MŪSŲ PIRMOJI RIKIUOTĖ
JUOZAS STRUMSKIS (ANGLIJA)
1919 m. sausio 8 d. pradėjusi apmokymą Kauno Karo komendantūros Mokomosios komandos puskarininkių pirmoji laida, 126 mokiniai ir 12 puskarininkių, ėjome pirmos taisyklingos karių rikiuotės mokslą Vytauto kalne. Daugumas mūsų savanorių nebuvome tarnavę jokioje kariuomenėje. Tad išdidžiai ir viltingai, kaip to parko medžiai, žiūrėjome nuo kalno į blizganti Nemuno slėnyje mūsų miestą, laikinąją sostinę.
Lietuva buvo mūsų, bet mes vis dar ne mūsų. Draskė ją priešai pakraščiuose, plėšė viduryje ir dargi pačiame Kaune negalima buvo suprasti, kas yra ponas: ar mūsų valdžia, ar vokiečiai? Nebuvome dar iškariavę krašto šeimininko teisių, nebuvome tikri savo tėvynėje, bet širdys plakė įniršimu ir pasiryžimu ginti nuo puolančių priešų atgimstančią nepriklausomą Lietuvą.
Ar šiaip, ar taip, mes tuokart žydėjome, kaip Vytauto kalnas, kuriame mokėmės, degdami noru padėti mūsų valstybei atgauti pilną nepriklausomybę. Visame krašte savanoriškai kovojo ir tvarkėsi žmonių būreliai. Kur-ne-kur veikė partizanai, teikdami pagalbą mūsų kariuomenės užuomazgoms. Visų ūpas buvo pakeltas. Pertraukų metu šnekučiavomės, stovėdami grupėmis, kaip kalno savininkai, ir troškome tapti kažkuo vienu, didžiu, bendru, kažin-kuo, kas būtų priešui baisus ir kerštingas. Tokios mūsų valios vykdytoju buvo paskirtas kar. Jurgis Bobelis. Štai, jis, mandagiai, bet kietai ir griežtai, greit iš vyrų sudarė vieną, lygią, pagal ūgį eilę ir ėmė mokyti pirmosios rikiuotės taisyklių, judėsių ir sukinių.
Matėme, kad vadas, iš pradžios, kiek varžėsi, tarsi, abejojo, ar vyrai nusilenks tvarkingai drausmei. Bet ūmai jis pagauna situaciją, jo balso tonas, nenustodamas mandagumo, darosi aštriai griežtas ir kietas.
Aš stoviu ramiai, įsitempęs, pavirtęs į akmens stulpą. Man nepakenčiamai niežti prie pat juosmens, bet bijau krustelėti. Greta manęs stovi Jurgis Balaišis. Jam vadas kaip tik prikišo, kam pajudino koją. Aš neiškentęs nežymiai skersa akim žiūriu, kas čia dabar bus, bene įsižeis stambaus ūkininko sūnus. Bet kur tau — sugėdintas stengiasi, kaip moka, virsti į kelmą.
“Deši-i-i-nėn!” Lyg elektros kibirkštis pasuka mane, dviem taktais, pagal ką tik duotąjį nurodymą, dešinėn. Pasirodo, kad per daug paskubėjau, kiti pasivėlavo; buvo ir toks, kurs pasisuko ne dešinėn, bet kairėn ir sumišęs taisėsi, sukdamasis nerangiai aplink. Išeina nesutartinai. Man pikta. Keikiu dvasioje nerangius draugus idijotais. Pamoka eina tolyn. Judesiai išeina kaskart geriau. Nepratęs prie tokio nervų įtempimo, jaučiau nemalonų nuovargį, bet numaniau, kad greitai prisitaikysiu.
Po kiek laiko patyriau, kaip malonu yra rikiuotėje. Čia reikia tik įtempti dėmesį ir įsakmiai pildyti įsakymus vien tik tos valios, kuriai pasitiki: ji darys ir ves kaip tik tenai, kur ir mes norime. Aš likau dalele vienos didelės sudėtinės organizuotos jėgos. Prireikus šita jėga gins pakalnėje blizgantį miestą, tą laikinąją tėvynės širdį. Mūsų jėga šį tą reiškia.
Anksčiau buvau mažas atvaizdas savo tautos. Bet nuo tos sausio aštuntosios likau organizuotos lietuviškos valstybės karys. Savo noru mes pasidavėm ištikimam vadui, kurs daro iš mūsų reikalingą jėgą puolančiam priešui atremti. Jaučiuosi galingesnis, stipresnis, kadangi mano jėga tiksliai susieta su kitomis ir panašiai nukreipta.
“Su-u-stok! Eilėn ri-i-kiuok!”
Iš k.: j. psk. Jonas Strumskis, gr. Domazas Zaborskis ir gr. Jurgis Balaišis, 1919 m. birželio mėn. baigę Kauno Karo Komendantūros Mokomąją komandą— I laidą (uniformos ameriketiš-kos).
— Tai gal jau šiai dienai bus gana, — sako vadas kar. J. Bobelis, žiūrėdamas į laikrodį.
Eilė sulingavo, sudvejino gretas ir paliko kalną. Tada numaniau, kad nelengva bus išlaikyti egzaminai, bet nenustojau vilties ir neapsirikau. Taip mokėmės iki birželio mėn. vidurio, egzaminų dienos, kurią tapau puskarininkiu.
Berods, viskas tas buvo neperseniai, tačiau, kiek išgyventa nuo to meto! Man rodos, kad mes visi per tuos keturiasdešimt septynerius metus gyvenimo prarijom karčią porciją, o išeivijoje nubiro mūsų žiedų lapeliai, kaip pavasario metu nuo obels baltos lankios, kvepiančios snaigulės nubyra, ir sumynėm juos kartu su kaikuriom svajonėm, iliuzijom ir grįžimo sapnais.
