LIETUVOS KARIUOMENĖS KŪRIMASIS
ALGIRDAS BUDRECKIS
Kaip gamta nemėgsta tuštumos ir, jei tik tokia tuštuma atsiranda, tuoj kitos jėgos skuba užpildyti ją, taip negali būti tuštumų ir politiniame tautų gyvenime. Jeigu, kaizerinei okupacijai pasibaigus, Lietuvoje būtų susidariusi tuštuma, t. y., nebūtų buvę jėgos fiziškai pasipriešinti, Vasario 16 dienos Aktas būtų tapęs popiergaliu. Jei lietuviai savo rūpesčiu ir pastangomis nebūtų užpildę tą karinę tuštumą sava kariuomene, ją būtų užpildę Lietuvos godūs kaimynai, vienas, o gal ir keli.
Lietuvos karinė-politinė padėtis nebuvo pavydėtina. 1918 m. pabaigoje, vokiečių kariuomenei atsitraukiant, atsirado Rytų Europoje tuštuma, kurią stengėsi užpildyti bolševikų raudonarmiečiai iš rytų ir lenkai legionininkai iš pietvakarių. Kad 1919 m. pradžioje bolševikai nesugriovė Lietuvos Respubliką reikia dėkoti ginkluotam lietuviui patriotui — kareiviui. Nei saksų savanoriams, nei alijantų karinei misijai nerūpėjo Lietuvos valstybės likimas. Pati Lietuvos kariuomenė savo krauju sutvirtino Vasario 16 d. Akto žodžius. Bet ta Lietuvos kariuomenė neatsirado staiga, it žaibas iš dangaus. Nėra vienos dienos darbas surinkti, aprengti, apginkluoti ir apmokyti kareivius; suorganizuoti štabus, vienetus, tiekimą; tiekti ginklus, municiią, vaistus, maistą. Čia reikia ilgų mėnesių planavimo ir darbo.
Šis straipsnis yra pašvęstas išstudijuoti Lietuvos kariuomenės gan greitą susikūrimą. Pasimokykime iš mūsų karinio organizuotumo patirties, nes, kaip kiekvienas blaivus realistas supranta, ir ateity mums reikės skubiai atkurti kariuomenę apginti Lietuvos suverenumą. Kitaip sakant, Lietuva vėl, savomis jėgomis, turės užpildyti atsiradusią karinę-politinę tuštumą, jei ji norės pretenduoti į nepriklausomą valstybę.
PIRMOS PASTANGOS
Pirmas pastangas suorganizuoti Lietuvos ginkluotą jėgą dėjo lietuviai kariai Rusijoje 1917 m. pabaigoje. Rusų revoliucijos suirutėje keli lietuvių daliniai susiorganizavo Petrapilyje, Voroneže, Smolenske, Sibire ir kt. Bet jie negalėjo vykti Lietuvon su savo ginklais. Kadangi vienetais lietuviai kariai negalėjo grįžti Lietuvon, tai bent pavieniai karininkai stengėsi parvažiuoti namo. 1918 m. kovo 18 d. lietuviai karininkai Petrapilyje nutarė siųsti į Vilnių plk. Kubilių, praporščiką Žilinską ir karo valdininką A. Žilinską, kurie galėjo greičiau susitvarkyti ir apsirūpinti kelionei. Šie karininkai netrukus išvyko. Anksčiau Vyriausioji Lietuvių Taryba buvo nusiuntusi į Vilnių iš Voronežo paporučikus Škirpą ir Variakojį. Tie penki karininkai buvo pirmieji kariai, skirti Lietuvos Tarybos dispozicijon. Bet, deja, Lietuvos Taryba negalėjo jais pasinaudoti tiesioginiam tikslui ligi pat vėlyvo rudens.
Jurgis Kubilius, 1918 m. gegužės mėn. grįžęs Vilniun, dirbo prie Lietuvos Valstybės Tarybos belaisvių grąžinimo skyriaus ir kartu rūpinosi Lietuvos kariuomenės organizacijos reikalais. Šiam pastarajam reikalui Taryba slaptai nuo vokiečių okupacinės valdžios įpareigojo Kubilių vesti grįžusių karininkų ir kareivių “laisvanorių registraciją”. Iš karininkų pirmasis įsiregistravo į “laisvanorius” Kazys Škirpa, iš kareivių Stasys Butkus. Veikiant sunkiomis sąlygomis, Taryba negalėjo paskatinti registracijos, organizuoti užsiregistravusius, ar registrantus laikyti savo žinioje. Štai, iki 1918 m. spalio mėn. įsiregistravusių buvo tik 41 karys (39 karininkai ir 2 kareiviai).
J. M. Laurinaitis, vienas iš užsiregistravusių karininkų, duoda mums anuometinių Tarybai nepalankių sąlygų aiškų vaizdą:
Aš, kaip ir kiti petrapiliečiai, laikiau savo pareiga prisistatyti Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininkui A. Smetonai. Su vienu bendrakeleiviu nuėjome į pirmininko privatų butą. Aš, kaip karys, prisistačiau su raportu. Tarybos pirmininkas pasidžiaugė, kad vis daugiau karių ir inteligentų grįžta, kad jie visi bus naudingi atstatomai valstybei, bet šiuo laiku pačios Tarybos būtis dar esanti labai sunki: vokiečiai veikti neduoda, pinigų nėra, nei Taryba negalinti kaip reikiant veikti, nei ji galinti duoti darbo grįžtantiems; pareiškė vilties, kad aplinkybės pasikeis, ir tada bus sunaudota kiekviena gyva jėga. (Laurinaitis, 81 psl.).
1918 m. birželio 10 d. Lietuvos Valstybės Taryba slaptai sudarė Apsaugos komisiją, kuri kartais buvo vadinama Augščiausia Karo Taryba. Jai vadovavo nekarys — St. Šilingas. Tarp 6 komisijos narių buvo du kariai — V. Nagevičius ir J. Kubilius. Apsaugos komisija padalino Lietuvą į sritis su sričių viršininkais. Deja, krašto apsaugos steigimo darbas mažai pažengė, dar jos sistema nebuvo aiški. Buvo sudary
Karo mokyklos I laida, 1919 m. Vidury sėdi plk. P. Kaunas
tas partizaniškos apsaugos planas. Plano vykdymas ypatingos reikšmės neturėjo beveik dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių nesisekė ir pačią kariuomenę steigti, būtent: dėl vokiečių režimo tvirtumo, dėl visiško lietuvių neprityrimo toj srity, dėl ginklų ir pinigų neturėjimo ir dėl nusistatymų nepastovumo pačiame centre Vilniuje.
1918 m. spalio 10 d. Lietuvos Taryba jau viešai įsakė komisijai organizuoti kariuomenę. Tuoj buvo pakviesti užsiregistravę kariai. Spalio 16 d. į Vilnių atvyko pirmieji savanoriai kareiviai, iš viso 11 asmenų. Vokiečiai Šnipiškėse perleido medines kareivines, kuriose buvo patalpinti pirmieji savanoriai. 1918 m. spalio 17 d. buvo atliktas pirmas patikrinimas. Tačiau, plačiau garsintis viešais skelbimais vis dar buvo vengiama.
Lapkričio 1 d. Vilniuje prie Valstybės Tarybos rūmų durų Tarybai saugoti statomi pirmieji Lietuvos kareiviai-savanoriai. Iki lapkričio 11 d. susirinko 30 kareivių. Tą dieną Vokietijoje įvyko revoliucija, ir mūsų kariuomenė buvo pradėta organizuoti viešai, nesivaržant okupacinės valdžios. Lapkričio 23 d. Vilniuj išeina pirmasis Lietuvos Kariuomenei įsakymas, kame įsakoma steigti Alytuje pirmą pėstininkų pulką ir pulko vadu skiriamas Galvydis-Bykauskas.
Tas įsakymas laikomas mūsų kariuomenės pradžia, nors, kaip matėme, kariuomenė iš tikrųjų pradėjo kurtis anksčiau.
II. “MUMS NEREIKIA DIDELĖS KARIUOMENĖS”
Krašto Apsaugos Ministerija buvo įsteigta 1918 m. lapkričio 11 d. Vilniuje. Pradžioje ji neturėjo atskirų skyrių. Pirmas Krašto Apsaugos ministeris buvo prof. Augustinas Voldemaras, kursai paskyrė viceministeriu surusėjusį lenką, gen. Kiprijoną Kondratavičių. Prie Krašto Apsaugos Ministerijos buvo sudaryta 3 žmonių Karo Taryba iš plk. Choleckio, Nastopkos ir Nagevičiaus. Kubilius buvo paskirtas štabo viršininku. Pirmasis Vilniaus komendantas buvo Liudas Gira su pavaduotojais karininkais K. Škirpa ir Gužu.
Kondratavičiaus paskyrimas viceministeriu buvo labai kritikuotas Valstybės Tarybos, tačiau Voldemaras jo nepašalino. Kondratavičiaus tikslas, regis, buvo sudaryti antibolševikinį frontą iš visų Rusijos pasienio valdžių. Jis į tai ir kreipė visą savo dėmesį, vietoj rūpintis Lietuvos kariuomenės organizavimu. Kondratavičius protegavo visur rusus karininkus ir šnabždėjosi su lenkais. Jis įtikino Voldemarą, kadvien taikos tetrokštančios, nepavojingos Lietuvos niekas nepulsiąs ir kad jai pakaktų milicijos sienoms apsaugoti ir policijos vidaus saugumui palaikyti.
Voldemaras ir Kondratavičius skyrė į augštus postus rusus, dažniausiai prisidengusius gudų vardu. Kariško patyrimo atžvilgiu Voldemaras neklydo, nes skiriami rusai baltagvardiečiai buvo prityrę augštesnių rangų karininkai. Tačiau, nežiūrint jų kariškos patirties, jiems buvo svetimi Lietuvos interesai. Voldemarui būtų buvę verčiau skirti į augštus postus nepatyrusius, žemesnių rangų lietuvius karininkus, kurie būtų vis dėlto patikimi Lietuvos patriotai. Tuomet kariuomenės organizavimasis būtų greičiau vykęs. (Čia ir yra pamoka ateičiai: į augštus saugumo bei apsaugos postus skirtini tik tikri lietuviai).
Kondratavičius sąmoningai trukdė Lietuvos kariuomenės organizavimą, nepriimdamas į Vilnių atvykstančius lietuvius karininkus ir juos grąžindamas namo. Kariuomenę organizuoti Voldemaro buvo numatyta ne remiantis visuotine karo tarnybos prievole, bet darant vyrų atranką, t. y. priimti ir skirti į pulkus tik tokius vyrus, kurie būtų rekomduojami vietinės valdžios organų ar patikimų asmenų. Taigi, nors atsišaukimas į savanorius buvo paskelbtas lapkričio 23 d. — mažai kas buvo priimtas. Įgyvendinti minėtąjį Voldemaro planą reikėjo daug laiko.
Savanorių skaičius didėjo pamažu, buvo maža propagandos spaudoje, trūkumas informacijų krašte, Vilniaus miestas aplenkėjęs — visa tai nepritraukė jaunimo. Daugumas laukė, kol bus steigiamos kariuomenės dalys arčiau jų gyvenamų vietų. Vokiečiai gerai žinojo mūsų silpnybę ir ja naudojosi, reikalaudami net milicijos steigimo “projektų”. Tinkamų, gi, projektų kariuomenei steigti nebuvo nė vieno. Gruodžio mėnesį Apsaugos štabe buvo sudarytas projektas, bet jį gyvenimas tuoj aplenkė.
J. M. Laurinaitis duoda sekančią pastabą:
Mūsų kariuomenė steigėsi be projekto, be kietos organizacinės rankos, be kariško autoriteto; kitų trūkumų nėra reikalo nė minėti. Dėl to daug blaškytasi, daug klysta. Tačiau jauna karininkų masė dirbo taikydamasi vietos ir laiko aplinkybėms, griaudama pasitaikomas kliūtis. Tą darbą derino valdžia, rėmė gerieji tauttos sūnūs.
O kas buvo tie lietuviai karininkai? Didžiumoj — studentai ir liaudies mokytojai karo meto gaminys. Mūsų karininkų kadrą sudarė rusų mokyklos karininkai, vienaip mokyti, vienaip auklėti. Tegu jie skyrėsi pasaulėžiūros dalykuose, tegu bendravo su įvairiomis politinėmis partijomis, bet jų kariškos tradicijos buvo vienodos. Tarp daugelio silpnybių tas sudarė lietuviams labai teigiamą stiprybę: lietuviai karininkai nesiskaldė į grupes, nekovojo dėl viršenybės, kaip tat buvo, pavyzdžiui, lenkų kariuomenėje. Tik kietas ir vieningas lietuvių karininkų nusistatymas įgalino sudaryti pirmą kariuomenės užuomazgą.
III. RUSŲ BOLŠEVIKŲ GRĖSMĖ IR ANTPLŪDIS
Diplomato Petro Klimo žodžiai: “ministeris pirmininkas Voldemaras, manydamas, kad taikingos ir demokratiškos Lietuvos niekas negalėsiąs pulti, delsė kariuomenės organizavimą ir pats tuojau išvyko į užsienius išvystyti diplomatinės akcijos. Šis manymas pasirodė visiškai klaidingas”.
Jau lapkričio 23 d. vokiečių kariuomenė traukėsi iš Rusijos gilumos; buvo aišku, kad ji pasitrauks ir iš Lietuvos. Užpakaly vokiečių besitraukiančios kariuomenės ariergardo, 15-20 kilometrų atstume, slinko pirmyn bolševikų raudonoji armija. Vokiečiai ir rusai bolševikai retai kur susiremdavo. Iš tikrųjų, vokiečiai nebūtų pajėgę sulaikyti komunistų gaujų veržimosi, nes jų kareiviai buvo demoralizuoti. Daugelis vokiečių kareivių buvo paveikti radikalizmo. Tat, kai savanorių pagalbinės jėgos iš Vokietijos nepasirodė rytuose gruodžio mėnesį, visiškas vokiečių pasitraukimas liko vienintelė išeitis. Vokiečių karo vadovybė pradėjo evakuoti savo kariuomenę iš Vilniaus gruodžio 14 d. Vilniuje kilo panika. Sklido gandai, jog ir Lietuvos Taryba bėgsianti į vakarus. Vokiečiams pasitraukus iš Vilniaus, atsirado karinių jėgų tuštuma, kurią lietuviai nepajėgė užpildyti, nes lietuviams būnant Vilniuje buvo gauta visokiais būdais tik 300 šautuvų ir vos tik 1,500 šovinių. Lenkai irgi jieškojo būdų apginti Vilnių nuo bolševikų antplūdžio.
Jau nuo spalio pabaigos dideli kiekiai lenkų legionininkų plaukte plaukė į Vilnių, ir dabar jie ruošėsi paimti miesto gynimą. Varšuvos agentams talkininkaujant, Vilniaus lenkai skubiai suorganizavo civilinę administraciją. Gruodžio 31 d. Varšuva paskyrė miesto karinę vadovybę: gen. Wejtko buvo paskirtas Vilniaus krašto gynybos viršininku, gen. Mokrzeckis — miesto komendantu.
Gruodžio 20 d. lietuvių Apsaugos štabe darbas pakriko ir sustojo. Generolai Kondratavičius ir Žukauskas patarė vyriausybei ir kariuomenės užuomazgai trauktis Gardinan. Gruodžio 22 d. gen. Kondratavičius pranešė karininkams, kad vyriausybė nutarusi persikelti į Kauną. Jis net neįsakė susirinkti į Gardiną visiems karininkams, o tik tiems, kurie norės. Škirpa vaizdžiai apibūdino lietuvių karininkų reakciją į Kondratavičiaus planą atitraukti ir sutelkti Lietuvos karines jėgeles Gardine:
Šį gen. Kondratavičiaus parėdymą supratome, kaip finis Lietuvos Kariuomenei. Jam, galbūt, tai buvo vistiek, nes algą, dėl kuriosjis ir jo sėbrai tarnavo, buvo pažadėta išmokėti už gruodžio mėnesį nelaukiant jo pabaigos. Be to, gen. Kondratavičius jau buvo pasirūpinęs apsaugos štabo kasą išsiųsti į Gardiną.
Tautiškai nusiteikę lietuviai karininkai protestavo prieš šitą keistą, defetistinę politiką ir “subuntavo”. Jie pareikalavo, kad vyriausybė bei Apsaugos štabas persiorganizuotų. Šis karininkų pasipriešinimas išgelbėjo padėtį — kariuomenė turėjo pasitraukti į Kauną. Kariškių nusistatymas iššaukė ministerių kabineto krizę: gruodžio 26 d. Sleževičius sudarė koalicinę vyriausybę.
IV. SLEŽEVIČIAUS INICIATYVA
Gruodžio 20 d. Mykolas Sleževičius grįžo Vilniun iš Rusijos. Gruodžio 23 d. jis sutiko sudaryti vyriausybę, bet atmetė dr. Alseikos pasiūlymą būti diktatorium, nes, pasitaręs su karininkais Velykiu, Kubilium, Nastopka ir Liatuku, bei pasiteiravęs apie kariuomenės stovį, jis suprato nesąmonę skelbti diktatūrą. Sleževičius gruodžio 24 d. gynybos klausimais tarėsi su Škirpa, J. Elisonu bei P. Gužu. Dėl pačių pirmųjų priemonių sudaryti kariuomenę buvo sugestionuojama štai kas:
1. Tuojau atleisti iš Apsaugos štabo rusus ir į jų vietas paskirti lietuvius karininkus, nežiūrint laipsnių, tik atsižvelgiant į jų ištikimybę Lietuvai ir sugebėjimą dirbti;
2. Nedelsiant šaukti Lietuvos jaunuomenę savanoriais į kariuomenės dalinius;
3. Apeliuoti į tautą, raginant visus organizuotis į ginkluotus savisaugos būrius.
Gruodžio 26 d. Sleževičius sudarė antrąjį Lietuvos ministerių kabinetą; jis atleido Kondratavičių ir Krašto Apsaugos ministerių paskyrė Mykolą Velykį, greito kariuomenės organizavimo šalininką, pašaukiant savanorius ir pasitikint tautos patriotizmu.
Gruodžio 29 d. Vilniuje Sleževičius paskelbė ugningą “Pašaukimą Savanorių į Krašto Apsaugą”:
Į Lietuvos piliečius.
Vyrai! Nekartą Lietuvos priešai norėjo uždėti ant mūsų amžiną nepakeliamą jungą, bet mūsų tėvynė nenugalėta. Ji gyva. Šiandien visi išvydome Laisvės rytojų švintant, Lietuvos Nepriklausomybė neša visiems laisvę ir laimę; tat ginkime Nepriklausomą Lietuvos Valstybę! Vienybėje, kaip broliai, pasidavę kits kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi, kaip vienas, stokim už tėvynę!
Lietuva pavojuje!
Vokiečių kariuomenei atsitraukiant jau įsibrovė Lietuvon svetimoji (sic.) Rusijos kariuomenė. Ji eina, atimdama iš mūsų gyventojų duoną, gyvulius ir mantą. Jos palydovai — badas, gaisrų pašvaistės, kraujo ir ašarų upeliai.
Topografijos pamoka Karo mokykloje
Tat ginkime Lietuvą! Parodykim, jog esame verti amžiais kovotos laisvės; šiandieną Lietuvos likimas mūsų pačių rankose . ..
Drąsiai, be baimės, kaip mūsų tėvai ir sentėviai, užstokim priešams kelią, pakelkim žygį už mūsų Motiną Tėvynę, už Lietuvos Valstybę!
Drauge su atsišaukimu buvo paskelbtos “Sąlygos įstojimo į Lietuvos Krašto Apsaugą”, kur sekantieji punktai yra įsidėmėtini:
— Visi savanoriai priimami į Krašto apsaugą ne mažiau, kaip 1 metams. Tarnavimo laikas gali būti pailgintas ilgesniam laikui tik laisva sutartimi su savanoriais. (No. 3).
— Kiekvienas savanoris, stodamas Krašto apsaugon, raštu. pasižada, kad jis gins Lietuvos Valstybę, pildys Lietuvos Valstybės įstatymus ir klausys savo vyriausybės įsakymų (No. 6).
— Lietuvos vyriausybė duoda kiekvienam kareiviui savanoriui išlaikymą ir 100 markių algos mėnesiui. Be to, kiekvienai savanorio šeimynai, savanorio išlaikomai, mokama kas mėnesis po 50 markių (No. 7).
Taipogi išėjo “Instrukcijos Savanoriams Šaukti”:
1. Krašto apsaugos ministeris skiria tam tikrus karininkus organizacijos reikalui sričių viršininkais.
2. Sričių viršininkų buveinės yra: Panevėžys, Šiauliai, Kretinga, Tauragė, Kėdainiai, Kaunas, Alytus, Gardinas, Vilnius. Sritys susidaro iš Kreizių.
3. Tuojau be komitetų registracijos, šaukiami visi savanoriai Kaunan, Alytun, į Gardiną ir į Vilnių.
4. Visuose kituose apskričiuose parapijiniai komitetai privalo suregistruoti visus norinčius ir tinkamus tarnauti Krašto Apsaugos eilėse.
5. Savanorių parapijiniai sąrašai turi būti pasiųsti sričių viršininkams. . .
7. Savanoriai, sričių, viršininkų šaukiami, privalo turėti gerus batus, šiltus drabužius, ant pečių maišelį (panašų į vokišką rančą), kuriame yra viena baltinių atmaina ir 5 dienoms maisto.
Tie potvarkiai turėjo didžiulę reikšmę. Savanorių telkimas buvo perorganizuotas, sustiprinta informacija ir propaganda spaudoje, vietoje įsteigti registracijos ir verbavimo punktai, kai kurioms sritims ir apskriti msbuvo paskirti kariniai viršininkai. Vyriausybei persikeliant iš Vilniaus į Kauną, savanorių telkimo vietos pradžioje buvo nurodytos: Kaunas ir Alytus lietuviams ir Gardinas — gudams. Vėliau, 1919 m. pradžioje, vyriausybės potvarkiais ir atskirų karininkų iniciatyva savanoriai buvo telkiami: Kėdainiuose, Tauragėje, Skuode, Kretingoje, Joniškėlyje, kur dar stovėjo vokiečių kariuomenės daliniai ir kur iš savanorių buvo sudaromi kariniai daliniai, arba surinkti didesnieji būriai buvo siunčiami į Kauną.
Gruodžio 29 d. Vilniaus komendantūros vardu kar. Škirpa ir Juozas Pajaujis suredagavo ir paskelbė “Vilniaus Karininkų Komendantūros Atsišaukimą”, kurio svarbiausias momentas buvo sekantis:
Vilniečiai! Vilniaus Komendantūra šaukia į apsaugos savanorių pulkus visus piliečius be tautos skirtumo. Bus sudaryti atskiri būriai komanduojami lenkų, baltarusių, lietuvių ir kit. kalbomis. Įstojimo sąlygos yra tam tikram atsišaukime nurodytos. Užsirašyti galima kasdien nuo 9 ryto ligi 1p.p. Vilniaus komendantūroje, Šv. Jurgio g. Nr. 36, buvusieji Verwaltungo namai prieš Lukiškių aikštę.
Mūsų kraštui ir mūsų laisvei gresia pavojus —prie ginklo!
Rytojaus dieną pradėjo rinktis į Vilniaus komendantūrą savanoriai. Rinkosi ne tik lietuviai, bet ir kalbą lenkiškai arba gudiškai, nes jie visi save laikė Lietuvos piliečiais. Per savaitę prisirinko apie 500 vyrų ir apie 20 karininkų. Sunku buvo, tačiau, įsigyti ginklų ir kariškos aprangos. Vokiečiai pardavinėjo ginklus, municiją, arklius ir technikos medžiagą lenkams ir lietuviams. Tačiau lenkai lengviau gaudavo ir šautuvus ir kulkosvaidžius iš besitraukiančių vokiečių. Iš vokiečių lietuviai įsigijo apie 50 šautuvų, keliolika revolverių, apie 500 granatų, pora lengvų ir vieną sunkųjį kulkosvaidį. Stokojant ginklų, Vilniaus lietuvių įgulą sudarė vos tik 50 asmenų.
Vilniuje iki 1918 m. pabaigos į Lietuvos kariuomenę įstojo apie 200 savanorių karininkų ir kareivių. Karininkų Gužo ir Škirpos apsukrumo ir orientacijos dėka, 1919 m. sausio 1 vokiečiams išeinant, Vilniaus įgula užėmė Gedimino kalną ir jame iškėlė Lietuvos trispalvę.
1919 m. sausio 2 d. anksti rytą su paskutiniu vokiečių ešalonu Kaunan išvažiavo Sleževičiaus vyriausybė. Valdininkų ir karininkų nuotaika buvo nekokia. Kai Sleževičius Kaune sutiko vieną pažįstamą, tas pirmiausia paklausė:
— Ko jūs čia atvykote? Vis viena nieko gera nebus. Miesto valdyba pasiryžusi miesto valdymą pavesti komunistams. Komunistai visur ginkluojasi. Vokiečiai ruošiasi jau sausio 8-tą visai apleisti Kauną. Mūsų kariuomenės nėra. . . Tiesa, p. Glovackis Panemunėje turi keliasdešimt kareivių, bet jiems nevalia net mieste rodytis su ginklais.
Vyriausybės nariai apsistojo “Metropolio” viešbutyje, apačioj buvo girdėti girtų vokiečių šūkavimai, šaudymai. Gatvėse tas pats. Sleževi-
čius, Jonas Vileišis ir prof. Jonas Šimkus tarėsi apie kariuomenės organizavimą. Rytojaus dieną Kaune buvo išlipinti atsišaukimai į savanorius (t. y. tas pats atsišaukimas, kurs buvo priimtas Vilniuje 1918 gruodžio 29 d. posėdyje).
Kauno bolševikiškos “Darbininkų Tarybos” įsakymai buvo išlipinti ant daugelio sienų ir stulpų. Buvo įsakoma visiems piliečiams klausyti tik Darbininkų Tarybos ir būtinai vykdyti visus jos įsakymus. Nevykdantieji tų įsakymų skelbiami darbininkų priešais ir jiems grasoma mirties bausme.
Nekalbant jau apie vietinius lenkus, nemažas skaičius žydų labai nepalankiai žiūrėjo į besikuriančią mūsų valstybę, visame Kaune jie šnabždėdavosi su vokiečiais ir jiems pataikaudavo. Taip pat nemažas žydų skaičius prijautė ir laukė įsiviešpataujant Rusijos bolševikų. Visur ir visame Kaune visa, kas lietuviška, jie neigė ir ironizavo, o daugelį kartų tiesiog į akis pašiepdavo mūsų karius bei valdininkus (su pašaipomis, kaip pvz.: “Ui, seh’, seh’! Kliumpės kummen!”).
Kas beliko daryti?
V. SPARTUS ORGANIZAVIMASIS
Jei nori, kad visi skaitytųsi su valdžia ir jos klausytų, reikia jėgos, reikia ir veiklos. 1919 m. sausio 6 d. Įsakymu Kariuomenei 12 Nr. Kauno Karo komendantu paskiriamas žinomas poetas kar. Juozas Mikuckis, kuris energingai pradėjo mieste daryti tvarką. Iš vokiečių reikalauti, kad jie tvarkytų Lietuvos priešus, būtų buvę nenuoseklu, nes jie po kelių dienų rengėsi visai išsikraustyti. Tuo pat metu iš Vilniaus atvyko Vilniaus lietuvių įgula, apie 50-70 žmonių su kar. Škirpa, ir sustiprino Kauno komendantūrą. Mat, Vilniaus įgula, susilaikius nuo lenkų-bolševikų kovų dėl miesto, sausio 5 d. vakare paliko Vilnių, raudonajai armijai įžengiant į miestą.
Lietuvos kariuomenės konkretus organizavimasis sausio mėnesį buvo paskutinis valstybės kūrimosi etapas; po to Lietuvai buvo užtikrinta de facto egzistencija. Sausio 5 d. išėjo drastiškas įsakymas, kuris paskelbė, jog “visi ministerijų valdininkai, tarnavusieji rusų armijoje aficieriais, arba kariškaisiais valdininkais, priskiriami prie Krašto Apsaugos Ministerijos su sąlyga, kad, reikalui pasibaigus, jie bus visi paskirti atgal į savąsias tarnybos vietas”. Šis įsakymas padidino lietuvių patyrusių karininkų kadrą. Sausio 11 d. išeina “Moksleivių pašaukimas Kariuomenėn”, kuris verbuoja patriotišką jaunimą, pastatydamas sąlygą, kad gali stoti tarnybon, “jei karo valdžia pripažįsta jį tinkamu sveikatos ir amžiaus atžvilgiu”.
Ilgainiui, reikia imtis griežtesnių priemonių išplėsti kariuomenės kiekį. Sausio 15 d. Sleževičiaus vyriausybė paskelbė pirmą mobilizaciją, įtraukdama tarnybon visus buvusius karininkus. Karininkų Mobilizacija įsakė:
Tarnavusieji armijoje visi aficieriai, podpraporščikai, unteraficieriai ir valdininkai lig 45 m., visų rūšių ginklų šiuo mobilizuojami.
Jie turi atvykti Lietuvos Kariuomenėn Kaunan, Alytun, ar Gardinan, kur kam arčiau, ir kreiptis į vietines lietuvių komendantūras. Vietos vyriausybė turi pasirūpinti, kad atvyktų į minėtas vietas ne vėliau vasario 1 d.
Tiems, kurie laiku neatvyks, buvo grasinama teismu.
Plk. K. Žukas savo atsiminimuose mini, jog žemaičiai šaukimą stoti savanoriais kraštą ginti priėmė be ypatingo entuziazmo. Jis rašo, jog iš Raseinių miesto ir jo apylinkės, pavyzdžiui, į komendantūrą atvyko tik pavieniai žmonės, pasiteiraudavo, kiek kariuomenėje duoda duonos, mėsos, algos, ir vėl grįždavo namo. Priežastis įsidėmėtina: mažai kam buvo žinomas Sleževičiaus atsišaukimas, jokios agitacijos nebuvo. Žemaičiuose tiesioginio bolševikų pavojaus dar nebuvo juntama. Priešingai tuomet buvo Dzūkijoje ir rytinėje Lietuvoje. Nežiūrint, kad bolševikai rusai kasdien grobė didesnius plotus, savanorių skaičius sparčiai augo. 1919 m. sausio mėnesį, kasdieną atvykdavo apie 200 savanorių — jau sausio 15 d. buvo apie 3,000 savanorių.
Stojantieji savanoriais turėjo pasirašyti pasižadėjimą, kad “gins Lietuvos valstybę ir sąžiningai pildys visas kareivio pareigas. . .” Savanoriai tuoj gaudavo kepurę, diržą ir tautiškų spalvų trikampį ant kairės rankovės. Ginklai buvo įteikiami sekančiomis po įstojimo dienomis, ir tuoj buvo mokoma juos vartoti. Drabužius pradžioje tarnybos kariai dėvėjo savus. Už savų drabužių dėvėjimą buvo mokama. Pirmąsias uniformas vyriausybė pradėjo duoti tik vasario mėnesį. Iki tol kareiviai ir karininkai buvo įvairiai apsirengę: vieni gerai, kiti apiplyšę. Apsiginklavimas buvo irgi įvairus: čia buvo ir vokiškų, ir rusiškų šautuvų, o net ir “berdankų” (labai senų rusų šautuvų). Vienas tų laikų dalyvis Trimite puikiai apibūdino mūsų pirmuosius kareivius (P. M., Trimitas, 1928 m. lapkričio 22, Nr. 47-416):
Kareiviai dar neturėjo jokios uniformos: kas kaip buvo apsivilkęs iš namų išvažiuodamas, taip ir Kaune vaikščiojo. Skirtumas buvo tik tas, kad ant kairiosios rankos mūvėjo tautinių spalvų trikampį ir retas— tautinių spalvų kaspinu perrištą rankovę. Ginkluoti savanoriai buvo labai nevienodai: kas turėjo ant karabino rusišką durtuvą, kas vokišką, o kas ir trumputį kavale-
rijos karabiną. Ant diržo beveik pas visus kareivius būdavo pakabinta bent po tris keturias granatas. Rūbais ir ginklavimu, tiesa, vargingai atrodė mūsų pirmieji gynėjai. Tačiau, niekas nebūtų galėjęs ką nors jiems prikišti, nes visuose buvo tiek pasiryžimo, tiek patvarumo ir drąsos, kad nejučiomis Kauno miestelėnai pradėjo mūsiškių priboti.
Savanoriai sudarė pagrindą šioms ginklų rūšims ir kariuomenės dalims: 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9 ir 10 pėstininkų pulkams; artilerijoje — 1, 2, 3 ir 4 baterijoms, kavalerijoje — 1 ir 3 raitelių pulkams; karo aviacijai, ryšių batalionui, auto batalionui, pionierių batalionui, daugeliui apskričių komendantūrų, intendantūrų, ir Karo Mokyklai.
Vasario 10 d. vyriausybė priėmė Vidaus Reikalų min. J. Vileišio ir Krašto Apsaugos min. M. Velykio paruoštas “Kariuomenės Šaukiamąsias Instrukcijas”, kurios nustatė naujokų šaukimo tvarką. Instrukcijos pabrėžė, kad:
Apskrities viršininkas šaukia vyrus kariuomenėn apskrities sienose.
Sudaroma tam tikra šaukimo komisija, kuri turi priruošti, pirmoje eilėje, sąrašus visų vyrų, gimusiųjų 1897 ir 1898 metais (1). Neimami tėvai daugiau kaip 55 m. arba dėl silpnos sveikatos, mokytojai, mokytojaują daugiau kaip 5 metus.
Po trijų dienų vyriausybė paskelbė “Naujokų Šaukimą Kariuomenėn”, kuris mobilizavo 1897 ir 1898 metų naujokus, t. y. vyrus, kuriems ligi 1919 m. sausio 1 d. sukako 20 ar 21 metai. 1919 m. kovo 5 d. Valstybės Taryba priėmė “Sąlygas Stoti į Lietuvos Krašto Apsaugą”, šis potvarkis pakartojo ankstyvesnes sąlygas.
Tuojau pradėjo masiškai plaukti į kariuomenę naujokai. Gegužės 25 d. buvo paskelbtas šaukimas vyrų, gimusių 1894, 1895 ir 1896 m., baigusių nemažiau, kaip 4 klases vidurinės mokyklos. Viršminėti šaukimai lietė tik dalį Lietuvos teritorijos, kuri dar nebuvo priešo okupuota. Daugumas šaukiamųjų jau buvo įstoję savanoriais į krašto Apsaugą, tačiau šaukimai turėjo reikšmę, nes pašauktieji negalėjo pasitraukti iš kariuomenės 1 metų tarnybos laikui pasibaigus.
Buvo ir nesklandumų. Mobilizuoti vyrai negavo tų pačių privilegijų, kurias gavo savanoriai. Kilo nepasitenkinimas tarp vyrų atvykusių iš bolševikų okupuotos teritorijos, nes jie buvo skaitomi mobilizuoti. Pagaliau, potvarkiai buvo taip reviduoti, kad visi toki vyrai iš okupuotų sričių galėjo tapti savanoriais.
Dar Vilniuje Krašto Apsaugos Ministerija įsteigė karo žvalgybos skyrių, kuris rinko žinias apie vidaus ir išorinius priešus, in intendan
tūrą, kurios rūpestis buvo aprūpinti savanorius maistu, drabužiais ir ginklais. 1918 m. gruodžio 31 d. ministerijai persikėlus iš Vilniaus į Kauną, buvo įsteigti operacijų, mobilizacijos, karo technikos, artilerijos ir spaudos-švietimo skyriai, sanitarijos, veterinarijos, karo butų ir kitos tarnybos.
Kariuomenei besikuriant, nežiūrint, kad buvę rusų armijos karininkai buvo priimtini, reikėjo, tačiau, paruošti grynai savąją karininkiją. Tat buvo įsteigta Karo Mokykla Kaune 1919 m. sausio 25 d., paskyrus pirmuoju jos viršininku kar. J. Galvydį-Bykauską. Karo Mokyklos Įsakymas paskelbė, jog kursas bus sutrumpintas, mokiniai priimami ne jaunesni kaip 17 metų amžiaus, ir kursas tęsis tris mėnesius. Pradžioje mokykla įsikūrė Donelaičio g. 11-13. Mokyklos auklėtiniai-savanoriai buvo surinkti kovo 8 d., mokslas prasidėjo kovo 11 d. Iš viso įsirašė 124 kursantai. Esant didelei karininkų stokai, pirmoji laida buvo išleista 1919 m. Liepos6 d., karininkais pakelti 89 ir puskarininkiais7 asmenys.
Artilerijos užuomazga Lietuvoj buvo padaryta Augštojoje Panemunėje sausio pradžioje, gavus iš vokiečių dvi 3 colių 1902 m. modelio rusų patrankas. Atsiradus kiek artilerininkų ir kiek daugiau patrankų, pradėta formuoti artilerijos pulką su atskiromis baterijomis. Pirmam pulkui įsakymas pasirašytas vasario 26 d.
Laikui bėgant atsirado lietuvių ar iš Lietuvos kilusių asmenų, Pirmojo Pasaulinio karo metu tarnavusių rusų ar kitoje aviacijoje, ir įvairių technikos specialistų. Tai buvo inž. Hiksa, Jurgis Elisonas, inž. Litas, gen. Kraucevičius (vėliau pirmas aviacijos vadas), Fugalevičius ir kiti. Jie grįžo Lietuvon ir kiekvienas įdėjo didesnį ar mažesnį įnašą lietuvių aviacijos kūrimo darban. Pažymėtinas inž. Hiksa, kurs atvyko net iš Anglijos, kur karo metu tarnavo lakūnu anglų aviacijoje. 1919 m. kovo 12 d. buvo įsteigta Aviacijos Karo Mokykla, kar. Laurinaičio vadovaujama, kurią t. m. gruodžio 14 d. baigę 22 aspirantai gavo leitenanto ir 11 puskarininkių laipsnius. Tai buvo pirmieji lietuviški lakūnai.
Vasario 27 d. Lietuvon buvo atgabenti 8 nauji LVG CVI lėktuvai, pirkti Vokietijoje, o tų pat metų birželio mėnesį, iš besitraukiančių iš Lietuvos vokiečių, buvo perimta keletas kovos bei mokomųjų lėktuvų Albatros ir LVG tipo. Kadangi šiuos lėktuvus geriausiai galėjo aptarnauti vokiečiai, o mūsų karo vadovybei tuoj pat reikėjo panaudoti karo aviaciją kovose prieš bolševikus, tai tarnybon buvo priimti keli vokiečių lakūnai, žvalgai ir mechanikai. Iš jų Schulz ir Rotter buvo pirmieji mūsų skraidymo instruktoriai.
Be bolševikų raudonosios armijos, Lietuvos valstybės gynybai grasino ir vidaus antivalstybiniai gaivalai: įvairūs bolševikėliai, vokiečių kariuomenės dezertyrai bei nesudrausminti jų daliniai, lenkininkai. Net pačiame Kaune, kaip anksčiau minėta, buvo akiplėšiškų išsišokimų prieš Lietuvos valdžią. Krikščionys demokratai reikalavo griežtesnės valdžios. Iš karto Sleževičius nesutiko imtis griežtesnių priemonių, bet netvarka Kaune ir komunistų grėsmė pagaliau privertė jį įvesti griežtą tvarką. Sausio 31 d. ministerių kabinetas išleido “Įsakymą dėl žinių platinimo apie kariuomenę”, kuriuo draudžiama spausdinti žinias apie formavimą, operacinį darbą, vadų paskyrimą, ginklus ir skaičius, apie faktines mobilizacijos išdavas. Vasario 7 d. išėjo “Ypatingi Valstybės Apsaugos Įstatai”, kurie išdėstė karo stovio tvarką ir priemones. Pagal įstatus, kiekvienoj Lietuvos apskrityje arba jos įsakmiai nurodytose dalyse ministerių kabinetui nutarus, karo metu arba gresiant suirutei, gali būti paskelbtas karo stovis: (1), kur paskelbtas karo stovis Apsaugos ministeris skiria karo komendantą (2), karo stovio įvedimas turi būti viešai paskelbtas (3), milicija vykdo visus karo komendanto įsakymus (6), savivaldybės organizacijos ir civilinės įstaigos turi teikti reikalingą kariuomenei ir apskrities komendantui pagalbą (7), susirinkimai yra leidžiami tik karo komendantui sutikus (10), gali laikinai arba visam karo stovio metui sustabdyti laikraščių ir kitų spaudos veikalų leidimą (12), ir visų svarbiausias: nusikaltimai gali būti baudžiami mirties bausme (14).
Vasario 10 d. (ne vasario 16 d.) kaip A. B. Senn rašo savo studijoje) karo stovis buvo paskelbtas visoje Lietuvoje juostoje “trijų dešimtčių varstų platumo nuo fronto linijos, kur veikia Lietuvos Kariuomenė, kariaudama su priešininku”. Vasario 13 d. Sleževičius įvedė karo stovį Seinų, Kauno, Alytaus, Vilkaviškio ir Marijampolės apskrityse.
Lietuvos kariuomenės organizacijoje dar tik liko drausmės ir karininkų kompetencijų nustatymas. Be drausmės kariuomenė virstų nedisciplinuota, ginkluota gauja. Tat, prie Lietuvos kariuomenės organizavimo pradų galima priskaityti ir Laikiną Rikiuotės Statutą, Laikiną Drausmės Statutą, Laikinąjį Garnizono Statutą ir Laikinąjį Lauko Tarnybos Statutą. Pirmieji karininkai buvo gavę laipsnius kitose armijose. Iš pradžių, kariuomenę kuriant, atsižiūrėti į svetur įgytus laipsnius galėjo sudaryti daug netvarkos. Todėl ir buvo atsižiūrima į skiriamojo asmens užimamą vietą. Uniformą nešioti ir algą gauti galėjo pagal užimamą vietą. Visi “aficieriai” buvo vadinami karininkais: pulko, bataliono, kuopos, eskadrono, baterijos vadais bei vadų adjutantais. Puskarininkiai taip pat buvo vadinami pagal einamas pareigas: skyrininkas, viršila, būrininkas ir panašiai.
Vasario 13 d. išeina Pulko Teismo Įstatai, kuriais pulko teismas steigiamas prie kiekvieno pėstininkų ir kavalerijos pulko, prie artilerijos atskirų dalių ir apskritai prie kiekvieno kariuomenės vieneto, turinčio savo eilėse ne mažiau kaip 400-500 kareivių. Kovo 27 d. išeina Karo Teismo Įstatai, kurių svarbūs straipsniai yra:
1. Karo teismas sudaromas vietose, kur kariuomenė aktyviai kovoja su priešininku arba kur yra įvestas karo stovis.
4. Karo teismas sudaromas iš pirmininko karininko, dviejų narių nuo karininkų ir dviejų nuo kareivių mokančių skaityti ir rašyti.
12. Karo teismui pavedama žemiau išvardintos bylos ir bausmės skiriamos einant XXII Rusų Kariškųjų Įstatų Knygų IV 1903 Baudžiamuoju Kodeksu:
1. už puolimą ant savo viršininko, jam einant tarnybos pareigas.
2. už pasipriešinimą viršininko paliepimui.
3. už pabėgimą pas priešininką, o taip pat kito prikalbėjimą pabėgti.. .
4. už savavališką pasišalinimą iš sargybos priešininko akivaizdoje. ..
6. už nepildymą įsakymo dalyvauti mūšyje . . . ir t.t.
Dar išėjo įstatymas, kurio tikslas buvo atskirti karininkus nuo politinių intrygų. Šis “Draudžiamasai Įstatymas Dalyvauti Kariškiams Politikoje” išdėstė, jog:
Visiems kariškiams, kol jie aktyviai tarnauja kariuomenėje draudžiama: a) priklausyti prie politikos partijų arba prie kitokių politikos organizacijų ir dalyvauti jų darbuose; b) daryti by kokias organizacijas, taisyti mitingus arba kitos rūšies susirinkimus politikos tikslais; ir c) dalyvauti civilių žmonių taisomuose mitinguose ir kituose susirinkimuose be leidimo savo vyresnybės.
Nusikaltusiems prieš šį įstatymą karininkėms buvo skiriama sunkiųjų darbų kalėjimo bausmė.
Nežiūrint greito rikiuotės ir tarnybų organizavimosi, štabų ir intendantūrų sudarymo, įstatų bei statutų suredagavimo, kaip ir su visomis kariuomenėmis, taip ir su Lietuvos kariuomene, reikėjo dar “ugnies krikšto”, išbandyti jos kovingumą. Lietuvos kariuomenė vos susikūrė, kai jai jau reikėjo stoti kovon su užpuoliku raudonarmiečiu.
VI. PIRMOS KAUTYNĖS
1919 metų pradžioje vokiečiams pradėjus kraustytis iš Lietuvos, jų pėdomis slinko gausios apdriskusių ir išbadėjusių bolševikų gaujos. Vasario pradžioje bolševikai buvo užėmę Šiaulių-Panevėžio-Ukmergės liniją ir veržėsi gilyn į Lietuvą. Pirmieji pasipriešino bolševikų veržimuisi vietiniai partizanai. Iki vasario mėnesio vokiečių savanorių daliniai laikė frontą. Lietuviai partizanai veikė bolševikų užfrontėje.
Žemaičių partizanai, įsikūrę 1918 m. spalio pradžioje, veikė slapta. Lapkričio pradžioje Povilas Plechavičius nuvyko į Vilnių ir Lietuvos vyriausybės buvo paskirtas vietinės apsaugos viršininku. Žemaičiuose buvo organizuojama vietos administracija, milicija ir apsaugos būriai. Jau 1919 m. sausio mėn. žemaičiai partizanai aktyviai veikė prieš bolševikus. Ėmė organizuotis Joniškėlio partizanai; jie apėmė Biržų ir dalis Panevėžio ir Šiaulių apskričių. Iš Joniškėlio partizanų išaugo 1500 vyrų junginys, iš kurio vėliau susidarė 9 pėstininkų pulkas. Radvilišky 1918 m. pabaigoje partizanai suorganizavo vietos miliciją iš 20 vyrų. Būrio vadu buvo M. Jakobsonas. Radviliškio partizanai kovojo prieš vokiečius, bolševikus ir vietos plėšikus. Dar minėtinas Siesikų-Pagirių partizanų būrys. Šis 30 vyrų dalinys pradėjo partizanišką veiklą po Kėdainių kautynių.
Ryšium su Pskovo divizijos tikslu užimti Kauną ir pasiekti Rytprūsių sieną, bolševikų 2 šaulių pulkas sausio mėnesį užėmė Šėtą, o vasario 7 d. tęsė puolimą, siekdamas užimti Kėdainius ir apeiti Kauną iš šiaurės.
Kėdainius gynė Panevėžio apsaugos būrys (apie 120 vyrų) ir Kėdainių apsaugos būrys (80 vyrų). Anksti rytą vasario 7 d. rusai bolševikai nustūmė lietuvių sargybą iš Kolupių kaimo ir artėjo prie Kėdainių. Panevėžio apsaugos būrys tuoj išvyko iš Kėdainių, užėmė poziciją arti miesto prie gelžkelio ir sustabdė bolševikų puolimą. Tuomet rusai pradėjo eiti iš pietų ir užėmė Eigulių kaimą. Tada lietuvių vadas kar. Šarauskas pasiuntė Kėdainių apsaugos būrį. kuris užėmė Kėdainių pietinį pakraštį ir sustabdė bolševikų puolimą. Rusams stengiantis užimti vieškelį Kėdainiai-Kaunas, karininkas Šarauskas ten pasiuntė mažą dalinėlį, kuris net privertė rusus pasitraukti iš Eigulių.
Vasario 7 d. apie 12 val. į Kėdainių gelžkelio stoties rajoną atvyko vokiečių dalinys su artilerija. Susitarus imta veikti bendrai: vokiečiai parėmė artilerijos ugnimi, o Panevėžio būrys puldamas užėmė Kolupių kaimą. Pavakare kautynės aprimo. Naktį įvairiomis kryptimis buvo pasiųsti žvalgai išaiškinti priešo veikimus. Vieną iš žvalgų būrelių vasario 8 d., auštant, besiartinant prie Taučiūnų kaimo, bolševikai užklupo smarkia ugnimi. Čia žuvo Povilas Lukšys.
Tą pačią dieną lietuviai aprietė bolševikų dešinį sparną ir privertė bolševikus pasitraukti į Šėtą. Vasario 10 d. bendrai veikiant su vokiečiais buvo paimta ir Šėta. Bolševikai, bėgdami iš Šėtos, paliko mirčiai skirtus įkaitus (kleboną su vikaru ir kitus). Šiose kautynėse
Lietuvos karo aviacijos lėktuvas Sofič tipo (1920 m.)
Iš H. Bezumavičiaus rinkinio
mūsiškiai paėmė 9 belaisvius ir grobio kelias dešimtis šautuvų, kelioliką tūkstančių šovinių, rankinių granatų, 18 lauko telefono aparatų ir kabelio ritinius, taip pat antklodžių ir milinių. Vasario 8-11 d. d. kautynės yra tuo svarbios, kad jose buvo likviduotos bolševikų pastangos apsupti Kauną iš šiaurės.
Maždaug tuo pačiu metu bolševikai kėsinosi pulti Kauną iš rytų ir pietų ir padaryti galą Lietuvos “buržuazinių nacionalistų” valdžiai. Tame bolševikų žygyje dalyvavo 900 vyrų “Vilniaus pulkas”, kuris turėjo 14 kulkosvaidžių. Kartu su juo žygiavo Dialtovo partizaninė brigada, 30 raitininkų ir kitas 700 vyrų dalinys su 15 kulkosvaidžių ir 4 pabūklais. Minėtas 7-tas bolševikų pulkas turėjo pereiti Augštadvarį, Jiezną, Prienus, Garliavą ir pulti Kauną iš pietų. Ši kryptis lietuvių buvo silpnai saugoma. Sužinojusi apie tai, lietuvių karo vadovybė pasiuntė į Prienus kar. S. Zaskevičiaus vadovaujamą vieną kuopą iš Kauno (apie 200 vyrų). Vasario 9 d. kuopa pasiekė Prienus ir tuoj išvyko į Birštoną. Vasario 10 d. anksti rytą kuopa iš Birštono išvyko Jiezno link. Sužinojus, kad priešas yra prie Jiezno miestelio, Sekonių kaime, kuopa gavo įsakymą pulti priešą ir užimti Jiezną. Kuopa buvo padalinta į tris būrius: I būrys turėjo pulti iš vakarų, II būrys iš pietų ir raitininkų būrys iš rytų.
Puolimas nepavyko, nes I būrio vadas Ce-tuchinas (rusas) kareiviams liepė nešaudyti, į-sakinėjo pasiduoti, dalį kareivių nuvedė pas rusus ir pats pasidavė. II būrys buvo priėjęs prie Jiezno miestelio, kovėsi, bet buvo priverstas pasitraukti. Kuopa pasitraukė į Birštoną ir sustojo saugodama kelią į Prienus. Žuvo 18 kareivių, daugiausia dėl Cetuchino išdavimo. Keliolika vyrų pateko nelaisvėn. Kuopoje teliko 120 vyrų.
Vasario 11 d. į Prienus atvyko viena 1 pėst. pulko kuopa, kar. Žemaičio vadovaujama, ir kpt. Heegerio vadovaujamos dvi vokiečių kuopos su dviem patrankom. Lietuvių vadai susitarė su vokiečiais, ir vasario 13 d. drauge puolė bolševikus Jiezno miestelyje. Puolimo planas buvo tas pats, tik dabar turėta daugiau jėgų ir nebuvo išdavikų. Jiezno miestelis buvo apsuptas, bolševikai sumušti ir priversti bėgti. Lietuviams teko 4 kulkosvaidžiai, apie 50 šautuvų ir didelis šovinių grobis. Jiezno kautynės, vienos pirmųjų stambesnių kautynių, pakėlė lietuvių savanorių dvasią.
Kėdainių ir Jiezno kautynės, nors iš viso ir mažo masto operacijos, buvo Lietuvos reguliarios kariuomenės pirmosios kautynės. Jos kartu buvo ir kariuomenės pirmos pergalės; dešimteriopai gausesnis priešas buvo sumuštas. Tačiau tos kautynės pareikalavo aukų — Lietuvos kareiviai pelnė garbę kraujo aukomis. Pirmieji mūsų kariai žuvo 1919 m. sausio 11 d. Tai pačios pirmosios mūsų kariuomenės aukos: 2-jo pėst. pulko kareiviai-savanoriai Juozas Kalasiūnas ir Antanas Zambacevičius. Juos nukovė girtų vokiečių kareivių ranka Kauno gatvėse (Vytauto prospekte, jiems einant sargybon iš A. Panemunės kareivinių). Kareivis Povilas Lukšys (žuvęs 1919.II.8.) ir karininkas Antanas Juozapavičius (žuvęs 1919. II. 13) yra pirmos aukos kautynėse. Iš Lietuvos Karo Mokyklą baigusių pirmas karininkas žuvo 1919 m. rugpiūčio 24 d., tai 1-mo pėst. pulko ltn. Jurgis Sidaravičius.
Nuo 1919 m. gegužės mėn. vidurio prasidėjo planingesnės mūsų kariuomenės operacijos, tačiau mūsų jėgos tada dar nebuvo didesnės kaip 5-6 tūkstančiai durtuvų, 10 patrankų ir 200 kardų. Visą karo metą jaunai Lietuvos kariuomenei teko patirti didelių sunkumų: trūko ne tik aprangos ir ginklų, bet labai dažnai ir maisto, nes okupacijos išvarginti ūkininkai negalėjo daug padėti. Bet vis dėlto jaunosios kariuomenės įkarštis nugalėjo visus sunkumus. Jau 1919 m. vasarą, kai kur padedama vokiečių, kai kur vien tik savo jėgomis, mūsų kariuomenė atstūmė atgal rusus bolševikus.
Su lietuvišku ginklu visi buvo priversti skaitytis.
šaltiniai
1. Ališauskas, Kazys, “Partizanai, Lietuvių Enciklopedija, XXII, Boston 1960.
1. Ališauskas, Kazys, “Savanoriai”, Lietuvių Enciklopedija, XXVIII, Boston, 1963.
3. Butėnas, Julius, “Gyvenimas ir Darbai”, Mykolas Sleževičius, Čikaga, 1954.
4. Yčas, Martynas, “Lietuvos vyriausybės sudarymo etapai ir jos pirmieji žingsniai”, Pirmasis nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, London, 1954.
5. Laikinosios Vyriausybės žinios, 1918.XII.29, Nr. 1. 1919.1.16 Nr. 2-3, 1919.III.5 Nr. 4, 1919.9V.4 Nr. 5.
6. Laurinaitis, Jonas Martynas, “Ginkluotosios jėgos sudarymo pastangos, 1918 metais” Vasario 16, Kaunas, 1931.
7. “Lietuviškumo - Rusiškumo kova Lietuvos Kariuomenėje”, Mažasis židinys, 1948.1.15, Nr. 14.
8. “Lietuvos Aviacija”, Skautų Aidas, 1958 m. gegužis, Nr. 45.
9. Mažiulis, A. “Kautynės su bolševikais ties Kėdainiais ir Jieznu”, Darbininkas, 1959 m.
10. Mikšys, S. “Balta-raudona”, Lietuvių Dienos, 1957 lapkritis.
11. Natkevičius, Ladislovas, Lietuvos Kariuomenė, New York, 1919.
12. P. M. “Savųjų Tarpe”, Trimitas, 1928 lapkričio 22, Nr. 47 (416).
13. Ruseckas, Petras, "Pagerbkime Kariuomenę”, Trimitas, 1928 m. lapkričio 22 d., Nr. 47 (416).
14. Senn, Alfred E., The Emergence of Modern Lithuania, New York, 1959.
15. Šapoka, Antanas, Lietuvos Istorija, Fellbach, 1950.
16. Škirpa, Kazys, “Pakeliui su Mykolu Sleževičium”, Mykolas Sleževičius, Čikaga, 1954.
17. Žukas, Konstantinas, Žvilgsnis įpraeitį, Čikaga, 1959.
