LIETUVYBĖS PĖDSAKAI KARALIAUČIUJE XVI - XIX AMŽIUJE
DR. POVILAS RĖKLAITIS
Lietuvybės istorija Karaliaučiuje dar nebuvo pagrindinai tyrinėta. “Dėl specialių tyrinėjimų stokos, apie Karaliaučiaus lietuvių elementą neturime išsamių duomenų”, rašo prof. dr. Z. Ivinskis “Lietuvių Enciklopedijoje”, sykiu duodamas gerą pluoštą žinių apie Karaliaučiaus lietuvius (ž. Karaliaučius, L.E. X 1957 p. 505-6), taip pat apie lietuvių spaudą Karaliaučiuje (p. 507) ir apie lietuvius studentus ir profesorius Karaliaučiaus universitete (p. 508). Čia, šitų duomenų, o taip pat faktų, kuriuos mini Vincas Vileišis savo veik le “Tautybių santykiai M. Lietuvoje” (p. 110-111) ir J. Kantrymas “Lietuvių kalbos gyvatos raida Maž. Lietuvoje” (Aidai, 1948 Nr. 18 p. 368), nekartosiu, bet pateiksiu kai kurių detalių, kurių šie veikalai nepažymėjo.
1. Lietuviškos protestantų pamaldos Karaliaučiuje buvo laikomos nuo 1523 m. visų pirma Šv. Mikalojaus bažnyčioje Steindamm’o užmiestyje. Ši gotiška bažnyčia savo įsteigimo data yra pati seniausia Karaliaučiuje: jos kunigas minimas šaltiniuose jau net 1258 m. — ką tik įsteigus pirmąją miesto sodybą, kuri buvo dabartinio Steindammo teritorijoje. Per Didįjį Prūsų sukilimą šitas miestas buvo sudegintas ir įsteigus naują miestą arčiau Priegliaus, Steindammas su Šv. Mikalojaus bažnyčia liko už miesto mūrų, todėl šaltiniuose jo bažnyčia vadinta “S. Nicolai extra muros veteris oppidi”. Negalime atsakyti klausimo, ar lietuviai jau prieš reformaciją Šv. Mikalojaus bažnyčioje Steindamme turėjo kokių nors teisių. Nuo 1550 m. toje pačioje bažnyčioje buvo laikomos pamaldos sykiu ir lenkams jų gimtąja kalba. (1603 m. lietuvių pamaldas perkėlus į Šv. Elzoietos bažnyčią, Steindammo bažnyčia pradėta vadinti “Polnische Kirche” — lenkų bažnyčia. Ten XIX a. pabaigoje dar buvo laikomos pamaldos lenkų kalba vien kareiviams. Vėliau liko tik lenkų bažnyčios vardas).
2. Žinių apie lietuvių Šv. Mikalojaus parapiją Steindamme ir apie to meto Karaliaučiaus lietuvius apskritai pateikia V. Falkenhahn savo Jono Bretkūno monografijoje. Lietuvių klebonu Bretkūnas buvo įšventintas Šv. Mikalojaus bažnyčioje 1587.VI.11 d. Ten klebonaudamas Bretkūnas parašė lietuvių kalba giesmių knygas, postilę ir vertė Šv. Raštą. Archyvuose Falkenhahno surinktomis žiniomis 1563 m. lietuvių Karaliaučiuje dar buvę daugiau kaip lenkų, bet 1609 m. jau lenkų buvę daugiau. Per 1603 m. marą Karaliaučiuje žuvo 1300 lietuvių, iš ko Falkenhahnas apskaičiuoja, kad lietuvių Bretkūno laikais Karaliaučiuje galėjo būti nuo 3000 iki 4000, t. y. 10 procentų gyventojų. 1602 m. maru mirė ir kun. Bretkūnas. Jis buvo palaidotas kartu su jo, taip pat maru mirusiuoju, “lietuviškosios mokyklos meistru”, taigi, prie lietuvių bažnyčios Steindamme egzistavo ir lietuvių mokykla. Socialiniu atžvilgiu lietuviai Karaliaučiuje XVI a. susidarė daugiausiai iš darbininkų ir tarnų. Iš pradžių jų gyventa įvairiose miesto dalyse. 1588 m. yra lietuvių, įrašytų į metrikų knygas net Senamiesčio bažnyčioje, taigi pačiame miesto centre. XVI a. pabaigoje, Falkenhahno nuomone, tirščiausiai lietuviai gyveno Rossgarteno ir Sackheimo užmiesčiuose, t. y. krašto valdovo jurisdikcijose (vad. Freiheiten). Todėl lietuviams ir lenkams neišsitenkant vienoje bažnyčioje Steindamme, lietuviai pradėjo prašyti, kad jiems būtų paskirta bažnyčia Sackheime. (Plg. V. Falkenhahn: Der Uebersetzer der litauischer Bibel Johannes Bretke un seine Helfer. Beitreage zur Kultur-und Kirchen-geschichte Altpreussens. Schriften der Albertus- Universitaet 31. Koenigsberg - Berlin 1941, psl. 86-138).
3. 1603 m. lietuviai protestantai gavo Šv. Elzbietos bažnyčią Sackheimo užmiestyje, kuris randasi į rytus nuo Karaliaučiaus miesto dalies Loebenichto. Bažnyčia buvo mūrinė ir sena, egzistavusi dar prieš reformaciją, taigi gotiška. Reformaciją įvedus buvo panaikintas prie jos buvęs moterų vienuolynas ir atiduotas žinion protestantų Didžiosios Špitolės (Gross-Hospital), kuri buvo Senamiesčio kampe. Taigi, iš šitos špitolės jurisdikcijos lietuviams Šv. Elzbietos bažnyčia buvo išskirta. Lietuviškos introdukcinės pirmojo lietuvių klebono šioje bažnyčioje kun. Lozoriaus Zengštoko (Sengstock) pamaldos įvyko 1604.IV.2 d. Kasparas Šteinas vėliau (apie 1640) aprašydamas lietuvių Šv. Elzbietos bažnyčią mini, kad jos viduje sienose šalia kitų epitafijų kabėjo jos pirmojo kebono Lozoriaus Zengštoko epitafija; altoriuje buvo Kristaus kančia su figūromis (Peregrinus 1645 m. išsp. Erlaeutertes Preussen). Pradžioje lietuviai valdė Šv. Elzbietos bažnyčią vieni, vėliau Sackheimo priemiesčiui augant atsirado daugiau vokiškai kalbančių, todėl 1638 m. jiems Šv. Elzbietos bažnyčioje buvo paskirtas kun. Neuschillingas. Atsiradus tarp vokiečių ir lietuvių bendruomenių ginčams, Sackheimo vokiečiai paprašė kurfiursto Jurgio Wilhelmo, kad jiems būtų leista statyti Sackheime atskirą bažnyčią. Leidimas buvo gautas 1640.V.25 d. Vokiečių klebonas kun. Neuschillingas savo bažnyčią pašventino 1648.VIII.30 d. Jo epitafijoje, kuri kabo šitoje bažnyčioje, aiškiai pasakyta, kad jis buvo pirmas vokiečių pastorius Sackheime. Iš to seka, kad vokiečiai Sackheime anksčiau klebono neturėjo, ir kad pastačius vokiečiams sau atskirą bažnyčią Sackheime, Šv. Elzbietos bažnyčią lietuviai vėl valdė visiškai vieni. Lietuviškos pamaldos Šv. Elzbietos bažnyčioje buvo laikomis iki 1807 m. Tvirtinama, kad iki to laiko lietuvių skaičius tiek sumažėjęs, kad reikėjo lietuviškų pamaldų laikymą sustabdyti; bet galėjo būti ir kitos priežastys. Liudvikas Rėza sumini paskutiniuosius lietuvių bažnyčios klebonus — pats paskutinis Jonas Thiesen klebonavo 1800 - 1807 m., bet nieko nesako apie bažnyčios uždarymo priežastis (plg. L. Rhesa: Kurzgefasste Nachrichten von allen seit 1775 an den evangelischen Kirchen in Ostpreussen angestellten Predigern. Koenigsberg 1834 psl. 7).
5. 1807 m. lietuvių bažnyčia nebuvo perduota vokiečiams, bet visiškai uždaryta ir panaikinta. L. Rėza rašo: “Vieta visiškai pasibaigė ir bažnyčios pastatas turėjęs daug epitafijų ir nuosta-
Karaliaučiaus pilies vakarinė dalis iš kiemo pusės. Statyta Ordino laikais, XIV amž.
Karaliaučiaus katedra, statyta XIV amž., bokšto viršūnė — XVI amž. Raižinys iš 1829 m.
bių paminklų, buvo perstatytas į karinį kalėjimą, o garnizono kunigas Friedrichburge buvo įpareigotas daugelį kartų metuose sakyti lietuviškus pamokslus, ir jei lietuviai norėtų komunijos, su jais jų kalboje laikyti komunijos iškilmes” (ten pat). Lietuviškas pamaldas tvirtovėje kareiviams išrūpino greičiausiai pats L. Rėza, nes jis 1800 - 1807 ir buvo šitos Friedrichsburgo tvirtovės įgulos kunigu.
6. Panaikintos buvo taip pat Šv. Elzbietos lietuvių bažnyčios kapinėse, kuriose XVII - XVIII a. buvo laidojami parapijiečiai lietuviai, Loebenichto špitolninkai ir šiaip miesto proletarijatas (Stadtgesinde). Šios kapinės buvo XIX a. paverstos sodu.
7. Keli ryšuliai senų aktų apie Karaliaučiaus lietuvių bažnyčias Steindamme ir Sackheime iš XVI - XVIII a. man teko matyti valstybiniame archyve Goettingene, Vokietijoje, šiais metais. Ryšulyje mačiau lietuvių klebono kun. Jono Bretkūno ranka rašytų laiškų, įvairių prašymų ir skundų kurfiurstui klebonų tarnybiniais reikalais, bet ir bažnyčios inventorių, kuriuose minimos lietuviškos religinės knygos, (plg. Staatsarchiv
Koenigsberg, Etats-Ministerium Nr. 72 f, 72 r ir kt.). Atrodo, kad šiandien šitie aktai ir senosios lietuviškos knygos yra viskas, kas liko regimo iš Karaliaučiaus lietuvių gyvenimo. Prieš paskutinį karą to buvo daugiau.
8. Tame pačiame Sackheime buvo dar trečia bažnyčia Šv. Andriejaus, katalikams statyta 1614-16 m. Jos viename altoriuje buvo Lietuvos patrono Šv. Kazimiero paveikslas, Karaliaučiuje garbinto kaip laivininkų patrono. Katalikų bažnyčioje taip pat buvo laikomos pamaldos lietuvių kalba (žr. prof. Ivinskio žinias)
9. Kasparas Šteinas tvirtina, kad apie 1640 Sackheime buvo “lietuvių krautuvės ir pirtis” (die Buden und ein Bad der Litauer). Gal pavyks sužinoti, ar iš šito kas buvo likę XIX a.?
10. Aikštė prie buv. lietuvių Šv. Elzbietos bažnyčios Sackheime, ją pavertus kalėjimu, XIX a. vadinosi Kalėjimo Aikšte (Arresthausplatz). Miesto planuose dar net po Antrojo Pasaulinio karo jos vietoje randame “Lietuvių Mokyklos Aikštę” (Litauer-Schulplatz) ir šalia jos trumpą gatvelę “Lietuvių Mokyklos Gatvę” (Lituaer Schulstrasse). Taigi, ir šalia lietuvių Šv. Elzbie-
Karaliaučiaus uosto sandėliai
tos bažnyčios seniau egzistavo lietuvių mokykla, kuri šitą vardą turėjo ilgesnį laiką, dar ir po bažnyčios uždarymo.
11. Paėjus toliau į rytus iš Sackheimo užeitume į didelę gatvę - kelią, kuris eina skersai iš šiaurės į pietus ir turėjo vardą “Lietuvių Pylimo Gatvė” (Litauer - Wall - Strasse). Ši gatvė XIX a. užbaigė miestą ir buvo sutvirtinta pylimu.
12. Lietuvių Pylimo gatvės gale, netoli jau Priegliaus, kai kuriuose tarpukario miesto planuose dar rasime pažymėta “Buv. Bastijonas Lietuva” (Ehem. Bastion Litauen). Šitie bastijonai, kokių aplink Karaliaučių yra keliolika, buvo statomi 1843-60 metais, ir apie 1889-90 metus buvo baigtas pylimo frontas tarp bastijono “Lietuva” ir bastijono “Prūsija” (plg. T. Ehrhardt, Die Geschichte der Festung Koenigsberg-Pr. 1257-1945. Ostdeutsche Beitraege Band XVII. Wuerzburg 1960, psl. 29).
13. Ten, kur Lietuvių Pylimo Gatvė pasiekia Prieglių 1570 m. buvo per upę pertiestas vad. “Lietuvių medis (Litauer Baum). Jį sudarė eilė storų rastų, kurie tarpusavyje surišti grandinėmis buvo pertraukti skersai upės. Laivininkai norėję įplaukti į miesto teritoriją būdavo prie tokios užtvaros sustabdomi ir tik užsimokėję muitą būdavo įleidžiami (užtvaroje prie kranto atidarius tarpą įplaukti). Iš kitos miesto pusės Prieglių uždarė toks pat vad. “Olandų medis” (Hollaender Baum). Reiškia, iš rytų pusės Priegliaus upe į uostą įplaukdavo daugiau lietuvių laivininkų, o iš jūros pusės — olandų laivų.
14. Karaliaučiaus uoste, vakarinėje miesto dalyje, yra rajonas, kur stovėjo dideli prekių sandėliai, minimi jau 1339 m. ir vokiečių vadinti “Lastadie” (iš lotynų “lastagium”). Javai, linai, silkės čia buvo tempiami į laivus ir į sandėlius stiprių nešikų. Kiekvienas sandėlis turėjo savo ženklą ir pagal jį vardą, pvz. Saulė, Erelis, Žirgas, Pelikanas, Jautis, Palmė, taip pat visokių įrašų vokiečių ar lotynų kalbomis. Vienas sandėlis prie Priegliaus, pagal Kasparą Šteiną, XVII a. turėjęs įrašą lietuvių kalba: “Dievus davve Dantės Dievus (duos) ir Dona”!
15. Haberbergą, miesto dalį netoli Priegliaus, bet dar toliau į vakarus, aprašydamas tas pats Kasparas Šteinas apie 1640 m. sako: “Ten
Didžiojo lituanisto prof. Liudviko Gedimino Rėzos antkapis Karaliaučiaus Kneiphofo kapinėse.
stovi daug javų sandėlių, keturi nauji su Kneiphofo herbu, su juodu lokiu, su lietuviškuoju Merkuru, su judančiu rutuliu”. Šitas “Lietuviškasis Merkuras” buvo tikriausiai kokia nors lietuvių ar prūsų mitologinė būtybė šitoje vietoje pavartota sandėlio ženklu.
16. Karaliaučiaus pilies vakariniame sparne, pagal Kasparą Šteiną, XVII a. pradžioje buvo arsenalas, kuriame galima buvo matyti ne tik visokių ginklų ir kitų dalykų, bet ir nutapytą paveikslą “Lietuvis su kuliamuoju vežimu”. Matomai, ten buvo atvaizduotas lietuvis valstietis su ūkio padargais.
17. Karaliaučiaus pilyje buvo patalpintas 1844 m. įst. “Prussia” muzėjus, turėjęs daug lietuviškų etnografijos objektų, pvz. lietuviškas roges, Įvairių moterų drabužių, krivulę (Litauischer Schulzenstock “kriwule”), kankles, akmenines bobas-stabakulius iš Ylavos apskr., krikš-tyklos akmenį iš Karvaičių kaimo užpustyto Kuršių Nerijoje, (kuriame buvo L. Rėza krikštytas), didelį rinkinį apie 1830-40 m. Eduardo Gisevijaus pieštų paveikslų iš Tilžės ir Ragainės apylinkių, vaizduojančių lietuvaites tautiniuose drabužiuose (Plg. Katalog des Prussia Muséums im Nordfluegel des koeniglichen Schlosses zu Koenigsberg i. Pr. III. Koenigsberg, i. Pr. 1900).
Karaliaučiaus lietuvių klebono kun. Jono Bretkūno “Postilės” titulinis lapas. Nuotrauka pagal egzempliorių Marburge.
Karaliaučiaus tvirtovės planas. Pylimų sankasos aplink miestą iš 1843-60 m. Dešinėje (rytinėje miesto dalyje) Sackheimas, kur buvo XVII -XVIII amž. lietuvių kolonija ir bastijonas “Lietuva”.
18. Brandenburgo gatvės pabaigoje Kneiphofo saloje 1785 įsteigtose katedros parapijos kapinėse buvo gražus paminklas — stelė pirmajam didžiam lituanistui prof. Liudvikui Gediminui Rėzai (mirė 1840.VIII.30 d.). Paminklas klasikinių formų, papuoštas akroteriju ir akantu; paminklo šonuose buvo iškalti svarbiausių Rėzos veikalų pavadinimai: “Biblia Tai esti wissas Szwentas Rasztas, Dainos, Donelaitis Jahreszeiten, Prutena”.
19. Untertragheimo gatvėje Nr. 51 buvo prof. Rėzos įsteigtas bendrabutis neturtingiems lietuvių studentams: Rhesianum.
20. 1820 m. įsisteigė universiteto studentų korporacija “Littuania”, kurios nariai save vadino “lietuviais”, bet iš narių sąrašų matyti, kad beveik visi nariai buvo vokiečiai iš Mažosios Lietuvos; lietuviškų pavardžių vos keletas. Tai reikia paaiškinti tuo, kad XIX a. universitetuose studijuodavo daugiausia tik pasiturinčių miestiečių, ar dvarininkų sūnūs, o tokie Mažojoje Lietuvoje buvo vokiečiai (plg. W. Passauer: Corpstafel der Littuania zu Koenigsberg, Koenigsberg i. Pr. 1935).
Išvados.XVI a. lietuvių buvo visose Karaliaučiaus miesto dalyse mažiausiai 10 procentų gyventojų. XVII-XVIII a. egzistavo lietuvių kolonija aplink Šv. Elzbietos bažnyčią Sackheimo užmiestyje (dabar miesto dalis), netoli Priegliaus. Lietuvių ten gyventa didesnio skaičiaus vienoje vietoje, nes prie bažnyčios buvo mokykla, buvo krautuvių, pirtis ir kt. XIX a. šita kolonija išnyko, bet liko jos pėdsakai gatvių ir kt. varduose. Sackheimo parapijos lietuviai buvo žemesnių socijalinių klasių žmonės, bet ne vien tik “lentų pjovėjai” ar įvairių ponų tarnai, bet ir uosto darbininkai, ir ypatingai laivininkai, kurie iš rytų pusės atplaukdavo vytinėmis ir prie Sack-
Bastijono “Lietuva” planas; 1860 metų stovis.
heimo tikrinimui būdavo sustabdomi prie vad. “Lietuvių medžio”. Šitie laivininkai Sackheime turėdavo ir pernakvoti; jų tarpe buvo ir katalikų iš Didžiosios Lietuvos. Prie lietuvių parapijos priklausė taip pat dalis lietuvių studentų, kurie nuo reformacijos pradžios buvo ruošiami Karaliaučiaus universitete pastoriais į Mažosios Lietuvos parapijas.
Lietuvių kalbos vientisinis plotas XVII a. prasidėjo maždaug 40 km į rytus nuo Karaliaučiaus ir nuo Deimenos ir Alnos upių, todėl Karaliaučiaus lietuvių kolonija turėjo užsienio lietuvių kolonijos pobūdį. Jos reikšmė buvo betgi pirmaeilė, jei prisiminsime, kad su Karaliaučiaus lietuvių parapijos atsiradimu susieta lietuvių religinės literatūros ir lituanistikos mokslo pradžia.
(Ši medžiaga surinkta 1963 m. iš gausios literatūros apie Mažąją Lietuvą, kuri išliko bibliotekose Marburge, Vokietijoje.)
