PASLAPTINGIEJI SŪDUVIAI

PETRAS BŪTĖNAS

Tokios antraštės straipsnis su antraštiniu priedu “Naujausi archeologiniai kasinėjimai Suvalkų aps.” rašytas yra tų kasinėjimų vadovo Jerzy Antoniewicz’iaus, o to straipsnio iš “Archeology” 1958, Vol. 11, Nr. 3 sutrumpintas vertimas: redakcija dėkinga dr. M. Gimbutienei už šio straipsnio ir autoriaus leidimo jį versti į lietuvių kalbą parūpinimą, — “Tautos Praeitis” I t. 1 kn., 1959, 63-64 p.p.

Straipsnelis yra daug kuo įdomus, tik gaila, kad nevisas J. Antoniewicz’iaus straipsnis lietuviškai išverstas. Ligi šiol, per pusketvirtų metų, specialistams nei šiaip, nei taip neatsiliepus, drįstu atsiliepti, ir dėl straipsnelyje keliamų klausimų ir duodamų atsakymų čia turiu štai ką pasakyti:

1.) Sūduvius išnaikino kryžiuočiai dar XIII a.: 1283 m. jie buvo beveik visai kryžiuočių nušluoti. =

Visų pirma, kaip rodo prie to straipsnelio pridėtas žemėlapis, teapimama Sūduvių-Jotvingų žemės tik nedidelė dalis: tik šiaurinė Sūduva — Suvalkija, taigi tik Sūduva - Jotva - Dainava, bet ir ši nevisa, — tikriau sakant, tik Suvalkų trikampis su trupučiu (Suvalkų trikampis yra Lenkijos okupuotas.) ir Lietuvos valstybei priklausanti Sūduva. Pvz. pati Dainava yra platesnė net ir į vakarus. Vidurinės Sūduvos - Jotvos ir pietinės Sūduvos - Jotvos žemėlapyje ir straipsnyje nematyti, o kaip tik čia kolonistais prikeliavusių vakarinių slavų šakos mozūrų negi esama jų pačių baltų.

Antra, sūduvius - jotvingus naikino ne vien vokiečių kryžiuočių ordinas ir vokiečių kurfiurstai. Juos žiauriausiai naikino rytiniai ir vakariniai slavai su savo vadais ir vokiečių kryžiuočių ordinas su Europos viduryje prisisamdytaisiais riteriais ir daugiausia “riteriais”, o dažnai net ir šie visi treji bendrai susimokydavo ir su savo jungtine “slaviška+germaniška” karo jėga žygiuodavo į Lietuvos Sūduvą - Jotvą aborigenų gyventojų ir jų sodybų naikyti. Tik tokia tėra istorinė tiesa.

2.) Kas sūduviai buvo: lietuviai ar viena iš senųjų prūsų giminių? =

Įdomu, kaip šių dienų lenkų archeologija prabils, o jos intencija gana kyši iš viso straipsnelio ir iš dalies net žemėlapio. Gi istoriškai, — ir patys slavų bei vokiečių metraštininkai nevisi

juos skyrė, nustebę stovėdami prieš jų visų vienybę kad ir priešo veržimosi atveju į Sūduvos -Jotvos žemes ar aplamai į baltų žemes ir taip pat mintyse sustingę dėl jų kalbos, papročių, gyvensenos vienodumo, vieningos politinės sąmonės ir kt., — tie metraštininkai iš nuolatinių gyvenimo faktų jusdami ir net suprasdami baltišką monolitiškumą.

Tuo patim autorius, daug ko vis klausdamas, tuo pačiu pradėjimu turėjo pasiklausti, ir kur baltų žemėje pats baltų lopšys, kuri gi lopšinė baltų sritis. Bet toks klausimas baltų nedraugams tik pavojingas, o klausimo atsakymas čia 4 nr.

Be to, nėra įvardo “senieji prūsai”, nes nėra ir negali būti įvardo “jaunieji prūsai”. Gal poezijoje ir šiaip, ir taip, ir dar gal kitaip galima, bet moksle — ne. Geriausiai, tiksliausiai, istoriškiausiai ir suprantamiausiai yra laikytis realios, tikrosios, etnografijos, o ne vokiečių ilgainiui inspiruotosios dvigalvės sąvokos: “senieji prūsai” ( = tai tie tikrieji ir vieninteli prūsai), tai prūsai, o “jaunieji prūsai” ( = tiesą pasakius, vokiečiai pamoduliuoja čia — jiems “naujieji prūsai”, tai tie į Prūsų žemę atsikraustę vokiečiai ar kokie kitokie iš vidurio ar vakarų Europos, ar plūs skandinavai, ar plūs dar ir mozūrai su kujavais), tai, . išeina, nelyginant irgi prūsai. Tie “irgi prūsai” nėra ir niekados nebus prūsai. Ir šiandien Potsdamo 1945 metų konferencijoje Lenkijos lengvai gautojoje Prūsų žemėje tebegyvena prūsų, nors ir nebebaltiškai kalbančių: jie ir yra prūsai. Ir jie nėra ar “senieji prūsai”, ar “jaunieji—naujieji prūsai”. Tuo tarpu pvz. šiandie Mažojoje Lietuvoje — Karaliaučiau srityje prigabentieji rusai niekados nebus nei “senieji rusai” ar “jaunieji— naujieji rusai”, nei “senieji lietuviai” ar “jaunieji —naujieji lietuviai”. Imperiniais keliais ėję kolonistai pasilieka kolonistais ar priverstiniais kolonistais, kokie pvz. ir yra M. Lietuvos - Karaliaučiaus srities rusai, Vilniaus pilsudskiniai legionieriai lenkai, Gumbinės apylinkės zalcburgiečiai vokiečiai, kurfiurstiniai Galindos ir Prūsų ežeryno mozūrai, “krokuviniai, lenkiniai, poznaniniai” mozūrai ir kujavai ir tikrieji mozūrai ar kujavai, visi atsidūrę pietinėje ir vidurinėje Jotvoje - Sūduvoje ir iš dalies Jotvoje - Sūduvoje -Dainavoje, ir t.t.

3.) Ptolemėjas II a. po Kr. mini sūduvius sudeni. =

Kur mini? Ar graikai, graikiškai rašydami, gali tautovardžius rašyti -eni? Graikas Ptolemėjas rašo ir net kirčiuoja stačiai baltiškai (lietuviškai): Galindai kai Soudinoi “galindai ir sūdynai (=sūdai, sūduviai, jotviai, jotvingai”). Tai didelis dalykas ir net didelė paspirtis lietuvių kalbai — jos senoviškumui pabrėžti, nors tarp Ptolemėjo ir mūsų laikų jau yra 1784 meteliai, nes jis yra miręs 178 metais. O gr. kai “ir” yra kirčiuojamas, kaip mūsų jungtukas kai, nors dabar rašomojoje kalboje kirčiuojama kai “kada”, taigi perdaug pavelkamai: panemuniečiai ištaria kai, o rytų augštaičiai žūsininkai kai, tuo tarpu rašomosios kalbos fonetinė bazė vis dėlto yra panemunės augštaičių šnekta. Ir gr. kai bei liet. kai dvelkia vienoda ir tikra indoeuropine kalbine senove. Gi sud-en-i yra daug vėlesnė ir jau lotyniška tautovardinė lytis, ir pvz. to paties graiko Ptolemėjo žemėlapio 1605 metų (per 1427 metus jaunesnėje) kopijoje kaip tik įrašyta yra lotyniškai Sudeni, kur tautovardyje nebežymu, kad šakninis ū yra ilgas, ir kur nutriušusi (kaip pvz. šiais laikais latvių kalboje) dvibalsinę -ai galūnė ligi trumpojo -i.

Ptolemėjas anas mūsų tautas randa, deja, ne Suvalkijoje, kur anie archeologiniai kasinėjimai lenkų yra atliekami, bet nuo tos Suvalkijos toli pietuose, pavyslyje, — taigi, pietinės Sūduvos - Jotvos pietuose ar pietvakariuose, kurios, tos pietinės Sūduvos - Jotvos, matyt, ano straipsnio autoriui šiandien nebepatogu ar nebėra politinio intereso beminėti.

4.) Sūduviai pirmą kartą minimi Nestoro kronikos 983 m. =

Triguba netiesa. Ten ne sūduviai minimi, bet minimi jotvingai: 983 metais — Ide Volodimirš na Jatviagy i vzia zemliu ich6 (IL. 69 ir dar Bg, Lkž. LXXIV §96 ir LXXXVII §119, Bg, ršt I. 343), o sūduvius pirmą kartą mini graikas Ptolemėjas (miręs 178 m. po Kr.; žr. čia 3 nr.), ir jis juos mini mažiausiai per 805 metus anksčiau ir ne Lenkijos iš Lietuvos atimtame Suvalkų trikampyje, kur anie lenkų archeologiniai kasinėjimai yra daromi, bet nuo čia toli pavyslyje.

Mažiausiai tiek laiko bus prireikę sūduviams - jotvingams plėstis į šiaurę ir į rytus dar iš anksčiau, pirmiems keliavusiems galindams ... ir lie-tuviams+latviams. O plačiosios baltų žemės lopšinė sritis ir yra ten, kur romėnas Tacitas I a. po Kr. nurodo baltus kaip Aestiorum genies “aisčių -baltų gimines” ir graikas Ptolemėjas II a. po Kr. — kaip Galindai kai Soudinoi “galindus ir sūdynus - sūduvius”.

Be to, rusų metraštis pažįsta ne Sūduvos -Jotvos - Dainavos jotvingus (-sūduvius), bet Lietuvos tolimųjų pietryčių. O šiandie modern-istoriografija (tik politinė!) net bijo ir vidurinės bei pietinės Sūduvos - Jotvos vardų spaudoje beištarti, ir todėl viskas sumaišoma ar net augštyn kojomis apverčiama, kad būtų painiavos dar daugiau. Gi čia labai tinka prijungti tokią “Lietuvos TSR istoriją” I t. Vilnius, 1957 m.: aišku, Maskvos Kremliau rusiškosios kompartijos dekretu ir praktine intervencija buvo priversti pavergtosios Lietuvos istorijos rašytojai lietuviai “Lietuvos TSR istorijoje” įdėti falsifikatą “Lietuvių ir Prūsų žemės XIII a.” žemėlapį, kuriame, be kitko, visiškai nėra didžiosios Galindos, šiais laikais mozūrais atmieštos, betgi net tolimam mokytam graikui Ptolemėjui jau buvusios žinomos ir jo nesidrovėta Galindai tautovardžiu pasauliui paskelbti. (Žr. straipsnį Baltų žemės falsifikatas su 7 žemėlapiais, — Karys, 4 nr. 1962 m. 105-115 psl.).

5.) Išsigelbėję sūduviai įsikūrė Lietuvoje ar Gudijoje ir susimaišė su vietiniais gyventojais. =

Didžiai pigus ir nieko neišaiškinąs pasakymas ir dar visiškai klaidingas, taigi ir klaidinąs. Pirmučiausia, visoje plačioje istorinėje Lietuvos Sūduvoje - Jotvoje yra daug pasilikusių gyventi aborigenų baltų (sūduvių - jotvingų - lietuvių), praėjus vokiečių ir slavų tolimųjų dienų siaubams ir tada jiems gyventojams iš girių grįžus, ir tą rodo pvz. už Lietuvos valstybės sienų ir dabar daugybė išlikusių baltiškų vietovių ir gyvenviečių net vidurinėje ir pietinėje Jotvoje - Sūduvoje.

Antra, žmogus norėtum paklausti — kurių laikų ir kokio etnografinio pagrindo (o gal tik vien politinio) imama Lietuva (dabar ji teimama kaip S. Rusijos pavergtoji ir apkarpytoji bebalsė “Lietuvos TSR”) ir ypač Gudija — ta Gudijos TSR. Dabar slaviškosios ir neslaviškosios “Gudijos TSR” plati ilga vakarinė dalis yra nuo amžių etnografinė lietuvių žemė. Tai kurios gi taip vietovės tiems išsigelbėjusiems sūduviams - jotvingams buvo rastos apsigyventi — Gudijoje, nes tai XIII amžius? S. Rusija tikrai gudiškų, net gudiškiausių, žemių Gudijos rytuose padniepriais “savo Rusijai” kaip reikiant, labai daug atskėlė ir atėmė, — tai ar ten jau Rusija ar “Rusijos TSR”? Gi gudai, kokiame VI a. po Kr. pasipylę iš Užpripečio, keliavo Dniepru augštyn į šiaurę, ir tuo būdu ilgainiui padniepriai liko gudiški, ne rusiški. Įvardai ir jų reikšmės tiek lengvai nepasiduoda kaitalioti. Kitaip būtų arba “Babelio bokštas” arba “Maskvos tiesos” quasi-šedevrai. Patys lenkų metraštininkai mini tik Lietuvą, sakydami jotvingus - sūduvius mirties nuo lenkų išvengus subėgant į Lietuvą; jie net rašo, kad Lietuvos Sūduvos - Jotvos pietryčių miestas Naugardukas yra jų, t.y. jotvingų - sūduvių, o ne gudų. Argi archeologas Jerzy Antoniewicz’ius ir kas to nebūtų žinoję? Ir čia dar prisiminkime iš 4 nr.

6. ) Sūduvių centras netoli dabartinio Suvalkų miesto pagal Valuinės ir Dusburgo kronikas ir net archeologijos duomenimis. =

Atseit, Suvalkai prie Juodosios Ančios upės nei kaip gyvenvietė, nei kaip vietovardis lyg ir neseni, jei jie tik dabartiniai. Įdomu ištirti tokio pasirėmimo šaltinius ir tokių šaltinių apie tai bylojimą.

O dėl centro, — gal! Reikia įrodyti. Reikia, mažiausiai, ir Ptolemėją nutildyti. Net ir Sūduvos - Jotvos - Dainavos centrus reikia dar aptikti. O kaip gi dėl pietinės Sūduvos - Jotvos Drogičino? Sako, kad ir Širvo ežero paežerėje Dainavos Jotvos (Augustavo) giriose taip pat buvęs jų centras. Gardino pilį ir centrą statė lietuviai - jotvingai - sūduviai - dainuviai. O gal tą pirmąją pilį pastatė istorinė fikcija vėlyvoji “Čornaja Rus’ ”? Panašiai dabar, kaip ir Rusijos carų laikais, skelbia komunistinė rusiškoji istoriografija, o tokios klaidinančios knygos ten platinamos labiausiai tarp baltų ir gudų. Vieno iš centrų ten apie Suvalkus tikrai būta, tik ar jis būtų sūduvių - jotvingų, jei Sūduvos - Jotvos - Dainavos srityje?

7. ) Sūduvos archeologiniai kasinėjimai atskleidžia III-V amžius po Kr. =

Matėme, kur II a. po Kr. gyveno ptolemėji-niai galindai ir sūduviai, o čia Suvalkijoje III-V amžiai, anot archeologų, būsią sūduvių. Aišku, kad žemė, kur vyksta lenkų archeologų kasinėjimai, yra žemė lietuvių, kurių ir kalbos senosios lytys paliudija visišką kaimynystę ir giminystę su vad. vakariniais baltais. Prūsų ežeryno pietinės dalies pietinė riba — Dainavos Jotvos (Augustavo) girių pietinė riba — Gardinas prie Nemuno vidurupio ir augštupio staigiosios kilpos — visas Nemuno augštupys istoriniais laikais jau buvo ir pasiliko aiškiausia pietinė lietuvių riba su lietuvių dvasine ir medžiagine kultūra. Kita vertus, Sūduva - Jotva - Dainava jau istoriniais laikais buvo itin gulama germanų ir rytinių bei vakarinių slavų, jiems jau buvus gerokai apsidirbus su vidurine ir ypač su pietine Jotva - Sūduva. Dėl nuolatinių invazijų ten kultūra tartum sumišo, susipainiojo. Dabar dėl to pat panašiai atsitiko ir Sūduvoje - Jotvoje - Dainavoje, tuo patim pasunkėjo čia baltiškojo elemento tikslus ar tikslesnis skirtingumas teisingesne kryptimi nušviesti. Bet čia dar nėra tacitinių ir ptolemėjinių baltų anomis archeologų minėtomis datomis, ir anos datos čia tik lietuvius tenurodo.

8.) Šveicarijos vardo kaimas, kur rastas IV a. po Kr. laikotarpio kapas — gal mūšyje mirusio vado. =

Kaip ta Szivajcaria vadinama lietuvišku vietovardžiu ir kaip atrodo jos tikra aplinka etnografiškai ir vietovardiškai, — štai svarbūs klausimai. Iš straipsnio ir žemėlapio nėra aišku. Kitų atitinkamų mokslų priemonėmis nešališkas ra-dienų vietovės apibūdinimas padeda archeologijai, besiverčiančiai tik medžiaginių daiktų Tankiojimu ir norėjimu juos tiksliai atpažinti.

Paprastai yra taip. Kur iš senienų surandama ko svarbesnio žemėje ar ant žemės, ten dažniausiai yra išlikusių ir senų vietovardžių. Ir dabar išgarsėjusioje “Šveicarijoje” lygiai tas pats, —    bet vietovardžiai? Lenk. Szwajcaria vietovardis yra ir nieko nesakantis, ir šį tą sakantis, — kad jis kaip vietovardis tik tiek tevertas, kiek pvz. Rusijos caru laikų Konstantinovo “Vaškai mstl., Novoaleksandrovsk “Zarasai aps. mst.”, Boguslaviškis mstl. iš baudžiavos laikų, ar M. Lietuvoje — Karaliaučiau srityje visi suhitlerintieji ir dabar visi rusų bolševikų surusintieji seni senieji lietuviški vietovardžiai. Šveicarijos apylinkė stovi tuoj į šiaurę ir į žiemryčius nuo Suvalkų miesto. Ją skrodžia Suvalkų - S. Kalvarijos plentas, o jos rytine puse eina Suvalkų - Šeštokų geležinkelis. Vietovė yra augštesnė ir ji tokia nueina į vakarus Prūsų ežeryno šiaurinės dalies linkan, taigi į M. Lietuvą; į šiaurę — ten Šiurpilio, t.y. Šurp-a+pil-io “kung. Šiurpos pilis” gyvenvietė, Punskas (Atsiminkime garsiąją lietuvių Punsko respubliką, ilgai nepasidavusią dvarininkų lenkų partizanams ir nugalėtą Lenkijos kariuomenės.), Vižainis, Vištytis, S. Kalvarija. Nuo senų laikų gyventi vis patogios vietos. Lenkijos nesenas štabinis žemėlapis yra echt-lenkiškas, aplink Szwajcarią, aišku, tenurodąs tik tokias nesenų lenkiškų vardų gyvenvietes: Bialorogi, Bialowoda, Bitwinowo, Kol. Jasionowo, Krzywolka, Osinski, Studieniczne, Węgielnia, — žodžiu, lenkiškiau, negu apie Varšuvą ar Poznanę. Taip negali būti. Šitaip visiškai panašu į šiandien surusintų vietovardžių M. Lietuvą — Karaliaučiaus sritį, kur panaikinta tūkstančiai gražiausių lietuviškiausių vietovardžių. Senieji smulkieji žemėlapiai apie Suvalkų Šveicariją rodo kitokį vietovardinį vaizdą. Tokių žemėlapių neturiu, ir tuo tarpu nieko tikresnio čia negaliu pasakyti.

9.) Pridėtas “situacinis žemėlapis ir (X) kunigaikščio kapo vieta”, kaip jau minėjau Sūduvą negerai rodo, o nuo Prūsų ežeryno pietinės dalies vakarų - rytų linijos kiaurai į pietus nėra pažymėtos vidurinės ir pietinės Sūduvos - Jotvos. Situaciniame Sūduvos - Jotvos - Dainavos žemėlapyje tai yra būtinas ir pagrindinis dalykas. Įrašymai “Poland” ir “Warsaw” istorinio ir etnografinio reikalo žemėlapyje nieko nereiškia ir tėra tik šių dienų politinė, betgi ir klaidinanti propaganda. “Lithuania”, atseit, Lietuvos valstybė ar “Lietuvos TSR” išskirta ir atskirta nuo Lietuvos valstybės dalies — nuo Sūduvos – Jotvos -    Dainavos šiaurės, tartum kaip nuo kokio “Frei-stadto”. Taigi, ir čia propaganda prieš Lietuvos ir lietuvių tautos interesus ir teises. Pašaliniam toks žemėlapis iškart parodo, kad tai tik Lenkijos ir slavofilizmo proklamavimas. O kalbama apie baltų žemę, ir ta žemė slavų archeologų kasinėjama. “White Russia” turi vakarines sienas vienoje linijoje su Nemuno vidurupiu, ir “Ukrainian SSR” parodyta. Šitaip tobuliausiai atvaizduotas S. Rusijos imperijos dabartinis bolševikmetis žemėlapyje su savo “istoriniais neistoriškais taisymais”, ir todėl tas žemėlapis nėra patikimas ir yra nustojęs mokslinės vertės. “Jėgos politika” ir mokslas — du antagonistai. Žemėlapyje įrašai vis angliški, ir žmogus nebežinai, ar tai archeologo J. Antoniewicz’iaus straipsnio originalas yra toks, ar gal kaip kitaip kur kitur taip ėmė ir atsitiko.

10.) Nei straipsnyje, nei žemėlapyje lietuviški ar apskritai baltiški vietovardžiai nefigūruoja, ir todėl kitas pamatęs galėtų nugalvoti, kad ana Sūduva kur nors apie Krokuvą ar Katovicus.

11.) Lietuvių žemę dabar kasinėja Lenkijos specialistai, kaip matėme, nutylėdami daug istoriškumo ir dabarties. Kasinėjimuose dalyvaują ir skandinavų mokslo atstovai. Kai dabar tokie “laikai neklaužados”, o pati tokių laikų politika grobuoniškiausia, — kad tik nepradėtų rastis skelbiančių, jog, esą, archeologai ten ir ten atkasę ir kokį kapą tariamo vikingo-varingo (rus. variag) —- normano kone karaliaus, pridėdami saldumėlio “laimingiausiai, teisingiausiai, išmintingiausiai ir tėviškiausiai valdžiusio Sūduvą - Jotvą -Dainavą.” — Ir vėl nauja naujų būtų invazija į mūsų kraštą.

Duoti 6 žemėlapėliai, padedantieji geriau orientuotis straipsnio žiniose ir nepaslaptinguose nei sūduviuose lietuviuose, nei apskritai baltuose.

Lietuvos valstybės žemėlapis, kur matomi Suvalkijos trikampis ir Suvalkai, Lenkijos archeologų kasinėjimų vietovė. Dar įžiūrime Lietuvos ir Lenkijos demarkliniją ir Nemuno augštupio pietuose siaurų ilgą Naugarduko ruožą nuo Dainavos Jotvos (Augustavo) girios pietinės pusės į rytus per Zietelą ir Naugarduką, betgi kažkaip užmirštant žemėlapyje pažymėti Nemuno augštupio nuo

Gardino ligi versmių. Yra ir “Prussian Lithuanian” sritis, kurios įprastinis vardas yra Mažoji Lietuva, Potsdamo 1945 metų konferencijos pavadintoji Karaliaučiaus sritimi.

Šis žemėlapis buvo išspausdintas Vytauto F. Beliajaus anglų kalba redaguojamame ir leidžiamame “Viltis” meno žurnale, Denver 1, Colorado.

ILIUSTRACIJOS PRIE JERZY ANTONIEWICZ STRAIPSNIO: PASLAPTINGIEJI SŪDUVIAI

Lietuvos valstybėsžemėlapiniai metmenys, buvę išspausdinti Kario 4 nr. 1862 m. viršelyje. Tas paveikslas yra vaizdingas, todėl pravartus ir šiam straipsniui. Matomi Nemuno žemupys ligi matomo Kauno ir vidurupis nuo Kauno augštyn - pietyn.

M. L. = Mažoji Lietuva - Karaliaučiaus sritis, kur baltas plotas pietuose atskirtas — .. —•.. — : tai Pase-rijos žiočių — Vižainio potsdaminė 1945 metų linija, nuo kurios į pietus dar M. Lietuvos dalis ir visa Prūsų žemė Potsdamo 1945 metų “didžiųjų” konferencijos pavesta Lenkijai. M. Lietuvos ploto pietvakariuose rutuliukas prie Aismarių ir Priegliaus žemupio — tai Tuvangsta -Karaliaučius; šiauriau yra matomos Kuršmarės. “Baltasis plotas”, taigi M. Lietuva, įsižiūrėkime, aiškiai rodo, kad tai yra natūralus ir etnografinis lietuvių ir Lietuvos žemės tęsinys ligi pat Baltijos jūros ir nuo Nemuno pačio žemupio į pietus.

+rodo “Šveicarijos” vietą šiauriau Suvalkų miesto Suvalkų trikampyje, Lenkijos okupuotame, arba Suvalkų krašte, arba Sūduvoje - Jotvoje - Dainavoje.

* **

Šis žemėlapis su viršutiniais ir apatiniais žodžiais yra nufotografuotas iš “Tautos Praeities” I t. 1 kn. 152 psl. Chieago, o jo apibūdinimas randamas šiame straipsnyje.

Be to, matome, Mažoji Lietuva - Karaliaučiaus sritis yra susiaurinta. Pvz. Kuršmarių - Priegliaus upės tarpas kad ir ties Deimenos upe yra dukart platesnis už Priegliaus - potsdaminės linijos tarpą. O iš tikrųjų tie abu tarpai turėtų būti vienodo platumo, net Priegliaus - potsdaminės linijos tarpas už aną čia turėtų būti platesnis.

 

Situacinis žemėlapis ir (X) kunigaikščio kapo vieta

 

Suvalkų apylinkė iš Lenkijos štabo žemėlapio, kuriame jo sudarytojų specialiai vengta lietuviškų vietovardžių, ir žr. bei plg. čia Suvalkų trikampio žemėlapį. Szwajcaria, archeologinių kasinėjimų vietovė, stovi tuoj į šiaurę nuo senos baltų gyvenvietės Suvalkų miesto, Šešupės versmių bare ir XIII amžiaus kung. Šiurpos (žr. Šiurpilio iš Šiurp-a+pil-is ež. ir gv.) valdose, 20-22 km. į rytus nuo Mažosios Lietuvos Mėrūniškių ež. ir bžk. apylinkėje ribos ir prie Suvalkai (ir Ančios upė) — žaba-riškiai - Akmenos versmės - Šiurpiai - Šelmentas ež. -Punsko žemė (28 km. į šiaurę nuo Suvalkų čia demark-linija) - Rekija ež. - Šarkis ež. - Sangrūdos žemė - Orija ež. - Suv. Kalvarija plento. Mėr-ūn-išk-iai, Žab-ar-išk-iai ir čia plačiai apsčiai kitų vietovardžių turi priesagą, -išk-, o ji yra lietuvių kalbos.

Vokietijos užmačių žemėlapis Suvalkų trikampyje, Lenkijos iš Lietuvos valstybės atimtame. Čia matome S u v a l k ų (vok. rašė S u d a u e n “Sūduviai”), S e i n ų,  A u g u s t a v o (Dainavos Jotvos arba Augustavo, girioje). R o g a r d o, A l ė c k o s (vok. Oletzko, lenk. Olecko, dabar Margrabowo, suhitl. Treuburg) ir Luko (vok. Lyck, lenk. Elk; pastarieji abu miestai jau M. Lietuvos rytiniame pasienyje ir Prūsų ežeryno rytinėje pusėje) tarpų, kuriame yra Berzninkas, Gibai, Pilypavas, Punskas, Šiurpilis (=kung. Šiurpos pilis), Štabinas (=Sta-bingis), Vygriai, Vižainis ir kt. lietuviškų vietovių gyvenvietės. Ta žemėlapinė iškarpa yra iš hitlerinių laikų Übersichtskarte — Deutsches Reich 1:1 000 000 žemėlapio, kuris parodo čia minėtąją lietuvių sritį prijungtą prie Vokiečių Reicho ligi Nepriklausomosios Lietuvos valstybės sienos (t.y. demarklinijos tarp Lietuvos ir Lenkijos), vokiečiams bevykdant seną kryžiuotinę Vokietijos svajonę toliau ir gilyn brautis į likusią nepriklausomą baltų (lietuvių ir latvių) žemę, iš žiemryčių, rytų ir pietryčių tuo pat metu nenustojant skverbtis ir carų Rusijos okupacinės ir kolonizacinės politikos paveldėtojai Sov. Rusijai; žr. kad ir čia J. Antoniewicz’iaus žemėlapį. Suvalkų trikampį už maišą aukso viena kitai pardaliojo ir Vokiečių Reichas bei Sov. Rusija 1939 metų Ribbentroppo ir Molotovo pasirašomomis savitarpinės (vok. hitlerininkų ir rusų komunistų) pagalbos sutartimi. Po Potsdam 1945 metų “didžiųjų” konferencijos Lenkija gavo M. Lietuvos geroką dalį ir visą Prūsų žemę ligi vad. Paserijos žiočių — Vižainio potsdaminės linijos, taigi ligi M. Lietuvos - Karaliaučiaus srities, ir, žinoma, vėl pasiėmė Suvalkų trikampį ligi Nepriklausomosios Lietuvos valstybės tos pačios sienos - demarklinijos. Tuo būdu šiame bare Lenkija ir vėl perėmė vokiečių seną politiką veržtis vis gilyn į baltų žemę. Taigi, čia stovime ties vokiečių (germanų) ir vakarinių slavų (lenkų) senų ir nesibaigiančių rungtynių tarpu mūsų žemėje. Ir pasivaduodami dabar jau iš eilės kiti (nebe vokiečiai, bet lenkai), norėdami tikrintis čia mūsų žemėje pozicijas savo tolesnei ekspansijai vadinamojo maskvinio bolševikmečio globoje, pradėjo ilgamečius archeologinius kasinėjimus apie Suvalkus, politiškai aiškiai savindamiesi šį didelį negermaniš-kos ir neslaviškos žemės gabalą, apie kurį šis straipsnis ir kalba.

Vokietijoje tas žemėlapis po II pas. karo yra platinamas, tik jo egzempliorių šonuose įmuštas yra standartinis spaudas “Die politischen Grenzen auf dieser Karte sing ungültig.”

Sov. Rusijos imperijos kolonijos. Kur juoda spalva, ten Sov. Rusijos okupuotosios žemės po II pas. karo. Lietuvos valstybė su Mažąja Lietuva - Karaliaučiaus sritimi matoma iš rytų, pietryčių ir pietų apsupta slavų jūros, šiais laikais sutartinai skalaujamos dirigentės Sov. Rusijos su savo satelitinėmis (pvz. Lenkija) valstybėmis, kol istorijos lapas vėl kitoks staiga atsivers baltų žemėje ir čia visur kitur. M. Lietuva - Karaliaučiaus sritis (Klaipėdos kraštas ne M. Lietuvoje ir yra Lietuvos valstybės integrali dalis) ir Prūsų žemė Potsdamo 1945 metų “didžiųjų” konferencijos aklai ir reikalo neištiriant padalintos slavams kolonizuoti: M. Lietuva - Karaliaučiaus sritis pavesta rytų slavams (rusams) ir prijungta prie tolimosios Leningrado apygardos, o Prūsų žemė ir likusioji M. Lietuvos dalis, pasilaikius ir Suvalkų trikampį, atiduota vakarų slavams (lenkams), jiems visiems galvojant ir svajojant tas žemes 1000 metų valdyti Hitlerio buvusio galvojimu svajojimu, žemėlapyje nematyti Suomijos Kardos, Gudijos ir Ukrainos, Sov. Rusijos prarytųjų dar po I pas. karo. Nuo Baltosios ligi Juodosios jūrų kelsis Baltijos pajūrio rytinio regiono šešios valstybės: Karela kaip Sumijos rytinė tokio pat didumo dalis, Estija, Latvija su savo $isa Latgala, D. ir M. Lietuva, Gudija ir didžiulė turtingoji Ukraina, ėmus byrėti žiauriausiai Sov. Rusijos koloninei imperijai negrįžtamai.

 

L. V. S. Ramovės centro valdybos pirm. prof. gen. Stasys Dirmantas su žmona prieš 25 metus. Jo 75 metų amžiaus sukakties minėjimas įvyko Čikagoje Jaunimo Centre š.m. sausio 19 d. Minėjimą rengė L. V. S. Ramovė, Lietuvių Profesorių d-ja, Liet. Inžinierių-Architek-tų s-ga ir Liet. Miškininkų d-ja.