Karalius Mindaugas
A. VALEŠKA — MINDAUGO KRIKŠTAS. Originalas yra Šv. Kryžiaus bažnyčioje, Čikagoje.
Vincas Jonikas
KARALIAUS MINDAUGO VAINIKAS
Savas marių gintaro vainikas
Ant karaliaus Mindaugo galvos
Sužibėjęs amžiams pasiliko
Kaip viršūnė laisvės Lietuvos.
Lietuva žavės kiekvieną aistį,
Šauks į būrį eiti su savais—
Laisvės kelią vis krauju palaistę,
Vis didžiuosis broliais ir tėvais.
Savas marių gintaro vainikas
Ant karaliaus Mindaugo galvos
Sužibėjęs amžiams pasiliko
Kaip viršūnė vardo Lietuvos.
PRIEŠ 700 METŲ BUVO NUŽUDYTAS LIETUVOS SUVIENYTOJAS KARALIUS MINDAUGAS
Epizodas iš romano
KARALIUS MINDAUGAS
JONAS RŪTENIS
Tik jūs man visi sakote, kad aš žmogum neesmi daugiau. Jūsų akyse aš pasenęs garbėtroška.
Tariate ir sprendžiate, bet aš noriu jūsų visų čia susirinkusių paklausti— kas jums davė teisę kaltinti karalių?
Gal tu, Vyti, žodį svarų rengiesi tarti? O gal tu, Danute? Juk tu dediesi saulėmis apsisupus ir paskalas nebūtas priimi už tikras. Dediesi gi net karalių paviliojusi savo pusėn. Kalbėk. Nesidrovėk. Sakyk man, kaip kad sakai kitiems. Nebijai gi tu manęs nei mano naujojo Dievo, kuris, kaip aiškini, nutūpęs manoj barzdoj. . . Siekiu gi aš ko noriu, ko visą gyvenimą troškau. Pagal tave— paniekinęs kitus, lipu per mirusius ir lavonus augštybėn .. .
Tėviškę, šventąją ugnį, krivius, vaidilutes ir viską... viską... dabar galiu kardu sukapoti ir sudeginti... net Vorutą kryžiuočiams atiduoti. Tad ko gi aš dar laukiu!
Vainiką ant galvos greičiau, karaliau!
Tariat man: gėrėkis užsidėjęs ir šypsokis, kai Lietuvos laukai kraujuose maudysis, pašvaisčių išgąsdinti vaikai klyks ir motinos mane prakeikusios rankas grąžys... Kvatokis... Karaliau! O aš mintijau: šimtus metų mes būsime maži ir atėjūnų niekojami, jei gyvensime savo kiaute užsidarę, jei žiūrėsime savo naudos ir tariamos garbės. Kas man garbė, jei žemė be garbės!
Žinojau, tai nauja ir negirdėta mintis, bet aš ryžausi kovoti ir aukotis iki pabaigos. Mums visą laiką reikėjo vieningos dvasios ir vieningos kovos. Jos aš taip troškau, bet niekad nesulaukiau . . .
Jūs sakote, kad aš— Mindaugas, įsigeidžiau karaliaus vainiko — ne! Šimtą kartų ne! Karaliaus reikia Lietuvos garbei ir galybei! Niekados joks priešas nesudrebės prieš Mindaugą ar vieną iš mūsų, bet jis sudrebės prieš Lietuvos karalių. Todėl tik aš drįstu dėtis karališką vainiką, nes tikiu, kad Lietuvos garbei jį deduos, o jūs visi pastojai tai garbei kelią...
Atleiskite man visi, atleiskite... karaliaus vainiko aš sieksiu ir pats save užmiršęs, nes nei valandėlei aš negaliu užmiršti LIETUVOS.
