ISTORINĖS NUOTRUPOS

DR. V. SRUOGIENĖ

LYGIAI PRIEŠ 600 METU LIETUVĄ NIOKOJO KRYŽIUOČIU ORDINAS, ANGLIJOS, PRANCŪZIJOS IR VOKIETIJOS RITERIAI

1357 metais maršalas Zigfridas iš Danefeldo su žemių valdytojais ir daugeliu kitų kilmingų svetimšalių, kurie buvo atvykę į Prūsiją broliams (kryžiuočiams) padėti, būtent su prancūzais, tarp kurių buvo kilmingasis ponas de Barcun, su anglais, vokiečiais, tarp kurių atžymėtinas Niurnbergo markgrafas, staiga įžengė į lietuvių žemę ir atvyko prie upės, vietinių žmonių kalba vadinamos Mituva, ir po to perėjo į Vaikių žemę, kurią nuniokojo, ir naktį joje pasiliko su galinga kariuomene. Kitą dieną anksti rytą nuskubo į žemę, vietinių žmonių kalba vadinamą Raseiniais, kurioje pasiliko kitą naktį, kur pagonis ugnimi ir kalaviju su žeme sulygino. O minėtasis maršalas tuojau jojo į Subnos žemę ir Galnės žemę, kuriose pasiliko 3 naktis, jas nuniokodami, kaip ir anksčiau (kitas). Išvykę iš Peštvėnų, norėdami Veliuoną apsupti, ten broliai ir augščiau minėtieji kilmingieji ponai pastatė savo palapines. Bet ir pagonys neleido jiems apsirūpinti valgiu, gėrimu ir visokiu maistu, jų vežimus sulaužė arba suskaldė, išžudė daugiau kaip 150, jų audeklinius maišus ir kuprines su daugybe indų išsigabeno pas save, tarp savęs pasidalijo ir pridarė krikščionims daugybę nuostolių...

(Scriptores Rerum Prussicarum, 2 t. 523 psl., iš Lietuvos TSR Istorijos šaltinių I t.)

VYTAUTO DIDŽIOJO VEIKLUMAS

Didysis Lietuvos Kunigaikštis Vytautas priklausė prie tos rūšies nepaprastai gabių žmonių, kurie turėjo greitą orientaciją ir mokėjo tinkamu metu naudoti laiką, “kalti geležį, kol ji karšta”. Atmintinas yra jo autentiškas posakis, kurs niekad nepasens:

“Laiko nustoja tas, kuris jo laukia”.

Vytautas Didysis priklauso prie labiausiai veiklių žmonių istorijoje. Didelis šachmatų mėgėjas, gyvendamas tada, kada rašto menas net valdovams buvo tiek teįprastas, kaip mūsų technikos laikais, sakysim, stenografija, jis sugebėdavo savo raštininkams diktuoti po kelis laiškus iš karto. Ta savybe didžiavosi Napoleonas!

Skaityti daugiau: ISTORINĖS NUOTRUPOS

KLAIPĖDOS SPORTO SĄJUNGA

J. APYRUBIS

1957 m. vasario 25 d. sueina lygiai 31 metai, kai Klaipėdoje buvo įsteigta ir pradėjo oficialiai veikti Klaipėdos Įgulos ir Krašto Lietuvių Sporto Sąjunga, sutrumpintai — KSS.

Prijungus Klaipėdos Kraštą prie Lietuvos, tame gražiame mūsų pajūrio kampelyje, atgijo ir suspartėjo lietuviškoji veikla visose srityse. Neatsiliko ir sportininkai. Pirmiausiai, dėka E. Simonaičio ir J. Saugos, iš vietinių lietuvninkų buvo Įkurta Klaipėdoje sporto sąjunga “ŠARŪNAS”. Klaipėdos Įgulos karių tarpe irgi atsirado gana gražus skaičius neblogų sportininkų. Todėl ir kilo mintis Įkurti vieną bendrą ir pajėgią sporto sąjungą, sujungiant sporto sąjungos “ŠARŪNAS” sportininkus su Klaipėdos įgulos sportininkais Tokiu būdu ir buvo Įkurta Klaipėdoje KSS.

Pirmuoju KSS valdybos pirmininku buvo plk. ltn. J. Vidugiris, o nariais: V. Bajoras kpt. J. Černius, ltn. A. Saunoris ir ltn. K. Vygontas.

Kiekviena pradžia yra nelengva. Nelengva buvo ir KSS pirmaisiais metais. Trūkumas lėšų, sportinės aprangos, įvairių sporto reikmenų, — neleido sąjungai plačiau pasireikšti, išskyrus pavienias sporto šakas. Laikui bėgant, turėti pradžioje įvairūs sunkumai, buvo nugalėti pačių sportininkų ir pagalba tekių žmonių, kuriems KSS reikalai labai rūpėjo. Prie tokių didelių KSS rėmėjų, pirmoj eilėj, reikėtų priskirti tuometinį Klaipėdos įgulos viršininką plk. P. Genį. Per visą jo buvimo laiką Klaipėdos įgulos viršininku KSS buvo gavusi iš jo vadovaujamo pulko nesuskaitomą skaičių futbolo kamuolių, batų futbolininkams, įvairių sporto įrankių, bei reikmenų. Toji parama, tas didelis rūpestis visais KSS reikalais, buvo nors tuo atžymėtas ir atsidėkota, kad pik. Genys buvo išrinktas KSS garbės nariu. Nė kiek nemažiau rūpesčių dėl KSS buvo parodęs ir sekantis Klaipėdos įgulos viršininkas gen. štabo plk. Lanskoronskis. Beveik kiekvieną KSS futbolo komandos išvykimą rungtynėms į Kauną, pats lydėdavo ir vykdavo kartu. Visur mėgdavo pabrėžti, kad tai “mūsų KSS”, ir net buvo sakoma, kad yra “įsimylėjęs į KSS”. Daug pasidarbavo dėl KSS ir kiti asmenys, būtent: karininkai J. Černius, St. Šaulys, Bartkus, A. Saunoris, K. Vygontas, mokytojas A. Bajoras, 7 pėst. pulko civ. tarnautojas A. Dzecevičius-Rainys ir visa eilė kitų. Visiems jiems KSS reikalai buvo arti širdies ir kiekvienas iš jų padėjo nemažai pastangų, kad sąjunga plėstųsi, tobulėtų ir stiprėtų.

Skaityti daugiau: KLAIPĖDOS SPORTO SĄJUNGA

KOVOS KIRVIO LAIKAI

A. ŽYGMANTAS

KARO PLĖTOTĖ NAUJAJAME AKMENS AMŽIUJE

Senojo akmens amžiaus žmogus naudojosi pasauliu tokiu, kokį jis tada rado, maža pastangų dėjo pakeisti jį. Rastus akmenis jis apskaldydavo, pasigamindamas gana primityvius įrankius ir ginklus. Tik vėliau įrankių gamyba pasidarė sudėtingesnė, imta gaminti juos įvairiems specialiems darbams. Drabužiai taip pat yra buvę nesudėtingi, dažniausiai pasigaminti iš sumedžiotų žvėrių odos ar kailio. Prisijaukintų naminių gyvulių dar jis neturėjo, mirusį laidodavo dažniausiai iškasęs duobę čia pat gyvenamame urve. Neturėjo ir pastovių trobesių, gyveno laikinose palapinėse. Apskritai to meto žmonių gyvensena buvo panaši į kai kurių dabartinių pirmykštės kultūros žmonių gyvenimą Sibiro taigose, šiaurinėje ir pietinėje Amerikoje, pietų Afrikoje ir Australijoje (žiūr. KARYS Nr. 5, 6 ir 7 — 1956 m.).

Naujasis akmens amžius, kuris, spėjama, prasidėjo prieš 7000 metų, nuo pat jo pradžios išreiškia visai kitas žmogaus pažiūras į gamtą. Išlikę įrankiai liudija apie žmogaus pastangas jieškoti, sugebėjimą atrinkti tinkamą medžiagą darbo įrankiams ir ginklams, įrankiai tobulinami.

Naudodamas gana aštrų titnaginį kirvį, žmogus apvaldė medį, tuo praskindamas kelius statybai. Imta statydinti pastovesni trobesiai, kurtis sodybomis ir net ištisais kaimais. Gamtos teikiamos lanksčios šakos, žievės, žolės ar kitos atliekamos medžiagos vis gausiau naudojamos kam nors surišti, išpinti. Greitai surandamas būdas ištepti pintines moliu ir apdeginti ugnyje; — čia ir prasidėjo molinių puodų gamyba, išsivysčiusi net į keramikos meną. Pynimo menas perėjo į audimo, atsirado pirmosios tekstilės pramonės daigai.

Pagaliau klajoklis medžiotojas darosi sėslus, ima auginti gyvulius ir dirbti žemę. Spėjama, kad žemes ūkio pradmenų reikia jieškoti tarp Kaspijos pietinių pakraščių ir Elburso kalnų, kur riebus juodžemis, gausus lietus ir švelnus klimatas sudarė palankias sąlygas naujai kultūrai.10

Skaityti daugiau: KOVOS KIRVIO LAIKAI

BOLŠEVIKŲ KALĖJIMUOSE IR ČERVENĖS ŽUDYNĖSE

J. TUMAS

(Pradžia vasario mėn. KARYJE)

Daboklėje mane pasodino į nedidelį kambarį, kurio vienas, prie lubų buvęs, langas buvo iš lauko pusės užkaltas medine dėže, kuri beveik nepraleido saulės šviesos į vidų. Nors jau buvo rytas ir saulė patekėjusi, bet kambaryje buvo tamsu ir nieko nesimatė. Pradėjau rankomis grabalioti ir apčiuopiau narus. Ant jų atsisėdęs klausiausi ir greit pajutau, kad kambaryje, be manęs, dar kažkas yra. Paklausęs keletą minučių, išgirdau, kažką patylomis kalbantis. Netrukus vienas jų paklausė, kas aš esu ir už ką suimtas. Pasisakiau savo pavardę, bet už ką suimtas, nežinojau. Besikalbant paaiškėjo, kad mano nelaimės draugai buvo praeitą naktį suimti du vyrai, vienas Mažeikiuose, kitas, rodos, Sedoje. Abu jie buvo man nepažįstami, todėl nuo atviresnio pasikalbėjimo su jais susilaikiau, pasiteisindamas norįs miego ir atsiguliau ant plikų lentų.

Apie pirmą valandą daboklės sargybinis išvedė mane iš kambario ir perdavė dviem enkavedistam. Jie nuvedė į automobilį ir nuvežė į apskrities saugumo viršininko įstaigą. Įvedę į jo kabinetą, vienas kareivis išėjo, antras pasiliko viduje. Jis buvo ginkluotas šautuvu su užmautu durtuvu. Įsakęs man sėstis ant kertėje prie durų buvusios kėdės, jis pats atsisėdo ant kitos, priešais mane viduryje kambario. Aš dirstelėjau į buvusį ant sienos laikrodį, buvo lygiai 1,30 val. p.p.

Po kelių minučių į kambarį įėjo leitenantas Muchin, jo padėjėjas, vienas NKVD majoras ir vienas apyjaunis žydas su nedidele barzda. Jis buvo taip labai panašus į buvusį žydų karo kapelioną, rabiną Sniegą, kad aš ilgesnį laiką abejojau ar tik nebus jis pats. Vėliau paaiškėjo, kad NKVD majoras ir žydas buvo atvykę iš Kauno.

Leitenantas Muchin atsisėdo prie rašomojo stalo, išsiėmė iš stalčiaus pistoletą, patikrino ar užtaisytas, pasidėjo jį ant stalo ir įsakė kareiviui išeiti. Kiti pasiliko stovėti ar vaikščiojo po kambarį. Prasidėjo tardymas.

—    Štai kaip tu atrodai, — kreipėsi į mane Muchin. — Aš esu daug apie tave girdėjęs ir tik iš blogos pusės. Dabar paklausysime, ką tu pats apie save mums papasakosi. Tik žiūrėk, nemeluok, klausiamas atsakinėk tik gryną teisybę. Jei bandysi meluoti, bus blogai.

—    Drauge leitenante... — buvau pradėjęs.

—    Koks aš tau draugas, tu kalės vaike, tavo draugai — dykumų šakalai, bet ne aš, — suriko Muchin.

Skaityti daugiau: BOLŠEVIKŲ KALĖJIMUOSE IR ČERVENĖS ŽUDYNĖSE

Daugiau įrašų...

  1. Poezija
  2. VAIDINIMO BELAUKIANT
  3. ATSITIKIMAS GELEŽINKELIO STOTYJE
  4. Tremties trimitas

Subkategorijos