ŠVIESUS KELEIVIO SILUETAS
KAZYS BRADŪNAS
(Iš poemos “Maras”)
VIENINTELĖ MERGAITĖ
Užvertus duobę, atsitiesia— — —
Kapely kūdikis nurimęs amžinai,
Suvystytas į atminimų drobę šviesią,
Į motinos šilkinę. Smėlynai
Mažytę širdį jo uždengia,
O čia ruduo per žemę žengia.
Per properšas apniukusių padangių
Miškuos nutiškę šviesos gesta.
Bekraščio kapinyno plotu,
Platybėje laukų miglotų
Lynoja tik mirties lietus.
Tenai kažkur nelaimės riksmas
Toli už girių kaimuose—
Tai paukščio išlekiančio klyksmas
Paklydusio debesyse.
Daugiau čia nieko nebėra,
Tik lyjama kapų tvora.
Bet ne— juodų kalvų gūbriu
Šimtai karstų vėl atlinguoja,
Juos nešasi minia rūsti — —
Žibintai vėjo užpūsti —
Tai krūmai miglose dūluoja.
Daugiau čia nieko nebėra,
Tik lyjama kapų tvora.
Viena vienintelė gyvoji,
Supylus kapą paskutinį,
Kaip angelas kalnely stovi
Prieš dangų drumzlina, švininį—
Viena vienintelė mergaitė.
O vakarop, kai ją kelyje
Gyvybės lydi paslaptis,
Kapuose įsmeigtas rūdija
Kastuvas, ir šalia mirtis—
Sena, pailsusi mirtis.
KAREIVIO GRĮŽIMAS
Artyn, artyn vaiduoklės žingsniai
Laukų negyva krūtine.
Per gruodą, per lijundrą trinksi,
Pusnynais atbrenda— —Bet ne!
(O Viešpatie, ar neapgausi?)
Tai žingsniai žengiančio žmogaus.
Bet mirusieji juk negrįžta—
Jų šaltas guolis po žeme.
Kieno gi eisena ramia
Visa apylinkė jau skamba?
Kaip medis vienišas iškyla
Šviesus keleivio siluetas
Augštam piliakalnio krante
Ir žvalgos klonio užkerėtas
Akiračių plačiam rate.
Iš tolimų šalių, po mūšių kruvinųjų,
Kaip žvaigždę sekdamas mintis
Apie gimtinį kraštą, jis pirmuoju
Pro bado užtvaras ir pro mirties
Drąsiu laimėtoju pareina.
Kareivio diržas per krūtinę,
Prie šono duonmaišis odos,
Kepurėj žvaigždė sidabrinė
Ir nusiblaivęs virš galvos
Švelnus atodrėkio dangus.
Be nuovargio, pakelta galva
Žygiuoja jis panemuniais.
Jam daubą, tolumasir kalvą
Jau tvindo saulė spinduliais.
DU ŽMONĖS
Pabrinko dirvožemy šaknys
Srove siautulingos gyvybės,
Ir papūtė vėjas pietinis
Daigais garbanotos žolės.
Verbom žydi paupio karklai,
Baltaisiais baržynų kamienais
Plaukia sula į viršūnes
Ten melsvoje begalybėj
Plevena lapeliai gležni.
O viską užliejusi saulė—
Pakalnė ir šlaitas ir kalva,
Kur spinduliais apipilti
Kalbas du žmonės jauni:
— Žiūrėk į tolį. Lig dangaus
Vis lygumos ir vis derlingos —
Kaip valandos čia būt prasmingos
Galingo dirbančio žmogaus.
— Dirvonai būtų suarti
Kvepėtų šviežias duonos raugas,
Tu būtum milžinu išaugęs
Saulėtoj ainių ateity.
— Kelionės lazdą čia smeigiu
Į juodžemį, į baisią jėgą,
Kuri man gyslomis nubėga
Banga siūbuojančių rugių.
— Kaip juostą čia dienų dienas,
Kaip drobę ausiu į rietimą,
Namų šventam prisikėlimui
Skambės vėl motinos daina.
Tą dieną ten paukščiai giedojo
Kiekvieną šakelę nutūpę,
Ir pievom upeliai tekėjo
Kaip niekada greitai tolyn.
Tą vakarą stirnos atbėgę
Vėl gėrė jų teškančią srovę,
Ir vėl už rasotų paklonių
Be poilsio šaukė griežlė.
Kai užvėjoj temstančio slėnio
Iš kamino dūmai pakilo,
Linksmai suspragsėjo ugnelė
Jauna gyvame židiny.
A. Varnas, iliustracija
