BALADÉ APIE SUKILIMĄ
VINCAS JONIKAS
Iliustravo — Jonas Rūtenis
Senapilės maldyklos
Tos durys ąžuolinės
Vidurnaktį pravirsią,
Sušvinta senos vinys.
Tenai šešėlio žingsniai
Sugirgžda paslaptingi,
Paskiau pamokslo žodžiai
Varpų balse sustingę.
Staiga padvelkia vėjas.
Ir šnibžda žmonės ore,
Paskiau žiedais apkrinta
Takelį per šventorių.
Senapilės pakalnių
Artojai visa mato
Ir žino seną dainą,
Senumo šimto metų.
— — —
Milžinas Noreika
Pusketvirto masto
Žvelgdamas į dangų
Graudžiai susimąsto:
Dieve, ko man kryžių
Įdavei, ne kardą,
Kai šisai pasaulis
Gyvą širdį spardo.
Mokome, kad priešą
Reikia vis mylėti,
Nors pamynė teisę,
Žemę ir pilietį.
Tik nesakom žodžio,
Kas atpirkę plakė,
Kad broleliai būtų
Bailūs ir apakę.
Gėda ir gyventi
Ir į kapą lįsti,
Lieka tik užgerti
Visą veidmainystę.
Dieve, mano delnu
Persunku žegnoti,
Man žirgai, ne žmonės,
Tinka pažaboti.
Eisiu ir kalbėsiu,
Kad atėjo metas
Pasidžiaugti saule
Debesį numetus.
— — —
Tada žemaičių žemė
Laukų žiedais kvepėjo,
Padžiautos gijos balo
Viduržemio verpėjų.
Gandai šventovėn žmones
Jau sukaupė be saiko
Pamokslo paskutinio
Išgirsti iš Noreikos.
Jis po sumos maldyklą
Šventoriun atidaręs
Ten — Vardan Dievo Tėvo,
Broleliai mano! — tarė.
“Šiandien girdėjau žinią,
Gegutė iškukavo,
Kaip caras geradėjas
Jus vėl visus apgavo.
Paskelbė laisvą valią,
Žadėjo žemės duoti,
Kad naują lažą bristų
Stibikauliai žaizdoti.
Reikės mokėti skolą
Už juodą dirvą savo,
Kurią per amžių amžius
Tėvai nuprakaitavo.
Vėliau žemes per skolą
Sučiulps tranai peisuoti,
Arkliavagiai samdyti
Galės ant jūsų joti.
Tai ką sakai, artojau,
Ką patari, tėtuši, —
Ar elgetom klajosim,
Ar stosime į mūši?”
Paskiau, ištraukęs raštą,
Prie durų kumščia kalė:
“Noreikos čia nebreikia,
Jei strielbą nešti gali”.
Staiga subruzdo žmonės
Kaip ugnimi apliję,
Sužvengė juodbėrėliai
Žemaičių pašalyje.
— — —
Turi jau Noreika
Raitininkų būrį,
Ant pakaušio skusto
Karišką kepurę.
Rankoje iškėlęs
Prūsišką muškietą
Joja, kad pakiltų
Žemė numylėta.
Nieko nereikėjo
Raginti ar barti —
Girdi jo žemaičiai,
Kas girdėti verta.
Juos tėvai drąsino,
Motinos apglostė,
O mergelės glaudės
Nors diržų sujuosti.
Jo būrys pro kaimus
Auga visą kelią,
Kaustyti žirgeliai
Akmenėlį skelia.
Ant pečių kuprinės,
Durtuvai prie rankų,
Iš paskos garuoja
Žiopsanti patranka.
Dar vežimas kulkų,
Parako statinės —
Tai graži žemaičių
Puolanti rinktinė.
Taikinį pasiekia,
Duoda tvirtą smūgį,
Kad virpėtų priešai
Giltinės pabūgę.
Jei nuo plieno kirčio
Kam raumuo įplyšo
Tam dvare seselė
Jau žaizdas aprišo.
Poilsiui sustoję
Vyrai susibėga,
Dainomis pakursto
Savo jauną jėgą.
— — —
Rodos, visas kraštas
Grandines nupurtė,
Puolė užgesinto
Židinio atkurti.
Ten išvydę laisvę
Pasakai panašią,
Naują testamentą
Savo krauju rašė.
Vieškeliai dulkėjo
Stebuklingą rytą,
Iš burnos į dainą
Žodžiai patys krito:
“Telšių miestas ant kalnelio,
Ašarėlių ligi kelio —
Marš, marš, brolelė,
Greiti muša žirgelė.
Telšių miestas kaktą raukė,
Ko maskolis nesitraukė —
Marš, marš, brolelė,
Keiti muša kardelė!
Telšių miestas mums pateko,
Ašarėlės vėl nuseko —
Marš, marš, brolelė,
Geri mūsa žodele!
Žygis jau sujungė
Dvarą ir valstietį,
Nes tėvynės meilė
Lygiai širdį lietė.
Jie pažino laisvės
Amžiną vertybę,
Jos pasiekti puolė
Prakaitu sužibę.
Rodos, visas kraštas
Turi vieną širdį,
Aiškią, kaip komandą
Savo dainą girdi.
— — —
Saugokis, Noreika,
Smuklė turi ausį,
Iš girtų žemaičių
Visko prisiklausė.
Jau seniai paleido
Per balandį žinią
Pas maskolių vadą
Budintį beržyne.
Vos aušra prašvito,
Durtuvai sužvilgo,
Sužibėjo kraujas
Ant rasotų smilgų.
Šautuvai tik dunda,
Baubia ir patranka,
O maskolių vilnys
Slenka vis ir slenka.
Šūkauja žemaičiai
Trauktis pasirengę,
Vienas tik Noreika
Ugnimi juos dengia.
Jis narsus kaip vilkas,
Turi gerą akį,
Turi tankią skarą
Eglė plačiašakė.
Prūsiška muškieta
Niekad nemelavo,
Kur tik pasisuko,
Dėjo kulką savo.
Keikdami maskoliai
Spardosi ir vartos,
Girgžda išdavikas
Joselis pakartas.
Šaudo vis Noreika,
Kol nelieka šūvio,
Kol žalia eglelė
Jo krauju pasriuvo.
— — —
Kalėjimas dar stovi
Rausvų molinių plytų,
Kur tris naktis kankino
Noreiką sudaužytą.
Ten karo teismas ruošė
Jam bausmę iškilmingą,
Kad baimės atsigertų
Žemelė nelaiminga.
Vežimas jo į mirtį
Per minią vos judėjo,
O jis, pakėlęs ranką,
Žegnojo ir kalbėjo:
“Neverkite, broleliai
Ir seserys našlaitės.
Noreikos čia nebreikia,
Jau lemta man išeiti.
Apsėdo mus tie žmonės,
Kur kipšas išsirinko
Ir jiems sutvėrė šunį
Maskolį valdininką.
Šuva, krauju augintas,
Vis nori jo ir nori,
Kol kipšo išrinktieji
Paties dar nepakorė.
Neverkite, broleliai,
Atminę žygį mūsų —
Regėsite, kad žemė
Laisvesnė atsiduso!’'
Jis laimino ir guodė
Žemaičių margą minią
Priraišiotas prie stulpo
Virvėmis per krūtinę.
Už miesto trenkė šūviai
Širdin susmego kulkos
Ir perjojo per kapą
Piktų kazokų pulkas.
— — —
Milžinas Noreika
Baigė savo žygį,
Tik paliko žodžiai Saulėje įsmigę.
Juos išmano tėvas
Ir paskaito vaikas,
Kai užeina metai
Šiurpūs ir netaikūs.
Nebijok, broleli,
Dar pakelk muškietą —
Tavo tėviškėlė
Dar nenugalėta.
O kada pradėsi
Kovą žūtbūtinę,
Atsimink senuolių
Išmintį auksinę:
Priešą ne mylėti,
O nubausti reikia —
Lai tavoji žemė
Žingsnį jo prakeikia.
Nebijok, tautieti,
Kito nėra kelio,
Kol visokis nuodas
Apie širdį želia!
O kada tėvynė
Bus jau apvalyta,
Patekės tau saulė
Amžiais nematyta.
Tau tvirtesnę pėdą,
Sveiką duonos riekę
Dovanos arimai
Prakaitu sudrėkę.
— — —
Senapilės maldyklos
Tos durys ąžuolinės
Tebėra, kur užlūžo
Skelbimo seno vinys.
Nuo jų per lentą bėga
Drūželės, tartum kraujo,
Ir skelbia gilią tiesą,
Tą pačią vis ir naują,
Apie kovos kilnumą
Už teisę mūsų šventą
Savaip saviškių tarpe
Tikėti ir gyventi.
Senapilės pakalnių
Artojai tai suprato
Ir žino seną dainą,
Senumo šimto metų.
1963. V.18
