Kronika
ARKIVYSKUPO KAREVIČIAUS PAGERBIMAS
“Nors taip toli —už okeano,
Matau tave, Tėvyne mano” ...
M. Gustaitis
Nors beveik pusšimtis metų ir tūkstančiai mylių, kalnai bei okeanai, išlikusius kūrėjus - savanorius skiria nuo tų atmintinų vietų bei į-vykių, istorijos raidoje įvykusių mylimoje tėvynėje, jie neužmiršta jų, nė asmenų, turėjusių su jais santykių bendroje kovoje dėl tėvynės laisvės ir nepriklausomybės atkūrimo.
Šių metų kovo mėn. 1 dieną, čikagiečiai kūrėjai - savanoriai gražiai pagerbė arkivyskupo Pranciškaus Karevičiaus, LKSK Sąjungos garbės nario, šviesų atminimą. To didžiojo lietuvio veikla buvo glaudžiai susijusi su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu. 1919 m. gegužės 11 d. Kaune, Rotušės aikštėje, jis iškilmingai prisaikdino ir palaimino pirmuosius Lietuvos kariuomenės savanorius. Vėliau jis prisaikdino ir kitus Lietuvos kariuomenės pulkus, šventino pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos Karo mokyklą; 1934 m. birželio mėn. 23 d. dalyvavo iškilmėse pašventinant Nežinomojo Kareivio kapą, Karo muzėjaus sodelyje, Kaune. Be to, jis visada noriai ir džiugiai dalyvaudavo kariuomenės dalinių iškilmėse, bei kūrėjų - savanorių suvažiavimuose, kur tardavo savo prielankų, malonų, ganytojišką žodį.
Todėl, be pačių rengėjų, minėji-
1964, kovo mėn. 1 d. Čikagoje minint LKSK S-gos garbės narį, a.a. arkivyskupą Pranciškų Karevičių; Čikagos istorikų draugijos p-kas kun. K. A. Matulaitis skaito paskaitą apie arkivyskupo gyvenimą ir jo patriotinę - lietuvišką veiklą.
me — pagerbime dalyvavo daug čikagiečių, kurių pirmose eilėse buvo Lietuvos generalinis konsulas dr. P. Daužvardis, vyskupas V. Brizgys, generolai, pulkininkai, daug kitų laipsnių karininkų; ramovėnai, kunigai, šauliai ir kiti vyrai bei moterys pripildė salę.
Kūrėjų - savanorių skyriaus pirmininkas J. Tamulis, atidarydamas tą retą gražų susirinkimą — posėdi, tarė trumpą žodį ir vadovavo minėjimui. Su atitinkamomis apeigomis salėn buvo įnešta kūrėjų - savanorių, ramovėnų ir šaulių organizacijų vėliavos, kurios išsirikiavo už prezidiumo stalo, ties kuriuo, ant sienos, tarp JAV vėliavos ir Lietuvos Trispalvės, po kryžiumi, kabojo gedulo kaspinu aprištas arkivyskupo Karevičiaus portretas. Kūrėjų - savanorių vėliava, kurioje aiškiai spindėjo gražus įrašas: “Dieve padėk— Tėvynę ginam”, stovėjo viduryje, tarp kitų org. vėliavų.
Po prasmingos kunigo Pr. Garšvos invokacijos, labai gražią, jautrią ir giliai prasmingą kalbą pasakė Lietuvos generalinis konsulas dr. P. Daužvardis. Kūrėjus - savanorius jis pavadino idealistais, kurie ne dėl kokių ten medžiaginių interesę, karjeros ar ordenų, o iš didžios idėjos ant Tėvynės laisvės aukuro sudėjo brangiausią savo auką — gyvybę ir sveikatą. Jaunajai mūsų kartai, o ypač kūrėjų - savanorių palikuonims (kurių nemaža juk yra) linkėjo pasekti tuo pavyzdžiu ir gyventi jų idealais.
Keliais brandžiais sakiniais dr. P. Daužvardis arkv. Karevičių vaizdžiai apibūdino, kaip didį lietuvį ir garbingą, savo pareigoms atsidavusį ganytoją, kuris nebodamas net Vatikano sluoksnių spaudimo, lenkams, kurių valdomoje vyskupijoje anuo metu nemaža buvo, ir kurie atkakliai reikalavo ir bažnyčioje tęsti iki tol besireiškusį lenkiškumą, nepataikavo. Pirmoje vietoje visur statė lietuvybę, lietuvių kalbą, gynė lietuvių reikalus. 1915-18 metais, kai vokiečių okupacinė valdžia Lietuvoje, numanydama arkivyskupo didelį autoritetą tautoje, bandė jį paveikti paklusti jų norams ir reikalams, jis atsakė: “Galite mane ištremti, galite nužudyti, bet priversti mane elgtis prieš mano sąžinę, prieš savo tautą —negalite”. Jis buvo kietas šaunus žemaitis, gimęs Giršinuose, Mosėdžio valsčiuje.
A. Gintneris, žurnalistų sąjungos pirmininkas, sveikino savanorius savo, žurnalistų ir šaulių sąjungos vardu, pasakydamas trumpą, drūtą žodį, pasigrožėjo kūrėjų - savanorių gražiu mostu — paminėti tą didį lietuvį. Jo šviesiam atminimui pagerbti, turėtų būti išleista speciali monografija. Birutininkės negalėdamos asmeniniai dalyvauti, savo sveikinimus ir linkėjimus atsiuntė raštu.
Įdomią ir turiningą paskaitą apie arkv. Karevičių skaitė istorikų draugijos pirmininkas kun. K. A. Matulaitis. Jis pabrėžė, jog kūrėjų - sa-
Lietuvos Vyčių salėje, susirinkę kūrėjai - savanoriai paminėti arkivyskupą Pr. Karevičių. Pirmoje eilėje iš k. į d. matome: Lietuvosgeneralinį konsulą dr. P.Daužvardį, vyskupą Vincentą Brizgi, generolą M. Rėklaitį, plk. P. Genį; toliau matome gen. K. Musteikį, kanauninką V. Zakarauską, ir kt.
vanorių sąjungos garbės narys, arkv. Pr. Karevičius, 12 metų valdė milijoninę Žemaičių vyskupiją. Nuo pat ingreso į Kauno katedrą, vyskupijos viršūnėse įvyko didis persilaužimas į lietuvišką orientaciją: lietuvių kalba įgijo piliečio teises ne tik vyskupo rūmuose, bet ir katedroje, seminarijoje, viešuose kunigų susirinkimuose ir parapijose. Nors a. a. Ganytoją neapkentė ir nuolat skundė Apaštališkajam sostui vietiniai lenkai, “obyvateliai” ir arkv. Karevičiui reikėjo pačiam šventajam Tėvui aiškintis, bet jis nepaisė tų visų kliūčių, o visa savo širdimi ir arkivyskupo ganytojiška galia, rėmė lietuvybę ir laimėjo. Bažnyčią jis priartino prie lietuvių tikinčiųjų, lenkų kalbą bažnyčioje pastatė į jai tinkamą vietą ir lenkuojančius kunigus įsąmonino; jis sutapo su tauta. Papasakojęs garbingojo arkivyskupo I Pasaulinio karo meto odisėją po pasaulį, vėliau jo vizitą pas to meto vokiečių galiūnus, feldmaršalus Hindenburgą ir Liudendorfą ir kt., Lietuvos nepriklausomybės bylos reikalu, apie jo gyvą lietuviškumą, uolų ir nuoširdų tikėjimą, didį išsimokslinimą, pavadino jį Dievo žmogumi (Homo Dei), kaip jis dar gyvas tebebuvo vadinamas bažnytinės hierarchijos sluoksniuose.
Po oficialios minėjimo dalies, Lietuvos Vyčių choras, pagerbus žuvusius ir išlydėjus vėliavas, muziko Fausto Strolios vadovaujamas, puikiai padainavo keletą liaudies dainelių. Grakšti aktorė Birutė Briedienė įspūdingai padeklamavo “Per pasaulį keliauja žmogus” (B. Brazdžionio). Gražiai solo padainavo jauna, daili solistė E. Zapolienė. Pianu akomponavo jaunas pianistas Mykolas Drunga.
Labai gražiai pasirodęs choras, dirigentas, solistė, deklamatorė ir jaunasis pianistas kūrėjų - savanorių skyr. p-ko J. Tamulio buvo apdovanoti gėlėmis. Minėjimo dalyviai paskaitininkui ir kt. programos dalyviams dėkodami nuoširdžiai plojo. Visuomenė dėkinga kūrėjams - savanoriams už tokią retai pasitaikančią, puikiai organizuotą ir labai tvarkingai pravestą, giliai prasmingą ir patriotinę akademiją.
Kalpas Uoginius
Gen. Kazio Tallat-Kelpšos 70 metų amžiaus sukakties minėjimas įvyko sausio 19 d. Clevelande. Viduryje sėdi jubiliatas, jo dešinėje sėdi ponia Janina Tallat-Kelpšienė, jo kairėje—sūnus Algis Tallat-Kelpša, JAV kapitono uniformoje.
A. A.
Majoras STASYS BALTRIMAS
O miela mano tėvų žeme!
Tu nepasiekiama šiandie ...
Į tave plaukia mano mintys
Ir taria tau — “Sudie, sudie!”...
(Iš a. a. S. Baltrimo kūrybos)
Š. m. balandžio 13 dieną, po ilgis ir skausmingos vėžio ligos, Čikagoje mirė buvęs Lietuvos kariuomenės majoras a. a. Stasys Baltrimas
Gimęs buvo 1889 m. gruodžio 13 dieną Telšių apskr., Žarėnų valsč., Vismaldų kaime. Norėdamas būti nau dingas savo kraštui, pasirenka mokytojo profesiją, tačiau I-jo Pasaulinio karo audra jį, kaip ir daugelį kitų mūsų tautiečių, nubloškia į Rusiją. 1916 metais jis baigia čugujevo karo mokyklą. Prasidėjus Rusijoje revoliucijai, jis, būdamas tolimoje Užkaukazėje, ryžtasi grįžti į Lietuvą. Po įvairių rizikingų nuotykių jam pagaliau pasiseka sugrįžti. O jau 1921 m. rugsėjo mėn. 5 dieną jis skiriamas į 7-jį pėst. pulką 6 kuopos jaun. karininku. 1923 m. pakeltas į vyr. leitenanto laipsnį. 1926 m. pakeltas į kapitono laipsnį. 1928 m. lapkričio mėn. 28 d. baigia Augštųjų Karininkų Kursų VlI-ją laidą. 1929 m. birželio 1 d. perkeliamas į 8-jį pėst. pulką ir tuoj skiriamas mokomosios kuopos vadu. 1934 m. pakeltas į majoro laipsnį ir netrukus skiriamas 3-čios Ats. pėst. kuopos vadu Macikuose (prie Šilutės). 1935 m. perkeliamas į 6-jį pėst. pulką Klaipėdoje ir skiriamas I-jo bataliono vadu. 1940 m. birželio mėn. skiriamas Kretingos apskrities komendantu, kur išbuvo iki Lietuvos kariuomenės likvidavimo. 1940 m. gruodžio mėn. paleistas į atsargą, apsigyvena Palangoje, kur bolševikus išvijus, trumpai buvo Palangos burmistru, o vėliau, ligi išvykimo iš Lietuvos 1944 metais, mokytojavo Palangos pradžios mokykloje.
J. A. V.-se visą laiką gyveno Čikagoje, įsijungdamas į Liet. Veteranų S-gos “Ramovę” ir Lietuvių Bendruomenę. Po sunkaus darbo išėjo į pensiją, leido laiką labai kūrybingai. Dar Lietuvoje gyvendamas mėgdavo laisvalaikį leisti tapydamas gražius Lietuvos gamtovaizdžius, tad dabar, laiko pakankamai turėdamas, tikrai daug jų nutapė ir nemažai išdovanojo savo bičiuliams. Kitas jo pomėgis — poezija, persunkta gilia tėvynės bei gimtinės meile. Dar trečią pomėgį A. A. Baltrimas turėjo ir juo jis tikrai galėjo didžiuotis: kiekvieną vasarą jo namelis skendo gražiausiose gėlėse. Ne be reikalo jį kaimynai vadindavo “Mr. Flower”...
Niekad savo gyvenime rimčiau nesirgęs, velionis praeitą vasarą turėjo būti operuotas, tačiau po pusmečio vėl reikėjo grįžti ligoninėn, iš kur jau daugiau į namus negrįžo.
Giliam liūdesy liko velionio žmona Magdalena, gim. Ašmytė, brolis Lietuvoje ir didelis būrys bičiulių, kurių daugiau negu šimtas palydėjo jį į amžinojo poilsio vietą — šv. Kazimiero kapines. Prie kapo trumpą atsisveikinimo žodį tarė buvęs velionio pulko vadas plk. Genys.
Kas tik pažinojome a. a. mjr. Baltrimą, prisimename jį kaip darbštų, tvarkingą, sumanų ir drausmingą vadą, giliai susipratusį lietuvį ir kilnų dorą asmenį.
Už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Kryžiaus II rūšies 3-jo laipsnio ordenu ir Vytauto Didžiojo 5-jo laipsnio ordenu.
Viktoras Lesniauskas
Mirė kūrėjas - savanoris PRANAS JAZDAUSKAS
Kilęs iš ūkininkų šeimos Užvenčio valsč., 1919 metais savanoriu įstojo į Vilniaus batalioną, kurio vadu tuo metu buvo karininkas K. Škirpa (dabar gen. št. plk.). Dalyvavo bataliono kovose su Lietuvos priešais. Tėvynės meilės neprarado ir svetimame krašte. Rochestery begyvendamas buvo Lietuvių Fondo nariu ir dosniai aukodavo Vasario 16 minėjimų progomis Tėvynės Laisvinimo reikalams.
Po trumpos širdies ligos Jazdauskas mirė kovo 29 d., Velykų rytą,būdamas 64 metų amžiaus. Palaidotas buvo kovo 31 d. Iš šv. Jurgio bažnyčios į kapines velionį palydėjo būrelis savanorių, karių ir artimųjų. Kapinėse maldą, atkalbėjo misionierius pranciškonas kun. L. Vėželis, atsisveikinimo žodį tarė kur. - svan. plk. R. Liormanas. Liūdna darosi, kai kūrėjų - savanorių eilės retėja.
Bernardas Kisielius, Juozo ir Viktorijos Kisielių sūnus jau pusė metų kaip tarnauja Amerikos kariuomenėje III armijos štabe, Georgijoje. Bernardas yra Tarptautinių Prekybos Mašinų (IBM) specialistas.
R. L.
KŪRĖJAI - SAVANORIAI ROCHESTERYJE, N. Y.
Kaip ir kai kuriose kitose vietovėse, taip ir Rochesteryje. turime anų Laisvės kovų laikų, 1918-1919 metų, kūrėjų - savanorių. Atvyko jie čia taip, kaip ir kiti mū:ų tautiečiai, tremtiniai - pabėgėliai, po Antrojo Pasaulinio karo. Šiuo metu čia gyvena šie kūrėjai - savanoriai: Arlauskas Zigmas, Druseikis Petras, Liormanas Raimundas, Petkevičius Edvardas, Pinkevičius Juozas, Sko-robogatas Romualdas ir Skruzdys An tanas (Jazdauskas Pranas mirė š.m. kovo 29 d.).
Vieni iš jų dar ir dabar dirba įvairiose įmonėse, kiti jau išėję į pensiją, bet savanoriškas ūpas dar gyvas. Jie dar aktyviai dalyvauja įvairiose organizacijose, parengimuose, o pora savanorių (Arlauskas ir Skoro-bogatas), nepasiduodami jaunesniems, net bendruomenės chore dalyvauja.
R. L.
PREZIDENTO A. SMETONOS MINĖJIMAS NEWARKE, N.J.
Balandžio 5 d. New Jersey Ramovėm} valdybos rūpesčiu buvo surengta pirmojo Lietuvos prez. Antano Smetonos, 20 metų mirties sukakties paminėjimas.
10:30 vai. šv. Trejybės lietuvių bažnyčioje kun. P. Totoraitis atlaikė šv. mišias, giedojo muz. Bagdanavičiaus vadovaujamas choras. Pamaldoms užsibaigus buvo sugiedotas Lietuvos Himnas.
Po pamaldų parapijos salėje įvyko iškilmingas minėjimas, kurį atidarė ramovėnų pirm. S. Kontrimas, pakviesdamas A. Rugį minėjimui vadovauti.
Susikaupimo minute buvo pagerbtas velionis A. Smetona. Po šio buvo pristatytas paskaitininkas prof. dr. Br. Nemickas. Paskaitininkas 40 min. laikotarpyje palietė A. Smetonos kultūrinę ir politinę veiklą nuo jo jaunystės dienų. Kruopščiai parengtoj paskaitoj ilgėliaus stabtelėjo apie pirmosios vokiečių okupacijos laikotarpio A. Smetonos veiklą, užgriebiant ir išryškinant Lietuvių Tarybos darbo sunkumus, pabrėžiant velionies didelį darbą Lietuvai nepriklausomybę atgaunant.
Minėjimo vadovo buvo pakviesti kpt. V. Tiknys ir p. Ambraziejienė, kurie būdami Kybartuose su A. Smetona ir jo artimaisiais praleido sienos perėjimo paskutines valandas. Šie jų nupasakoti atsiminimai daugeliui dalyvių nebuvo žinomi. Jie tai buvo tikrai įdomūs.
Po iškilmingo minėjimo, gaususbūrys susirinkusiųjų (apie 150), rengėjų buvo pavaišinti pietumis ir alučiu. Pietų metu maloniai pasišnekučiuota ir pagyventa prisiminimais.
Šio minėjimo parengimui didelių pastangų įdėjo v-bos pirm. S. Kontrimas, V. Kiaunė, bet už visus daugiausiai V. Tiknys, kurio rūpesčiu buvo sutraukta gražus būrys dalyvių, ir puikiai parengė nebrangius pietus. Pietų parengimo vyriausia šeimininkė buvo p. Tiknienė, ją visi sveikino.
Svečių buvo ir iš toliau. (ar)
“DIDŽIOJI MŪRO SIENA”
“Kinietiškoji mūro siena” pasidarė vėl aktuali 1961 m. rugsėjo mėn., kai Rytų Vokietijos komunistinė vyriausybė (Chruščiovui įsakius) ant Rytų - Vakarų sienos Berlyne pradėjo statyti mūro sieną. Be kiniečių mūro sienos, senovėje turėjome Europoje, tiksliau D. Britanijoje, “Had-riano mūro sieną”, kuri buvo pastatyta 122 metais po Kristaus gimimo, Romos imperatoriui Hadrianui įsakius. Ta mūro siena (tarp Newcastle ir Carlisle) privalėjo apsaugoti Romos legionierius nuo barbarų škotų užpuolimų.
Kiniečių mūro siena buvo pastatyta apie 2,200 m. prieš Kristų. Tame laikotarpyje kiniečiai buvo pasidalinę į daugybę karalijų, o Kinijos karalystėje (dabar šiaurės vakarų Kinija) gyveno karalius Cheng ir jo ambicingasis majordomas Li Ssu. Karaliai ir kunigaikščiai tarpusavy vedė nepertraukiamas kovas. Cheng ir Ssu visas tas karalijas pradėjo vieną po kitos pavergti, vartodami beatodairiškas priemones — prievartavimus, žudymus, nesigailėjo galvų nei karalių, nei kunigaikčių. Didžiausius Kinijos plotus užvaldę, padalino į 36 provincijas, kurias valdė paskirtieji valdininkai, mandarinais vadinami.
Legenda sako, kad Cheng (istorijoje žinomas imperatoriaus Szih Huang Ti vardu) įsakė pastatyti 270 rūmų, sujungtų tarpusavy dengtais koridoriais, išsitęsusiais 70 mylių. Tikrų žinių nėra, ar jis įsakė pastatyti “Didžiąją kinų mūro sieną”, ar jo įpėdinis, kuris bijojo barbarų mongolų užpuolimų. “Didžioji siena” buvo pastatyta per 12 metų. Tam tikslui dirbo šimtai tūkstančių vergų (kaip dabar Sov. Sąjungoje). Tūkstančiai darbininkų mirė iš nuovargio, visokių nelaimingų atsitikimų, o, svarbiausia, nuo ligų. Nežiūrint į aukas, siena buvo pastatyta. Ji vadinasi “Didžioji kinų siena” ir eina per dykumas, kalnus, tęsiasi 2,150 mylių. Vidutinis sienos augštis yra 22 pėdos, o plotis leidžia išsirikiavusiems mūro sienos viršuje žygiuoti 8 žmonėms.
Kaip žinoma, jokia gigantiška statyba “Kinų sienai” dar prilygti negali.
K. M. Juozas Šarūnas
KUKLUS SUMANYTOJO IR VYKDYTOJO PAGERBIMAS
Jau keli metai praėjo po Paminklo Žuvu-siems atidengimo Čikagoje. L V S RAMOVĖS Centro Valdyba per tą laiką įsitikino, kad šio paminklo sumanytojų ir statytojų mintys ir intencija, žuvusių dėl tautos laisvės pagerbimu patriotiniai auklėti mūsų jaunimą ir duoti visuomenei patogias apystovas viešai reikšti Tėvynės meilę ir valstybingumo supratimą, buvo vertingos ir paminklas, bei jo rami aplinka tam visai tinka. Todėl, matydama atlikto reikšmingo darbo didelę sėkmę ir visuomenės įvertinimą, RAMOVĖS C. Valdyba nutarė nors kukliai pagerbti šio paminklo sumanytoją ir tvirtą įvykdymo rėmėją. Tas ir buvo padaryta įteikiant RAMOVĖS nario ženklelį ir šio turinio adresą:
Pagerbimo dalyviai: iš k.: J. Gaižutis, St. Dirmantas, M. Rėklaitis, kun. Br. Krištanavičius, S.J., VI. Mieželis, K. Dabulis-Dabulevičius, K. Oželis.
Didžiai Gerbiamajam
Kunigui BRONIUI KRIŠTANAV1ČIUI, S.J.
Jūsų karšta Tėvynės meilė jau atmintinais 1919 metais pavasarį Jus skatino lydėti pirmuosius Lietuvos kariuomenės savanorius atgimstančią valstybę ginti. Mes pagarbiai įvertiname Jūsų gilų supratimą ginkluotų jėgų reikšmės valstybės apsaugai. Jūsų visada reiškiama pagarba Lietuvos gynėjams, Jūsų ypatingas dėkingumas žuvusiems dėl Lietuvos laisvės, kad likę gyvi— laisvai gyventų, jau visa tai tampriai surišo Jūsų kilnų asmenį su Lietuvos buvusiais kariais susispietusiais Lietuvių Veteranų Sąjungoje Ramovė. O būnant Tėviį Jėzuitų provincijos Vyresniuoju, kai vykdėt Vienuolyno, Koplyčios ir Jaunimo Centro didžiųjų, statybų, darbus, — Jūs sudarėt sąlygą, kad šio plačiojo krašto lietuviškai išeivijai nuolat būtų primenama: “tas nevertas laisvės, kas negina jos.”
Ne kieno kito, o Tamstos apgalvota iniciatyva ir bendromis pastangomis Tėvų Jėzuitų aikštėje iškilo ŽUVUSIEMS DĖL LIETUVOS LAISVĖS, kad ir kuklus, bet prasmingas paminklas.
Lietuvių Veteranų Sąjunga Ramovė, atsidėkodama Tamstai, Didžiai Gerbiamas Kunige -Patriote, už nuoširdų gerbimą Lietuvos gynėjo— KARIO, ar tai būtų savanoris, ar partizanas, ar pogrindžio kovotojas - kankinys, — nutarė įteikti Jums, Kunige Krištanavičiau, ramovėnų nario ženklelį ir šį raštą, kaip simbolį mūsų Jums reiškiamos pagarbos ir padėkos.
R amo v ė n ai
Paminklo Statybos Komiteto Pirmininkas (M. Rėklaitis)
L.V.S. RAMOVĖ Centro Valdyba
(St. Dirmantas, J. Gaižutis, Kar. Dabulevičius,
Vl. Mieželis, K. Oželis)
LF narig metinis susirinkimas. Iš k. I eilėje: A. Rėklaitis, dr. A. Razma, A. Kazickienė, dr. S. Budrys, T. Blinstrubas ir dr. VI. Šimaitis. V. Noreikos nuotr.
LIETUVIŲ NARIŲ FONDO SUSIRINKIMAS
Lietuvių Fondo narių metinis susirinkimas, įvykęs š. m. gegužės 16 d., praėjo ryžto, darbo ir geros nuotaikos ženkle.
Fondo pagrindinis kapitalas susirinkimo metu siekė virš 140,000 dol. Iki š. m. galo tikimasi surinkti iki 200,000 dol. sumos, o iki sekančių metų fondo narių metinio susirinkimo numatoma fondo kapitalą pakelti iki 300,000 dol.
Trečdalis LF Tarybos narių baigė savo vienerių metų kadenciją. Jų vieton tarybos sudėtin išrinkti: dr. Juozas Kazickas, Aldona Mažeikienė, dr. Kazys Ambrozaitis, inž. Vikt. Naudžius ir agr. Antanas šantaras.
Dr. J. Kazickas iki šio susirinkimo buvo fondui paaukojęs 10,000 dol.
Jis susirinkimo metu, kalbėdamas fondo reikalu, savo įnašą pakėlė dar 5,000 dol. Tai dr. Kazicko ir ponios A. Kazickienės 5 vaikų auka Lietuvių Fondui, t. y. kiekvieno vaiko vardu fondan įnešta po 1,000 dol.
Poniai ir dr. J. Kazickui už tokią gausią LF auką susirinkimas išreiškė širdingą padėką, sukeldamas entuziastiškas ovacijas.
A. Rėklaitis
7 p. žemaičių Kunig. Butegeidžio p. metinė šventė 1927 m. Klaipėdoje. I eilėje iš k.: E. Simonaitis, plk. P. Plechavičius, gen. V. Nagevičius, žemės ūkio min. J. Aleksa, vidaus reik. min. plk. I. Musteikis, prez. A. Smetona, 7 p.p. vadas plk. Genys, gen. S. Žukauskas, E. Galvanauskas, gen. VINCAS GRIGALIŪNAS-GLOVACKIS, Klaipėdos komendantas plk. R. Liormanas, gen. Adamkavičius, Klaipėdos krašto gubernat. J. Budrys, kpt. P. Jurgėla, pasienio policijos rajono viršininkas Goštautas.
A. A. GENEROLAS VINCAS GRIGALIŪNAS -GLOVACKIS
Laikraštis “Draugas” š. m. gegužės 23 d. pranešė, kad gegužės 18 d.Kolumbijoje mirė generolas Vincas Grigaliūnas - Glovackis, pasižymėjęs karininkas ir pulko vadas Lietuvoje 1918 - 1920 m. kovų dėl Lietuvos Laisvės laikais. Tuo laiku Lietuvoje apie jį buvo daug kalbama ir rašoma, susidarė net mitai — legendos; vieni jį gyrė, kiti peikė. Tačiau niekas negali užginčyti, kad velioniui netrūko energijos ar gerų norų Lietuvai tarnauti.
Velionis gimė 1885 m. rugpjūčio 9 d. Jiezne, Trakų apskrityje. Augo ir mokėsi Jiezne, vėliau Balstogėje. Išlaikęs 4 klasių egzaminus, stojo į Vilniaus karo mokyklą. Baigęs mokyklą, buvo paskirtas tarnauti Turkestanan. Tarnaudamas rusų kariuomenėje įgijo gan didelį karinį patyrimą, ypač karo administracijos — tarnybų srityje. Per I Pasaulinį karą dalyvavo kovose su vokiečiais ir buvo sužeistas.
Į Lietuvą jis sugrįžo 1918 m. spalių mėnesyje. Parvyko iš Poltavos ir apsistojo Vilniuje drauge su savo šeima. Apie lietuvių tautos reikalus buvo jau susipažinęs Poltavoje, tad sugrįžęs, be raginimo, savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę ir tuoj pat lapkričio 1 d. buvo paskirtas 1 pėst. pulko vadu. Buvo sunkus uždavinys organizuoti pėstininkų pulką nieko negavus ir nesant vilties, kad ką nors gaus. Tačiau V. Grigaliūnas-Glovackis nenusiminė, nesiskundė skurdžiomis sąlygomis, bet energingai ėmėsi darbo pats viskuo apsirūpinti. Jis priėmė pirmuosius savanorius, atvykusius į Vilnių, pasistengė juos patalpinti, pamaitinti ir apginkluoti. Gaudamas pinigų iš Tarybos kasos, supirkinėjo nuo vokiečių ginklus ir kitą karinę medžiagą. Pats asmeniškai visur vaikščiojo ir savo valdinius vaikė po Vilniaus miestą, kad tik daugiau įsigytų karo reikmenų, ypatingai ginklų. Nors ir kukli buvo pradžia, visgi pavyko pirmuosius savanorius apginkluoti. Jo aktyvumas tapo pastebėtas ir 1918 m. gruodžio mėn. lietuviškoji spauda paminėjo karininko V. Grigaliūno - Glovackio vardą, kaip kandidato krašto apsaugos ministerio postui. Tačiau aplinkybės pasikeitė ir ministeriu būti jam neteko. 1 pėst. pulkas buvo perkeltas į Alytų ir jo vadu buvo paskirtas karininkas Galvydis - Bykauskas. Karininkas V. Grigaliūnas-Glovackis tada buvo paskirtas 2 pėst. pulko vadu. Jam buvo įsakyta vykti į Kauną ir organizuoti pulką.
Kaunan jis persikėlė 1918 m. gruodžio 29 dieną. Drauge su pulko vadu į Kauną atvyko 2 karininkai, 1 karo valdininkas ir 2 kareiviai, viso 6 asmenys. Ne daug kas tikėjo, kad pulkas per trumpą laiką sudarys rimtą jėgą. Tačiau V. Grigaliūnas-Glovackis pasireiškė kaip gabus organizatorius. Trumpą laiką prastovėjęs Kauno mieste, 1919 m. sausio 11 d. jis su pulku persikėlė į A. Panemunės kareivines. Ten buvo erdviau, daugiau vietos savanoriams, kurie ne tik dešimtimis, bet kai kurią dieną šimtais atvykdavo į pulką. Pasisekimas buvo didelis.
Tik atvykęs į Kaimą, karininkas V. Grigaliūnas - Glovackis tuoj susirišo su jaunimo organizacijomis: moksleiviais ateitininkais ir pavasarininkais. Iš stojusių savanoriais į pulką moksleivių V. Grigaliūnas -Glovackis parinkdavo apsukresnius, judresnius, iš jų sudarydavo būrelius ir siųsdavo į apylinkes, daugiausiai į Suvalkiją, savanorių verbuoti ir gabenti į pulką. Verbuotojus pats asmeniškai instruktuodavo ir skirdavo viršininkus. Parinkdavo labai vykusiai. Vienas iš tokių būrelio viršininkų buvo moksleivis Jurgis Balkūnas, pasižymėjęs dideliu apsukrumu ir energija. Jis atgabeno daugiausia savanorių į 2 pėst. pulką. Savanorius rinko Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių apskrityse, siekdavo Jurbarką ir Jonavos apylinkes. Suv. Kalvarijos, Seinų ir Alytaus apylinkių nebeliesdavo, nes ten savanorius verbuodavo 1 pėst. pulkas.
Nors V. Gr.-Glovackis gan ilgą laiką nebuvo Lietuvoje, berods nuo 1909 m., ir tik retkarčiais karo metu tekdavo jam pravažiuoti per Lietuvą, tačiau gyventojų nuotaikas labai gerai pažinojo ir įvertindavo. Į pulką atvykdavo A. Panemunės parapijiečių delegacijos, iš Suvalkijos, nuo Marijampolės, Vilkaviškio ir šakių, atvykdavo ūkininkai ir atveždavo pulkui dovanų: maisto ir skalbinių. V. Gr.-Glovackis visuomet maloniai priimdavo delegacijas, ūkininkus, su jais kalbėdavosi ir dėkodavo už teikiamą paramą.
Stojęs į kariuomenę savanoris, 1919 m. pradžioje, gaudavo: kepurę, tautinių spalvų trikampį prisisiūti ant rankovės, diržą, šovinyną ir šautuvą. Algos mokėdavo 100 markių (auksinų) mėnesiui. Karininkai ir kareiviai dėvėjo nuosavus rūbus. Kepures karininkai siūdinosi privačiai, gražesnes negu kareiviškos. Pamenu tokį atsitikimą: vienas kareivis - savanoris, vos tik atėjo į pulką ir įstojęs savanoriu, tuoj pulko vado paprašė rūbų. Pulko vadas kar. V. Gr.-Glovackis tuoj nuėmė nuo savo galvos kareivišką kepurę, uždėjo ant savanorio galvos ir tarė:
— Viską, ką turėjau, atidaviau, kai turėsiu daugiau, irgi duosiu.
Kareivis susijaudino ir truputį patylėjęs pasakė:
— Aš nebeimsiu algos, pirkite man ir kitiems rūbus. — Tuo pasikalbėjimas ir baigėsi.
Savanorius verbuoti V. Gr.-Glovackiui sekėsi, šioje srityje jie pasireiškė dideliais administraciniais bei organizaciniais gabumais. Viso jis surinko daugiau kaip 3000 savanorių. 1919 m. sausio mėn. pabaigoje jis turėjo apie 2000 savanorių. Toks staigus savanorių padidėjimas paskatino V. Gr.-Glovackį tolesniems planams. Jis sumanė savą pulką perorganizuoti į diviziją; kadangi trūko karininkų, tai moksleivius intensyviai mokė ir ruošėsi pakelti karininkais. Visa tai atlikti jis norėjo ne kelių mėnesių, bet kelių savaičių bėgyje. Į didžius tuometinius medžiaginius trūkumus, kad nėra rūbų, nėra transporto priemonių, blogi ir nevienodi ginklai, V. Gr.-Glovackis mažai kreipė dėmesio. Atsakydavo trumpai: “Nugalėsime priešą ir gausime”, šių savo sumanymų V. Gr.-Glovackis neslėpė nuo vyriausybės. Jis asmeniškai kelis kartus vyko į Krašto Apsaugos ministeriją ir ten vis įtikinėjo “greičiau veikti”. Į krašto apsaugos ministerio pareiškimus: “kad reikia truputį palaukti, kol gausime ginklų ir rūbų ir kad vyriausybė ruošiasi tai padaryti”, V. Gr.-Glovackis nekreipė dėmesio. Jis nesutiko laukti ne tik kelių savaičių, bet ir keletas dienų. Vasario mėnesį paskyrė karo komendantus Marijampolės, Vilkaviškio ir, berods, Šakių apskritims ir ten paskelbė karo stovį. Tokiu būdu jis įsikišo į vyriausybės administracinius reikalus, tad suėjo į konfliktą su vyriausybe. Vyriausybė ėmė ir pašalino V. Gr.-Glovackį iš pulko vado pareigų. Kovo mėn. pradžioje V. Gr.-Glovackis, jau buvo pakeitęs savo nuomonę. Jis pamatė, kad vyriausybė, gavusi ginklų, rūbų ir kitokių karinių reikmenų, plačiau vykdė kariuomenės organizacijos darbus, negu kad jis buvo planavęs. Tad nusileido ir tylėjo. Būtų buvęs vėl grąžintas į pulką, arba gavęs kitą paskyrimą, tačiau tuo metu pakurstyti pulko kareiviai, iš A. Panemunės kareivinių atvyko į Kauną, pasiėmė karininką V. Gr.-Glovackį ir parsigabeno jį pulkui vadovauti. Krašto apsaugos ministeris kar. M. Velykis, nenorėdamas, kad konfliktas išplistų, nusileido, bet įspėjo V. Gr.-Glovackį būti klusniu ir tvarkingu. Karininkas V. Gr.-Glovackis prižadėjo, ir taip viskas susitvarkė.
1919 m. gegužės mėn. 2 pėst. pulkas, ne visas iš karto, bet batalionais išvyko į frontą. Karininkas V. Gr.-Glovackis atvyko į frontą, kai Panevėžio miestas buvo jau užimtas. Jis vadovavo 2 pėstininkų pulkui kovose su bolševikais ir bermontininkais. 1920 m. balandžio mėn. buvo atleistas iš 2 pėst. pulko vado pareigų ir paskirtas į Vyriausiąjį štabą. 1920 m. rugpjūčio mėn. buvo paskirtas II divizijos vadu. Vadovavo lietuvių kautynėms su lenkais Augustavo miškuose ir prie Seinų. Karo lauke kar. V. Gr.-Glovackis nepasireiškė tokiais gabumais, kaip kad savo tarnybos pradžioje, organizuojant pulką. Neturėjo laimės, karo lauke nesugebėdavo manevruoti. Kol buvo 2 pėst pulko vadu, turėjo savo padėjėją karininką J. Laurinaitį, kuris buvo pranašesnis šioje srityje, t. y. sugebėdavo manevruoti karo lauke, tačiau V. Gr.-Glovackis nevisuomet jo patarimų paisydavo. Kare su lenkais 1920 m. rugsėjo mėn. operatyvius planus V. Gr.-Glovackiui paruošė latvių tautybės plk. Ozolis. Tačiau nepasisekė užimti Augustavą ir Suvalkus. Lenkų jėgos buvo pranašesnės, ypatingai gerai veikė gausi lenkų kavalerija. Lenkai sutelkę dideles jėgas rugsėjo 22 dieną smogė lietuviams. Įvyko arši kova, lietuviai nukentėjo, teko pasitraukti. Lenkai užėmė Seinus ir perėjo Nemuną prie Druskininkų. Karininkas V. Grigaliūnas - Glovackis pats pasitraukė iš II divizijos vado pareigų ir daugiau į rikiuotę tarnauti nebegrįžo.
1922-1925 m. buvo Vyriausio štabo mobilizacijos skyriaus viršininku. 1926 m. buvo atleistas iš kariuomenės, bet netrukus po 1926.XII.17 d. perversmo grįžo į kariuomenę. 1927 vasario 16 d. buvo pakeltas į generolus. Buvo generolu ypatingiems reikalams prie krašto apsaugos ministerio. 1932 m. jis išėjo į atsargą. Dar tebetarnaudamas kariuomenėje studijavo Lietuvos Universitete teisių fakultete ir 1930 m. baigė teisių ir ekonominį fakulteto skyrius. Išėjęs į atsargą, vertėsi teisininko darbu.
1940 m. pirmosios bolševikų okupacijos metu slapstėsi Gudijoje, dirbdamas kolchoze darbininku. Prasidėjus karui 1941 m. grįžo į Kauną prie savo šeimos. 1944 m. emigravo į Vokietiją, vėliau į Kolumbiją.
Bendradarbiavo spaudoje. Vienas iš vertingiausių gen. V. Grigaliūno-Glovackio rašinių yra “Mano atsiminimai”, tilpę 1923 m. Mūsų žinyne Nr. 15. Kalbama, kad Kolumbijoje buvo parašęs daugiau atsiminimų, kurie nėra atspausdinti.
Kazys Ališauskas
PASAULINIS SĄMOKSLAS IR APGAULĖ
Ar pasyvumas yra modemiško gyvenimo reiškinys? žinoma, kad ne. Priešingai, veiklus žmogus su šviesia pasaulėžiūra, nepasiduodąs gyvenimo tekmei, —- tai ateities simbolis ir laisvojo žmogaus idealas. Viliojanti pažadai, jei jie yra surišti su ilgu laukimu, dažnai apvilia mus, ir todėl jie nėra joks tikras siekis ar net idealas. Tokie apgaulingi pažadai esti dažnai pumpuojami masėms tikslu jas apdumti, išnaudoti ir dominuoti. Taip lygiai ir kančia nėra joks idealas, nors ji ir būtų į-sukta dailiausiomis skraistėmis.
Senovės lietuvių gerbimas gamtos ir jos prajovų atatiko anuometinio laisvo lietuvio prigimtį ir nežalojo jo moralės. Atnešęs vergiją, kryžiuotis (Mažoji Lietuva), o vėliau lenkas (Didžioji Lietuva) jėga pamynė tą senojo lietuvio laisvės sąvoką, laisvos dvasios sukaustymas buvo kaip tik priešingas lietuvio prigimčiai. Abstraktus (nesurištas su gamta) mokslas, šį žmogaus gyvenimą skaitąs tik trumpu ir laikinu, palaužė aiškias laisvojo lietuvio gyvenimo sąvokas ir sužalovo jo sielą. Atsirado vergija fizinės baudžiavos pavidale ir vergija dvasinė, — skurdžiam gyvenimui pasyvumas. Būk kantrus, kai tave skriaudžia, nes tau bus po mirties atlyginta. Tokiam pasyvios pasaulėžiūros žmogui visur vėl yra skiepijamos tos pačios “privilegijuotos” tautos apgaulingos neapykantos, bei melagystės mokslas.
Yra faktas, kad žmogaus dvasia, nerasdama atramos pasyviame misticizme, metasi į kraštutinumus: turtų krovimą, garbės tenkinimą, arba pakliūva, bejieškodama laisvės, j vylingo - apgaulingo komunizmo spąstus. O jau į šį tinklą pakliuvus, nelengva iš jo išsipainioti. Nenuostabu, kai jau buvęs komunistų komisaru, ar buvęs jų įkalintas ir paleistas su sąlyga šnipinėti, visą amžių pasilieka jų nužemintu tarnu.
Sovietai taip sutvarko savo valdomus plotus, kad jų pavergtų tautų nariai vienas litam nepasitiki, vienas kito neapkenčia, vienas kitą šnipinėja, — tikrai savotiškai genialus “privilegijuotųjų” išgalvotas būdas laikyti visiškoje vergijoje ištisas tautas ir valstybes. Nebereikalo senasis Jehova savo tautai pažadėjo visą pasaulį, — argi tikrenybė taip toli nuo šito jų tikslo? Argi bereikia pasaulyje didesnės apgaulės, kokia yra šiandien sovietizmo sistema? Ir argi galima vien tik pasyviu mokslu kovoti su tąja naujos gadynės dvasine bei fizine vergija?
Mes dažnai linksniuojame rusifikaciją, rusų komunizmą, rusų agresiją. Tai nevykęs pasityčiojimas iš rusų tautos, nes juk visos tautos Sovietų imperijos ribose yra absoliučiai pavergtos, ir iš to dvidešimtojo amžiaus pragaro tik vien “privilegijuotos” tautos žmonės galėjo tuoj po II Pasaulinio karo išvykti iš Sovietijos organizuotai su savo turtu ir net dalinai cu ginklu. Keistas iš pirmo žvilgsnio sutapimas, kad Kauno pirkliai prieš II Pas. karą mielai vartodavo rusų kalbą, kuri iš jų lūpų skambėdavo Laisvės Alėjoje. Jų tautinė tikyba, atsinešta iš dykumų, ir jų griežtai uždara bendruomenė (valstybė valstybėje) leidžia jiems nepamiršti tautybės, net pamirštant savo kalbą arba prisidengiant kita tikyba.
Jei šimtmečiais buvo silpninamas tautų atsparumas per primestą joms nenatūralų misticizmą, tai nenuostabu, kad tautos, netekusios dvasinio atsparumo, davėsi pavergiamos. Ir stebėtis reikia, kaip maža tauta, panaudodama kitų tautų iškrypėlius, kaip kokiu didžiuliu voratinkliu apipina milžiniškus žemės plotus ir įveda tokią vergiją, kokios dar nebuvo istorijoje (netgi faraonų laikais), nes tada vergas buvo vis tik vertinamas pinigu ar kuriuo kitu mastu. Čia gi jis yra pasityčiojimo, moralinio apspjaudymo ir visokeriopo paniekinimo objektu. Ir už kiekvieną “botago” smūgį privalo dėkoti “liaudies” pastatytam stabui, tautų karalių karaliui, Stalinui ar Chruščiovui.
Jei Lietuvos nepriklausomybės laikais veikė partijų “trikomai” ar “šeškomai”, atsieit, užkulisiniai patarėjai, kurie turėjo vyraujančios įtakos į politiką, tai nekitaip yra ir J.A.V-se. Prieš rinkimus kandidatai į prezidentus, “žvejodami” balsus daug pažada, nors jie gerai žino, kad tų pažadų ištesėjimas daugiau priklauso ne nuo jų asmeniškai, bet nuo kongreso. Taigi šaunūs, triukšmingi obalsiai bei pažadai ir čia partijoms reikalingi, gi jų ištesėjimas — tai kaip “Dievas duos”. Tai panašu į pažadą kompensuoti ką nors svetima nuosavybe, ką prie progos mėgsta daryti didžiosios valstybės (pav., Hitlerio ir Stalino susitarimas Pabaltijo valstybių sąskaiton). Prisiminkime nelemtą Kubos invaziją, Potsdamo susitarimą dėl Vokietijos ir kt.
Jei seniau išrinkti prezidentai darydavo “vizitus” Baruchui, prezidentų patarėjui, tai vėliau net du prezidentai lankė kolumnistą Walter} Lipmaną, nes jų (tų patarėjų) šešėlyje tūni slaptingos, pasaulį diriguojančios jėgos. Kokios gi kitos dar norime apgaulės arba pasaulinio masto sąmokslo, jei užkulisiai yra tokie stiprūs, kad nulemia ir visų tautų politikos linkmę ir tautų likimą? Kokios gi dar kitos Antikristo karalystės jieškosime, jei jau pragaras yra sukurtas Sovietijoje, jei iš to pragaro tautoms kelio atgal nėra. Viduramžiuose nupieštas Dantės pragaras tėra tik menkas šešėlis palyginus su dvidešimtam amžiuje sukurtu Sovietijos milžinišku pragaru, kur prieš Dievą sukilę angelai yra virtę pikčiausiais raudonais velniais, kurie visokiais įmanomais būdais kankina į jų nagus įkliuvusias tautas. K. Č.
