Kronika
LIETUVOS KARIUOMENĖS ATKŪRIMO 46-ją SUKAKTĮ MINĖJO:
LOS ANGELES
LVS Ramovė Los Angeles skyrius 1964 m. lapkričio 21 d., šeštadienį, Lietuvių Tautiniuose Namuose, 3356 Glendale Blvd., surengė pobūvį. Meninei daliai vadovavo ramovėnas, rašytojas A. Mironas. Kvartetas: O. Mironienė, V. Mikienė, J. Radvenienė, B. Skirienė išpildė keletą dainų. Akomponavo jų vadovė O. Metrikienė. Po dainų sekė montažas, kurį sukūrė ir deklamavo O. Mironienė. Pabaigai A. Mironas linksmai nuteikė svečius, deklamuodamas humoristinį “žydelio nuotykiai traukinyje”.
Staliukus rudens gėlėmis papuošė E. Skirmantienė, o šeimininkė, S.Žadvydienė, padedant ponioms Bulotienei ir Kairienei, vaišino svečius. Ramovėnai pareigūnai: Pr. Skirmantas dirbo prie kasos, A. Bulota — prie baro. Geroje nuotaikoje, vieni šokdami, kiti prie vaišių staliukų, praleido vakarą. Svečių tarpe buvo garbės konsulas dr. J. J. Bielskis su žmona. Nors tą vakarą konsulą buvo pakvietę latviai į jų minėjimą, bet jis iš anksto buvo pasižadėjęs dalyvauti ramovėnų pobūvyje ir šį pasižadėjimą ištęsėjo. Tačiau tenka apgailestauti, kad dalis ramovėnų į savo pobūvį nerado laiko atsilankyti, vis rasdami pasiteisinti, dėl "svarbių priežasčių”. Vakaras tikėto pelno nedavė. Skyriaus valdyba atliko viską, pad pobūvis pasisektų. Nors negausiame būryje, bet jaukioje nuotaikoje praleidę vakarą, atsilankiusieji skirstėsi namo gerų įspūdžių veikiami.
Per lietuvių radijo pusvalandį lapkričio 28 d. buvo paminėta 46-ji Lietuvos kariuomenės atkūrimo sukaktis. Tai dienai pritaikytą montažą deklamavo Andrius ir Ona Mironai.
Muz. Ona Metrikienė (prie pianino); dainininkės, iš k.: Bronė Skirienė, Adelė Bajalienė, Žibutė Brinkienė, Janina Radvenienė, Valerija Irlikienė, Ona Mironienė ir Ona Deveikienė.
L. Kančausko nuotr.Lapkričio 29 d., sekmadienį, minėjimas pradėtas šv. Kazimiero parapijos bažnyčioje. Už žuvusius karius, šaulius ir partizanus šv. Mišias atnašavo kun. dr. P. Celiešius. Jis jautriais žodžiais apibūdino kario auką savo Tėvynei. Gyvenime brangiausias dalykas — gyvybė. Kovos lauke karys ją aukoja. Toji auka yra augščiausia, kurią kovotojas skiria savo žemei — Tėvynei.
Po pamaldų buvo renkamos Lietuvos Nepriklausomybės kovų karo invalidams aukos. Surinkta ir pasiųsta Lietuvos Laisvės kovų invalidų draugijai 200 dolerių.
Viešas minėjimas įvyko parapijos salėje. Minėjimą atidarė K. Liaudans-kas, skyriaus pirmininkas. Invokaci-ją sukalbėjo kun. dr. P. Celiešius. Atsistojimu ir susikaupimu buvo pagerbti žuvusieji kovotojai ir mirusieji skyriaus nariai.
Po šio, pirmininkas pakvietė tarti žodį garbės konsulą, skyriaus garbės narį dr. J. J. Bielskį. Jo pareikštos mintys: “Minėdami nepri
klausomos Lietuvos kariuomenės 46-tąją atkūrimo sukaktį, mes prisimenam ir pagerbiam visus kovojusius ir tebekovojančius už Lietuvos laisvę ir jos nepriklausomybę. Šių sukakčių proga, mes taipgi prisimename ir pagerbiame visų praėjusių amžių kovotojus už Tėvynės laisvę. Mūsų mintyse yra neišdildomai sužymėta ne tik įprastai vadinama organizuota kariuomenė, bet ir mūsų garbingi šauliai, šaulės, mūsų amžino atminimo narsieji partizanai . . .
Šiais minėjimais mes ne tik nuolankiai prisimename ir pagerbiame tautos praeitį, bet taipgi rūpinamės ir lietuvystės ateitimi. Mes turime aiškinti savo jaunimui apie garbingas mūsų kovas prieš užpuolikus ir aukas padėtas ant Tėvynės aukuro. Tą garbingą pareigą mes paveldėjo-me iš savo senolių. Baigdami savo darbingumo dienas, tas palaimintas pareigas perduokime savo jaunimui. Todėl sustiprinkime savo pastangas, kad įvykdytume mums skirtą paskirtį”.
Paskaitą skaitė plk. ltn. K. Paže-mėnas. Prelegentas apėmė ilgas, šimtmečiais trukusias, kovas ginant Lietuvos valstybę, kurios tęsiasi dar iki šių laikų. Nors sutrauktai, bet vaizdžiai jis apibūdino svarbiuosius įvykius. Paliesdamas mūsų nepriklausomybės kovų laikotarpį, padarė šias išvadas: 1. Viena Lietuva be sąjungininkų negali sėkmingai kariauti prieš didesnį priešą, turėdama tokias neapginamas sienas. Kol Lietuva kariavo kartu su kitais kaimynais: estais, latviais, lenkais, nors ir prieš daug didesnį priešą, susidarius vienam frontui nuo Suomių įlankos iki pietinės Lenkijos — nugalėjome. Kai Lietuva viena liko kariauti prieš lenkus, nebevyko taip sėkmingai. Imtinas dėmesin ir teritorijos dydis.
2. Reikia jieškoti kelių, kad Lietuvos išlaisvinimo valandai atėjus turėtume patyrusių karininkų.
3. Palankioms politinėms aplinkybėms susidarius, jieškoti būdų kurti tautinius dalinius laisvame pasaulyje, kaip tai buvo padaryta Rusijoje, Didžiajam karui besibaigiant. Jei toms dalims būtų pasisekę prasiskverbti į Lietuvą, jos būtų didelė ir svarbi pagalba. Gal tuomet būtume įstengę sukurti nepriklausomą Lietuvą etnografinėse ribose su Vilniaus kraštu. Paskaitininkas, peržvelgęs praeitį ir padaręs išvadas, nurodė ateities mūsų uždavinius. Pagrindine užduotis — išlikti lietuviais, antroji didžioji pareiga — Lietuvos išlaisvinimas.
Šiuo metu paruošiamieji laisvinimo darbai gali būti vykdomi šie:
a) pasaulio informavimas apie Lietuvos tragediją,
b) karininkijos paruošimas,
c) tautinių dalių steigimas.
Karininkų paruošimas užima žymiai ilgesnį laiką, nei eilinio kovotojo. Todėl, kas nors iš mūsų organizacijų, pavyzdžiui LVS Ramovės valdyba, turėtų imtis šio darbo, žinoma, ne paties paruošimo, mes to nepajėgsime. Tačiau čia priklausytų žinių rinkimas, kiek Lietuvoje ir laisvame pasaulyje yra aktyvioje tarnyboje lietuvių karininkų, be to, šiuo klausimu reikalingos studijos ir propaganda.
Tautinių dalinių steigimo klausimas savo laiku buvo tyrinėtas LVS Ramovės valdybos, kuri paruošė platų memorandumą. Tinkamam laikui atėjus, tokie daliniai turėtų svarbią reikšmę laisvinime. Mūsų atitinkami veiksniai ir tarnybos pripažino, kad šis klausimas yra labai svarbus, stu-dijuotinas ir susidarius tinkamoms aplinkybėms — vykdytinas. Oficialus klausimo kėlimas šiuo metu yra perankstyvas.
Meninėje dalyje dalyvavo moterų septintukas: O. Deveikienė, O. Miro-nienė, V. Mikienė, J. Radvenienė, B. Skirienė, Z. Brinkienė ir A. Bajalie-nė. Dainininkės nesenai susiorganizavo. Viešai pirmą kartą pasirodė biru-tiečių rengtame vakare ir dalis jų — ramovėnų pobūvyje. Po jų sekė solistė F. Korsakaitė, kuri išpildė keletą dainų. Septintukui ir solistei akompanavo O. Metrikienė. Vos nutilus gausiems plojimams, minėjimo dalyviai scenoje vėl pamatė naują pamainą, pasiruošusią dainai, tai neperseniausiai iš Venecuelos atvykęs solistas A. Pavasaris, akompanuojant jaunai, bet jau pasireiškusiai amerikiečių ir lietuvių tarpe pianistei p. R. Apeikytei. Solistas A. Pavasaris klausytojų buvo šiltai sutiktas ir kaip ir ankstyvesnės programos vykdytojos, gausiais plojimais palydėtas. Pabaigai programos dali išpildė moterų septintukas. Programą pranešinėjo A. Mironas, kuris sklandžiai tarp pertraukų, mokėjo sudominti minėjimo dalyvius, su daina ir vaidyba nukeldamas į laisvės dienų kareivių “Vakarinius pasivaikščiojimus”-
Kaip kas metai, taip ir šiais, buvo vykdoma rinkliava mūsų Laisvės kovų invalidams. Visuomenė yra prijaučianti ir dosni. Stembesnėmis sumomis aukojo: garbės konsulas dr. J. J. Bielskis ir J. Žmuidzinas — po 10 dol., V. Čiras ir Angelė Norbutie-nė — po 5 dol.
Minėjimas baigtas Tautos Himnu.
O. Žadvydas
Viršuje: sk. p-kas P. Polgrimas atidaro minėjimą. Prie vėliavos sargyboje ramovėnai J. Kavolėlis, Pr. Meškauskas ir K. Galdikas; skautai — L. Grigaitė, M. Šetkus ir B. Kuraitytė. Apačioje: minėjimo dalyviai.
Iš kariuomenės šventės Čikagoje 11.22.64 LVS Ramovės pirm. prof. gen. S. Dirmantas skaito paskaitą apie Oršos mūšį.
Nuotr. V. Noreikos
Paskaita Čikagos ramovėnų rūpesčiu
LVS Ramovės Čikagos skyr. v-ba gruodžio 20 d. Jaunimo Centre suruošė viešą paskaitą tema “Tautos likiminis klausimas”. Paskaitą skaitė pedagogas-kultūrininkas Petras Maldeikis. Prelegentas nuosekliai nušvietė šių dienų pasaulio politinę padėtį. Didžiųjų galiūnų, JAV ir Sovietų, koegzistencijos rezultate šaltas karas ir toliau vyksta. Jis dažnai palydimas įvairiuose pasaulio kraštuose ginkluotais kruvinais susirėmimais, komunistų vadinamais “išsilaisvinimo iš kapitalistų” karais. Vienok tiek Vakarai, tiek Kremliaus diktatoriai kalba tik apie taiką ir koegzistenciją. Vakarai nekalba apie komunistų pavergtų tautų išlaisvinimą karu, kuris gali virsti atominiu. Išvada—išorinėmis jėgomis (karu) esą komunizmo nugalėti negalima ir tuo būdu negalima pavergtuosius išlaisvinti. Lieka kitas kelias. Tai laiko ir pavergtųjų atsparumo kelias. Komunizmas ne amžinas. Istorija rodo, kad visos diktatūros žlunga, žlugs ir raudonoji. Komunizmo visa sistema, tai sąmokslas prieš laisvąjį žmogų ir laisvus kraštus. Ji ir žmogų ir laisvas tautas pavergia, žiauriai išnaudoja ir žudo. Tokią sistemą laisvas pasaulis negali laikyti normalia. Ji yra savo kilimo viršūnę pasiekusi. Jau prasidėjo jos irimas — dezintegracija. Tą teigimą patvirtina faktai. Štai jie: Sovietų ir Kinijos komunistų tarpusavis skilimas (?Red.); Europos ir kitų kraštų kom. partijų atsiribojimas ar tai nuo Kremliau ar nuo Pekingo; chroniški ekonominiai negalavimai; žemas gyvenimo lygis; satelitinių kraštų pastangos atsipalaiduoti nuo “vyresniojo brolio” letenos ir pan.
Lietuvai laisvės atgavimą gali lengvinti šios trys aplinkybės:
1) Mūsų tautos likimas ir išsilaisvinimas surištas su Rytų ir Vidurio Europos likimu—išlaisvinimu. Tačiau, niekas negali jų išlaisvinimo šiandieną numatyti;
2) Paktas, kad Lietuva buvo sukūrusi senovėje galingą valstybę ir ją atkūrusi po I Pas. karo, sudaro laisvės atgavimo vieną iš svarbiausių motyvų;
3) Tautos atsparumas — gajumas. Jei okupantui pavyktų dvasiniai ir fiziniai tautą nužudyti, tada tuo pačiu būtų palaidotas ir jos laisvės atgavimo klausimas. Tačiau turimos iš krašto žinios rodo, kad mūsų tautos naikinimas ir nutautinimas, nežiūrint okupanto visų pastangų ta kryptimi, neduoda laukiamų rezultatų. Šioms okupanto užmačioms tauta vykdo pasyvų pasipriešinimą. Ji visais įmanomais būdais stengiasi išlikti gyva, sąmoninga. Būdama ilgus metus rusų pavergta, lietuvių tauta rytų kultūros nepasisavino. Nepasisavins jos ir dabar.
Lietuvių tauta yra knygnešių, savanorių ir partizanų tauta. Esame kovojanti tauta. O tokia žūti negali. Mes, tautos dalis išeivijoje, turime sąlygas aktyviai įsijungti į kovą už tautos gyvybę ir laisvę. Laisvai ir nevaržomai galime tą kovą varyti: 1) mūsų jaunimą mokant ir auklėjant sąmoningais tautos patriotais, garbingais lietuviais; 2) puoselėjant mūsų kultūrą ir 3) varant politinę tautos išlaisvinimo akciją.
A. Rėklaitis
Iš kariuomenės atkūrimo minėjimo Čikagoje 11.22.64. Jaunimo Centro salėje akademinę programą atidaro LVS Ramovės sk. pirm. J. Rapšys.
Apačioje: žuvusiųjų pagerbimas prie paminklo.
Nuotraukos Vyt. A. Račkausko
Gerb. p. Redaktoriau,
Man prisimena vienas KARY tilpęs pageidavimas, kad apie mirusį ar žuvusį Lietuvos karį, ypač karininką ar karį savanorį, būtų paminėta kur ir kuomet jis mirė ar žuvo. Bet, deja, jau kelinti metai, o apie tokius karius tik viena, kita žinelė tepasirodė. Tik šių laikų rašytojai savuosius ir jų darbus kelia. O kur kariai ?
Mes savo brolių karių neturime užmiršti. Reikia per spaudą, laiškus ir asmeniškus susitikimus, iš visur skubiai rinkti žinias: kurie mūsų kariškiai (jų vardai, pavardės, laipsniai ir ginklų rūšis ), kuomet ir kur buvo komunistų nužudyti ir kur palaidoti jų kūnai. Visas tokias žinias turėtų gauti KARYS.
Mūsų Vlikas, P. L. B-nė, visuomenė, organizacijos ir spauda turėtų talkininkauti. Lietuvių tauta turi šį reikalą atlikti ir aiškiai žinoti savo gynėjų ir veikėjų likimą.
Atrodo, kad šiemet KARIUI ir reikėtų pradėti tokių žinių rinkimas, telkiant jas sąrašuose.
Visi lietuviai gerai prisimena laikus kuomet 1940 m. kom. Rusija užgrobė Lietuvą ir pradėjo suiminėti Lietuvos gynėjus — karininkus, savanorius, šaulius, inteligentus ir bendrai naikinti lietuvius patriotus.
Vėliau, jau 1941 m. pavasarį, šimtus karininkų rusai suėmė ir išvežė į Rusiją, aiškindami, kad juos, būk tai, į kursus veža. O iš Varėnos poligono taipgi daug karininkų sugrūdo į sunkvežimius ir, jau be paaiškinimų, išvežė į Rusijos plotus mirčiai.
O kiek išžudė Lietuvoje ar išvežė į Sibirą lietuvių ūkininkų, mokytų specialistų ir eilinių lietuvių patriotų, tai priskaitoma net ligi 50,000.
Lietuviams labiausiai skauda širdį dėlei savo brolių karių žuvimo įvairiose žudymų vietose, kaip Rusijos Kozelsk (skaitoma, kad ten žuvo 864 lietuviai), Norilsk (415), Kolo pusiasaly (518), Vorkutoje (913), Katyne 12321 įskaitant čia ir Lenkijos kariuomenėje buvusius Vilniaus ir pietų Lietuvos lietuvius), Maskvos Butyrkų kalėjime (362), Červenėje (86) ir kt.
Šį laišką rašydamas aš tikiu, kad KARYS kietai imsis minimų žinių rinkimo. Gėda būtų gyviesiems kariams nesirūpinant savo brolių karių likimu.
Su pagarba
I. Vėgėlis
Visiškai pritariame ir laukiame žinių. Red.
Iš “Kario” skaitytojų esu gavęs nusiskundimų dėl žurnale talpinamų straipsniuose ir prie nuotraukų sąvokų “bolševikų partizanai”. “Kario” žurnale neskiriama Lietuvos partizanų nuo bolševikų. Su skaitytojų nuomone tenka sutikti. LE partizanus apibūdina kaip ginkluotus dalinius, kovojančius priešo okupuotoje teritorijoje. Tačiau bolševikai partizanus, kurie kovoja savo teritorijoje prieš okupantus bolševikus, vadina banditais. Taigi, bolševikų banditai negali būti vadinami partizanais, kurie ne savo teritorijoje veikė, bet specialiai buvo atsiųsti į svetimą teritoriją, žudė Lietuvos gyventojus, terorizavo ir naikino jų turtą. Jeigu bolševikai mūsų partizanus lygina prie banditų, tai kodėl mes turime jų plėšikus vadinti partizanais ? Ateityje reikėtų rašančiųjų daromas klaidas ištaisyti ir “Karyje” griežtai laikytis sąvokų, atskirti savus partizanus nuo bolševikų banditų.
O. Žadvydas
GERB. REDAKCIJA,
Dažnai skaitydama KARĮ matau jame daugelį mirusių kariškių nuotraukų. Todėl ir aš norėičau, kad mano vyro nuotrauką taip pat į KARĮ įdėtumėte.
Mano vyras, GUSTAVAS VAIT-KUNAITIS, gim. 1898. XI. 24 d., Virbalyje, Lietuvos kariuomenėj pradėjo tarnauti nuo 1920 m. rūgs. 22 d. Nuo 1926 m. tarnavo Klaipėdoj 7 p. žemaičių Kunig. Butegeidžio pulke iki Klaipėdos užėmimo, vėliau su pulku buvo perkeltas į Plungę ir ten ištarnavo iki bolševikų okupacijos — 1940 m. Visą laiką būdamas griežikų komandoje viršila.
Pridedu savo vyro nuotrauką iš tų laikų, kai jis, metams iš Klaipėdos išvykęs, tarnavo Alytuje ulonų pulke ir vėliau vėl grįžo Klaipėdon.
Vokietijoj gyvendamas, dažnai dalyvaudavo minėjimų programose, pagrodamas solo trompete.
Sunkiai sirgęs vėžio liga, numirė 1959 m. spalio 18 d. Memmingene.
Mano gyvenimas prabėgo visą laiką būnant šalia vyro, kada jis tarnavo kariuomenėje. Todėl ir skaitydama KARĮ rodos jaučiuosi taip gerai lyg gyvenčiau Lietuvoje.
Jūsų
Viktorija Vaitkunaitienė
Memmingen, Vokietija
