipažinti su kelių sistema pietų Europoje. Toje tarnyboje jis išbuvo iki 1945 m., iki jo darbas pasibaigė. Jo uždavinys buvo — karo metu klaidinti transportų kryptis. Sėkmingiausias jo darbas, laikoma, atliktas 1942 m., kai traukiniai su geležies rūda atsidūrė prie Stalingrado (tuo metu vokiečiai ten žūtbūtingai kovėsi, kad išvengtų galutino apsupimo). Traukiniai gi su šaudmenimis, skirtais Stalingrado gynėjams, atsidūrė Ruhro geležies liejyklų rampose.
Tokie veiksmai būtų skirtini prie diversijos, tačiau nūdieninėse Vietnamo kovose, kitokioje skalėje ir kitokiose vietose, įskaitomi į partizaninius veiksmus.
Sėkmingiems partizaniniams veiksmams reikalinga nuodugniai žinoti priešo organizaciją — valdžios, ekonominę, politinę ir karinę, — silpniausia vieta, turi būti partizaninių veiksmų taikinys. Šiam atvejui reikėtų skirti veiksmus priešo teritorijoje ir savoje teritorijoje, priešui ją okupavus. Išskirtini veiksmai, kai daroma žala ne vien priešo jėgoms, bet ir savo krašto gyventojams, pav. vandentiekių, kanalizacijos, el. jėgainių, tiltų, susižinojimo, vietinio transporto naikinimas, kuris tiesioginiai paliečia visus toje srityje esančius. Labiausiai nukenčia vietos gyventojai, nes okupantas pasirūpins savais daliniais, o vietiniams gyventojams dar ir represijas pritaikins. Veikiant priešo žemėje, priešingai, yra dar naudingiau daryti žalą viskam, kad tik silpninti priešo jėgas.
Transportas keliuose gali būti lengvai trukdomas bombardavimais, arba minavimais; tačiau neginant lengvai ir sutaisomas. Kitokia bus padėtis, jei pav. mažas tiltas, ar siauram praėjime kelias suardomas ir mažos grupės būna ginamas. Be abejo, tokia vieta turi būti parinkta toliau nuo apgyventų ir priešo jėgų telkimo vietų, normaliai transportas turi labai mažą ir nekovingą apsaugą, todėl yra lengva pačiu transportu blokuoti sunkiau praeinamą kelią. Transporto apsauga stengsis pašalinti užkirsto kelio gynėjus, arba mėgins juos sunaikinti. Planuotu manevru galima nuvilioti transporto gynėjus, o pasilikusias važmenis su silpna apsauga sunaikinti. Pagalbą siųsti, reikia iš kitur atitraukti jėgas, tam gi reikia laiko ir tuo silpninamos kitos vietos. Atsiųsta pagalba kelio taisymo apsaugai, gali būti niakinama be atvangos dalimis, puldinėjant iš visų pusių, parenkant puolėjams tinkamą laiką ir vietą. Čia galima improvizuoti priešo dalinius panaudojant jų pačių uniformas ir ginklus. Veikiant jų tarpe lengva suklaidinti ir sukelti netikrumą ir nesusipratimus. Priešo kalbos ir įprastų išsireiškimų bei komandų vartojimas turėtų labai didelės reikšmės. Tokių “patrulių” išsiuntimas prieš naujas voras su klaidinančiom informacijom vilkintų transporto atstatymą. Tie patys “patruliai” atvykstančiai pagalbai galėtų kliudyti mažomis pasalomis, arba įvairiomis minomis. Tai padaryti sėkmingiausia būtų naktį, ar miškingose vietose.
Toks trukdymas vyktų iki priešas sutrauktų tiek jėgų, kad veiksmai pasidarytų neįmanomi, čia partizanų vadui tektų pramatyti ir desantą iš helikopterių ar lėktuvų, nustatyti jo vietą kur galėtų jis būt išlaipintas, kad būtų sunaikintas dar žemės nepasiekus. Reikia turėt aiškius pasitraukimo kelius, naujas susitelkimo vietas kliūties gynimo metu ir kliūtį apleidžiant. Mažos sekimo grupės galėtų būti paliktos sekti kelio taisymo eigai kad sumažėjus apsaugai, pavaizduotų tos pačios vietos puolimą. Tuo būdu priešas bus verčiamas laikyti stambesnes jėgas apsaugoti tą punktą, o dažnas, kad ir mažom jėgom, puldinėjimas sudarys įspūdį, kad tas punktas yra kuo nors labai svarbus.
Galima pasakyt, kad partizaniniai veiksmai yra atskirų taškų pobūdžio ir juo taškai dažniau keičiami ir periodiškai grįžtama prie ankstesnių, juo daugiau tas klaidina priešą ir reikalauja jį laikyti daugiau jėgų taškų apsaugai. Proporcingai, priešui reikia dešimteriopai daugiau jėgų už partizanų, kad užimtoj vietoj išlaikytų savo pastatytą administraciją ir apsaugotų gyvybinius karui punktus. Tuo pačiu, partizanams reikia panašaus santykio šalininkų, kurie juos maitintų, juos informuotų, užpildytų žuvusiųjų vietas ir medžiaginius išteklius.
Reikia pabrėžti, kad partizanai turi būti ne vien gerai pasiruošę kovotojai, bet ir idealistai, kurie ne tiek klauso vadų įsakymų, kiek juos supranta bendra ideologine prasme.
Statomi uždaviniai grupėms turi būti nurodomi vietos grupės vado, kaip ir kada turi būti jie vykdomi.
II Pas. karo metu Italijos fronte britų kpt. Roy Parran vadovavo italų partizanų grupei. Kartą jis gavo įsakymą tam tikru metu užpulti vokiečių vadovietę ir bet kuria kaina ją sunaikinti. Kadangi minėta grupė buvo mišrios sudėties, tai kpt. Farran rengė savo vyrus nustatytam metui pulti, išgalvodamas visokiausius gandus ir versijas, kad pakeltų jų kovingumą ir moralę.
Atėjus puolimo išvakarėms, kai partizanų jėgos buvo sutelktos ir parengtos puolimui, buvo gautas įsakymas puolimą nevykdyt, kuriam metui atidėti; tas reiškė — partizanų telkinius išskirstyti, būt priešo pastebėtiems. Mišri kovotojų sudėtis būtų nustojus vieningo entuziazmo kovai, o antras bandymas būtų jau neįmanomas. Kpt. Ferran nepaklausė, nustatytu metu puolė ir sėkmingai uždavinį atliko. Jam grėsė karo lauko teismas už neklusnumą, tačiau išsiaiškinus aplinkybes jis buvo reabilituotas, ir net apdovanotas.
Opiausia partizaninių veiksmų vieta yra aprūpinimas. Pagal veiksmų pobūdį, nežiūrint jungimo dydžio, visa tai kas sunkina judrumą privalo būt atmesta — kitaip tarian — pasilaikoma tik pirminės reikšmės kautynėms skrupulingai apskaičiuoti tiekmenys (ginklai, šaudmenys, ryšio priemonės, pirmosios pagalbos reikmenys ir maisto davinys apskaičiuotam laikui).
Reikmenų papildymas turi būti irgi kruopščiai ir intensyviai planuojamas. Plano sprendimui reikalingas nuolatinis žinių rinkimas, žvalgymas ir ryšys: iš kur ir kaip papildymai yra galimi. Bendrai, tai įvairūs vietos ištekliai (skirtingai veikiant priešo žemėj ir savam priešo okupuotam krašte), kautynių grobis, savų jėgų tiekimas (Sovietai iš lėktuvų aprūpindavo savus partizanus toli užnugary ne vien ginklais, bet ir žmonėmis, vadais ir veikimo uždaviniais).
Papildymas kovotojais ir vadais — tai jau darbas likusios, tiesioginiai nebekovojančios tautos dalies. Pirmoje eilėje reikia pabrėžti, kad partizanai vieni, be užnugario, gali veikti tik labai ribotą laiką, kaip fiziniai taip ir moraliniai; visuotina ir visapusiška tautos parama yra absoliučiai būtina, nes partizanų likimas sietinas su tautos likimu. Todėl gyvosios jėgos papildymu turi rūpintis ir organizuoti nedalyvaujantieji ginkluotoje kovoje. Dėmesys nukrypsta į jaunimą. Jaunuolis turi gauti impulsą kovai su priešu: šeimoje, mokykloje (suprantama, apgalvotoje, konspiratyvioje formoje). Laisvės ir nepriklausomybės idėja, jos ¡skiepijimas ir išugdymas yra ne vienos dienos ir ne vieno žmogaus darbas. Visais laikais ir kiekvienoje tautoje buvo ir yra vadai, kultūrininkai (kaip mes juos šiandien vadiname) kurie formuoja tautinį nugarkaulį. Tik nuo jų sugebėjimo ir pastangų priklausė tautų dvasinis, o tuo pačiu ir fizinis, pajėgumas. Karo ar okupacijos atveju — pagal aplinkybes, suprantą padėtį individai ir imasi iniciatyvos kovojančias jėgas papildyti. Darbas prasideda nuo atrankos mokyklose, bažnyčiose, ligoninėse, administratyvinėse organizacijose, asmeniškame kontakte kasdieniniam gyvenime, darbovietėse ir t.t. Toliau seka individualus idėjinis indoktrinavimas ir sekimas kaip reaguojama; jungimas į mažus vienetus konspiracijos ugdymui, kur lygiagrečiai jaunuolis yra ugdomas ir fiziniai, naudojant mankštas ir žaidimus giminingus sekimui, ženklų bei žinių perdavimui, slėpimuisi, maskavimuisi, prisitaikymui prie vietos, kliūčių nugalėjimui, pirmajai pagalbai ir t.t.
Kai jaunuolis pasiekia amžių kai jis fiziniai yra pajėgus ir apsisprendęs, jam pasakoma tiesioginis uždavinys, duodamos direktyvos kaip pasiruošti ir jis įjungiamas formuojaman dalinin, kur pradedamas partizano kovotojo parengimas, individualiai ir grupinei kovai.
Tai ideali organizacinė pusė. Tačiau, reikia skaitytis, kad tokiam parengimui laikas yra nedėkingiausias faktorius, todėl valstybių krašto gynybos planuose jau daug kur yra praktikuojama, dar taikos metu, šalia reguliarių kariuomenės veiksmų ir partizaniniai. Tolygiai išdirbami planai eventualaus karo atveju, kaip veikti įvairiose galimybėse. Reikia atkreipti dėmesį kad tokiam krašto pasirengimui, pirmoje eilėje, reikia politiniai subrendusių vyrų, ne utopiniai, bet realiai mąstančių ir suprantančių ne vien administracinius, kultūrinius ir politinius aspektus, bet už vis labiausia, krašto gynybą, žinomos mums istorijos bėgyje žmogaus grobuoniškoji prigimties dalis dar nepasikeitė, gal pacifistinis sąjūdis kada nors ją pakeis, bet artimųjų šimtmečių bėgyje dar nenusimato. Ir vėl — tautos akys krypsta į individus (vadinkim ir toliau kultūrininkus) kurie privalo tautą tam paruoši. (Jei žvilgtersim į mūsų prieškarinį nepriklausomybės laikotarpį gal rasim ką nors palyginti su tuo kas anksčiau pasakyta. Suprantama, be kam nors taikomų kaltinimų — įvykiai jau yra praeityje, jų nebegrąžinsim, bet juk laisvam pasauly bręsta nauja karta. Kas laukia jų? Ar kam nors atėjo mintis kas ir kaip tvarkytų šį klausimą? Iki šiol ši problema lyg ir buvo dedama ant kario pečių. Visa darbo našta atrodo jam priklauso, tačiau, kaip šiandieninis partizanas priklauso nuo tautos ir krašto vadovybės, manoma kad taip ir ateityje pasiliks. Mes, vargu, ar kada galėsim sudaryti ginkluotas ištisas armijas. Tačiau, visa tauta sukilusi ginti kiekvieną savos žemės pėdą, nelaukiant iš ko nors “garbės šūvio”, nepriklausomybę išlaikyti turėtų daug galimybių. Ir vėl, — reikia tautos politikų ir intelektualų, kurie mokėtų įvertinti sąlygas ir reikalavimus, kad visą tautą tam parengtų).
Partizaniniam veikimui reikalingos ir policinės priemonės — kontroliuoti partizanus nuo neleistinų veiksmų — čia turima mintyje kriminaliniai nusikaltimai, drausmės nusižengimai, dezertyravimai ir išdavystės. Antrinis uždavinys yra baust nepartizanus, krašto išdavikus ir vykdyti teroro veiksmus prieš okupantus. Šių uždavinių vykdymui vartotina buvęs kriminalinis elementas, kuris kautynėms netinka. Kontaktas su tokiais asmenimis turi būti gerai apgalvotas ir atsargus. Uždavinį įvykdžius, kontaktas nutraukiamas. Šis elementas ypatingai naudotinas prieš priešo partizaninius vienetus, ar individus skirtus terorizuoti okupuoto krašto gyventojus, kad nuteiktų juos prieš vietos partizanus. Kovai prieš šias priemones, turi būti numatytas planas ir tam tikslui skirti asmenys. Pasireiškus kurioje nors vietoje priešo partizanams—diversantams, veikimas beatodairiniai turi būti staigus ir atsargias, nes diversantas skrupulų neturi niekam, ir jis visuomet yra ryšyje su pagalbai parengtomis okupacinėmis jėgomis. Veikiant priešo teritorijoj, sužinojus tokį vienetą esantį aplinkoje, tenka uždavinio vykdymą atidėt ir susekus vienetą, sunaikinti (jei tik jėgų santykis leidžia), arba pasitraukti į saugesnę vietą ir laukti iki priešpartizaniniai diversantai persikels į kitą vietą. Visos apylinkėje veikiančios savųjų grupės privalo būti įspėtos (pagal galimybes) apie priešo diversantus ir išaiškinus, turi sujungtom jėgom juos sunaikinti. Šios rūšies veiksmuose teroras pastatomas prieš terorą.
Dar yra kita galimybė: išaiškintus diversantus ir jų tikslus, infiltruoti savais. Tikslas yra išgauti slaptažodžius, sužinoti tiksliai sudėtį, ginklavimą, arba tariamai prisijungiant kaimyniniams veiksmams, įvest juos į spąstus.
Šie kovos būdai turi būti planingai nagrinėjami rengiant partizanų vadus, kiek aplinkybės leidžia reikia dar apmokymo metu įvesti ‘apsimetėlius’, kad instruktuojami turėtų progos pastebėt nenormalumus ir įprastų veiksmuose skaitytis su tokia galimybe. Lygiai kaip, sakysim, puolimo metu reikia tikėtis priešpuolio ir žinoti kaip tokiu atveju reikia veikt, į ką kreipti pagrindinį dėmesį, kokios priešveiksminės priemonės turėtų būti pavartotos.
Partizanų veikimo plote okupantas vartos represijas vietos gyventojams (kaip kad pav. atsitiko Pirčiupyje — nesiskaitant net su faktu, kad tai buvo komunistų planingai įvykdvta provokacija). Tokiu atveju, negalima palikti gyventojų vienų jų pačių likimui — visomis galimomis priemonėmis, staigiais puolimais priešą reikia trukdyti. Exekucinės jėgos paprastai būna užsiėmę uždavinio vykdymu, o puldinėjimo galimybės būna tada partizanų naudai. Jei yra galimybės, reikia sužinoti iš anksto keliai vedantys į tą vietą, kurie privalo būt minuojami ir ginami. Tas pats turi būt daroma ir su grįžtančiais daliniais. Šiuo atveju, ne tiek svarbu savieji nuostoliai, kiek tikslas gyventojų tarpe palaikyti kovos dvasią, kad išlikusieji matytų esantys nepalikti beginkliai savam likimui. II Pasaul. kare, rytų fronte, vokiečių daliniams valant užnugarį nuo partizanų, gyvenvietės dažnai būdavo net paskutiniu momentu evakuojamos, kad tik išgelbėti žmones, priedangai paliekant mažus ir judrius atsipalaidavimo dalinius, kurie nesileisdami pagaunami, labai sėkmingai trukdydavo egzekucinius dalinius, padarydami jiems žymių nuostolių.
Partizaniniai veiksmai baigiasi, kai okupacinės jėgos lieka demoralizuotos, o jų rėmėjai krašte nusilpsta ir nebetenka anksčiau turėtos galios. Nuo čia partizanų daliniai pereina į krašto atviros gynybos formavimą — kovotojai atžymimi ženklais, kurie automatiškai įteisina ir administraciniams veiksmams, arba, pagal galimybes, būna formuojami į karinius dalinius jau uniformuoti ir jų vadovavimas ir veiksmai pereina į reguliarios kariuomenės formas (suprantama, kraštuose kur krašto gynimo sistema numatoma tvarkyti reguliaria kariuomene; kitais atvejais, partizanai skirstomi į rajonus kur jie sudaro teritorines krašto gynybos punktų užuomazgas).
B. Balčiūnas
