PAREIGOS
PRANYS ALŠĖNAS
Kiekvienas žmogus, gyvendamas šioje žemėje, turi gana daug pareigų. Jis turi pareigų Dievui, turi pareigų Tėvynei, savo Tautai, savo šeimai ir, pagaliau, pats sau. Be to, viena iš didžiųjų žmogaus pareigų, gal kiek keistokai skambanti, — žmogui visur ir visuomet pačiam būt žmogumi. Teoretiškai į šią pareigą žiūrint, atrodo, kitaip ir negali būti: žmogus gi visuomet yra ir bus žmogumi, atrodo, negi jis bent kuriuo metu pataptų kokiu nors “keturkoju”? Tačiau praktiškai — šioji žmogaus pareiga buvo ir yra visiškai reali, nes, iš tikrųjų, žmogui, užmiršus šią didžiąją pareigą, bent simboliškai, galima pavirsti ir nebe žmogumi...
Pagal Augščiausiojo Tvėrėjo nuostatus, šioje žemėje turi būti darna, kitaip sakant, pavyzdinga ir graži tvarka. Toji darna visur privalo būti: ir gamtoj, ir gyvūnijoj, pagaliau, ir žmonių tarpe. Įsivaizduokime, kad vieną dieną (nors ir skaisčiausios vasaros metu), ima ir “sustreikuoja” medžiai, žolės, gėlės ir, bendrai, visa augmenija — nebeatlieka savo pareigų. Medžių šaknys nebetiekia iš žemės sulčių, tuo pačiu medžių šakos nebelaiko lapų, gėlės nebekrauna pumpurų, nebskleidžia žiedų, nebeduoda tokio viliojančio kvapo, neberodo žydėjimo metu tokių darnių spalvų ir varsų, žodžiu, viskas nebetaip darosi, kaip ligi šiol darydavosi. Tuomet mes, protingieji šios žemės sutvėrimai — žmonės, matydami tai, be abejonės, tartume, jog gamtoj įvyko savos rūšies chaosas, nors, savaime aišku, nežinotume, kodėl tas įvyko? O, iš tikrųjų, juk tai būtų labai paprastas reikalas, pagal žmonėse vyraujantį pavyzdį — nebeatliktų gamta jai skirtų pareigų — ir viskas... Ar gi maža žmonių — neatlieka savo žmogiškųjų pareigų? — Daug ir labai daug! Kai žmogus neatlieka pareigų, nežiūrint, kad jis šioje žemėje yra (bent taip sakoma) protingiausias tvarinys, netgi skaitomas žemės karaliumi — mes dažnai nesistebime, o jeigu gamta taip “sustreikuotų”, atsisakytų jai skirtų pareigų — mes net nežinotume ką bekaitinti už tai. Gal kaltintume tik patį Dievą. Truputį paradoksiška, ar ne?...
Taigi, pagal šiuos išvedžiojimus, jeigu jau gamta, atrodo, būdama bejausmė, bežadė ir veikdama pagal Dievo nustatytą tvarką — niekad “nestreikuoja”, neatsisako savo pareigų, tai žmogus — tuo labiau niekad, o niekad neturėtų pamiršti savo pareigos jausmo, nes jis yra protingas sutvėrimas.
Dabar, žinoma, kiekvienam gali kilti klausimas: kodėl žmogus yra linkęs kartais atsisakyti savo žmogiškosios paskirties, o taip lygiai ir skirtų jam, kaipo žmogui, pareigų? O gi todėl, kad Dievas jam davė visišką demokratinę laisvę — visur ir visuose atvejuose savo protu apsispręsti. Todėl jis tą demokratinį principą dažnai ir išnaudoja blogam: nebeatlieka skirtų pareigų Dievui ir žmonijai.
Iš visų žmogui priklausančių pareigų šioje žemėje — žmogus, galimas daiktas, teatlieka (bent vidutiniškai) pareigas, priklausančias pačiam sau. Jis nepamiršta pavalgyti, dažnas neatsisako nė išgerti (ne vandens — ko nors stipresnio), palėbauti, paūžti, žodžiu, kaip įprasta šiuose kraštuose (JAV, Kanadoj) — turėti “good time”. Tas “gerasis laikas” šiame žemyne, deja, baigia pereiti į savos rūšies “stabmeldiškumą”. Čia žmonės vaikosi pinigo ir siekia kuo daugiau “good time” valandėlių. O kas nors kilnesnio — pagrindinės žmonių pareigos — skaitomos antraeilu dalyku. Žmogus dažnai užmiršta pasimelsti, padėkoti Dievui už tas “gerąsias valandėles”, užmiršta atsigrežti su auka į tuos, kurie alksta ir skursta. Ir tai, dažniausiai, ne į kokius nors svetimuosius, bet į savo kraujo brolius ir seseris, jis užmiršta paskirti valandėlę laiko visuomeninei ar kultūrinei veiklai, kurios, ypač mums lietuviams, nūdien taip pravarčios ir t.t.
Taigi, tuo ir pasireiškia žmogaus ir žmonių pareigų neatlikimas. Tų pareigų, tiesa, mūsų tautos žmonės šiandien daug daugiau turi, negu kitų tautų šeimų nariai. Bet gi, jausdami savo sąžinėse drausmės ir pareigos jausmą, turime atlikti prigimties mums uždėtas pareigas, ypač kenčiančios mūsų Tėvynės labui reikalingąsias.
Yra visiškai tiksliai ištirta ir nustatyta, jog kuo žmogus savo sąžinėj drausmingesnis — tuo geriau jis atlieka jam priklausančias pareigas. O labai sveiki žmonių drausminimo jausmai — žinome kur auklėjami — kariuomenėj. Todėl, rašydamas šias mintis — apie žmogų ir jojo pareigas — ir turėjau tą nuoširdžiai prisimintiną sveikos drausmės ir gražaus pareigingumo mokyklą — mūsų Nepriklausomybės metų kariuomenę.
