JONO BUDRIO NETEKUS
VACLOVAS ALKSNINIS
Rugsėjo 1 dieną netekome Jono Budrio. Kaip nereikia įrodinėti, kad granito kalnas yra augštas, tvirtas ir pastovus — tai savaime suprantama, taip lygiai lietuviui netenka įrodinėti, kad Jonas Budrys yra Lietuvos didvyris -herojus — tas yra savaime aišku. Jis yra toks didus, kad visos tautos matomas ir įvertinamas. Sakau yra,bet ne buvo,nes jis ir kūniškai miręs mums šviečia kaip žibintas, kaip keliavedė žvaigždė, rodanti kelią į tautos laisvę ir garbę. Jo talentas numatyti įvykius, daryti drąsius sprendimus, juos vykdyti su meile, ryžtu ir tikėjimu į siekiamą tikslą, liudija buvus jį tikruoju Vadu, rašytinu didžiąja raide. Šios savybės jį pastato greta pačių žymiųjų lietuvių, gimusių iš tautos visame jos garbingos ir tragiškos istorijos laikotarpyje. Toki vyrai net ir skaitlingoms tautoms tegimsta gal vienas per šimtmetį.
Jonas Budrys buvo naujosios Lietuvos riterio, be baimės ir dėmės, įsikūnijimas. Visą savo talentą, garbingai ir ištikimai, nesiblaškydamas ir nesilankstydamas, iki paskutinės gyvenimo minutės, jis aukojo Lietuvai. Apie jį buvo ir bus kuriamos legendos, kurios dabar ir ateity kaitins jaunųjų lietuvių širdis ir skatins juos sekti jo pavyzdžiu su pagarbiu susižavėjimu.
Dar taip nesenai jam būnant mūsų tarpe, mes jutome užuovėją už jo didžios asmenybės. Atrodė visad taip ir turėjo būti. Tik jo netekę, patiriame, kokią didelę spragą jis paliko tautos laisvės kovos baruose. O vienok, nepaisant skausmo ir praradimo didybės, mes likusieji laisvės kovos paskirtį turime tęsti dar su didesne įtampa. Žmonės į gyvenimą ateina ir iš jo išeina, bet tauta palieka amžina, kol ji kuria vertybes ir kovoja. Vincas Kudirka, numatydamas savo mirtį, parašė šiuos testamentinius žodžius: “Jeigu audra ištikus verstų stulpą vieną iš tų, kurie vrilaiko jūsų namo sieną, namas negrius ir iš baimės jūs neišlakstykit, tiktai, vieton ano stulpo, tąją pačią dieną, tuoj kitą statykit”.Šios kudirkinės mintys tinka ir šiam atvejui. Jono Budrio asmenyje netekome tikrai didžio stulpo, bet tautos namas negrius, nes velionis įkvėpė mums tiek jėgos ir pasitikėjimo, kad sujungtomis jėgomis, drauge pečiais surėmę, atlaikysime.
Jo atminimas teskatina kiekvieną dorą lietuvį kovai ir aukai dėl okupantų bolševikų kryžiuojamos tautos laisvės ir garbės idealų. Išsigimėliams gi — bolševiko okupanto pataikūnams — besidžiaugiantiems tautos rusinimu ir susinimu, tebūnie jis karšta žarija, deginanti išgamų sąžines iki pat jų niekingo gyvenimo pabaigos.
Skaudžiai išgyvendami didįjį praradimą, pagarbiai lenkiame galvas Jono Budrio atminimui. Tebūnie jam lengva Amerikos žemė, kol jo palaikai bus pargabenti į jiems deramą vietą — laisvos Lietuvos didvyrių panteoną.
Ramovės C. V-bos p-kas gen. S. Dirmantas atsisveikina su Klaipėdos krašto sukilėlių vyr. vadu, Lietuvos gen. kons. Jonu Budriu. Greta stovi gen. kons. dr. P. Daužvardis, J. Bačiūnas, LTB, p. Jasaitis, klaipėdiečių atstovas, kons. A. Simutis ir kt. Priekyje—velionio šeimos nariai.
PROF. GEN. S. DIRMANTO ŽODIS ATSISVEIKINANT SU GEN. KONS.
JONU BUDRIU
Savo ilgoje, daugiau kaip 45 metus užtrukusioje, tarnyboje atkurtai Lietuvos valstybei, šviesaus atminimo Jonas Budrys, ėjo daug įvairių pareigų. Bet jo veikla lietuviams, visų pirma, yra susijusi su mūsų pajūrio dalies, Vakarinės, ar kitaip, Maž. Lietuvos, vadinamo, Klaipėdos krašto, atvadavimu. Apie tai ir tarsiu keletą žodžių.
Tarp keliolikos lietuvių tautai likiminių vietovardžių — datų, greta Durbės, Rudavos, Saulės, Žalgirio, Pabaisko, Ūlos, Oršos, Smalensko ir daugelio kitų, o iš jaunesnių laikų greta Radviliškio, Panevėžio, Ukmergės, Dauguvos, Širvintų ir Giedraičių stovi ir Klaipėdos vardas.
Dabar jau ne paslaptis, kad Klaipėdos krašto sukilėlių pagrindiniu jėgos branduoliu buvo mūsų kariuomenės perrengti daliniai priešaky su mūsų lyg gvardija: Karo mokyklos dviem kariūnų kuopom. Buvau tada Karo mokyklos kadre, pasakytą faktą žinau ir liudiju. Tą patvirtina ir atakoje žuvęs Karo mokyklos kapitonas Noreika ir kariūnas Vincas Stašelis. O to viso sukilimo vyriausiuoju karo vadu buvo, kaip tik čia karste gulįs, a. a. velionis Jonas Budrys.
Jei jis tada nebūtų sugebėjęs laimėti, kad ir valstybiškai atsistačiusi, Lietuva būtų turėjusi be savo jūros uosto begaliniai skursti, priklausyti nuo latvių ir vargiai ūkiniai atsilaikytų. Jei tada, 1923 metais, 500 metų po Žalgirio laimėjimo, nebūtų pasisekę Klaipėdos atvaduoti — ir šią dieną Lietuva būtų be savo uosto, nes besotis rusas ją būtų įjungęs į pasisavintą, v., Kaliningrado sritį.
J. Budriui lemtingą kovą dėl mūsų jūros laimėjus, jo vardas atsistojo greta mūsų didžiųjų karo vadų ir nusipelnė tautos pagarbos.
Velionio santykiai su Lietuvių Veteranų Sąjunga Ramove buvo nuoširdūs nuo pat jos kūrimosi. Štai pora sakinių iš velionio mums prieš porą mėnesių rašyto paskutinio laiško: “Didžiai vertinu Ramovėnų prisiminimą ir sveikinimą mano 75 metų gimtadienio proga. Augštai vertinu Ramovės Sąjungą, jos tikslus ir darbus. Turiu respekto ir jos vadovybei, einančiai ne sroviniais, bet valstybingumo keliais”.
Liet. Veter. Sąjungos Ramovės vardu giliai lenkiu galvą prieš šį karstą. Nugalėtojau! Ilsėkis ramiai, kad ir svetimoje žemėje. Tauta ir jos kariai neužmirš Tavo istorijon įėjusio karo žygio ir kitų darbų.
