AUKOS GĖLĖS
JUOZAS ALMIS JŪRAGIS
O laisvės spinduly jaukus,
Nušviesk nuvargintą tėvynę!—
Kietų, sunkių kovų laukuos
Ryžtingai ją nuo priešų gynėm.
Jaunų krūtinių grandine
Lyg mūru kelią jiems pastojom,
Ir pasiryžom: Žūt ar būt—
Čia priešas nepraeis pro mus.
Nemindys okupanto kojos
Seselių rūtų darželius,
Šventoves mūsų ir namus...
Balti, mediniai, paprasti
Išdygo kryžiai pakeliuos...
Po jais palikome mes tuos,
Kurie krauju pagirdė žemę,
Lig šiol tik ašarom drėkintą,
Ir krito, kaip likimas lėmė,
Tarsi žiedai, audros nuskinti.
Gyvybės auką atidavę,
Ne auką žodžių vien tuščių,
Jie amžinoj sargyboj liko
Tėvynės mūsų pakraščių...
Praeiviai ras ten jų kapus,
Ir juos minės namo parėję.
Į tėviškę žinias atpus
Pavasario švelnusis vėjas:
— Tėvynės balso klausė jie
Ištikimai iki mirties...
Tėvyne, Tau kovos keliu
Mes nešėm daug aukos gėlių.
Karžygių kritusių tylių
Kapai Tau visados kalbės:
— Tavęs taip niekas nemylės!
