Šaulė Tremtyje
Redaguoja K. KODATIENė, Nida Resort, Linden, Mich., irE. PETRAUSKAITĖ, 6602 So Fairfield, Chicago 29, III.
PUTINAS
G E G U Ž I S
Gegužį dainavo ne vienas poetas.
Ir man čia beliekas nedaug kas pridėti.
Gal dainas dainuoti, daug kartų girdėtas?
Alyvų paunksnėj svajot ir mylėti?
Norėčiau aš vien į tą meilės idilę
Įpinti nors vieną rūstesnę gaidą.
Prabilkit, kas skurdot per žiemą nutilę
Pavasario audros te jūsų nebaido.
Išeikit į laisvę, kai pirmas griaustinis
Ir žaibas paskatins pavasario liūtį.
Ir ryžto balsai nuaidės iš krūtinės,
Kad gera šioj žemėj gyventi ir būti.
Būk sveikas, geguži, pražydęs raudonai.
Maistingom, viltingom dainom nuskardėjęs.
Pakilo į saulę širdžių milijonai,
Laisvai kaip tas drumstas pavasario vėjas.
Jos šlovina laisvę, kur laisvė pražydo.
Jos smerkia vergovę, kur slegia vergovė.
Teskamba balsai, kur gegužy pragydo.
Teskleidžias žiedai, kuriuos saulė sukrovė.
LIETUVĖS MOTINOS KRYŽIAUS KELIAS
Kasmet mes pagerbiame motiną. Užtarnautai išskaičiuojame jos didžiuosius nuopelnus vaikams ir savo tautai. Šiuo kartu pažiūrėkime į tos lietuvės motinos širdį, jai beeinant jos motinos kryžiaus kelią tautos istorijos bėgyje.
Dar prieš Mindaugo laikus kryžiuočiai ir kitos kaimyninės gentys užpuldinėja ramios tautos gyventojus: plėšia, terioja jų sodybas, žudo, varo vergijon jos žmones. Kas daugiausia dėl viso to kenčia, jei ne motinos širdis? Ji opiausiai pergyvena savo šeimos nelaimes: kai namai paverčiami pelenais, kai kovose žūsta vyras, vaikai, niekinamos dukros, o jei kas dar išlikę — varomi vergijon. Vyrams išėjus ginti pilis, šeima skuba slėptis miškuose, kur kiekvienos motinos pasiaukojimui nėra ribų.
Vėliau, jau Mindaugui dideliais vargais kraštą apjungus, vyrai ir subrendę sūnūs nuolatos karuose, o šeimos visa atsakomybė, su visais rūpesčiais ir nedatekliais dažniausiai krisdavo ant motinos pečių. Galima įsivaizduoti, koks sunkus turėjo būti jos likimo jungas. Ji nešė tą jungą be skundų, nes juk ir nebūta kam pasiskųsti. Tik vienas jai buvo moralis atpildas, kad žuvę už tėvynę būdavo augščiausiai dievų įvertinami: vėlių kalnelyje jiems priklausė garbingiausi suoleliai ... o gyviesiems pasižymėjusiems kovose — turtingas karo grobis.
Tautos vergovės laikais motinai buvo skaudžiausia pakelti atsisveikinimas su vyru ir sūnumis, pagautais į rekrūtus ar varomais į tolimą Sibirą, iš kur sugrįžimas būdavo veik neįmanomas. Namuose sunki lažų našta, žiauri baudžiava. Žandarai vis gaudė vyrus, knygnešius, nespėjusius perbėgti per sieną į Prūsus, iš kur buvo keliaujama į užjūrį.
O štai Nepriklausomybės kovos, garbingai dainių apdainuotos. “Daugel krito sūnų, kaip tų lapų rudens” ... O ji — motina — nuoširdžiausiai poeto raminama —“Neverk, motušėle, kai jaunas sūnus eis ginti brangiausios tėvynės . . . Kieno krito galva, danguje angelai vainiką iš deimantų pina . ..”. O jisai buvo jauniausias senosios motulės sūnus. Ar nesruveno jos ašaros upeliais? “O kur ašarėlė nubiro senosios — gėlelė išdygsta tyra ir gaili”, o jos balsas “it aidas gegutės raibosios, it mažo paukštelio dainelė graudi” ...
Nepriklausomybės laikais jos širdis kiek aprimsta. Tada atsiranda jos kiti rūpesčiai. Ji stengiasi savuosius namus kuo skaisčiau nušviesti — savo vaikus išmokslinti. Jei tėvui-vyrui labiau rūpėjo ūkis, laukai, tai motina praleisdavo nemigo naktis besvarstydama, kaip sūnų, dukrą į mokslus išleisti, o jau beeinančius, kaip patogiau aprūpinti, kad iš tų nedidelių išteklių kuo daugiau išspausti. Juk buvo tokių pavyzdingų šeimų, kur iš nedidelio ūkelio bent keletą mokslus išeidavo ir tai vis didžiuoju motinos pasišventimu. Ji paskutinį kąsnį, paskutinį rūbą nuo savęs nutraukdavo. Ji eidavo maldauti mokytojų tarybą, kad vaikus nuo mokslapinigių atleistų. Dėl to ir Lietuvos inteligentijos gretos taip greit išaugo. Daug vargo čia pakėlė mūsų motinos, nors vėliau gavęs mokslus, neretas jos vaikų nevisados tuos rūpesčius tinkamai įvertino — rodos, taip ir natūralu buvę, taip ir reikėta . . .
Ką atnešė motinoms visų įvykusių karų dienos, tai ant balto popierio, rodos, ir surašyti būtų neįmanoma. Tai mes dar randame ašaromis įrašyta mūsų pačių širdyse. Tos kančios per daug dar kruvinos, kad iš arti būtų galima aprėpti, jas žodžiais išreikšti. Tai gali pasakyti tik jausmai.
O nuo ko bala ir raukšlėmis vagojasi tremtinės motinos galva, tai norėdamos įžiūrės kiekvienos kiek giliau pamatančios akys.
E. P.
Petras Vaičiūnas šaulių Scenoje
š. m. balandžio 5 d. Čikagos šauliai, kaip ir kiekvienais metais, pastatė naują veikalą. Malonu, kad šį kartą pasirinko lietuvišką autorių ir ne ką kitą, o didįjį nepriklausomybės laikų poetą Petrą Vaičiūną. A. Brinkos režisuotas veikalas “Pražydo nuvytusios gėlės” buvo suvaidintas veik be priekaištų. Veikale dalyvavo vien tik šauliai, jų tarpe didelis skaičius šaulių moterų. Be vaidinimo dar turėta ir kitų pramogų: laimės šulinys, puikus bufetas, linksmi šokiai ir t.t. Vakaras buvo labai sėkmingas ir gautas visas pelnas paskirtas tautinių šokių grupei vykti pasirodymui į tarptautinę parodą New Yorke.
Petras Vaičiūnas mirė Lietuvoje 1959 m., išgulėjęs ligos patale 15 metų. Gulėdamas jis dar parašė apie 800 eilėraščių, kurių dalis atspausdinta leidinėlyje “Paukščių Taku”. Nepriklausomybės laikais buvo sukūręs daug patriotinio turinio eilėraščių, tapusių labai populiariais deklamuoti įvairiomis progomis. Taip pat yra sukūręs daug dramų, kurias, kaip “Naujieji žmonės” ir kt. statydavo Kauno Valstybinis Teatras.
LšST garbės narė, buvusi ilgametė LŠS ir LŠST moterų šaulių vadovė Sofija Putvytė –Mantautienėyra parašiusi išsamų istorinį straipsnį “Moterys Lietuvos Šaulių Sąjungoje”. Jį visos galėsime pasiskaityti šiais sukaktuviniais metais Centro Valdybos ruošiamam išleisti leidinyje.
LAISVĖS KOVOTOJAI DRAMOSE
Vytautas Alantas, žinomas rašytojas ir dramaturgas, neseniai išleisdino savo knygą “9 dramos veikalai”, iš kurių trys vaizduoja laisvės kovotojų — partizanų veiklą Lietuvos žemėse. Tie trys veikalai yra: "Žodžiai iš anapus”, “Penkios minutės prieš dvyliktą” ir "Kyla vėtra ūkanose”.
Kariams gal įdomiausios ir bus tos dramos, savo tyru patriotizmu, sužibančiu partizanų kovose už tėvynės laisvę. Veikėjais matome buvusius Lietuvos karininkus ir kitus žmones, studentus, moteris ir mergaites, žingsnis žingsnin žengiančius su savo tauta žūtbūtinės kovos sūkuriuose. Dramoje “Penkios minutės prieš dvyliktą” iškeltas dar vienas, mūsuose užmirštamas, idealas, tai lietuvių ir latvių broliška santarvė prieš rusus bolševikus. Ta santarvė autoriaus gražiai išbalansuota, nesimato nė vienų kitiems valios primetimo — viskas ten intuityviai sutariama ir vykdoma, kaip atspara prieš bendrą priešą. Tai gražus pavyzdys jaunimui, kaip reikia siekti broliškos vienybės. Jaunimas, mūsų ir latvių, turėtų tą dramą nekartą suvaidinti.
Kitas, lygiai įdomus, kovingos dvasios veikalas, yra komedija “Sąmokslas prieš savuosius”, kur lietuviai studentai Vakaruose kovoja prieš nutautimą per mišrias vedybas ir tą kovą laimi. Komedija pilna linksmų situacijų ir prasminga.
Neminėdami kitų knygos veikalų, galime pasakyti, kad jie visi vertingi. Šių žodžių paraštėje, nebent, galėtume autoriaus paprašyti, kad ir daugiau tokios tematikos scenai veikalų nepagailėtų, daugiau broliškų santarvių tarp kitų aistiškų tautų iškeltų. Juk dar turime jotvingus ir Karaliaučiaus lietuvius ir vadinamus gudus. Reikia pabudinti juose lietuviško kraujo balsą ir įžiebti vienybės švyturį žygiui į laisvę per likimines ūkanas.
V. J.
MALDA UŽ LIETUVOS KANKINIUS
Tai mes, o Viešpatie, Tavo vaikai—
Netekę tėviškės, išvyti iš namų,
Tik žemės saują išsinešę
Iš kvepiančių, brandžių dirvų
Ir sužeistose širdyse
Laisvosios Lietuvos miražą —
Nuolankiai suklupę prie Tavo kančios,
Su meile ir pavasario gėlių puokštele,
Tik vieno maldaujam iš visos širdies:
Palengvink, Viešpatie, mūs brolių dalią,
Iš Sibiro žiaurių speigų,
Iš požemio urvų išgelbėk!
Aukojam, Viešpatie, Tau skundo pilną taurę
Kiekvieno žydinčio birželio metą,
Priimki ją, išgirsk maldas, Rūpintojėli,
Dar kartą nukryžiuotas ir išniekintas
Mūs kryžkelėse ir kapuose,
Tėvų sodybų pelenuose.
Nykioje šiaurėje daug brolių ilsis,
Ten kryžiais nežymėti jų kapai . ..
O Viešpatie, lai dangaus soduos
Lelijomis pražysta jų šventi vardai,
Lai motinų — bežadžių — ašaros
Pavirsta Tavo garbei perlais!
Gr. S.
NEUŽMIRŠTAMAS BIRŽELIS
Kiekvienas birželis mums primena mūsų tautos tragediją. Neužmirštamas liks Sibiran vežamųjų šauksmas, žuvusiųjų kančios, o taip pat priespauda tėvynėje pasilikusių. To mes negalime užslopinti savo viduje.
Mes gyvieji tos tragedijos liudininkai turime viską daryti: savo darbu ir lėšomis prisidėti, kad padaryta didžioji mūsų tautai skriauda būtų atitaisyta ir mūsų tėvų žemė josios teisėtiems šeimininkams lietuviams būtų grąžinta. Kiekviena proga skelbkime ir aiškinkime pasauliui tą didžiąją tragediją. Jieškokime vis didesnio atgarsio ir pritarimo mūsų teisėtuose siekimuose. Pavieniui ir organizuotai, kur tik galime, reiškime protestą prieš padarytą neteisybę mūsų tėvynės atžvilgiu.
Turėkime kantrybės, nenustokime vilties. Tvirtas tikėjimas Lietuvos prisikėlimu palaiko mūsų ryžtą, lietuviškos dvasios kovingumą ir patį lietuviškumą padaro didį ir prasmingą, o jis būtinas tėvynės laisvės siekiant.
K. K.
LIETUVOS KARALIENĖ BIRUTĖ
Lietuvių tautos legendose ir dainose iš visų senovės moterų labiausiai ryškėja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštienės Birutės vardas. D.L. K. Birutė buvo kilusi iš Palangos bajorų giminės ir, pagal senovės padavimus, buvusi vaidilutė. Ji ir palaidota Palangoje ir jos kapo kultas jau 15-me amžiuje žemaičiams buvo labai žinomas ir iškilmingai švenčiamas. 1506 m. ant Birutės kalno, kur ji buvo palaidota, buvo pastatyta R. K. koplyčia. Vėlesniais laikais Birutės Daina būdavo iškilmingai giedama, kaip žemaičių himnas. Visa lietuvių tauta šį vardą labiausiai mėgo ir jau nuo 19 amžiaus Birutės vardu pradeda vadinti draugijas, laikraščius, chorus, įmones, sales ir t.t. Tuo vardu pradeda krikštyti mergaites.
L. D. Kunigaikštienė Birutė, kilusi iš mūsų pačių lietuvių tautos, buvo narsaus karo vado L. D. Kunigaikščio Kęstučio žmona ir garsaus Lietuvos valdovo Vytauto Didžiojo motina. Pagimdžiusi ir išauklėjusi tokį didį ir garbingą valdovą, pati Birutė turėjo būti garbinga Lietuvos karalienė, jei L. D. Kunigaikštį Kęstutį mes pavadinsime karaliumi, kaip vadino jį tuo laiku visi Europos valdovai. Birutė buvo kartu ir visų mylimiausia Lietuvos karalienė.
Iš meilės savo tautos garbingai praeičiai, Karininkų Šeimų Moterų D-ja 1935 m. savo draugijos dešimtmečio proga, iškilmingame posėdyje pasivadino — Lietuvos Didžiosios Kunigaikštienės Birutės Karininkų Šeimų Moterų Draugija. Ta proga Karininkų Ramovė, pirmininkaujant gen. Vl. Nagevičiui, dovanojo puošnią, auksu ir šilku siuvinėtą, su D. L. K. Birutės paveikslu viduryje, brangią vėliavą. Brangios atminties generolas Vl. Nagevičius buvo vienintelis šios draugijos garbės narys, jis labiausiai rūpindavosi ir sielodavosi visais draugijos reikalais ir pirmas atskubėdavo su pagalba ir patarimais.
L. D. Kunigaikštienės Birutės draugija atsikūrusi išeivijoje nutarė įsigyti savo globėjos paveikslą. Paveikslas buvo nutapytas dail. A. Varno ir atidengtas 1964 m. kovo 14 d. Jaunimo Centre, dalyvaujant krikšto tėvams p. J. Daužvardienei ir gen. St. Dirmantui, gražiam birutininkių būriui su viešniomis ir svečiais. Šis globėjos paveikslas birutininkėms išeivijoj pavaduos draugijos vėliavą, paliktą Lietuvoje Kaune, Karo Muzėjuje. Šis garbingas Lietuvos karalienės Birutės paveikslas tegul primena mums ošiančią Baltijos jūrą ir gintarines pilis, o brangus vardas tegul jungia mus visas lietuves, išsisklaidžiusias plačiame pasaulyje, po viena vėliava į vieną gražią šeimą ir skatina prie gražaus sugyvenimo ir darnaus bendradarbiavimo lietuvių tautos kultūriniuose baruose.
M. B.
PERŽIŪRĖKIME SAVO PAPROČIUS
Iš Tėvynės mes atsivežėme gražių papročių paminėti svarbesnius gyvenimo įvykius ar didžiąsias šventes. Tie papročiai jau yra tapę mūsų tradicijomis. Apie juos mūsų spaudoje dažnai parašoma, o taip pat mes juos kartais pademonstruojame ir svetimiesiems.
Šiuo kartu norisi užsiminti apie mūsų asmeninius, kasdieninius papročius bei įpročius. Tai, išrodo, smulkmenos, bet iš jų susidaro gyvenimas. Jei tie įpročiai pasireiškia visuotiniau, kaip charakteringi tos pačios tautos žmonių veiksmai, tada iš jų daroma tos tautos būdo apibraižos. Kokie yra mūsų kasdieniniai papročiai, nuo to priklauso ir svetimųjų apie mus atsiliepimai — jų nuomonės.
Tačiau ir mums patiems labai svarbu, ar mūsų papročiai yra teigiami — naudingi mums ir gražūs, ar jie veda mus prie išsigimimo. Iš pagrindo esame sveikos žemdirbių tautos vaikai, tautos, kurios dvasia veržėsi į moralines augštumas, į taikų ir dorą gyvenimą. Bet istorinių įvykių tėkmėje į mūsų tautos būdą brovėsi ir svetimos įtakos; iš vienos pusės, tuo jį užgrūdindamos, nes iššaukdavo tautinį pasipriešinimą, iš kitos gi pusės, įtakos veikdavo neigiamai, nes būdavo sąmoningai stengiamasi įbrukti neigiamus polinkius, kad tą atsparumą nusilpnintų ir greičiau jį palaužtų. Tuo būdu ir mūsų tautos būde atsirado kai kurių blogų polinkių, kurie rimtai gresia tautos sveikatingumui. Dvasinis išsigimimas ardo gyvenimą ne tik pavienių asmenų, bet atsiliepia šeimose, o per jas ir visoje tautinėje bendruomenėje valstybėje. Iš istorijos žinome, jog papročių išsigimimas privedė prie sugriuvimo net stiprias imperijas. Tas pats išsigimimas privedė dabartinę žmoniją prie sužvėrėjimo ir žmogaus nužmoginimo — komunistiniame pasaulyje.
Mūsų gyvenimas susideda iš kasdieninių smulkmenų. Bet tos smulkmenos, tie lašeliai, kasdien veikdami ir akmenį nutašo ... Kaip svarbu yra mūsų kūnui sveikas maistas, taip lygiai dvasiai reikalingi kilnūs polinkiai; nemaitinti jos kasdieninėm rūdim, o duoti tikrai jai gaivinančios šviesos. Sveika yra nors retkarčiais kritišku žvilgsniu peržvelgti savo aplinką ir ramiai apsvarstyti, kas joje gera ir palaikytina ir kur nukrypstama išsigimimo linkme.
Mes esame labiau linkę kelti ir aptarti gerus reiškinius: lietuvio ryškų linkimą į mokslą, meną ir į pasireiškiančius žymius gabumus, mūsų jaunimo gražią pažangą mokyklose ir panašiai. Visa tai mums pakelia dvasią. Tačiau ne mažiau yra svarbu atviromis akimis pažiūrėti ir į kokius gyvenimo šuntakius kartais nukrypsta mūsų žmonių žingsniai ir kaip silpnėja valia ryžtingam atsparumui.
P.
