SUOMIŲ SOVIETŲ 1939 - 1940 M. KARAS
P. ŽILYS
BENDROS ŽINIOS
Karą tarp Sovietų Rusijos ir Suomijos, įvykusį 1939-1940 m., Sovietų rusai vadina “Sovietų Finų karu”, o suomiai — “žiemos karu”.
Man atrodo, kad yra tiksliau ir aiškiau tą karą vadinti “Suomių - Sovietų 1939 - 1940 m. karu”.
Kad skaitytojas susidarytų šiokį tokį vaizdą apie kariavusias valstybes, patiekiu truputį statistinių žinių, ypač apie Suomiją.
Suomija yra šiaurės šalis. Jos trečioji dalis yra anapus poliaračio. Suomijos žemės paviršius būdingas uolėtumu ir daugybe ežerų. Visur dar labai ryškūs buvusių ledynų pėdsakai: vienur išgraužti ledų slėniai, dažniausiai virtę ežerais, ir pasilikusios plikos uolos, o kitur, pietinėje dalyje, suverstos morenos; tačiau ir čia jos neapdengia ištisai granito uolų žemės paviršiuje.
Pietų Suomijoje dvigubu lanku tęsiasi didžiulis dvigubas galinių morenų pylimas Salpauselka, kurio ištyrimas daug padėjo ir kitų kraštų glaciomorfologinius klausimus išaiškinti. Išskyrus šiaurės vakarų pakraštį, ypač į Švedijos pasienį, kur yra augščiausias Suomijos kalnas Haltia Tunturi (1324 m.), retai kur sutinkama vietų, iškilesnių kaip 300 m. nuo jūros paviršiaus. Suomija yra vadinama tūkstančių ežerų kraštu. Viso yra priskaičiuojama arti 70,000 į-vairaus dydžio ežerų, iš kurių didžiausi yra Saima (4,400 kv. km.), Inari (1428 kv. km.), ir Paijanne (1,065 kv. km.). Daugumas pietų vidurio ežerų yra vienas su kitu susijungę ir dėl to sudaro per 6,000 km. (1962 m.) vandens kelių tinklą. Ežerai užima beveik 10 proc. viso Suomijos ploto.
Upės pasižymi smarkėtakomis ir kriokliais. Didžiausios upės yra: Vuoksa (su garsiuoju Imatros kriokliu ir Volinkoskio smarkėtaka), Kremi ir Oulu.
Suomijos klimatas yra nežymiai veikiamas Golfo srovės įtakos. Šilčiausio, liepos mėn., vidurkinė temperatūra pietų pakraštyje yra 16 laipsnių Celsijaus, o šiaurinėje dalyje — 15 lps. C. Pietų vakarų pajūryje yra minus 3 laipsniai Celsijaus, o šiaurinėje dalyje minus 15 laipsnių Celsijaus.
Pietų pajūryje ilgiausia vasaros diena tęsiasi 18 valandų, o šiauriausioje vietovėje Utsjoki saulė vasarą nenusileidžia 73 paras, o žiemą neužteka 51 parą.
Ilgos žiemos metu susikaupia storas sluoksnis sniego. Per gilų sniegą keliauti suomiai, nuo seniausių laikų, vartoja slides.
Dirbama žemė sudaro tik 8,1 proc. viso ploto, pievos bei ganyklos — 2,5 proc., miškai — 72 proc., o likusis plotas yra nenaudojamas. 1939 m. Suomijos plotas buvo 383,150 kv. km., dabar — 337,009 kv. km.
1936 m. Suomija turėjo 3,762.000 gyventojų.
9.8 gyventojai viename kv. km., 1960 m. — 4,448,575 gyventojus. 1936 m. valstybės sienos su Sovietų Rusija siekė apie 1300 km., su Norvegija 727 km., su Švedija 536 km. ir vandenų siena — Baltijos jūra ir šiaurės Ledinuotu Vandenynu — apie 1500 km.
Taikos metu Suomijos kariuomenėje buvo apie 31,000 vyrų.
1936 m. Sovietų Rusijos plotas siekė apie 21,176, 000 kv. km. žiemių siena, palei š. Ledinuotą vandenyną, buvo apie 10,000 km. ir jokios kariškos reikšmės neturėjo. Rytų sieną, apie 10,000 km., sudarė Ramusis vandenynas (nevardinant įvairių jūrų). Kadangi čia Sovietų Rusijos interesai susiduria su Japonijos interesais, tai toji siena, ypač jos pietinė dalis, turi žymią karinę reikšmę, ypatingai dėl įtakos Kinijoje. Pietų siena su Kinija, Afganistanu, Persija, Turkija siekė apie 13,000 km. Vakarų siena nuo Juodosios jūros ik š. Ledinuotojo vandenyno, su Rumunija, Lenkija Latvija, Estija ir Suomija — apie 4,000 km. — buvo viena iš svarbiausių. Lenkų užgrobtas Vilniaus kraštas skyrė Sovietus nuo Lietuvos.
Anais laikais Sovietų Rusija turėjo viso 170,000,000 gyventojų. Viename kvadratiniame kilometre buvo 7.9 gyventojai.
Taikos metu sovietų kariuomenėje buvo daugiau kaip 1,300,000 vyrų. Vien Leningrade ir jo artimoje apylinkėje buvo didesnė kaip 100,000 vyrų įgula.
Kadangi tarp Suomijos ir Skandinavijos valstybių — Švedijos ir Norvegijos — iš senų laikų buvo nusistovėję draugiški santykiai, tai valstybės saugumo prasme, sausumos siena su tomis valstybėmis suomiams nekėlė jokių rūpesčių.
Nepatikimiausias ir pavojingiausias kaimynas Suomijai buvo Sovietų Rusija.
SUOMIJOS KARAS DĖL NEPRIKLAUSOMYBĖS
1917 m. gruodžio 6 d. Suomijos Landtagas (seimas) paskelbė Suomijos nepriklausomybę.
1918 m. sausio 4 d. Rusijos Komisarų Taryba, su Leninu priešakyje, pripažino Suomiją nepriklausoma. Tą pačią dieną Suomijos nepriklausomybę pripažino Prancūzija, Švedija, Vokietija ir Austro-Vengrija; sausio 5 d. — Graikija, 10 d. — Norvegija ir Danija, o 11 d. — Šveicarija.
Nors bolševikinė Rusija ir pripažino Suomijos nepriklausomybę, bet visai nesirengė atitraukti iš jos teritorijos savo raudonosios armijos dalių.
Revoliucijos tvaiko sūkuryje, kariuomenės drausmė buvo pakrikusi. Krašte vyko demonstracijos, mitingai, streikai, netvarka, net plėšikavimai. Raudonosios armijos kareivių taryba Viipuri mieste suorganizavo Viborgo rajono komitetą. Vykstanti krašte suirutė ne tik trukdė, bet ir visai neleido teisėtai Suomijos vyriausybei tvarkyti krašto reikalus. Ypač trukdė raudonosios armijos dalys.
Tačiau suomiai buvo pasiryžę kuogreičiausiai nusikratyti rusų-bolševikų jungu, todėl tuojau buvo sudarytas kariškas komitetas iš senų Suomijos karininkų., kurio pirmininku buvo gen. Charpentier’as. Vėliau į tą komitetą buvo pakviestas ir gen. Mannerheimas. To komiteto uždavinys buvo — rūpintis ginkluotos jėgos suorganizavimu tvarkai palaikyti.
Be to, buvo sudarytas Aktyvusis komitetas, kurio uždavinys buvo raginti suomius, ypač jaunimą, jungtis į kovą dėl nepriklausomybės.
Pradžia buvo sunki.
Nors Suomija tuo metu jau turėjo teisėtą valdžią: senatą, Landtagą — seimą, vyriausybę ir administracijos aparatą, bet niekas negalėjo suprasti, kaip galima būtų išlaisvinti kraštą iš raudonųjų rusų, neturint savų karininkų, nei kareivių, nei ginklų. Nuotaikos krašte buvo blogos, skeptiškos, tuo labiau, kad 1917 m. gruodžio mėn. buvo prašyta pagalbos iš Vokietijos ir jos nesusilaukta.
Kariškasis komitetas pradžioje buvo visai pasyvus, ypatingai vengė nesusipratimų su raudonaisiais rusais, kad nesukeltų karo. Tas komitetas net neturėjo žinių apie rusų raudonarmiečių kiekį Suomijoje ir jų dalių dislokaciją. Tik gen. Mannerheimui įsijungus į kariškąjį komitetą, darbas pajudėjo iš vietos.
Gen Mannerheimas buvo nuomonės, kad nepriklausomybę tauta turi pirktis savo sūnų krauju. Suomių, gi, tautos noras išsilaisvinti, jos sportiniai sugebėjimai, padės lengvai suorganizuoti valstybės ginkluotą jėgą — kariuomenę.
Suomiai, jų laimei, turėjo gana plačiai išplėstą šaulių ir ugniagesių organizacijų tinklą. Kraštas buvo padalytas į apygardas ir apylinkes, kurias tvarkė vadai —viršininkai.
I Pasaulinio karo metu suomių jaunuoliai bėgdavo į Vokietiją per Švediją, kad įgytų kariško mokslo ir kovotų prieš pavergėjus rusus. Iš tų jaunuolių vokiečiai suorganizavo 27 šaulių batalioną, kuris kovojo prieš rusus Rygos fronte. 1915 m., užėmus Liepoją, vokiečiai buvo suorganizavę ten specialiai suomiams karo mokyklą.
Karo pabaigoje 27. šaulių bataliono sudėtis buvo tokia: 4 šaulių kuopos, 2 sunk. kulk. kuopos, 1 baterija, ryšių ir kavalerijos daliniai. To bataliono kariai buvo gerai paruošti ir turėjo gerą kautynių patyrimą. Batalione buvo apie 1,800 vyrų.
Sen. Svinhufvudo rūpesčiu, gen. Mannerheimui buvo pavesta rūpintis suorganizuoti ginkluotas jėgas krašte tvarkai palaikyti. Valdžia pasirūpino išvežti iždą su pinigais į šiaurinę krašto dalį — Kuopio miestelį, o kariuomenės organizavimui pinigų visai nepaskyrė.
Gen. Mannerheimas, pripuolamai, susitiko savo gerą pažįstamą bankininką Ernroothą ir išpasakojo jam savo reikalą ir planus. Bankininkas Ernroothas parūpino jam 15 milijonų markių ginkluotai jėgai organizuoti.
Kadangi Helsinkyje kariuomenės organizavimo darbas buvo neįmanomas, tai gen. Mannerheimas tuojau nusprendė vykti į Vasą ir ten pradėti darbą. Vasa, darbo pradžiai, buvo pasirinkta dėl to, kad iš jos buvo geras susisiekimas su užsieniais ir ji buvo patogus išeities punktas karo operacijoms; be to, ten karinės jėgos branduolį galėjo sudaryti Vasos apygardos šaulių daliniai, vadovaujami gen. mjr. Gericho.
Sausio 19 d. gen. Mannerheimas, su keliais karininkais, atvyko į Vasą. Pirmiausiai jis nusprendė sudaryti savo štabą, ir po to pradėti organizuoti ginkluotą jėgą. Buvo kreiptasi į apylinkėje gyvenančius atsargos karininkus, kviečiant juos į bendrą darbą. Pasėkos buvo teigiamos. Atsiliepė keletas karininkų.
Būdamas Vasoje, gen. Mannerheimas sužinojo, kad Viipuri (Viborge) ir kitose vietovėse įvyko susidūrimų tarp raudonarmiečių ir suomių.
Sausio 23 d. gen. Mannerheimas įsakė gen. Gerichui su savo šauliais nuginkluoti Seinajoki ir Lappo raudonarmiečių įgulas, o 28 d. pradėta vykdyti raudonarmiečių nuginklavimas Vasa mieste ir apylinkėje. Per trumpą laiką buvo nuginkluota apie 10 batalionų raudonarmiečių, viso 5,000 vyrų, buvo paimta 8,000 šautuvų, 34 kulk., 37 pabūklai, granatsvaidžių, granatų, šaudmenų, rūbų ir kt.
Prasidėjo tikras karas. Sausio 28 d. buvo duotas įsakymas šaulių apygardos vadui nuginkluoti visus raudonarmiečius, kur jie bebūtų. Uleaborgo įgula stipriai pasipriešino, bet vasario 3 d. jos pasipriešinimas buvo palaužtas.
Sausio 25 d. raudonieji sudarė Helsinkyje komitetą kovai su baltagvardiečiais — tai yra, su teisėta Suomijos vyriausybe.
Sausio 28 d. Suomijos vyriausybė paskelbė, kad gen. Mannerheimas paskirtas kariuomenės vadu. Po to viskas pakriko. Vyriausybės nariai, senatoriai ir seimo atstovai įvairiais keliais pradėjo bėgti iš Helsinkio į Vasą. Buvo tokių, kurie Vasą pasiekė per Taliną, Berlyną ar net Stockholmą.
Tuo metu raudonųjų įgulų nuginklavimas vyko smarkiu tempu. Vasario 6 d. visa šiaurinė Suomija buvo laisva, raudonųjų įgulos buvo nuginkluotos. Susisiekimas su Švedija buvo atstatytas. Į Stockholmą buvo pasiųstas specialus pasiuntinys, iš jo visas pasaulis sužinojo, kad Suomija pradėjo žūtbūtinę kovą su pavergėjais rusais - bolševikais.
Tuo pačiu metu, Karelijos sąsmaukoje šaulių daliniai, vadovaujami kpt. Hagglundo, pradėjo aktyviai kovoti su rusais-bolševikais. Laikui bėgant, kovos stabilizavosi Vuoksen linijoje, kuri buvo gana patogi išeities riba vėlesnėms Karelijos - Viipuri operacijoms. Vasario 3 d. į kovas įsijungė Antrea rajone, kpt. Sihvo vadovaujami, šaulių daliniai. Suomiams pradėjus kovoti su rusų - bolševikų raudonąja armija Kuopio rajone, buvo išgelbėtas Suomijos iždas, kurį Suomijos vyriausybė tame miestelyje buvo paslėpusi.
Prasidėjusių kovų pasėkoje Suomija buvo padalyta į dvi dalis: pietinę dalį valdė rusai bolševikai, arba raudonieji, o šiaurinę dalį valdė teisėtoji Suomijos vyriausybė arba — baltieji. Kautynių linija — frontas — nusistojo maždaug linijoje: Bjerneborgas - Tammerforsas - Antrea (Žiūr. schemą Nr. 1).
Apytikrė fronto linija 1918 m., nuo vasario iki kovo vidurio. (Iš maršalo Mannerheimo “Atsiminimų”).
Vasario pradžioje rusai bolševikai persitvarkė, persigrupavo savo dalis ir pradėjo puolamuosius veiksmus, ypač Filpula bare. Vakarinėje Suomijos dalyje veikiančių rusų bolševikų dalių vadu buvo paskirtas plk. Svečnikovas, buvęs caro armijos karininkas, 106 p. d. vadas. Tačiau suomiai tame rajone irgi buvo veiklūs. Nystade susiorganizavusi suomių rinktinė, apie 600 vyrų, užėmė Alandų salas. Vasario 22 d. švedų rinktinė atėjo suomiams talkon ir taip pat išsikėlė Alandų salose. Švedų rinktinė paliko salas jau karui pasibaigus, gegužės 16 d.
Pirmasis suomių kovų mėnuo su rusais bolševikais turėjo partizaninių kovų pobūdį. Jų metu paaiškėjo, kad, norint nusikratyti bolševikų vergijos, reikia pasiruošti didesnio masto ir metodingoms karo operacijoms; tam tikslui reikalinga suorganizuoti karines jėgas — kariuomenę. Tada gen. Mannerheimas išleido atsišaukimą, kviesdamas kitų valstybių ir tautų vyrus stoti į suomių kariuomenę, ypač karininkus ir specialistus, ir padėti kovoti su bolševikais.
Į tą gen. Mannerheimo kvietimą pirmieji atsiliepė švedai. Jie pradėjo organizuoti švedų brigadą. Kovų metu Suomijos kariuomenėje buvo apie 80 švedų karininkų — specialistų, kurie ėjo įvairias atsakingas pareigas štabuose ir buvo skiriami net vadais, nežiūrint, kad jie nemokėjo suomių kalbos.
Pav., plk. Lindenui buvo pavesta inspektuoti Karelijoje kovojančius suomių dalinius, o vėliau jis buvo paskirtas Satakunda grupės vadu. Operacijų skyriaus v-ku buvo kpt. Ignatius, o jo padėjėjai trys švedų generalinio štabo karininkai.
Suomijos kariuomenės branduolį sudarė savanoriai: karininkai šauliai ir šiaip jaunimas. Vėliau buvo pradėta šaukti kariuomenėn tam tikro amžiaus vyrai. Sudarius kariuomenės vadovybės štabą, buvo pradėta rūpintis ne tik karo operacijomis, bet buvo sudarytas ir kariuomenės organizacijos planas, pritaikytas būklės ir galimiems ateities įvykiams. Karinė prievolė buvo įvesta vasario 18 d.
Buvo numatyta suorganizuoti 9 divizijas su įvairiomis specialiomis dalimis. Pagal tą planą, Suomijos kariuomenės karininkų ir puskarininkių pagrindinius kadrus turėjo sudaryti Vokietijoje suorganizuoto 27. bataliono karininkai, puskarininkiai ir eiliniai, kurie buvo gerai paruošti ir turėjo gausų kovų patyrimą. Vasario 17 ir 25 dienomis daugiau kaip 1200 27. bataliono karių atvyko į Suomiją ir susitelkė Vasoje. Jie atsivežė su savimi ir priedų: — Vokietijoje pirktų rusiškų ginklų ir, svarbiausia, Suomijos kariuomenės organizacijos planą.
Pagal tą planą iš 27. bataliono turėjo būti sudaryta Suomijos kariuomenės rinktinė brigada iš 6 batalionų su pagelbinėmis dalimis. Toji brigada turėjo būti naudojama daugiausia priešo pozicijų pralaužimams ir kitiems svarbiems uždaviniams vykdyti. Tokį planą gen. Mannerheimui išaiškino plk. ltn. Thesleffas, 27. bataliono ryšio karininkas su vokiečiais. Tačiau, kadangi gen. Mannerheimas tam planui nepritarė, tai prasidėjo nesusipratimai. Gen Mannerheimas buvo apšauktas antivokietininku. Praėjo kuris laikas, kol nuo to plano buvo atsisakyta. Bet kartumėlis liko.
Kovo mėn. pradžioje suomių kariuomenėje buvo jau apie 14,000 vyrų. Vasario pabaigoje fronto linija buvo jau išryškėjusi ir suomių kariuomenė buvo išdėstyta sekančiai:
1. Satakunda grupė veikė bare nuo Botnijos įlankos iki ežero Nasijarvi. Jos vadas buvo pik. E. Lindenas.
2. Tavastlando grupė veikė bare tarp ežerų Nasijarvi ir Paijanne. Vadas — plk. M. Wetzeris.
3. Savolaxo grupė veikė tarp ežerų Paijanne ir Saima. Vadas — gen. mjr. E. Lostromas.
4. Karelijos grupė veikė tarp ežerų Saima ir Ladoga. Vadas — kpt. Sihvo.
Pradžioje suomių grupių veiksmai buvo pasyvaus gynimosi pobūdžio, nes buvo ruošiamasi bendram puolimui. Tuo tarpu rusai bolševikai, pergrupavę savo jėgas, vasario pabaigoje pradėjo puolamuosius veiksmus. šiaurės vakarinėje fronto dalyje rusai sutelkė daugiau kaip 10,000 karių ir pradėjo pulti bare Jyvaskyla - Haapamaki - Kristinestade. Panašiomis jėgomis buvo puolama ir Karelijoje — Vuoksen bare. Per tą laiką suomiai gavo papildomai ginklų iš Vokietijos ir atrėmė visus bolševikų puolimus.
Kovo 3 d. gen. Mannerheimas gavo pranešimą apie ruošiamą vokiečių intervenciją Suomijoje. Tai buvo staigmena. Gen. Mannerheimas buvo nustebintas ir nepatenkintas, kad, prašant vokiečių pagalbos, jo nebuvo atsiklausta. Jam rūpėjo, kad nesusidarytų nuomonė, jog vokiečiai iškovojo suomiams nepriklausomybę. Ruošiama vokiečių pagalba Suomijai paskatino gen. Mannerheimą paskubinti bendrą puolimą, kad parodytų pasauliui, jog suomiai patys gali apvalyti savo namus nuo rusų bolševikų. Vėliau paaiškėjo, kad kai kurie suomių politikai jau 1917 m. gruodžio mėn. tarėsi su vokiečiais dėl pagalbos atsiuntimo. Vokiečių geraširdiškumas Suomijai galima paaiškinti tuo, kad tarp vokiečių ir rusų bolševikų Lietuvos Brastoje buvo vedamos taikos derybos. Tos derybos tęsėsi gana ilgai, nuo 1917 gruodžio iki 1918 kovo mėn. su pertraukomis. Kadangi rusai nesutiko su vokiečių taikos sąlygomis, tai vokiečiai darė spaudimą, karine jėga stumdami tolyn pakrikusį rusų bolševikų frontą, net reikalaudami, kad rusai atitrauktų savo kariuomenę iš Suomijos. Anot maršalo Liudendorfo, intervencija Suomijoje buvo grynai vokiečių reikalas.
Kovo 9-14 d. rusai ir vėl puolė. Tačiau ir tie puolimai buvo atremti.
Kovo 15 d. suomiai, užbaigę savo dalių pergrupavimą, pradėjo puolimą Satakunda ir Tavaslando grupių baruose. Nors užsibrėžtų tikslų pilnai jiems nepasisekė pasiekti, bet bendri puolimo rezultatai buvo neblogi. Po to susidarė du pagrindiniai kautynių židiniai: suomiai stengėsi užimti Tammerforsą, o rusai bolševikai suaktyvino veiksmus Karelijos sąsmaukoje. Gen Mannerheimas turėjo tikslą sumušti šiaurės vakarinę bolševikų grupę, stabilizuoti tame bare frontą, o po to sutelkti jėgas Karelijos sąsmaukoje ir atkirsti rusus nuo St. Peterburgo - Leningrado, bendrai nuo Rusijos.
Balandžio 6 d. suomiams pasisekė užimti Tammerforsą. šiaurės Vakarinė rusų bolševikų kariuomenės grupė (apie 25,000 vyrų) buvo sumušta. Paimta 11,000 belaisvių ir 30 pabūklų. Bendrai, tuo metu suomių padėtis labai pagerėjo.
Balandžio 3-5 d. vokiečių rytų jūrų (Baltijos) divizija (7,000 vyrų su 18 pabūklų) vadovaujama gen. grafo von der Golzo išsikėlė Hanko (Hango) apylinkėje, o bal. 6-7 d. vokiečių brigada, vadovaujama gen. mjr. Brandensteino (iš Talino), išsikėlė Lovisa rajone. Tuo metu raudonųjų rusų kariuomenės Suomijoje buvo apie 70,000 vyrų. Suomiai, gi, turėjo apie 35,000 -
40,000 vyrų, o vokiečių į karo pabaigą buvo priskaitoma apie 20, - 25,000 vyrų. Suomių įlankoje dominavo vokiečių laivynas.
Po pasisekimo prie Tammerforso gen. Mannerheimas skubėjo išnaudoti jį, ypač naujai susidariusią patogią situaciją. Jis tuojau pertvarkė savo kariuomenę. Sudarė rytų ir vakarų armijas.
Vokiečiai iš Hanko (Hango) pajūriu slinko Helsinkio kryptimi, sutikdami menką rusų bolševikų pasipriešinimą. Balandžio 14 d. vokiečiai užėmė Helsinkį ir pradėjo pulti šiaurės kryptimi. Suomijos bolševikų vyriausybė ir jų kariuomenės vadovybė pabėgo į Viipurį (Viborgą). Rusų bolševikų raudonosios armijos dalys, esančios šiaurės vakarinėje Suomijos dalyje, pajutę pavojų, pradėjo trauktis rytų kryptimi per Tvijala ir Tavastehus. čia rusų bolševikams sudarė didelį netikėtumą vokiečių gen. mjr. Brandensteino brigada (2,000 vyrų su 8 pabūklais), kuri, išsikėlusi Lovisa rajone, pradėjo pulti šiaurės kryptimi ir balandžio 18 d. užėmė Lahtis, o balandžio 19 d. tos brigados dalys susijungė su suomių vakarų armijos dalimis ir atkirto rusų bolševikų dalims pasitraukimo kelius į rytus.
Tuo pačiu metu gen. Mannerheimas ruošėsi puolimui Karelijos sąsmaukoje, norėdamas užimti Viipurį, kad atkirstų rusams likusius pasitraukimo kelius ir perkėlė savo vadovietę į St. Michel (Mikkeli).
Netrukus apie besitraukiančias iš šiaurės vakarų Suomijos rusų bolševikų kariuomenės dalis susidarė apsupimo žiedas, kurį iš šiaurės uždarė Vakarinė suomių armija, iš rytų gen. mjr. Brandensteino vadovaujama vokiečių brigada, ir iš pietų — gen. Golzo vadovaujama vokiečių divizija, iš Helsinkio puolanti Tavastehus kryptimi.
Rusai bolševikai, aišku, mėgino prasilaužti iš to apsupimo žiedo. Vyko smarkios kautynės, kurių metu rusai buvo suspausti Lahtis - Lammi srityje ir gegužės 2 d. pasidavė. Ten buvo paimta 25,000 belaisvių, 50 pabūklų, 200 kulkosvaidžių ir du šarv. traukiniai.
Tuo pačiu metu gen. Mannerheimas vykdė puolamuosius veiksmus Karelijoje, tikslu užimti Viipurį-Viborgą. Po beveik dvi savaites užsitęsusių atkaklių kautynių, rusai bolševikai buvo sumušti ir Viipuri buvo paimtas. Toji pergalė buvo pasiekta gegužės 1 d. Grobį sudarė apie 15,000 belaisvių, 300 įvairių pabūklų ir 200 kulkosvaidžių.
Po to laimėjimo prasidėjo apylinkių valymas nuo rusų bolševikų raudonosios armijos likučių. Gegužės 15 d. buvo paimtas paskutinis bolševikų pasipriešinimo punktas Ino fortas. To valymo metu buvo paimta apie 9,000 belaisvių, 51 pabūklas, 150 kulkosvaidžių, 2 šarvuoti traukiniai ir kt.
Gegužės 16 d. Suomijos Nepriklausomybės karas buvo baigtas. Suomija buvo išlaisvinta. Nors karas buvo baigtas ir kraštas laisvas, bet tuojau prasidėjo nauji vargai ir rūpesčiai. Kol vyko karas, visus karo operacijų ir kariuomenės reikalus tvarkė, savo atsakomybe, kariuomenės vadas gen. Mannerheimeas. Dar vykstant karo veiksmams, buvo paruošta nepriklausomos Suomijos valstybės taikos meto kariuomenės organizacijos planas. Vos tik karo veiksmams pasibaigus, kariuomenės organizacijos reikalus pradėjo svarstyti ir spręsti, pagal savo planus, politikai: vyriausybė, senatas ir seimas. Tiesa, gen. Mannerheimas buvo išgarbintas už laimėtą karą, iškovotą nepriklausomybę ir t.t., bet dėl ateities jo balso politikai jau nebeklausė.
Buvo pradėta atleidinėti iš kariuomenės švedų karininkai - specialistai, kurie savanoriais įstojo į suomių kariuomenę ir padėjo iškovoti nepriklausomybę. Pradėta organizuoti Suomijos kariuomenė vokiečių kariuomenės pagrindais. Buvo pakviesti vokiečių kariuomenės karininkai, specialistai, kurie turėjo paruošti Suomijos kariuomenės organizacijos ir jos paruošimo planus ir prižiūrėti jų vykdymą. Kariuomenėn buvo priimami ne tik vokiečių, bet ir caro tarnybos karininkai rusai.
Toks politikų elgesys labai nepatiko gen. Mannerheimui. Jis pasijuto įžeistas. Gegužės 30 d. gen. Manerheimas, posėdžiaujantiems senatoriams - politikams pareiškė: “Ponai, aš turiu garbę”, ir atsistatydino iš kariuomenės vado pareigų. Tą pačią dieną jis dar išleido kariuomenei įsakymą, kuriame atsisveikino su kariuomene ir sekančią dieną, rytą, traukiniu išdyko į Abo, o iš ten į Stockholmą ir toliau į kitas valstybes.
Nuo to meto Suomijos kariuomenę perėmė tvarkyti vokiečių karininkai - specialistai, o jų užkulisyje stovėjo von der Golzas, gerai žinomas ir mums. Buvo planuojama didelio mąsto žygiai: užimti visą Kareliją, perkirsti St. Peterburgo - Leningrado ir Murmansko geležinkelio liniją, nebuvo pamirštas ir St. Peterburgas - Leningradas. Buvo sudarytas krašto gynybos planas. Numatytos gynimosi ribos ne tik Karelijos sąsmaukoje, bet ir šiaurėje nuo Ladogos ežero. Bijota anglų intervencijos Rusijoje.
Bet to dar negana. Rugsėjo 9 d. Suomijos Landtagas išrinko Suomijos karaliumi Hesseno princą Fridrichą Karolį, kaizerio Vilhelmo svainį.
Deja, vokiečių pralaimėtas karas ir lapkričio 11 d. įvykusios paliaubos viską pakeitė. Išrinktasis karalius nebeatvyko užimti sosto. O, Entantei pareikalavus, teko atleisti vokiečius karininkus - specialistus. Visi planai pakriko. 1920 m. spalio 14 d. Tartu mieste buvo pasirašyta taikos sutartis su Sovietų Rusija.
Prasidėjo blaškymosi, nepastovumo laikotarpis. 1931 m. pakviestas atgal į kariuomenę marš. Mannerheimas vėl pradėjo iš naujo tvarkyti kariuomenės ir krašto gynybos reikalus pagal savo planą, kuris, tačiau, nespėtas buvo pilnai užbaigti iki Sovietų-Suomių karo pradžios.
SOVIETŲ RUSIJOS IR SUOMIJOS SANTYKIAI
Suomija buvo viena iš pirmųjų, kuri, subyrėjus rusų carų imperijai, nusikratė rusų bolševikų pastangų uždėti jai naujos rūšies vergijos pančius ir išsikovojo nepriklausomybę.
Kol Sovietų Rusija buvo silpna, tol ji nereiškė jokių ypatingų pretenzijų Suomijai dėl saugumo bei santykių nuoširdumo. Stiprėjant Sovietų Rusijai ir augant jos kariškai galybei, augo ir jos pretenzijos Suomijai. Jos palaipsniui didėjo, kol pageidavimai virto reikalavimais, kai tik susiklostė palankios politinės sąlygos.
Nesigilinant nei į tolimesnę praeitį, nei į smulkmenas, Sovietų Rusijos reikalavimai Suomijai aiškiai ir konkrečiai pasireiškė 1938 m. Tais metais balandžio 14 d. pas Suomijos užsienių reikalų ministerį Holstį atsilankė Sovietų pasiuntinybės Helsinkyje I sekretorius Boris Jarcevas ir pareiškė, kad jam vyriausybės yra pavesta išsikalbėti svarbiais, slaptais reikalais, liečiančiais geresnį susipratimą tarp Sovietų Rusijos ir Suomijos. Esą Sovietų Rusija gerbianti Suomijos nepriklausomybę ir jos teritorijos neliečiamybę. Tačiau, esą, galima, kad Vokietija turinti didelius užsimojimus Sovietų atžvilgiu. Rusijos puolimo atveju, Vokietijos kariuomenės kairysis sparnas galįs išsikelti Suomijoje ir iš ten žygiuoti į rytus. Sovietų Rusijai rūpi Suomijos planai tokiu atveju. Jeigu Vokietijos kariuomenei būtų leista įžygiuoti į Suomiją, tai Sovietų kariuomenė žygiuotų į vakarus ir Suomija virstų karo veiksmų arena. Jeigu Suomija priešintųsi vokiečiams, tuo atveju Sovietų Rusija teiktų Suomijai visokeriopą pagalbą, o, karui pasibaigus, išvestų savo kariuomenę iš Suomijos teritorijos.
Boris Jarcevas pripasakojo įvairių kitų dalykų, net apie galimą Suomijos fašistų pučą, tikslu pakeisti vyriausybę, bet jokių konkretesnių pasiūlymų nepatiekė.
Po to įvyko dar keli pasikalbėjimai su Jarcevu ir tik spalio mėn. buvo aiškiau išsikalbėta. Iš tų pasikalbėjimų paaiškėjo, kad Sovietų Rusijai labai rūpi Suomijos neutralumo reikalas. Alandų salų ir Hoglandd (Suursaari) salos padėtis, buvo siūloma palanki prekybos sutartis ir t.t.
Ypatingai dideli susirūpinimą savo saugumu Sovietų Rusija pradėjo rodyti po Muencheno susitarimo, kuriuo buvo išspręstas Sudetų klausimas Vokietijai palankia prasme ir skaudžiai, tiesiog begėdiškai, buvo nuskriausta geriausia Sovietų Rusijos sąjungininkė Čekoslovakija.
1939 m. prasidėjo nieko gero nežadančiame ženkle. Suomija labiau pradėjo rūpintis savo saugumu. Pagyvėjo kalbos apie Suomijos bendradarbiavimą su skandinavais, ypač su Švedija. Kalbėta apie vienybę, vieningą apsigynimo politiką ir t.t. Jau iš seniau su švedais buvo susiprasta dėl Alandų salų saugumo. Buvo sudarytas Stockholmo planas. Pagaliau, Alandų salų klausimas atsidūrė Tautų Sąjungoje, kur Sovietų Rusijos buvo užblokuotas.
1939 m. kovo 5 d. Sovietų užsienių reikalų komisaras Litvinovas, per Suomijos pasiuntinį Maskvoje, vėl iškėlė reikalą atnaujinti pasitarimus tuo reikalu. Šį kartą jau buvo prabilta apie išnuomavimą 30-čiai metų Sovietams Suomių įlankoje esančių Hoglando (Suursaari), Sarskari, Lavansaari ir abiejų Tytersaari salų. Sovietų Rusija, esą, nenorinti tų salų įtvirtinti, bet tik panaudoti jas apsaugai kelių į Leningradą. Net pasiūlė kompensuoti Suomiją už tas salas Sovietų Karelijos plotais.
Sovietų atsakymas, tačiau, į tuos pasiūlymus buvo nepalankus. Buvo atsakyta, kad tos salos esančios Suomijos teritorijos dalis. Jos priklausančios Suomijai pagal taikos sutartį su Sovietų Rusija, pasirašytą Tartu 1920 spalių 14 d. Tuo reikalu pasitarimus vesti su Suomija Sovietų Rusija prisiuntė į Helsinkį savo pasiuntinį iš Romos Šteiną, kuris anksčiau buvo Sovietų Rusijos pasiuntinys Helsinkyje.
Kovo 11 d. Šteinas atvyko į Helsinkį ir pradėjo aiškinti, kad tos salos esančios Sovietų Rusijai būtinai reikalingos Leningrado kelių apsaugai, kad Rusija už tas salas sutinka perleisti Suomijai 183 kv. km. žemės plotą žemyne ir t.t. Tačiau ir tuos Šteino pasiūlymus Suomija atmetė.
Gegužės 4 d. Sovietų užsienių reikalų komisarą Litvinovą pakeitė Molotovas. Tarp Anglijos, Prancūzijos ir Rusijos vykusios derybos dėl savitarpinės pagalbos sutarties ir pasitarimai dėl karinio bendradarbiavimo, ne tik sušlubavo, bet ir visai sustojo. Tuo pačiu metu prasidėjo slaptas suartėjimas tarp Sovietų ir Vokietijos, kuris baigėsi rugpjūčio 23 d. nepuolimo pakto pasirašymu tarp Sovietų Rusijos ir Vokietijos, kurio prieduose buvo lemiamas Lenkijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos ir Suomijos likimas.
Nors suomiai tikėjo į seną draugystę su vokiečiais ir skandinavais, bet tikrovėje nuo to laiko politinė Suomijos padėtis labai susilpnėjo, nes Suomija buvo perduota Sovietų Rusijos įtakai.
1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjęs karas tarp Lenkijos ir Vokietijos įterpė Suomiją į karštų Sovietų Rusijos interesų sferą.
Suomija tai suprato ir skubiai pradėjo rūpintis savo saugumu.
SUOMIJOS RŪPESČIAI KRAŠTO SAUGUMU
1931 m. Suomijos prezidentas Svinhufvudas pakvietė iš atsargos maršalą Mannerheimą ir paskyrė jį Krašto gynimo tarybos pirmininku, o karo atveju jis turėjo perimti kariuomenės vado pareigas. Maršal. Mannerheimas, perėmęs pirmininko pareigas, tuojau pradėjo rūpintis krašto saugumo reikalais. Tos pareigos buvo sunkios, sudėtingos ir atsakingos, tuo labiau, kad anais laikais (dėl ūkio krizės) trūko tam reikalui pinigų, o iš kitos pusės, tais laikais krašto saugumo reikalai buvo nelabai madoje.
Suomija, kaip ir daugelis kitų tautų, anais laikais, savo saugumą rėmė Tautų Sąjunga, populiarėjančiu ginklavimo ribojimu, nusiginklavimu ir kitomis iliuzijomis. Sunku buvo įtikinti valstybės vyrus, ypač finansininkus, kad reikia daugiau susirūpinti krašto saugumu. Tiesa, tuo metu, specialiems ginkluotų jėgų reikalams buvo paskirta 700,000,000 suomių markių suma, kuri buvo išdėstyta 6 metams. Bet tikrovėje tos sumos metinės normos, taupumo sumetimais, buvo kėsinamasi apkarpyti. Maršalas Mannerheimas pats apžiūrėjo Karelijos sąsmauką — Suomijos vartus — ir dar su didesniu atkaklumu pradėjo rūpintis, kad krašto saugumui stiprinti būtų skiriama daugiau lėšų. Jis pradėjo pats vaikščioti pas atsakingus pareigūnus ir įrodinėti jiems, kad Sovietų Rusija visais atžvilgiais stiprėja, kad Leningrado apylinkėje, 32 km. nuo Suomijos sienos, ji turi 100,000 kariuomenės, kuri vienos dienos bėgyje gali įsiveržti į Suomiją, kad, bendrai, pasaulio politiniai įvykiai komplikuojasi.
Buvo nuspręsta pertvarkyti Suomijos kariuomenę teritoriniais pagrindais. Iš to išeinant, teko pertvarkyti mobilizacijos, koncentracijos ir operacinius planus, atkreipiant ypatingą dėmesį į priedangos dalių paruošimą veiksmams. Iki 1934 m. šie planai buvo paruošti ir įvykdyti.
Pasauliniai įvykiai vystėsi gana smarkiu tempu ir 1933 metais Sovietų Rusija pasiekė didelį diplomatinį laimėjimą: užmezgė diplomatinius santykius su J. A. Valstybėmis. Vokietijoje ėjo arši kova tarp naciu ir demokratinių grupių. Tautų S-gos globoje vykstanti nusiginklavimo konferencija rodė visiško nepasisekimo ženklus. Tas vertė galvojančius valstybės vyrus rimtai susirūpinti savo krašto saugumu.
1935 m. suomiai iškėlė bendradarbiavimo klausimą Skandinavų tarpe. Maršalas Mannerheimas mėgino įtikinti skandinavus apie tokio bendradarbiavimo reikalingumą, bet jo pastangos pasisekimo neturėjo. Kaip žinoma, vėliau Sovietų Rusijai įsimaišius, suiro Stockholmo planas ir Alandų salų įtvirtinimo klausimas. Švedija pradėjo trauktis atgal ir 1939 m. Suomija liko viena.
1939 m. gegužės mėn. Mannerheimas parašė Respublikos prezidentui raportą, pareikšdamas, kad aštrėjanti pasaulio politikos būklė reikalauja rimtai susirūpinti krašto saugumu. Jis net grąsino atsistatydinti iš pareigų. To raporto pasėkos buvo geros. Mannerheimo linijos statybai pagreitinti buvo kreiptasi į tautą, kviečiant visus savanoriais prisidėti prie tos linijos statybos darbų. Tas atsišaukimas turėjo gerą pasisekimą.
Rugsėjo 1 d. prasidėjus Lenkų - Vokiečių karui, suomiai nesnaudė. Mannerheimo linijos statybos darbai buvo vykdomi pilnu tempu. Maršalas Mannerheimas pasiūlė tuojau pašaukti atsarginius į priedangos dalis. Priedangos dalys buvo papildytos ir rugsėjo 6 pasiųstos skirtiems uždaviniams vykdyti. Paremti diplomatiją, rugsėjo mėn. buvo pašaukta kariuomenėn didesnė dalis atsarginių ir įvykdyta platesnio masto manevrai. Įvykdyta kai kurių pasienio vietovių ir didesnių civilinių miestų gyventojų evakuacija. Tuo pačiu metu Sovietų Rusijos pusėje buvo pastebėta kariuomenės judėjimas pasienio zonoje, naujų kelių tiesimas ir bendrai pasiruošimai karo veiksmams.
Deryboms su Sovietų Rusija prasidėjus, marš. Mannerheimas buvo nuomonės, kad reikia aukoti salas, o kai derybos ėjo prie galo, maršalas siūlė jieškoti susipratimo su Sovietais. Pagaliau, spalio 27 d. jis kreipėsi į prezidentą raportu, kuriame nušvietė kariuomenės stovį, būtent: Sovietų Rusijos kariuomenė esanti modemiškai ginkluota. Suomių, gi, kariuomenei trūksta ginklų, šarvuočių maža ir tie pasenę, artilerija silpna, o sunk. art. kaip ir nėra, aviacija turi tik pusę numatyto sąstato. Trūksta prieštankinių ir priešlėktuvinių pabūklų, šaudmenų turima tik dviems savaitėms. Esą, savo laiku buvę reikalaujami pinigai tiems trūkumams pašalinti, bet kol atleisdavo pinigus, viskas pabrangdavo, o už skirtus pinigus nebegalima buvo nupirkti skirtų ginklų. Mannerheimo nuomone, Sovietų Rusijos divizija ugnies pajėgumo atžvilgiu esanti du kartus stipresnė už suomių diviziją, o jos artilerija net tris kartus stipresnė už suomių divizijos artileriją.
Bendrai reikia pasakyti, kad Suomijos kariuomenės vadovybė gerai jautė ir numatė artėjančią karo katastrofą ir rūpestingai ruošėsi ją sutikti. Suomijos kariuomenės vadovybė karo katastrofos nebuvo užklupta nelauktai ir netikėtai.
MANNERHEIMO LINIJA
Suomiai, išsikovoję nepriklausomybę, gerai žinojo, kad turi vieną amžiną ir galingą priešą — Sovietų Rusiją.
Nors Suomijos sausumos siena su Sovietų S-ga driekėsi per 1300 km., bet tikrumoje pavojingiausias ir lengviausiai pereinamas tos sienos tarpas buvo Karelijos sąsmauka, ruožas tarp Suomijos įlankos ir Ladogos ežero. Ten buvo Suomijos vartai, kurių plotis siekia nuo 70 iki 125 km. Todėl, norint apsisaugoti nuo Sovietų Rusijos užpuolimo, pirmoje eilėje, reikalinga buvo gerai uždaryti tuos vartus. 1928-1930 m. Europoje buvo labai populiari idėja, pagal kurią, norint apsisaugoti nuo gobšių kaimynų užpuolimų, dar taikos metu, reikalinga įsirengti pasienyje įtvirtinimus. Vadovaudamiesi ta idėja, prancūzai pasistatė savo garsiąją Maginot įtvirtinimų liniją. Čekoslovakija irgi pasistatė savo mažąją Maginot liniją, o belgai, beruošdami savo pasienio įtvirtinimus, iškasė net kanalą, kuris tarnavo dviems tikslams — sustiprinti įtvirtinimų liniją ir būti transporto - susisiekimo keliu. Suomija irgi pasekė ta idėja. Apsisaugoti nuo Sovietų Rusijos užpuolimo, ji pasistatė Karelijos sąsmaukoje savą įtvirtinimų juostą, kuri buvo pavadinta Mannerheimo linija. Iki šio laiko neteko užtikti suomių šaltinių, iš kurių galima būtų susidaryti pilną vaizdą, kaip toji Mannerheimo linija atrodė tikrovėje ir kiek kainavo jos pastatymas. Marš. Mannerheimas savo atsiminimuose kalba apie tą liniją. Jis sako, kad rusams nepasisekė ją visai pralaužti, bet smulkesnių žinių nepatiekia ir jis. Esą, rusai apie tą liniją sukūrė mitą, perdėtai aiškindami jos stiprumą. Viena proga kalbėdamas, Krašto apsaugos ministeris Niukkanenas yra pasakęs, kad turint omenyje įtvirtintas pozicijas, Suomijos kariuomenė galėsianti laikytis prieš Sovietų Rusiją bent šešis mėnesius. Iš to galima spręsti, kad Mannerheimo linija turėjo gana stiprius įtvirtinimus. L. Enciklopedijoje apie Mannerheimo liniją rašoma taip: “M. linija — suomių sustiprinimų linija Karelijos sąsmaukoje į š. v. nuo Suomijos - Rusijos sienos, pastatyta 1929 - 1939 metais ir pavadinta maršalo Mannerheimo linija. Toji linija tęsėsi nuo Tarpale prie Ladogos, išilgai Suvanto ir Vuoksen ligi Vuoksela, iš ten į p. v. per Summa ligi Maurila, prie Suomių įlankos: iš viso 125 km. frontas, M. liniją 1939 m. sudarė 90 betoninių sustiprinimų (kulkosvaidžių bunkerių ir slėptuvių), iš kurių 67 buvo senesnio tipo, ir prie Suvanto - Vuokseno fronto šešios 7.62 cm. baterijos. Linija gynimuisi galėjo naudotis pakraščių artilerija prie Ladogos ir Suomių įlankos. Svarbesnėse vietose buvo taip pat griovių ir akmeninių kliūčių. 1939 m. vasarą ir rudenį M. linija papildyta lauko sustiprinimais”. W. S. Churchillis savo atsiminimuose rašo, kad Mannerheimo linija turėjo 30 km. gilumą.
Sovietų Didžiojoje enciklopedijoje ir “Istorija Velikoj Otečestvennoj vojny Sovietskogo Sojuza 1941 -1945” rašoma, kad Mannerheimo linija susidėjo iš priekinio — priedangos įtvirtinto ruožo — ir pagrindinės pozicijos, pirmojo pagrindinio, antrojo tarpinio ir trečiojo užnugarinio įtvirtintų ruožų. Visa tos linijos gynimosi sistema rėmėsi gamtinėmis kliūtimis: ežerais, upėmis, pelkėmis, miškais ir uolomis. Toje linijoje buvo pastatyti ilgalaikiai ir lauko fortifikacijos įtvirtinimai. Visi tie įtvirtinimai jungėsi į vieną tiesioginės ir netiesioginės visų ginklų rūšių ugnies gynimosi sistemą. Prieš kiekvieną įtvirtinimų ruožą bei mazgą buvo padaryta eilė akmeninių kliūčių ir 15-45 eilių spygliuotų vielų tvoros, įtaisytos prieštankinės kliūtys ir minų laukai. Kiekvienas įtvirtintas punktas - mazgas sudarė atskirą gynimosi vienetą su radijo stotimis, šaudmenų, maisto, kuro ir kitokiomis atsargomis. Juose buvo pravesti susisiekimo keliai. Mannerheimo įtvirtinta linija vietomis turėjo apie 90 km. gilumą. Joje buvo pastatyta 296 ilgalaikiai betoniniai įtvirtinimai —fortai — ir 897 granitiniai įtvirtinimai, kurių dalis galėjo atlaikyti 152-203 sviedinių kliudymus.
Kaip atrodė Mannerheimo linijos įtvirtinimai, parodo toks pavyzdys: 123 sovietų pėstininkų divizija puolė tą liniją 3 km. bare, tarp ežero Suumjarvi ir neužšalančios Munasuo pelkės. Kairiajame divizijospuolimo sparne, pelkėtoje vietovėje, augštumoje “Liežuvis” dominavo įtvirtintas punktas — fortas. Jo ilgis buvo 65 m., plotis 12 m. Jis buvo ginkluotas 9 sunk. klk. ir 3 pabūklais. Fortas turėjo pusantro metro storumo gelžbetonines sienas ir tokio pat storumo lubas, padengtas 3 m. storumo žemės ir akmens sluogsniu. Forto įgulos ir įvairių sandėlių patalpos buvo įrengtos 10 metrų gilumoje. To forto frontą dengė 2 eilės apkasų, prieštankinis griovis, kelių eilių spygliuotų vielų tvoros ir 4 eilės granitinių kliūčių. Dešiniau to forto, 1 km. atstume, 65.5 augštumoje, buvo šarvuota požeminė tvirtovė. Frontinė tos tvirtovės siena buvo padengta septyniomis plieno plokštėmis, kurios sudarė daugiau kaip pusę metro storio plieno skydą — šarvą. Prieš 65.5 augštumą buvo pastatyta 42 eilių spygliuotų vielų tvora ir 12 eilių giliai įkastų žemėn iki pusantro metro augščio kyšančių prieštankinių dalbų. Augštumos užnugarį dengė gelžbetoninė siena, už kurios stovėjo minosvaidžiai ir pabūklai. Tame bare buvo dar du tokios rūšies bunkeriai — fortai, o tarpe jų 13 lizdų. Visi tie įtvirtinimai buvo sujungti susisiekimo grioviais ir sudarė vieną gynimosi ugnies sistemą. Prieš visą šitą gynimosi barą ugnies tirštumas siekė 5 šovinius-kulkas į vieną kvadratinį metrą per minutę.
Turint tokius davinius apie Mannerheimo liniją, kyla klausimas, kiek tos linijos statyba galėjo kainuoti Suomijai?
Sovietiškoje “Istorija velikoj otečestvennoj vojny Sovietskovo sojuza 1941-1945” randame ir tokių žinių: “Kariškoji statyba Karelijos sąsmaukoje buvo vykdoma Anglijos, Prancūzijos, Švedijos, Vokietijos ir J. A. V. lėšomis, vadovaujant žymiesiems tų šalių karo specialistams”. Šita pasaka baigiama tvirtinimu, kad esą ne Karelijos sąsmaukos gamta viliojo Anglijos,
Švedijos ir Vokietijos kariškus pareigūnus lankytis Suomijoje ir apžiūrinėti tą liniją, bet galimybės išnaudoti tą Suomijos kovos lauką Sovietų Rusijos puolimui.
Bendrai, pagalvojus, Sovietų rusų pasaka yra tikra nesąmonė. Kaipgi galėjo atsitikti, kad Mannerheimo linijos statybai davė pinigus anglai, prancūzai, švedai, vokiečiai ir JAV, o kai Sovietų Rusija begėdiškai užpuolė Suomiją, tai nei viena iš minimų valstybė neprisiuntė nei po vieną kareivį tą liniją ginti?
Imkime kuklesnes ir patikimas žinias. Pagal L. Enciklopediją, Mannerheimo linijoje buvo pastatyta 90 fortų, sustiprintų lauko fortifikacijos įrengimais. Fortai tikrai atrodo impozantiškai stiprūs. Kauno tvirtovė turėjo 9 fortus. Tvirtovės statyba caro valdžiai kainavo per 13 milijonų rublių. Tvirtovės statybos detalizuota piniginė apyskaita buvo paskelbta Kauno tvirtovės komendanto įsakyme, kurį esu skaitės (buvo Kariuomenės bibliotekoje) ir dabar prisimenu. Mannerheimo linija, gi, turėjo 90 fortų, tai nuosekliai galvojant, jos statyba galėjo kainuoti (nesileidžiant į detales) dešimt kartų daugiau, tai yra 130,000,000 rublių. Skaitant vieną caro rublį lygų 5 litams, gauname, kad Suomijai Mannerheimo linijos statyba galėjo kainuoti 650,000,000 litų. Kadangi pirmųjų nepriklausomo gyvenimo dešimties metų bėgyje Lietuva išleisdavo kariuomenės reikalams per metus apie 50,000,000 litų, tai išeina, kad Suomija išleido vien Mannerheimo linijos statybai daugiau, negu Lietuva išleido iš viso kariuomenės reikalams dešimties metų bėgyje. Tai yra kuklūs matematiški skaičiai, nors ir teoretiški, bet labai artimi tikrovei. Netenka aiškinti, kad ir šiauriau Ladogos ežero, pagrindinėse kryptyse, buvo padaryta įtvirtinimų.
(Bus daugiau)
P. ŽILYS
DERYBOS MASKVOJE
Kai rugsėjo 17 d. Sovietų Rusija užpuolė Lenkiją, tada visiems kaimynams į akis pažvelgė rūstus, nežinią nešantis rytojus. Besidalinant ir beparceliuojant Lenkiją, Sovietų Rusija plačiu mastu pradėjo įgyvendinti savo “teises” įgytas Sovietų Rusijos ir Vokietijos nepuolimo pakto priedais.
Rugsėjo 22 d. Maskvoje, buvusiam Estijos užsienių reikalų ministeriui Selteriui, Sovietų Rusija patiekė savo reikalavimus. Rugsėjo 27 d. derybos baigėsi savitarpinės pagalbos pakto pasirašymu tarp Estijos ir Sovietų Rusijos, o po to, raudonosios armijos įgulos įsikūrė Oeselio, Dago salose, Paldiski ir kitur.
Spalio 2 d. Maskvon buvo iškviestas Latvijos užsienių reikalų ministeris R. M. Munters. Trijų dienų bėgyje tarp Latvijos ir Sovietų Rusijos buvo pasirašyta savitarpinės pagalbos sutartis, o po to raudonosios armijos dalys įsikūrė Latvijos teritorijoje.
Pagaliau buvo pakviesta Maskvon ir Lietuvos delegacija su užsienių reikalų min. J. Urbšiu priešakyje. Spalio 11 d. pasitarimai baigėsi savitarpinės pagalbos pakto pasirašymu tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos ir raudonosios armijos dalių įsikūrimas Lietuvos terįįgrijoje.
Suomija sekė paskutinioji. Spalio 5 d. Suomijos pasiuntimui Maskvoje buvo perduota pranešti savo vyriausybei, kad prisiųstų Maskvon įgaliotus atstovus tartis politiniais klausimais, kurie karui kilus pasisidarė aktualūs. Suomijos delegacija, vadovaujama Paasikivi (pasiuntinys Stockholme), atvyko į Maskvą ir spalio 12 d. pradėjo pasitarimus. Kadangi Suomijos vyriausybės sudarytos delegacijos sąstate nebuvo nei vieno kariškio, tai marš. Mannerheimas pasiūlė priskirti jai plk. Paasoneną kaip rusų reikalų žinovą.
Pirmame delegacijų pasitarimo posėdyje, Sovietų vyriausybė pasiūlė pasirašyti tarp Sovietų Rusijos ir Suomijos tokį pat savitarpinės pagalbos paktą, kokį ji pasirašė su Pabaltijo valstybėmis. Į tą Sovietų pasiūlymą, Suomijos delegacijos pirmininkas atsakė, kad delegacija neturi savo vyriausybės įgaliojimų tokį paktą pasirašyti.
Pagrindiniai Sovietų Rusijos reikalavimai Suomijai rėmėsi:
a) Leningrado saugumo garantija;
b) užtikrinimu, kad santykiai tarp Sovietų S-gos ir Suomijos bus grindžiami draugiškumu.
Trumpai suglaudus, Sovietų Rusija pareikalavo iš Suomijos:
1. Išnuomuoti 30-čiai metų Sovietų Rusijai Hanko uostą su apylinke, kad ten galėtų įsikurti raudonosios armijos 5,000 karių įgula.
2. Leisti Sovietų Rusijos karo laivams naudotis Lappohja įlanka.
3. Suomija turi perleisti Sovietų Rusijai už kompensaciją, sekančius savo teritorijos plotus: Suursaari, Lavansaari ir Koivisto salas, dalį Karelijos sąsmaukos nuo Lipola iki p. Koivisto apylinkės ir v. dalį Rybachi pusiasavlio. Viso 2,761 kv. km. plotą.
4. Kompensacija už 3 p. išvardintus žemės plotus, Sovietų Rusija perleidžia Suomijai Repola ir Porajarvi rajone 5,529 kv. km. žemės plotą.
5. Sustiprinti dabar veikiantį nepuolimo paktą tarp Sovietų Rusijos ir Suomijos, klausule, kad susitariančios šalys nedalyvaus tokiuose susigrupavimuose bei sąjungose, kurios būtų nukreiptos prieš vieną iš susitariančių pusių.
6. Abi pusės sunaikina Karelijos sąsmaukoje pasienio zonoje esančius įtvirtinimų įrengimus ir palieka tik paprastas, toje linijoje, pasienio apsaugos jėgas.
7. Sovietų Rusija nesipriešina Alandų salų įtvirtinimui, bet tas turi būti atlikta pačios Suomijos jėgomis, be svetimos, įskaitant ir Švediją, pagalbos.
Po ilgų ir aštrių diskusijų Stalinas pareiškė, kad jis suprantąs suomius, bet jis netikįs, kad didžiosios valstybės nepasinaudotų proga įsibrauti į Suomiją. Gavus tokius baisius Sovietų Rusijos reikalavimus, Suomijos delegacija grįžo į Helsinkį informuoti savo vyriausybę ir gauti naujų instrukcijų.
Toki dideli Sovietų Rusijos reikalavimai Suomijai nustebino ne tik suomius, bet ir visą pasaulį. JAV prezidentas Rooseveltas parašė specialų laišką Sovietų S-gos prezidentui Kalininui, pareikšdamas viltį, kad tarp Sovietų Rusijos ir Suomijos bus išlaikyti draugiški santykiai. Panašius demaršus padarė ir Skandinavijos valstybės. Bendrai, mažai kas tikėjo, kad tarp Sovietų Rusijos ir Suomijos galėtų kilti ginkluotas konfliktas. Į prezidento Rooseveltą laišką užs. reikalų kom. Molotovas davė atsakymą (Augščiausio Sovieto posėdyje), patardamas p. Rooseveltui geriau rūpintis Filipinų nepriklausomybe, negu Suomija.
Suomijos vyriausybė, susipažinusi su Sovietų reikalavimais, nusprendė derybas tęsti ir davė savo pasiūlymus, kurie trumpai suglaudus atrodė taip:
1. Sutiko užleisti Sovietų Rusijai Suomių įlankoje sekančias salas: Seiskari, Peninsaari, Lavansaari ir abi Tytärsaari salas. Be to, sutiko diskutuoti Suursaari salos klausimą, turint omenyje abiejų valstybių interesus;
2. Sutiko diskutuoti Karelijos sąsmaukos sienos pastūmimą apie 13 km. į vakarus. Pagal suomių pasiūlymą, siena eitų nuo Rajajoki į r. nuo Haapala ir tiesiog į įlanką prie Kellomaki bažn.;
3. Suomiai nesutiko nuomuoti Hanko uosto ir įsileisti rusų laivus į Lappohja įlanką.
4. Kas liečia turimą nepuolimo paktą, Suomija rezervavo sau teisę duoti paaiškinimų;
5. Suomija sutiko su Sovietų Rusijos pasiūlymu, liečiančiu Alandų salose sustiprinimo darbų vykdymą.
Suomių delegacija grįžo į Maskvą ir spalio 23 d. derybos buvo tęsiamos. Derybų metu Stalinas pareiškė, kad Suomija siūlo labai mažai, nors Sovietų Rusijos reikalavimai esą minimalūs. Susitarti nepasisekė. Suomių delegacija vėl grįžo į Helsinkį informuoti savo vyriausybę ir gauti instrukcijų.
Suomių vyriausybė ir parlamento grupių atstovai ilgai ir smulkiai studijavo politinę padėtį ir Sovietų reikalavimus. Buvo susisiekta su švedų vyriausybe. Galiausiai buvo prieita išvada, kad Sovietų Rusija nenorinti ginkluoto konflikto, todėl iš jos galima kai ką išspausti, netenkinant visų jos reikalavimų. Tik maršalas Mannerheimas buvo nuomonės, kad bet kuriuo atveju reikalinga yra jieškoti su Sovietų Rusija susipratimo, dėl to, kad viena Suomija kariauti su didele valstybe nepajėgs. Krašto apsaugos ministeris Niukkanen buvo nuomonės, kad turint įtvirtintas pozicijas (Mannerheimo liniją) Suomija galės laikytis bent šešis mėnesius prieš Sovietų Rusiją.
Gavusi naujų nurodymų, Suomijos delegacija grįžo į Maskvą ir lapkričio 3 d. prasidėjo pasitarimai su Sovietais, kuriuos šiame posėdyje atstovavo Molotovas ir Potemkinas. Pirmame posėdyje Suomių delegacijos pirmininkas perskaitė suomių atsakymą į Sovietų reikalavimus:
Kas liečia Hanko ir Lappohja įlanką, Suomijos vyriausybė laikosi savo ankstyvesnio nusistatymo. Negalima leisti įsikurti Suomijos teritorijoje svetimos valstybės ginkluotoms jėgoms ar laivyno bazei. Tai nesiderintų su Suomijos tarptautine pozicija ir su paskelbtu besąlyginiu neutralitetu, kurį pati Sovietų Rusija yra pripažinusi. Kas liečia Suomijos įlankos salas, Seiskari, Peninsaari, Lavansaari ir Tytarsaari, Suomijos vyriausybė yra pasiruošusi pasirašyti susitarimą ir jas perleisti už kompensaciją. Suomija yra pasiruošusi diskutuoti Suursaari salos sutvarkym, turint omenyje ir Leningrado ir Suomijos saugumo reikalą. Kas liečia Karelijos sąsmauką, Suomija, rodydama gerą valią pasiekti susitarimą, siūlo naują sienos liniją, kuri eina nuo Suomių įlankos Vammeljoki upės žiočių, vaga Vammeljoki - Lintulanjoki -Kaukjarvi, link sienos ženklo Nr. 70. Petsamo srityje Suomija esanti pasiruošusi diskutuoti perleidimą Sovietų Rusijai vakarinės Rybachi pusiasalio dalies iki Pummanki fijordo pietuose, už atatinkamą teritorinę kompensaciją. Kadangi perduodamų ir siūlomų teritorinių žemės plotų vertė yra skirtinga, tai dėl to turės būti padarytos atatinkamos kompensacijos. Suomijos vyriausybė nepritaria sunaikinti sąsmaukoje į-tvirtintą zoną, nes ji buvo pastatyta tik gynimosi ir saugumo sumetimais.
Išdėsčius Suomijos pasiūlymus, prasidėjo diskusijos. Molotovas įrodinėjo, kad Rusijai labai svarbu turėti Hanko savo rankose. Jis reiškė nepasitenkinimą, kad siūloma nauja siena palieka suomių pusėje Ino (sena tvirtovė — fortas). Pagaliau, Molotovas kelis kartus pakartojo, kad Suomijos atsakymas nepatenkina minimalių Sovietų Rusijos reikalavimų.
Į Molotovo priekaištus suomiai atsakė, kad su savo pasiūlymais jie yra nuėję iki maksimalinės galimos ribos.
Prieš suomių delegacijai apleidžiant posėdžių salę, Molotovas pareiškė, jog civiliniai daugiau nieko padaryti tame reikale nebegali, dabar eilė atėjusi kariams tarti savo žodį. šis pasitarimas buvo trumpas. Išsiskirstyta buvo nieko nenutarus dėl sekančio posėdžio ir tolimesnių diskusijų.
Lapkričio 4 d. Suomijos delegacija buvo pakviesta į Kremlių tęsti derybas. Posėdis prasidėjo 18 val. (6 val. vak.). Daugiausia kalbėjo Stalinas. Jeigu ankstyvesniuose posėdžiuose įvairūs klausimai buvo kalbami bendrais bruožais, tai šį kartą buvo kalbama ir apie detales. Stalinas pareiškė, kad Hanko turįs būti perleistas Sovietų Rusijai kuria nors forma: išnuomotas, parduotas ar atiduotas už kompensaciją. Suomijos delegacija, gi, pareiškė, kad Hanko klausimas negali būti diskutuojamas.
Po to Stalinas pasiūlė suomiams kompensaciją už Hanko — į rytus nuo jo esančias salas: Hermansö, Koö, Hästö ir Busö. Į šį Stalino pasiūlymą Suomijos delegacija atsakė, kad tai esąs naujas klausimas, o jam svarstyti delegacija neturinti instrukcijų. Svarstant kitus klausimus, Suomijos delegacija laikėsi ankstyvesnio savo nusistatymo.
Derybų metu bendrai buvo laikomasi draugiško tono. Po to Stalinas ir Molotovas pradėjo išmėtinėti Suomijos delegacijai, kad esą jų užsienių reikalų ministeris Erkko, prieš kelias dienas, pasakęs per radiją Sovietų S-gos atžvilgiu nedraugingą kalbą ir t.t. Suomijos delegacija paaiškino, kad Sovietų spaudoje paskelbta užsienių reikalų ministerio kalba buvusi perduota iškraipyta. Pasiūlymas patiekti tikslų kalbos tekstą nerado rusuose pritarimo.
Užsienių reikalų min. Erkko radijo kalbos istorija yra maždaug tokia: Visiems buvo žinoma, kad tarp Suomijos ir Sovietų Rusijos yra vedamos derybos, bet viešai nebuvo skelbiama, ko Sovietų Rusija nori iš Suomijos ir ką suomiai nusistatę yra duoti Sovietams, Kai Suomijos delegacija, su naujomis instrukcijomis, tretįjį kartą vyko į Maskvą derėtis, Sovietų užsienių reikalų komisaras Molotovas pasakė per radiją kalbą ir viešai išdėstė, ko Sovietų Rusija reikalauja iš Suomijos. Po to Suomijos užsienių reikalų ministeris Erkka pasakė per radiją kalbą ir išdėstė Suomijos vyriausybės nusistatymą Sovietų Rusijos reikalavimų atžvilgiu.
Dėl revoliucijos šventės sekantis posėdis įvyko tik lapkričio 9 d. 18 vai.
Suomijos delegacija nuvyko į tą posėdį su naujomis instrukcijomis. Suomijos delegacijos pirmininkas trumpai paaiškino, apgailestaudamas, kad Suomijos vyriausybei nepriimtinas Sovietų pasiūlymas keisti Hanko į kitas salas. Sovietų atstovus toks suomių atsakymas labai nustebino.
Suomiai pareiškė sutinką perleisti pietinę dalį Suursaari salos. Į tai Stalinas pareiškė, kad tada sala turėsianti du šeimininkus. O po to paklausė, ką suomiai siūlo Karelijos sąsmaukoje? Į tai suomiai atsakė, kad jie laikosi savo seno pasiūlymo, o kas liečia Ino, delegacija neatsiklausė savo vyriausybės nuomonės.
Po pasikeitimo nuomonėmis įvairiais kitais klausimais, derybose nepasiekta susipratimo. Posėdis buvo baigtas. Abi delegacijos išsiskyrė gana draugiškoje nuotaikoje. Stalinas palinkėjo suomiams viso geriausio, o Molotovas, atsisveikindamas, pasakė: “Iki pasimatymo”.
Po to Suomijos delegacija informavo savo vyriausybę apie derybų eigą. Delegacijos laikysena vyriausybės buvo aprobuota. Bendrai, Suomijos delegacija buvo nuomonės, kad tolesnės derybos dar yra galimos ir laukė Sovietų pakvietimo. Tačiau, nesulaukusi jokio ženklo iš Sovietų Rusijos pusės tęsti derybas, gavusi savo vyriausybės leidimą, suomių delegacija lapkričio 13 d. vakare iš Maskvos išvyko į Helsinkį. Paskutinėmis dienomis Sovietų Rusijos spauda pradėjo nedraugingą kampaniją prieš Suomiją ir jos vyriausybę.
KANKO (HANGO) REIKŠMĖ SUOMIJAI
Kaip matėme, svarbiausia kliūtis Maskvos derybose buvo Hanko. kurio Suomija jokiu būdu nesutiko išnuomoti, ar užleisti Sovietų Rusijai.
Hanko yra pietų Suomijos uostas ir pajūrio kurortas 23 km. ilgio siauro pusiasalio (toliausiai į pietus išsikišusi Suomijos vieta) pietų gale. Ten gyveno apie 8,000 gyventojų (1955). Tai vienintelis retai užšąląs Suomijos uostas, svarbus savo strategine padėtimi, nes iš jo galima kontroliuoti įėjimus į Suomių ir Botnijos įlankas.
Kadangi Sovietų Rusija jau turėjo savo įgulas Estijoje. Paldiski uoste, įsteigus bazę Hanko usote ji kiekvienu momentu galėtų uždaryti Suomių įlanką ir kontroliuoti susisiekimą Botnijos įlankoje.
Tokia padėtis skaudžiai paliestų gyvybinius Suomijos interesus. Jos susisiekimas Baltijos jūroje daug priklausytų nuo Sovietų Rusijos malonės, o, be to, sudarytų didelį pavojų Suomijos saugumai.
Pastaba: literatūroje ir žemėlapiuose vieni rašo Hanko, kiti — Hango. L. E. rašoma Hanko.
NERVŲ KARAS
Kadangi paskutinis posėdis tarp Sovietų Rusijos ir Suomijos delegacijų įvyko gana ramioje atmosferoje, be to, delegacijos išsiskyrė gana draugiškoje nuotaikoje, tai suomiai laikė, kad derybos su Sovietais nėra galutinai nutrauktos, o tik pertrauktos ir gali būti kiekvienu momentu atnaujintos. Tiesa, nebuvo pasiekta susitarimo, bet iš sovietų pusės nebuvo jokių ypatingų grasinimų, iš ko galima būtų spręsti, kad galėtų įvykti kas nors blogo, o ypač, kad galėtų kilti karas. Tuo labiau, kad 20 metų bėgyje Sovietų S-ga kalbėjo apie taiką, ginklavimo apribojimą ir nusiginklavimą. Tokioms aplinkybėms esant mažai kas galėjo tikėti, kad didelė valstybė galėtų panaudoti jėgą prieš mažą savo kaimyną, kuris tvirtai gina savo teises. Taip buvo galvojama anais laikais, panašiai galvojama ir dabar.
Taip optimistiškai galvodami, suomiai ruošėsi pradėti vėl ramiai gyventi. Iškeltieji gyventojai iš pasienio zonos pradėjo grįžti į savo namus. Mokyklose prasidėjo normalus darbas. Kariuomenėn pašauktieji atsarginiai pakartojimams pradėta leisti į namus. Krautuvių ir namų langai, kurie spalio ir lapkričio mėn. pradžioje buvo aplipdyti popierio juostomis, kad neišdužtų priešo aviacijos puolimo atveju, pradėta valyti ir plauti.
Kai suomių tauta jau ruošėsi grįžti į normalų gyvenimą, iš rytų kaimyno — Rusijos — pusės pradėjo rodytis nieko gero nežadantys ženklai. Sovietų Rusijos propagandos mašina pradėjo kampaniją prieš Suomiją. Įmonėse prasidėjo mitingai, kurių metu buvo priimamos rezoliucijos, reikalaujančios patenkinti Sovietų Rusijos reikalavimus. Spaudoje pasirodė straipsniai, reikalaują patenkinti Sovietų saugumo reikalavimus. Esą, reikia eiti iki galo, nežiūrint į tai, kas atsitiks. Kai kurie vedamieji buvo nukreipti prieš Suomijos vyriausybės narius: ministerį pirm. Cajanderį ir užsienių reikalų min. Erkko.
Šitoji Sovietų Rusijos propaganda suomių buvo suprasta kaip priemonė “suminkštinti” suomius, kad jie būtų nuolaidesni derybų metu ir padarytų nuolaidų. Toji propaganda palaipsniui stiprėjo, o į lapkričio galą visai sutirštėjo, virto provokacine.
Lapkričio 26 d. Suomijos pasiuntinys Maskvoje Irjo - Koskinen gavo užsienių reikalų komisaro Molotovo notą, kurioje buvo sakoma, kad tą dieną — 15:45 vai. į Sovietų kariuomenės dalinį, stovintį Mainila vietovėje, iš Suomijos pusės buvo paleista septyni artilerijos šūviai, kurių pasėkoje trys Sovietų kareiviai ir vienas puskarininkis buvę užmušti ir 9 sužeisti.
Sovietų S-ga nenorinti plėsti šito įvykio, bet laiko reikalinga pareikšti dėl to griežtą protestą. Be to, buvo pareikalauta, išvengimui panašių įvykių, atitraukti suomių kariuomenę 20 - 25 km. nuo sienos.
Sekančią dieną Sovietų S-gai buvo atsakyta, kad šūviai buvo paleisti ne iš suomių pusės. Tikrumoje suomių artilerija jau žymiai anksčiau buvo atitraukta nuo sienos tiek, kad jos šūviai negalėtų pasiekti sienos. Tokį įsakymą suomių kariuomenei buvo davęs marš. Mannerheimas, o artilerijos inspektorius buvo specialiai pasiųstas į pasienį patikrinti, kad tas įsakymas būtų tiksliai įvykdytas.
Suomių pasienio apsauga, kiekvieną dieną darydavo pasienio įvykių santraukas ir lapkričio 26 d. santraukoje tas įvykis buvo užregistruotas. Tą dieną suomių pasienio sargybiniai, būdami apie 800 metrų atstume, ties Mainila vietove, atviroje vietovėje, gerai matė artilerijos sviedinių sprogimus ir iš trijų sekimo punktų (pelingatoriais) nustatė, kad šūviai buvo paleisti iš Sovietų pusės, maždaug iš pusantro-dviejų km atstumo nuo sprogimo vietos.
Vėliau, 1941-44 m. karo metu suomių paimtieji nelaisvėn raudonarmiečiai papasakojo, kaip toji provokacija buvo surežisuota.
Suomijos pasiūlymas bendrai ištirti tą Mainilos įvykį Sovietų S-gos buvo atmestas. Lapkričio 27 d. užsienių reikalų komisaras Molotovas pareiškė Suomijos pasiuntiniui Maskvoje, kad Sovietų S-gos nesaisto 1932 m. su Suomija sudarytas nepuolimo paktas. Lapkričio 29 d. Molotovas metė naujus apkaltinimus Suomijai. Esą Suomijos kariuomenės daliniai “kaip žinoma” vykdo užpuolimus ne tik Karelijos sąsmaukoje, bet ir kituose baruose. Dėl to Sovietų Rusija esanti priversta nutraukti su Suomija diplomatinius santykius.
Suomija sutiko atitraukti savo kariuomenę nuo sienos 20-25 km. Siūlė Sovietų Rusijai aiškinti visą reikalą pagal nepuolimo pakto 5 paragrafą. Tačiau tai nieko nepadėjo.
Lapkričio 30 d. Sovietų Rusijos raudonoji armija pradėjo karo veiksmus prieš Suomiją sausumoje, jūroje ir ore.
SUOMIJOS KARIUOMENĖS MOBILIZACIJA IR KONCENTRACIJA
Suomijos siena buvo tik 32 km atstumo nuo Leningrado, kurio kariuomenės įgula siekė apie 100,000 vyrų. Tos įgulos kariuomenės dalys, ypač motorizuotos — mechanizuotos, vienos dienos bėgyje galėjo pasiekti Suomijos sieną ir ją peržengti. Tokia padėtis sudarė nuolatinį pavojų Suomijos saugumui.
Esant tokioms sąlygoms, Suomijos kariuomenės vadovybei buvo didelė mįslė, kaip sutvarkyti savo kariuomenės priedangos dalių mobilizaciją ir koncentraciją, kad jos (priedangos dalys) spėtų laiku susimobilizuoti, susikoncentruoti ir užimti numatytas pozicijas, kad jų priedangoje pagrindinės jėgos, savo ruožtu, galėtų susimobilizuoti, susikoncentruoti ir pasiruošti operacinių uždavinių vykdymui, ypatingai turint omenyje galimus priešo stiprios aviacijos veiksmus, tikslu sutrugdyti mobilizaciją ir ypač dalių koncentraciją.
Turint visą tai omenyje, 1939 m. Suomijos kariuomenės vadovybė labai budriai sekė pasaulio įvykius ir prie jų taikėsi. Lyg nujausdama ir atspėdama būsimų įvykių raidą, jau 1939 m. pavasarį ji pradėjo vykdyti rimtus pasiruošimus dideliems įvykiams. Buvo pradėta sparčiai vykdyti Mannerheimo linijos statybos darbai, pašaukta dalis atsarginių, ypač atsargos karininkų, pakartojimams.
Prasidėjus lenkų - vokiečių karui (rugsėjo 1 d.), Suomija tuojau papildė priedangos dalis ir pasiuntė jas (rugsėjo 6 d.?) pagal numatytą planą operaciniams uždaviniams vykdyti. Taip pat pradėjo evakuoti pasienio zoną ir didesnius miestus.
Sovietų Rusijai užpuolus Lenkiją (rugsėjo 17 d.), Suomija pradėjo palaipsniui šaukti atsarginius ir vykdyti didesnio masto lauko pratimus - manevrus, busimųjų karo veiksmų zonoje, norėdami paremti diplomatijos žygius.
Einant Maskvoje deryboms, Suomija ne tik pamažu sumobilizavo savo kariuomenę, bet ir sutelkė ją pagal sudarytą planą. Pagal Sovietų šaltinius, Suomija paskelbė mobilizaciją spalio 13-14 dienomis. Tokiu būdu Suomija turėjo apie 4-6 savaites laiko, savo kariuomenei sumobilizuoti ir sutelkti. Kariuomenės dalys turėjo gana daug laiko susipažinti su aplinkuma, kurioje joms reikės kautis, patobulinti savo pozicijas, ugnies planus, sustiprinti įvairias kliūtis, išdėstyti minas ir t.t.
Pagal Tautų Sąjungos “Annuaire Militaire” Suomija turėjo paruoštų rezervų apie 300,000 vyrų. Pagal Sovietų šaltinius, su šaulių korpu Suomija turėjo paruoštų iki 400,000 vyrų. Pagal marš. Mannerheimą, Suomija buvo sumobilizavusi 175,000 - 200,000 vyrų.
Karo eigoje pasireiškus vyrų trūkumui, buvo pašaukta į kariuomenę (apie 100,000?) moterų “Lotta” organizacijos narių, kurios dirbo raštinėse, štabuose, ryšių, sanitarijos ir kitose nerikiuotės įstaigose ir tarnybose, o ten dirbę vyrai buvo įjungti į kovotojų eiles fronte. Pagal Sovietų šaltinius (Molotovo kalba) Suomija buvo mobilizavusi 600,000 vyrų. Netikėtina.
Suomijos kariuomenės vadovybės paruoštas planas numatė, karui kilus, sumobilizuoti ir sukomplektuoti 15 pėst. divizijų ir vieną kav. brigadą su įvairiomis papildomomis dalimis. Pradžioje buvo sumobilizuota dar viena divizija, o sujungus priedangos dalis (1 ir 2 brigadas), gavosi dar viena divizija. Tuo būdu iš viso susidarė 10 pėst. divizijų. Plane numatytam divizijų skaičiui sudaryti trūko ginklų, šarvuotės ir kitko. Todėl buvo sudaromos kuopos, batalionai, o iš tų batalionų, bei kuopų, buvo sudaromos rinktinės, kurios veikė antraeiliuose baruose bei kryptyse.
Kyla klausimas, kodėl Suomija negalėjo sumobilizuoti pagal planą numatytų 15 p. divizijų? Atsakymas yra paprastas: kariuomenei galutinai sumoderninti 1937 m. (?) Suomių vyriausybė buvo paskyrusi specialią 2,700.000 suomių markių sumą. Deja, prasidėjęs karas neleido numatytą planą galutinai įgyvendinti.
Pagal “Istorija Velikoi Otečestvennoi voiny Sovietskogo Sojuza 1941 - 1945”, Suomija buvo sumobilizavusi: 9 p. divizijas, 5 p. brigadas, 5 ats. pėst. pulkus, 22 šaulių batalionus ir vieną kav. brigadą, — kas, iš tiesų, sudaro apie 15 p. divizijų.
Be to, Suomija buvo sumobilizavusi ir suorganizavusi Alandų salų grupę, specialią kariuomenės vado rezervo grupę ir specialias dalis Suomi jis ir Botnijos įlankų pakrantėms saugoti.
PRADINIS SUOMIJOS KARIUOMENĖS ISDĖSTYMAS
(žiūr. schemą)
Pradinis Suomijos kariuomenės išdėstymas buvo toks:
1. Karelijos sąsmaukoje:
a) Priedangoje — dvi pėst. brigados (24 batalionai?),
b) Pagrindinėje — Mannerheimo linijoje — šešios pėst. divizijos;
Vadas gen. ltn. Oestermanas.
c) Kariuomenės vado rezervas — 6 pėst. divizija rajone Simola - Kaipiainen - Luumaki, vykdo pozicijų sustiprinimo darbus ir yra pasiruošusi atremti priešo desantus tarp Viipuri (Viborgo) ir Kotka.
Kitas rezervas — 9 pėst. divizija (nepilna?) Uleabargo rajone, pasiruošusi veikti —rytų bei pietų rytų kryptimis.
2. Šiauriniame Ladogos ežero krante, maždaug 100 km. bare, IV armijos korpas iš dviejų pėst. divizijų (12 ir 13).
Vadas — gen. majoras Hagglundas.
3. Toliau į šiaurę, maždaug 1000 km. bare, iki šiaurės Ledinuotojo vandenyno veikė atskiri batalionai ir kuopos, šie daliniai pagal reikalą būdavo suvedami į rinktines.
4. Kariuomenės vado vadovietė — St. Michel (arba Mikkeli), toje pačioje vietovėje, kurioje buvo 1918 m. Nepriklausomybės kovų pabaigoje.
“Istorija Velikoi Otečestvennoi voiny Sovietskogo Sojuza 1941 - 1945” duodamas kitoks Suomijos kariuomenės išdėstymas, būtent:
1. Pagrindinės jėgos, vadovaujamos gen. Oestermano, buvo išdėstytos Karelijos sąsmaukoje — Mannerheimo linijoje trimis skaidiniais:
a) priedangoje 24 pėst. batalionai ir kavalerijos brigadai?), suskirstyti į dvi grupes.
b) pagrindinėje Mannerheimo linijoje — priekiniame ruože — 4, 5, 10 ir 11 p. divizijos,
c) antrame Mannerheimo linijos ruože (užnugaryje) 6 ir 8 p. divizijos. Miestus — Viipuri, Keksholm, Sortavala dengė atskiri batalionai ir specialios šaulių rinktinės.
2. Petrozavodsko (Petroskoi) kryptyje veikė gen. Hagglundo korpas ir gen. Talvela grupė.
3. Uhtua kryptyje veikė gen. Tuompo grupė.
4. Kandalakša ir Murmanskas kryptimis veikė gen. Wallenius grupė.
Panašus Suomijos kariuomenės išdėstymas susidarė, bet ne karo pradžioje, o kautynių eigos pasėkoje, gruodžio mėnesio antroje pusėje, bei sausio mėnesio bėgyje.
1939 m. rugsėjo mėn. Sovietų Rusija didelę dalį savo kariuomenės turėjo panaudoti Lenkijos puolimui ir jos okupacijai, nemažą jos dalį sutelkti prieš Lietuvą, Latviją, Estiją ir Rumuniją. Toms operacijoms buvo panaudotos geriausios Europinės Sovietų Rusijos kariuomenės dalys, paimtos net ir iš Leningrado karo apygardos.
Dėl to prieš Suomiją buvo pasilikę silpnesnės, nepilnai paruoštos (anot Churchillio, naujokų) kariuomenės dalys; o, be to, dar neskaitlingos.
Atvirai kalbant, karui su Suomija Sovietų Rusija nebuvo pasiruošusi nei diplomatiniai, nei kariniai, turint omenyje Lenkijos - Vokietijos karo iškilimą. Bet, nežiūrint to, Sovietų Rusija greit susigriebė ir pradėjo ruoštis galimiems veiksmams prieš Suomiją. Jau rugsėjo mėnesio pabaigoje buvo pastebėti nekasdieniniai Sovietų kariuomenės judesiai Suomijos pasienyje. Pagyvėjo judėjimas geležinkeliu Leningradas-Murmanskas. Buvo pradėta varžyti civilinių gyventojų judėjimas tuo geležinkeliu. Buvo pastebėta pasienio zonoje kelių taisymas ir statyba naujų. Pradėta geležinkelio linijos statyba nuo Petroskoi link Suojarvi. Visa tai ypatingai pagyvėjo, kai Maskvoje prasidėjo sunkios ir kietos derybos tarp Sovietų Rusijos ir Suomijos.
Karo pradžioje Sovietų Rusija prieš Suomiją buvo sutelkusi sekančias kariuomenės jėgas:
1. Karelijos sąsmaukoje — 7 armiją, kurios sudėtyje buvo 12 - 14 pėst. divizijų, šarvuočių korpas, kelios šarv. brigados — apie 1000 tankų ir keli sunk. artilerijos pulkai. Uždavinys buvo pulti ir paimti Viipuri (Viborgą). Paėmus Viipuri, žygiuoti vakarų kryptimi. Pirmame skaidinyje puolė 7 pėst. divizijos su tankais.
2. šiauriniame Ladoga ežero krante — Aunus -Porajarvi rajone — 8 armija iš 7 pėst. divizijų (karo eigoje tos armijos divizijų skaičius buvo pakilęs iki 10) su keliomis šarv. brigadomis ir sunk. artilerijos pulkais. Nuo vasario mėn. čia veikė ir 15 armija. Uždavinys buvo pulti bendra vakarų kryptimi,
Sovietų kariuomenės sutelkimas ir armijų puolimo kryptys
tikslu užeiti į užnugarį suomių jėgoms, ginančioms Karelijos sąsmauką, t. y. Mannerheimo linija.
3. Rajone Repola - Uhtua - Kandalakša veikė 9 armija iš 5 pėst. divizijų. Uždavinys buvo pulti bendra vakarų kryptimi, tikslu pasiekti šiaurinius Botnijos įlankos krantus ir atkirsti suomiams susisiekimą su Švedija.
4. Toliau į šiaurę veikė 14 armija, kurios sudėtyje buvo kelios pėst. divizijos. Jos uždavinys buvo pulti bendra pietų, pietų vakarų kryptimi.
Toks didelis Sovietų Rusijos jėgų sutelkimas, viso 26 - 28 pėst. divizijos, apie 1000 tankų ir apie 800 lėktuvų, suomiams buvo nelauktas ir netikėtas. Bendrai Sovietai manė, kad sutelkus tokias dideles jėgas, jiems pasiseks kelių savaičių bėgyje užkariauti Suomiją. Kad taip Sovietai manė, sprendžiama iš operacinių įsakymų, kuriuose kariuomenės dalys buvo įspėjamos neperžengti Švedijos sienos.
(Bus daugiau)
