Partizanai: Istorija ir dabartis

BOLŠEVIKŲ KALĖJIMUOSE IR ČERVENĖS ŽUDYNĖSE

J. TUMAS

(Pradžia vasario mėn. KARYJE)

Daboklėje mane pasodino į nedidelį kambarį, kurio vienas, prie lubų buvęs, langas buvo iš lauko pusės užkaltas medine dėže, kuri beveik nepraleido saulės šviesos į vidų. Nors jau buvo rytas ir saulė patekėjusi, bet kambaryje buvo tamsu ir nieko nesimatė. Pradėjau rankomis grabalioti ir apčiuopiau narus. Ant jų atsisėdęs klausiausi ir greit pajutau, kad kambaryje, be manęs, dar kažkas yra. Paklausęs keletą minučių, išgirdau, kažką patylomis kalbantis. Netrukus vienas jų paklausė, kas aš esu ir už ką suimtas. Pasisakiau savo pavardę, bet už ką suimtas, nežinojau. Besikalbant paaiškėjo, kad mano nelaimės draugai buvo praeitą naktį suimti du vyrai, vienas Mažeikiuose, kitas, rodos, Sedoje. Abu jie buvo man nepažįstami, todėl nuo atviresnio pasikalbėjimo su jais susilaikiau, pasiteisindamas norįs miego ir atsiguliau ant plikų lentų.

Apie pirmą valandą daboklės sargybinis išvedė mane iš kambario ir perdavė dviem enkavedistam. Jie nuvedė į automobilį ir nuvežė į apskrities saugumo viršininko įstaigą. Įvedę į jo kabinetą, vienas kareivis išėjo, antras pasiliko viduje. Jis buvo ginkluotas šautuvu su užmautu durtuvu. Įsakęs man sėstis ant kertėje prie durų buvusios kėdės, jis pats atsisėdo ant kitos, priešais mane viduryje kambario. Aš dirstelėjau į buvusį ant sienos laikrodį, buvo lygiai 1,30 val. p.p.

Po kelių minučių į kambarį įėjo leitenantas Muchin, jo padėjėjas, vienas NKVD majoras ir vienas apyjaunis žydas su nedidele barzda. Jis buvo taip labai panašus į buvusį žydų karo kapelioną, rabiną Sniegą, kad aš ilgesnį laiką abejojau ar tik nebus jis pats. Vėliau paaiškėjo, kad NKVD majoras ir žydas buvo atvykę iš Kauno.

Leitenantas Muchin atsisėdo prie rašomojo stalo, išsiėmė iš stalčiaus pistoletą, patikrino ar užtaisytas, pasidėjo jį ant stalo ir įsakė kareiviui išeiti. Kiti pasiliko stovėti ar vaikščiojo po kambarį. Prasidėjo tardymas.

—    Štai kaip tu atrodai, — kreipėsi į mane Muchin. — Aš esu daug apie tave girdėjęs ir tik iš blogos pusės. Dabar paklausysime, ką tu pats apie save mums papasakosi. Tik žiūrėk, nemeluok, klausiamas atsakinėk tik gryną teisybę. Jei bandysi meluoti, bus blogai.

—    Drauge leitenante... — buvau pradėjęs.

—    Koks aš tau draugas, tu kalės vaike, tavo draugai — dykumų šakalai, bet ne aš, — suriko Muchin.

—    Tai prašau man paaiškinti, kaip gi aš turiu kreiptis prie jūsų.

—    Mane ir juos, — nurodė savo bendrus, — vadink: pilieti tardytojau, — atsakė Muchin.

—    Pilieti tardytojau, — kreipiausi prie Muchino, — aš prašau pakviesti vertėją todėl, kad aš ne viską gerai suprantu rusiškai ir negalėsiu tiksliai atsakinėti į jūsų klausimus.

—    Ką, vertėją? — sušuko Muchin. — Draugai, pasigėrėkite šituo tipu. Dar tik vakar jis buvo rusų kalbos mokytojas Židikų mokykloje, o šiandien jam jau reikalingas vertėjas. Aš tau duosiu tokį vertėją, nuo kurio tu kalbėsi ir gerai suprasi ne tik rusiškai, bet ir totoriškai. O dabar pasakyk, kaip tu gavai mokytojo vietą? Aš žinau, kad apskrities kadrų skyrius tavo prašymą atmetė, tai kas tave priėmė į tarnybą?

—    Apie tai, kas mane priėmė į tarnybą, aš nesiteiravau. Buvau padavęs prašymą ir po keturių ar penkių savaičių gavau paskyrimą į Židikų pradžios mokyklą.

—    Dabar pasakyk, nuo kurio laiko tu priklausai slaptai priešvalstybinei organizacijai ir kas su tavimi toje organizacijoje drauge dirba?

—    Aš nesuprantu apie kokią organizaciją jūs kalbate, — atsakiau.

—    Meluoji, tu kalės vaike, — suriko Muchin ir čiupo nuo stalo pistoletą. — Nemeluok ir neišsisukinėk, o sakyk teisybę, tau bus geriau. Tu manai, kad aš apie tave nieko nežinau? Klysti, aš viską apie tave žinau, žinau apie kiekvieną tavo žingsnį, apie kiekvieną tartą žodį. Pasakyk už ką tu kėlei tostą, būdamas žiemą pas P.?

Aš sumišau išgirdęs apie tokią smulkmeną. Buvo taip. Žiemos metu Pikelių klebonui lankant parapijoms, aš su žmona buvome pakviesti pas P. Ten buvo ir daugiau svečių. Kadangi buvome visi artimai pažįstami, tai kalbėdami nesivaržėme ir buvome atviri. Per vakarienę aš buvau pakėlęs tostą už prezidentą A. Smetoną. Apie šį tostą dabar ir klausė Muchin. Bet iš kur jis sužinojo? Reikia spėti, kad p. P. tarnų tarpe buvo šnipas. Kadangi Muchin apie šį tostą žinojo, todėl aš išsiginti negalėjau ir pasakiau tiesą.

—    Aš kėliau tostą už buvusį Lietuvos prezidentą, Antaną Smetoną.

—    Dabar įsitikinai, kad aš apie tave viską žinau? Tad nemeluok ir sakyk tik pilną teisybę. Kaip senai pažįsti K.?

—    Aš su juo susipažinau prieš keletą metų.

—    Kur ir prie kokių aplinkybių.

—    Kaune. Aš tarnavau 2-me pėst. pulke Šančiuose, o K. — 5-me pėst. pulke. Jis buvo vyresnysis pulko gydytojas ir mes su juo susitikdavome įvairiais reikalais.

—    Kas buvo vyresnysis pulko gydytojas? — vėl suriko Muchin. Apie kokį K. tu man pasakoji?

—    Apie gydytoją, pulkininką leitenantą K., — atsakiau.

—    Tu ir vėl meluoji? Tu gerai žinai apie kokį K. aš tave klausiu, tad apie jį ir pasakok.

—    Kito K. aš nepažįstu, — atsakiau.

Aš žinojau apie kurį K. Muchin klausė. Tai buvo žymus rezistentas ir veikė Mažeikių apskrityje. Aš pažinojau jį patį ir žinojau apie jo veiklą.

—    Kada paskutinį kartą kalbėjaisi su J., kur jis dabar yra ir ką veikia?

—    Aš su J. niekuomet nesikalbėjau. Girdėjau, kad jis yra Kaune vieno orkestro kapelmeisteris.

—    Kas yra kapelmeisteris? J. kapelmeisteris? Ar tu ilgai iš manęs tyčiosies, tu dvokiantis šuo? Tuojau man sakyk, kada paskutinį kartą buvai sutikęs J. ir apie ką judu kalbėjote?

—    Aš sakau tiesą, kad jokio kito J. nepažįstu. Jūs žinote, kad aš Mažeikių apskrityje gyvenu neseniai ir gyventojų mažai pažįstu, todėl ir jūsų klausiamųjų K. ir J. nepažįstu.

Piktai į mane pažiūrėjęs, Muchin atidarė rašomojo stalo stalčių ir iš jo išėmė mano ordinus ir medalius. Vartydamas juos, paklausė:

—    Kurį iš jų gavai už žydų persekiojimą būnant pulko vadu?

Čia pravartu bus pasakyti, kad 2-me pėst. pulke tarnaudavo apie 8—10 nuošimčių žydų, nemažai jų buvo ir iš Kauno miesto. Pulke ne tik jų niekas nepersekiojo, bet kai kurie, kaip: siuvėjai ir batsiuviai kuopose, pulko krautuvės pardavėjai, kirpėjas ir orkestrantai naudodavosi kai kuriomis lengvatomis. Todėl toks Muchino klausimas mane užgavo, ir aš į jį neatsakiau, bet kreipiausi lietuviškai į kauniškį žydą:

—    Aš manau, kad tamsta esi kaunietis. Ar girdėjai, kad aš būčiau persekiojęs kareivius žydus?

—    Ką jis jums pasakė, — kreipėsi Muchin prie žydo. — O tu nedrįsk daugiau kalbėti ne rusų kalba.

Žydas jam paaiškino, apie ką aš kalbėjau lietuviškai ir pasakė, kad jis nėra girdėjęs, jog aš būčiau persekiojęs žydus.

Vartydamas toliau mano ordinus, Muchin klausinėjo, kaip jie vadinasi ir už kokius nuopelnus aš esu juos gavęs. Pagaliau, rodydamas Latvijos Trijų žvaigždžių ordiną, paklausė:

—    Koks čia ordinas?

—    Latvijos Trijų žvaigždžių trečiojo laipsnio ordinas, — atsakiau.

—    Kas tave juo apdovanojo?

—    Latvijos respublikos prezidentas.

—    Štai koks tu esi niekšas! — sušuko Muchin. — Tarnavai Lietuvos kariuomenėje ir šnipinėjai Latvijos naudai. Už tai reikėtų tave sušaudyti. Smetona irgi nepagailėjo tau ordinų, tas įrodo, kad jo režimui ištikimai tarnavai, o dabar ir vėl nori tą režimą susigrąžinti, bet jums, kontrrevoliucionieriams, tai nepasiseks, mes jus visus kaip žiurkes išnaikinsime. O dabar sėsk prie ano stalo, — nurodė kertėje stovėjusį stalą, — ir savo ranka rašyk prisipažinimą.

Aš iš savo vietos nesijudinau ir žiūrėjau į Muchiną.

—    Ko spoksai į mane, ar negirdėjai, ką aš tau sakiau, — suriko Muchin.

—    Aš nežinau, kuo jūs mane kaltinate, ir kokį prisipažinimą aš turiu rašyti. Vakar sakėt, kad aš laikau savo ūkyje paslėptus ginklus, šiandien sakot, kad priklausau kokiai tai slaptai organizacijai, bet aš tokios nežinau. Tai apie ką aš turiu rašyti?

—    Tu nežinai, kuo prasikaltai ir apie ką turi rašyti? Gerai aš tau priminsiu, tu padvėsęs šuo. Klausyk ir nepamiršk! Pirma, tu priklausai slaptai priešvalstybinei organizacijai, kuri turi tikslą pašalinti komunistinę valdžią Lietuvoje ir grąžinti fašizmą, o vėliau to paties siekti ir SSSR; antra, tu žinai, kur ši organizacija gauna ginklus ir kad dalis ginklų yra paslėpta tavo ūkyje: ir trečia, tu žinai, kur yra spausdinama priešvalstybinė literatūra, kas ją į Mažeikių apskritį atgabena ir platina. Aišku, kad šioje organizacijoje dirbi ne vienas, bet turi draugų ir bendradarbių. Tad rašyk ne tik apie savo veiklą, bet nurodyk ir bendradarbius.

Dėl šių kaltinimų aš pasakiau nieko nežinąs ir todėl negalįs nieko parašyti. Išgirdęs tai, Muchin įsiuto, nutvėrė pistoletą ir šoko prie manęs, grąsindamas smogti, pistoletu man į veidą. Aš irgi pašokau nuo kėdės ir pasakiau, kad jis neturi teisės manęs mušti, nes tą draudžia Sovietų Sąjungos konstitucija. Muchin nuo manęs pasitraukė toliau ir tik keikėsi.

Po šios scenos ir kiti trys, iki to laiko tylėję Muchino bendrininkai pradėjo mane prikalbinėti nesipriešinti ir prie visų kaltinimų prisipažinti. Aš sakiausi esąs nekaltas ir tik tą galįs parašyti.

Apie penktą val. įėjęs kareivis Muchiną kažkur pakvietė. Grįžęs po kelių minučių, jis greit priėjo prie manęs ir pasakė, kad mano duktė gimnazistė norinti su manimi pasikalbėti.

—    Aš leisiu tau su ja pasimatyti ir pasikalbėti, bet su sąlyga, kad tu tučtuojau parašysi trumpai prisipažinimą ir nurodysi kelis savo bendradarbius, — pasakė jis.

Aš nuo to atsisakiau. Muchinas reikalavo parašyti nors kelis žodžius. Aš priėjau prie stalo ir ant vieno lapo popieriaus parašiau, kad visi man pareikšti kaltinimai yra išgalvot, ir aš prie jų prisipažinti negaliu, nes tai būtų melas. Ant kito lapo parašiau savo žmonai įgaliojimą paimti mano dviejų menesių atlyginimą. Abu lapu padaviau Muchinui, prašydamas žmonai parašytą įgaliojimą perduoti mano dukteriai.

Perskaitęs, kas buvo parašyta antrame lape, Muchin suplėšė lapą popieriaus, jį suglamžė, sviedė man į veidą ir keikėsi bjauriausiais žodžiais. Tokių keiksmų aš dar nebuvau girdėjęs.

Kiek patylėjęs, priėjo prie manęs ir prašneko ramiau:

—    Tu nesupranti, koks esi blogas tėvas. Dėl tavo kvailo užsispyrimo pats žūsi ir savo dukterį pražudysi. Ji, kaipo kontrrevoliucionieriaus kalinio duktė, jokio darbo negalės gauti. Sužinojusi, jog tu esi to priežastimi, ji tave prakeiks. Tad gerai pagalvok apie tai ir apsispręsk. Keliais prisipažinimo žodžiais ir nurodęs savo bendradarbių, gali padėtį pakeisti. Aš tau net pažadu, kad galėsi būti laisvas ir išvykti ten, kur išvyko toki tavo draugai kaip generolas A. Žinoma, tik su sąlyga, kad sutiksi mums dirbti ir vykdysi visus mūsų nurodymus. Na, tai kaip, sutinki?

Vietoj atsakymo aš tik galvą pakračiau.

—    Tai ką, tu niekše, manai? Tikiesi tapti didvyriu, žuvusiu dėl savo tautos laisvės? Gal dar tikiesi po savo mirties iškilmingų laidotuvių, gėlių ir prakalbų prie kapo? O aš tau sakau, kad dingsi be žinios, kaip padvėsusi žiurkė, ir niekas niekados nesužinos, kur tavo kaulai trūnys. Žinok, kad tu ir visi tau panašūs esate blogesni už bjauriausius kriminalistus. Juos mes galime perauklėti ir priversti mums dirbti, o tokius, kaip tu mes tiesiog naikiname, nes žinome, kad esate užkietėję komunizmo priešai ir jus perauklėti būtų tuščios pastangos. Dar kartą aš tau patariu, gerai pagalvoti.

Peržiūrėjęs turėtą rankoje mano įgaliojimą žmonai (jis buvo parašytas rusų kalba), Muchin iš kambario išėjo. Jo padėjėjas ir žydas priėjo prie manęs arčiau ir pradėjo prikalbinėti prisipažinti ir išduoti savo bendradarbius. Majoras vaikščiojo po kambarį ir tylėjo. Tylėjau ir aš.

Po kelių minučių Muchin grįžo. Vėliau, jau sugrįžęs iš Červenės, sužinojau, kad mano prašymą jis išpildė ir įgaliojimą perdavė mano dukteriai.

Grįžus Muchinui, visi keturi patylomis trumpai pasitarė. Muchino padėjėjas išėjo ir atsivedė kareivį enkavedistą ir pasodino ant kėdės priešais mane. Po to Muchinas su padėjėju ir žydu išėjo, liko tik majoras. Po kelių minučių jis įsakė kareiviui išeiti, ir mes likome tik dviese. Vaikščiodamas, retkarčiais sustodamas prie manęs, jis kalbėjo ramiai, neužgauliodamas. Kreipdamasis prie manęs, vadino "jūs”. Savo kalbą pradėjo maždaug taip:

— Įėjęs į šį kambarį ir pamatęs jūsų atvirą veidą, aš tikėjausi tokio pat atvirumo ir iš jūsų, bet, pasirodo, apsirikau. Draugas leitenantas ištisas penkias valandas vargo su jumis, norėdamas išgauti jūsų prisipažinimą, o jūs užsispyręs vis kartojote nieko nežinąs. Norėdamas jums gero, aš patariu papasakoti arba, dar geriau, parašyti viską, ką tik jūs žinote apie slaptą priešvalstybinę organizaciją, ginklus, literatūrą, savo bendradarbius ir t.t. Aš jus įspėju, kad jei jūs nepasakysite čia, Mažeikiuose, tai būsite priverstas viską pasakyti Kaune. O ten jie turi priemonių ir stipriausios valios vyrą priversti pasakyti tą, ko jie nori. Privers ir jus, bet aš nenorėčiau jus matyti sukruvintą, sulaužytais kaulais ir išnarintais sąnariais. Tikėkit man, aš jus suprantu, nes pats esu buvęs caro gvardijos karininkas. Buvau pakliuvęs į NKVD nagus, kankintas ir nubaustas 10-čia metų kalėjimo. Išbuvęs trejus metus kalėjime, apsigalvojau ir sutikau jiems dirbti. Aš patarčiau ir jums taip pasielgti, nes kitos išeities nėra, jei norit būti kada nors laisvas.

Gal būt, jis ir buvo caro armijos karininkas. Kelionėje į Kauną girdėjau, kaip kareiviai kalbėdami tarp savęs, vadino jį baltagvardiečiu. Panašiai jis man kalbėjo iki 10 val. vakaro. Tuo laiku sugrįžo Muchin su savo padėjėju ir pradėjo mane iš naujo terorizuoti. Majoras išėjo, ir aš jį vėl pamačiau rytojaus rytą sunkvežimyje važiuojant į Kauną.

2 val. naktį tardymas pasibaigė. Tardymo protokolo niekas nerašė. Iššauktas pistoletu ginkluotas daboklės sargybinis nuvedė mane atgal į daboklę. Tardymas nusitęsė dvylika su puse valandų.

Gegužės 12 d. apie 10 val. ryto aš su kitais 7 lietuviais buvome susodinti į du sunkvežimiu ir, automatais ginkluotų NKVD kareivių lydimi, išvežti į Kauną. Mus išleisti buvo atvykęs pats Muchin. Aš su juo susitikau daboklės raštinėje ir vos pažinau. Tai buvo visiškai kitas žmogus: mandagus, linksmas, atsisveikindamas man ranką padavė ir palinkėjo greit sugrįžti į Mažeikius.

Kelionėje į Kauną majoras važiavo prie šoferio tame pačiame sunkvežimyje, kuriame ir aš važiavau. Be manęs, jame buvo dar trys suimtieji lietuviai ir šeši kareiviai. Be automatų, turėjo ir lengvąjį kulkosvaidį.

Apie 10 val. vakaro atvykome į Kauną ir naktį praleidome ant grindų saugumo rūmų pirmame augš-te. Tuose rūmuose tuo laiku buvo NKVD vyriausioji būstinė.

KAUNO SUNKIŲJŲ DARBŲ KALĖJIME

Gegužės 13 d. ryte mus visus septynis mažeikiečius nuvedė į budinčių valdininkų kambarį. Ten tarpe kitų enkavedistų aš pamačiau ir žydą, dalyvavusį mane tardant Mažeikiuose. Pasirodo, jis buvo vienas NKVD būstinės komendantų. Surašę kiekvienam atskiruose lapuose žinias: vardą, tėvo vardą, pavardę, gimimo datą ir t.t., apie 10 val. mus šešis išvedė į kiemą, susodino į specialų kalėjimo automobilį ir nuvežė į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą Mickevičiaus gatvėje Rusų okupacijos metu jis vadinosi “kalėjimas Nr. 1”. Septintas mažeikietis buvo perduotas NKVD būstinės komendanto žinion. Mes manėme, kad jam bus blogiau, negu mums ir jį apgailėjome. Bet vėliau sužinojau, kad po poros dienų jis buvo paleistas ir grįžo į savo tarnybos vietą Mažeikiuose.    -

Kalėjime mus patalpino į didoką, apytamsį kambarį prie kalėjimo raštinės. Kambarys buvo pilnas žmonių. Vieni jų sėdėjo pasieniais ant cementinių grindų, kiti stovėjo, nes nebuvo kur sėstis, jokių baldų kambaryje nebuvo. Kas keliolika minučių kambario duryse pasirodydavo kalėjimo tarnautojas ir, pavardėmis iššaukęs tris, keturis asmenis, juos išvesdavo. Į vietą išvestųjų, į kambarį įleisdavo naujus suimtuosius. Kambaryje viešpatavo tyla, tik vienur kitur pasigirsdavo retkarčiais garsesnis žodis. Pavakary visi penki drauge su manimi atvykę mažeikiečiai vienas paskui kitą buvo iššaukti ir iš kambario išvesti. Palikau aš vienas ir pajutau, kad visi jie, nors prieš tai ir nebuvo man pažįstami, bet tuo trumpu laiku tapo man artimi, kaip giminės.

Savo eilės aš laukiau dar ilgai. Tik 10 val. vakaro buvau iššauktas ir nuvestas į antrame aukšte buvusią raštinę. Ten iš naujo surašė žinias, padarė nuodugnią kratą, paėmė petnešas, diržą ir nedidelį lagaminą. Įsakė pasiimti su savimi skalbinius, paklodes, antklodę ir rankšluostį. Apie pusę vienuoliktos mane nuvedė į trečiame augšte buvusį ketvirtą skyrių, šį skyrių vadino “mirtininkų skyriumi”.

Eidamas kalėjimo koridoriais, pastebėjau visuose koridorių pasisukimuose plienines būdeles, kuriose buvo sargybiniai, ginkluoti kulkosvaidžiais.

Kaip jau minėjau, ketvirtas skyrius buvo trečiame augšte. Šis skyrius nuo bendrų laiptų buvo uždaromas geležiniais vartais, bet man būnant kalėjime, juos uždarė tik vieną kartą — birželio 22 d. vakare.

Ketvirto skyriaus koridoriuje mane priėmė budintis sargybinis. Dar kartą iškrėtęs, net ir burnoje pirštu iščiupinėjęs, jis privedė mane prie 97 kambario, atidarė duris, įstūmęs mane į kambarį, jas vėl užtrenkė.

Atsidūręs kambaryje, aš prie durų sustojau ir greit jį visą apžvelgiau. Kambarys buvo nedidelis, gal penkių su puse metrų ilgio ir keturių pločio. Prie abiejų šoninių sienų buvo po dvi geležines lovas, prie galinės sienos — mažas staliukas ir prie jo taburetė. Trijose lovose gulėjo vyrai, ketvirtoji buvo tuščia. Augštai palubėje degė elektros lemputė.

Man įėjus į kambarį, visi trys gulėję vyrai, pakėlė galvas ir atidžiai mane stebėjo. Po trumpo laiko, vienas jų, gulėjęs arčiau lango, prakalbėjo:

— Jei neklystu, tai būsi pulkininkas Tumas? Aš atsakiau esąs tas pats. Sužinoję, kas aš esu, visi trys pradėjo klausinėti, kaip seniai esu suimtas ir kokios naujienos Lietuvoje ir pasaulyje. Aš pradėjau pasakoti ir, tur būt, per garsiai kalbėjau, nes pasigirdo rusiškai tartas sargybinio įsakymas tuojau nutilti ir grasinimas karceriu. Visi nutilom, ir pasikėlusios vyrų galvos nusileido ant šiaudinių pagalvių.

Dairydamasis, kur galėčiau atsigulti, pasižiūrėjau į tuščią lovą ir tyliai paklausiau gulėjusį artimiausioje lovoje vyrą ar man yra skirta tuščioji lova? Jis atsakė, kad ir ta lova buvo užimta, kad laikinasis jos savininkas yra išvestas pas tardytoją ir kad dvi ar tris naktis man teks miegoti ant plikų grindų dėl to, kad anksčiau aš patalinės — čiužinio, antklodės ir šiaudų pagalvėlio negausiąs.

Kitos išeities nebuvo, kaip gulti ant plikų grindų. Aš taip ir padariau. Iš namų atsivežtą antklodę aš pasitiesiau prie durų ant grindų, vietoj pagalvio pasidėjau po galva skalbinių ryšulį ir žieminiu paltu apsiklojau. Kadangi jau tris naktis buvau nemiegojęs ir jaučiausi labai pavargęs, tai greit užmigau ir taip kietai miegojau, kad net nejutau, kaip naktį grįžo nuo tardytojo iš vakaro išvestas vyras. Tik šeštą valandą ryto mane pažadino atsikėlę nelaimės draugai.

Tą dieną po kavos aš su jais susipažinau. Tai buvo: atsargos majoras P. M., kuris vakar mane pažino, žemes reformos valdybos vyr. buhalteris I. B., jau apysenis vyras, radiotechnikas J. Š. ir studentas J. Z. Visi jie buvo kaltinami kaip aktyvūs kontrrevoliucionieriai pagal rusų baudžiamojo statuto garsųjį 58 str. Ats. majoro P. M. tardymas jau buvo baigtas, ir jis lauke sprendimo, kiti trys dar buvo tardomi. Po poros savaičių į mūsų kambarį atgabeno dar Vytauto D. universiteto profesorių I. K. Jam atvykus, visą laiką kambaryje buvome šeši žmonės. Kaip jau minėjau, kambarys buvo nedidelis, skirtas keturiems žmonėms, todėl ir lovos buvo tik keturios. Naktimis keturiese gulėjo lovose, o du — prie durų ant grindų.

Kalėjime buvo tokia tvarka. Šeštą valandą ryto mus keldavo sargybinis. Tas kėlimas buvo savotiškas. Vieni sargybiniai, eidami koridoriumi, ties kiekvieno kambario durimis garsiai surikdavo “kelk!” Kiti, praeidami pro geležimi apkaustytas duris, tik raktų ryšuliu smarkiai į jas sudroždavo. Tas pats būdavo ir 9 vai. vakaro, einant gulti.

Atsikėlus, trys lovos būdavo prikabinamos prie sienų, ketvirtoji prie staliuko paliekama neprikabinta ir dienos metu ant jos galima buvo sėdėti Nuo 6 iki 7 vai. susitvarkymas išvietėje, ten pat ir prausimasis. Apie 8 vai. kava. Po kavos kiekvieną rytą visi iš eilės plaudavome savo kambario grindis. Profesorių

K. norėjome nuo to darbo atleisti, bet jis griežtai užprotestavo ir grindis plovė lygiomis su visais. Tarp 10 ir 12 vai. išvesdavo mus 10—20 min. į kalėjimo kieme buvusius gardus pasivaikščioti. Kalinių pasivaikščiojimui kalėjimo kieme buvo padaryta kelios dešimtys specialių gardų. Tai vis NKVD išmislas tam tikslui, kad per pasivaikščiojimą vieno kambario suimtieji negalėtų ne tik susitikti, bet ir iš toliau matyti kitus suimtuosius. Tų gardų plotas — apie šeši kvadratiniai metrai. Gardai aptverti stačiomis, 3 metrų augščio lentomis. Bet kur vedami, suimtieji privalėjo laikyti rankas užpakaly, taigi ir į gardą suleisti laikėsi tos tvarkos, jie ten buvo sekami: iš viršaus — buvusių bokšteliuose išorės sargybinių ir per gardų duryse padarytus “vilkelius” — savo skyriaus sargybinio. Kalbėti su gretimame garde buvusiais suimtaisiais buvo griežtai uždrausta. Kas prasižengdavo šiam įsakymui, buvo baudžiamas karceriu.

Apie 12 val. — pietūs, 6 val. — vakarienė ir 9 val. vak. — gulimas. Nakties metu suimtųjų kambariuose degė šviesa. Gulint buvo draudžiama užsikloti galvas.

Maistas. Pusryčiams duodavo juodos “kavos” puodelį. Toji “kava” tai buvo degintų miežių ir avižų mišinys. Pietums — nuolatinė pašarinių runkelių ir bulvių sriuba, kurioje retkarčiais pasitaikydavo vienas kitas trupinėlis mėsos. Vakarienei beveik kasdieną duodavo sėlenų košės. Sriuboje ir košėje buvo toks mažas kiekis riebalų, kad po valgio išplovus šaltu vandeniu dubenėlį, nelikdavo jokios riebalų žymės. Duonos duodavo po 800 gramų dienai. Be kalėjimo administracijos duoto maisto, suimtieji galėdavo nusipirkti kas keturios savaitės: po pusę kilogramo sviesto, rūkytos šoninės ir cukraus, 200 papirosų, 2 dėžutes degtukų, gabaliuką tualetinio muilo, dantims pastos ir šepetuką.

Kas mėnesį kalėjimo kirpėjas, žydelis, mašinėle nukirpdavo plaukus ir kas antrą savaitę — barzdas. Pirtis būdavo kas dvi savaites. Tik, nelaimė, kad nuėjus į pirtį tik šaltu vandeniu tekdavo praustis ir kartais net muilo nuo kūno nenusiplovus — apsivilkti.

Jei kur nors vedamas suimtasis sutikdavo kitą, tai vienam jų palydovas įsakydavo stoti veidu prie sienos ir nesidairyti tol, kol sutiktasis praeis ir nutols per 15—20 žingsnių.

Medicinos pagalba kalėjime buvo labai bloga. Kalėjimo gydytojas buvo žydas, gailestingoji sesuo — gudė iš Minsko. Suimtieji vadino ją “kukuška” — gegutė. Pradžioje birželio aš buvau susirgęs lumbago. Tą pačią dieną apie mano susirgimą buvo pranešta skyriaus vyresniajam, prašant pakviesti gydytoją. Tik po poros dienų vietoj gydytojo atėjo gailestingoji sesuo. Profesorius K. gerokai ją išbarė už tai, kad tik po poros dienų pasirodė ir pareikalavo tuojau pakviesti gydytoją. Deja, gydytojas atvyko irgi tik po dviejų dienų, o dar po poros dienų sulaukiau reikalingų vaistų.

Kalėjimo vidaus sargybiniai buvo daugumoje vietiniai rusai ir žydai, lietuvių mažai. Rusai su suimtaisiais kalbėjo tik rusiškai, o žydai — ir lietuviškai. Jei kuris nors lietuvis prakalbėdavo rusiškai, tai mūsų sugėdintas, vėliau kalbėdavo tik lietuviškai. Visi sargybiniai, išskyrus porą lietuvių, buvo labai nesimpatingi, ypatingai rusai buvo dideli storžieviai ir akiplėšos.

Pradž^!oje birželio mūsų koridoriuje pradėio budėti lietuvis, vėliau mūsų pavadintas “Geruoju”. Tai buvo 35—40 metų stambus vyras, lėto būdo ir tokių pat judėsių. Jau pirmą vakarą jis mus maloniai nustebino neįprastu raginimu eiti gulti. Kaip jau minėjau, eidavome gulti 9 val. vakaro. Mums gulti įsakydavo sargybinis surikdamas: “Gulti!” arba droždamas rakto ryšuliu į kambario duris, o dar kai kurie tris kartus užgesindavo ir vėl uždegdavo kambaryje elektros šviesą. Tą vakarą “Gerasis”, eidamas koridoriumi, atidarinėjo kiekvieno kambario duris ir ramiu balsu ragino: — “Vyrai, prašau gulti”, ir vėl lėtai duris uždaro. Mes visi nustebome, dėl tokio neįprasto sargybinio elgesio ir negalėjome suprasti to elgesio priežasties. Rvte tokiu pat būdu jis mus ir iš miego pažadino. Vėl pasigirdo: “Vyrai, prašau keltis”.

Po vienos paros jis pradėjo tarnybą mūsų koridodoriuje nuo 8 val. ryto. Įėjęs į mūsų kambarį, o tas sargybiniams buvo griežtai uždrausta, jis pasisveikino, tardamas: labą rytą, vyrai ir pasisakė atnešęs mums žirkliukes nagams apkarpyti, adatą ir po gerą gabalą baltų ir juodų siūlų, manydamas gal kam nors reikes sagą įsiūti ar ką nors sulopyti. Žirkliukes ir adatą jis paimsiąs po pietų. Išeidamas iš kambario, jis prašė niekam neprasitarti anie padarytą mums paslaugą. Reikia žinoti, kad NKVD akimis žiūrint, šis jo pasielgimas būtų laikomas dideliu nusikaltimu.

Kai po pietų “Gerasis” atėjo žirkliukių ir adatos atsiimti, tai pasisakė esąs nepatenkintas esama kalėjime tvarka. Jam esą nepatinka, kad suimtieji laikomi perankštai sugrūsti kambariuose, blogai maitinami ir kad kalėjimo vadovybė mažai suimtaisiais rūpinasi. Jam pabaigus kalbėti, radiotechnikas š. paklausė ar jis negalėtų perduoti keletą papirosų vyrams į 96 kambarį, nes jie kelinta diena neturi ką rūkyti. Pradžioje “Gerasis” nenorėjo sutikti, bet vėliau tarė:

— Gerai, duokit papirosus, bet pirmiau suriškit juos į pundelį. Išėjęs iš jūsų, aš atidarysiu 96 kambario duris ir papirosus įmesiu. Tik prašau jus niekam apie tai nesakyti, nes jei viršininkai sužinos, tai aš atsidursiu pas jus už grotų. Be to, būkit ir jūs atsargūs dėl to, kad jūsų tarpe yra provokatorius. Daugiau aš nieko nesakysiu.

Jam išėjus, mes dar ilgai apie jį kalbėjome, spėliodami, kas jis galėtų būti ir kodėl tarnybą kalėjime pasirinko. Spėliojome ir apie tai, kas galėtų būti mūsų tarpe provokatorius.

Kitą dieną, išėję į gardą pasivaikščioti, radome medinės spjaudyklės viename šone cheminiu pieštuku stambiomis raidėmis užrašą: “Provokatorius Varaneckas”. Grįžę į savo kambarį, vienas kitą klausinėjome, kas pažįsta Varanecką ir kuriame kambaryje jis yra. Niekas mūsų jo nepažino. Buvo svarbu sužinoti kuriame kambaryje jis yra ir perspėti to kambario gyventojus, kad jo saugotųsi. Dar tą pačią dieną Morzės telegrafo pagalba buvo išaiškinta, kad Varaneckas yra, kiek dabar atsimenu, 95 kambaryje. Apie jį buvo įspėti visi ketvirto skyriaus suimtieji. Vėliau, kelionėje į Červenę teko girdėti, kad birželio 22 d. vakare, Varaneckas buvo kalėjimo kieme enkavedistų nušautas. Nei Minsko kalėjime, nei kelionėje į Červenę, nei Červenėje niekas Varanecko nematė.

Kai “Gerasis” budėdavo nuo 8 val. ryto, mes tomis dienomis jautėmės daug laisviau. Dažnai jis kur tai iš koridoriaus išeidavo valandai ar dviem. Grįždamas, pasikėlęs laiptais prie geležinių koridoriaus vartų, garsiai kosėdavo ir stipriai trypdavo savo kaustytais batais cementines grindis, lyg duodamas mums suprasti, kad laikas baigti visus tarpkambarinius pasikalbėjimus, O pasikalbėjimų tomis dienomis būdavo daug, mat, nereikėdavo taip saugotis sargybinio, kuris iš koridoriaus būdavo išėjęs ir netrukdė.

Kalėjime suimtieji kalbėjosi iš kambario į kambarį dviem būdais: telegrafuodami pagal Morzės abėcėlę arba telefonuodami. Telefoniniam pasikalbėjimui buvo vartojami metaliniai puodukai, iš kurių kavą gerdavom. Norėdamas pasikalbėti su kaimyninio kambario gyventoju, sutartoje vietoje pastuksena į sieną. Antrame kambaryje atsiliepus irgi stuksenimu, kalbantysis prideda prie sienos puoduko dugną ir kalba burną įkišęs į puoduką. Klausąs kitame kambaryje prideda apvožtą puoduką prie sienos, o savo ausį — prie puoduko dugno ir tokiu būdu susikalba.

Ketvirto skyriaus suimtieji negalėjo nei rašyti, nei gauti laiškų. Knygų ir laikraščių irgi negaudavo. Ištisomis dienomis neturėdavome ką veikti ir nuobodžiavome. Laimė, kad mūsų kambaryje buvo tikras loto, tad pasikeisdami ir žaisdavome visi.

Kasdien mūsų koridoriuje buvo plaunamos grindys. Iš nuobodumo buvome paprašę, kad leistų ir mums tas grindis plauti, bet gavome atsakymą, kad esame drausmingi ir todėl mūsų neskirs grindis plauti.

Žinias apie padėtį Lietuvoje ir svetur gaudavome iš naujai atgabentų į kalėjimą suimtųjų. Iš vieno augšto į kitą tos žinios buvo perduodamos Morzės abėcėlės pagalba, o iš vieno kambario į kitą — dar ir telefoniniu būdu, kalbantis per puodukus, bet šis būdas buvo vartojamas retai.

Pasitaikė, kad gretimas 96 kambarys vieną dieną buvo tuščias. Kitą dieną jame buvo kažkoks girininkas, kuris nei Morzės abėcėlės nežinojo, nei per puoduką kalbėti nemokėjo. Kadangi žinias iš pirmo ir antro augšto gaudavome ir trečiame augšte toliau perduodavome per gretimą galinį 98 kambarį, tai 96 kambaryje ryšiui neveikiant, keletą dienų trečio augšto suimtieji jokių žinių negavo. Ryšį sutvarkyti padėjo 98 kambario gyventojai. Vieną dieną, vedant juos pasivaikščioti ir, praeinant pro mūsų kambarį, kurio durys buvo atdaros, nes prieš porą minučių ir iš jo suimtieji buvo išvesti, vienas jų įmetė į kambarį suvyniotą audeklo gabaliuką. Tuo laiku aš sirgau ir gulėjau lovoje. Audeklo gabaliukas nukrito prie pat mano lovos. Aš jį paėmiau ir išvyniojau. Ten buvo smulkiomis raidėmis ir ženklais pieštuku surašyta Morzės abėcėlė. Kitą dieną audeklo gabaliukas tokiu pat būdu buvo permestas į 96 kambarį ir trečią dieną naujasis kaimynas lėtai stukseno taškus ir brūžavo brūkšnius, dėkodamas už Morzės abėcėlę. Ryšys buvo sutvarkytas.

Visi mūsų kambario gyventojai mokėjo naudotis Morzės abėcėle. Vieni buvo daugiau įgudę, kiti mažiau, bet žinias perduoti ir priimti galėjo visi.

Miegui laiko turėjome net perdaug, nuo 9 val. vakaro iki 6 val. ryto, bet nuolat buvome neišmiegoję ir dienomis dažnai snausdavome. Neišmiegojimo priežastis, tai baimė nakties metu būti išvestam pas tardytoją. Reikia žinoti, kad NKVD tardytojai tik naktimis dirba, taigi ir mūsų skyriaus suimtuosius tik naktimis tardydavo. Būdavo atsiguli 9 valandą ir, vartydamasis lovoje lauki vienuoliktos valandos. Beveik kiekvieną naktį tuo laiku pasigirsdavo žingsniai laiptais į trečią augštą ir mūsų koridoriuje. Išgirdus žingsnius, širdis pradeda smarkiau plakti ir lauki, ar tik ne prie tavo kambario durų atėjusieji sustos, duris atidarys ir tavo pavardę iššauks. Kai girdi, kad atvykusieji kur nors kitur atrakina duris, lengviau atsikvepi, džiaugiesi, kad šį kartą tave paliko ramybėje ir vėl įtemptai lauki. Ir taip iki antros ar trečios valandos nakties kamuojiesi, o rytojaus dieną snaudi kur nors atsisėdęs. Kai budi pastabesnis sargybinis, tai neretai tarp jo ir tavęs įvyksta per atdarą duryse langelį toks pasikalbėjimas: — Ei, tu ten, nemiegok! — Aš nemiegu, — atsakai jam. — Tai ko sėdi užsimerkęs? — Akys skauda. — Aš tau jas pagydysiu karceryje, atsistok! Atsistoji ir pradedi vaikščioti tris žingsnius pirmyn, tris atgal ir t.t., iki pajunti, kad sargybinis nuo durų pasišalino.

Atvykus į kalėjimą, antrą dieną kalėjimo kirpėjas, žydelis, nukirpo mašinėle plaukus. Vakare sargybinis nuvedė į antrą augštą, kur kitas žydelis, kalėjimo fotografas, prikabinęs prie krūtinės iš didokų skaitmenų sudarytą numerį, nufotografavo iš priekio ir šono ir padarė abiejų rankų pirštų nuospaudas. Tai reiškė, kad esu įtrauktas į NKVD nusikaltėlių kartoteką.

Po savaitės laiko nuo atvykimo į kalėjimą, vieną vakarą, apie 11 val. buvau nuvestas pas tardytoją ten pat kalėjime. Lietuvos nepriklausomybės laikais kalėjimo kieme buvo pastatas įvairioms kalėjimo dirbtuvėms. Rusai tas dirbtuves panaikino ir jų vietoje įrengė kelis kambarius tardytojams. Į vieną iš tų kambarių ir aš buvau nuvestas. Sargybinis, kuris mane atvedė ir įleido į tardytojo kambarį, pasišalino, ir aš likau tik su tardytoju. Jis sėdėjo prie didelio rašomojo stalo ir vartė kokią tai bylą. Tai buvo šviesiaplaukis, inteligentiškų veido bruožų, apie 25 metų, vidutinio ūgio vyras. Sargybiniui išėjus, jis parodė man prie stalo priešais jį buvusią kėdę ir liepė sėstis. Man atsisėdus, tardytojas gal porą minučių į mane žiūrėjo, paskui atidarė stalčių ir iš jo išėmė bylą. Jam bylos lapus besklaidant, aš pamačiau savo tarnybos lapą ir supratau, kad tai mano byla.

(Bus daugiau)

BOLŠEVIKŲ KALĖJIMUOSE IR ČERVENĖS ŽUDYNĖSE

J. TUMAS

(Pradžia vasario mėn. KARYJE)

—    Jūs esate Juozas, Martyno sūnus, Tumas, atsargos pulkininkas ir buvęs 2-ro pėstininkų pulko vadas? — paklausė tardytojas.

—    Taip, — atsakiau aš.

—    Aš esu saugumo seržantas Krymov, tardytojas. Jūs kurį laiką būsite mano žinioje. Aš jus klausinėsiu ir visus jūsų parodymus pats užrašinėsiu. Pasibaigus kiekvienam klausinėjimui, jūs savo parodymus turėsite perskaityti ir kiekvieno lapo apačioje pasirašyti.

Išgirdęs tardytojo pavardę, aš prisiminiau rusų caro armijos žymų generolą Krymov. Jo gyvenimo pabaigos istorija buvo tokia: 1917 metų vasarą Rusijos laikinosios vyriausybės ministeris pirmininkas, A. Kerenskis, buvo iššaukęs iš fronto į Petrapilį kelias divizijas, kad sutvarkytų to miesto įgulos pakrikusias kariuomenės dalis. Toms divizijoms vadovavo generolas Krymov. Priartėjusios prie Petrapilio divizijos Kerenskio įsakymu į miestą nebuvo įleistos, bet sulaikytos keliolika kilometrų už miesto, o generolas Krymov buvo iškviestas pas Kerenskį ir jo kabinete nusišovė. Prisiminęs generolą Krymov, aš pamaniau, ar kartais mano tardytojas nebus to generolo giminaitis ir norėjau jį apie tai paklausti, bet pamaniau, kad tokiu mano klausimu jis gali įsižeisti ir susilaikiau.

—    Imkit papirosą, užsirūkysime ir pradėsime darbą, — tarė Krymov. Pats paėmė iš dėžutės papirosą ir ją atkišo man. Aš jau buvau kelias dienas nerūkęs ir rūkyti labai norėjau, bet priimti papirosą iš enkavedisto atsisakiau. Mandagiai jam padėkojau ir pasisakiau nerūkąs.

—    Nasilno mil nebudiš (per prievartą mielas nebūsi), sako sena rusų patarlė, — tarė Krymov. — O dabar prie darbo. Šį vakarą jūs man smulkiai papasakosit apie savo gyvenimą. Ypatingai smulkiai papasakokit apie savo vaikystės dienas. Prisiminkit, ką jūs veikėt būdamas pas tėvus, vėliau apie tai, kur, kada mokėtės ir t.t.

—    Bet tai bus ilga pasaka ir ar yra reikalas pasakoti apie tai, kaip aš kaime būdamas galvijus ir kiaules ganiau, kaip vasaromis kiaulėms ir karvėms žoles rinkau, bulves skutau, vėliau, paaugęs, lauko darbus dirbau ir t.t.

—    Kaip tik tas ir yra svarbu ir tai jūsų naudai. Tai bus jums lengvinančios aplinkybės jūsų byloje. Peržiūrėjęs jūsų tarnybos lapą, aš radau jame žinių, kad jūsų tėvai buvo valstiečiai ir turėjo tik aštuonias dešimtines (apie 8.5 ha) žemės, čia man neaišku, kaip jūs, būdamas neturtingų tėvų vaikas, pasiekėte pulkininko laipsnį, tapote pulko vadu ir pasidarėte liaudies priešu.

—    Liaudies priešu aš nebuvau ir dabar nesu, — atsakiau. — O kad aš pasiekiau pulkininko laipsnį ir pulko vado vietą, tai paprastas dalykas. Dauguma mūsų karininkų ir valstybės tarnautojų, ministerių ir net valstybės prezidentai yra irgi neturtingų tėvų vaikai ir tas nekliudė jiems užimti augštas vietas. Aš manau, kad ir jūs tą gerai žinoti.

—    Ar jūs esate liaudies priešas ar ne, tai mes sužinosime. Dėl jūsų ilgos pasakos nesivaržykit, mes laiko turime. Na, tai pradėkit savo gyvenimo pasaką, o aš ją surašysiu. Tik būkit atviras ir nieko nepraleiskit.

Aš pasakojau, o jis, garsiai kartodamas rašė. Jo rašysena apystambiomis raidėmis buvo ryški, ir aš, sėdėdamas kitoje stalo pusėje, šiek tiek pasviręs per jį priekin, galėjau skaityti. Aš pabaigiau pasakoti apie 4 val. ryto.

—    Ar galėsit paskaityti mano raštą? — paklausė Krymov.

—    Aš viską perskaičiau jums berašant, — atsakiau. — Man liko tik apačioje kiekvieno lapo pasirašyti.

—    Ar aš viską užrašiau teisingai, pagal jūsų žodžius, ar nereikalingos pataisos? O gal norit dar kartą perskaityti? — klausinėjo Krymov.

Aš atsakiau, kad viskas surašyta teisingai ir pataisos nereikalingos. Tada jis padavė man keliolika prirašytų lapų, kuriuos aš pasirašiau. Pirmas tardymas buvo baigtas. Krymov paskambino. Į kambarį įėjo sargybinis ir mane nuvedė atgal į 97 kambarį.

Iš pirmo pasimatymo su tardytoju, seržantu Krymov, aš negalėjau spręsti, kas jis per žmogus. Nors mane priėmė šaltai, bet visą laiką buvo korektiškas ir neužgauliojo, nepasakė nė vieno keiksmažodžio Tai buvo didžiausias priešingumas Mažeikių apskrities saugumo viršininkui, leitenantui Muchinui.

—    Savaitę vėliau, apie 5 val. vakaro aš buvau antrą kartą nuvestas pas seržantą Krymov į tą patį kambarį. Ir šį kartą jis buvo toks pat korektiškas kaip ir pirmą kartą. Man atsisėdus, Krymov išėmė iš stalčiaus mano bylą, paėmė iš jos vieną lapą ir. žiūrėdamas į mane paklausė:

—    Ar jūs žinote, kuo esate kaltinamas?

—    Ne, nežinau todėl, kad jūs man tų kaltinimų nepasakėte.

—    Bet jūs jau girdėjote juos Mažeikiuose po to, kai buvote suimtas: kuo jus ten kaltino?

Aš pasakiau kaltinimus, girdėtus iš leitenanto Muchino.

—    Tie patys kaltinimai ir pasilieka, — tarė Krymov, ir juos iš turėto rankoje lapo perskaitė. Kaltinimai buvo žodis žodin tie patys, kuriuos buvo perskaitęs leitenantas Muchin Mažeikiuose.

—    Ar prisipažįstate kaltas prie šių kaltinimų? — paklausė Krymov.

—    Ne, neprisipažįstu, — atsakiau.

—    Kodėl? Kuo jūs pasiteisinšit?

—    Todėl, kad apie jokią slaptą priešvalstybinę organizaciją aš nežinau ir pirmą kartą apie ją išgirdau tik iš leitenanto Muchino lūpų.

—    Bet aš turiu byloje įrodymų, kad jus tai organizacijai priklausot.

—    Tokių įrodymų byloje nėra ir negali būti, — pasakiau pabrėždamas kiekvieną žodį.

—    Kodėl jūs manote, kad aš jų neturiu?

—    Todėl, kad jų iš viso nėra.

Krymov gal porą minučių tiriančiai žiūrėjo man į akis, po to pakėlė žvilgsnį virš mano galvos, įbedė jį į sieną ir apie ką tai galvojo. Galvojau ir aš vien tik apie tai ar NKVD žino, kad aš dalyvavau pogrindžio veikloje ar tik spėlioja. Aš buvau beveik tikras, kad jie žinių neturi ir kol kas tik spėlioja. Nutariau nepasiduoti. Kai Krymovas vėl pažvelgė į mane, aš jį paklausiau:

—    Kaip jūs manot, ar aš esu pilno proto ar ne?

—    Aš nesuprantu jūsų klausimo, — jis atsakė.

—    Aš klausiu, ar esu sveikas ar pamišęs?

— Jei jūs būtumėt ne pilno proto, tai dabar ne priešais mane čia sėdėtumėt, bet būtumėt pamišėlių ligoninėje. Bet aš ir dabar nesuprantu, kodėl jūs to klausiat.

—    Paklausiau štai kodėl. Aš esu matęs, kokia galinga yra raudonoji armija ir žinau, kad Lietuvoje jos yra nemažai. Tą žinodamas ir, būdamas pilno proto, ar aš galėčiau nors pamanyti ruošti prieš tą armiją sukilimą, neturėdamas nė mažiausios vilties, kad toks sukilimas pavyks? Tai būtų tolygu pačiam kišti galvą į liūto nąsrus.

—    Tai už ką gi jus suėmė ir, atvežę į Kauną, kalėjiman patalpino? — paklausė Krymov.

—    Aš neturiu supratimo už ką mane suėmė. Į tą klausimą gali atsakyti Mažeikių apskrities saugumo viršininkas, leitenantas Muchin ir tie, kurie jam įsakė mane suimti.

—    Ar jus tardė Mažeikiuose?

—    Taip, aš buvau tardytas dvylika su puse valandų be pertraukos.

—    Kas jus tardė?

—    Leitenantas Muchin, jo padėjėjas ir du NKVD karininkai, atvykę iš Kauno.

—    Aš nesuprantu. Byloje nėra jūsų tardymo protokolo.

—    Nėra todėl, kad niekas jo nerašė.

—    Ar jūs pats savo parodymų irgi nerašėt?

—    Leitenantui Muchinui reikalaujant savo ranka parašyti bet kokį parodymą, aš trumpai parašiau, kad nei apie slaptą priešvalstybinę organizaciją, nei apie platinamą priešvalstybinę literatūrą aš nieko nežinau ir jokių ginklų savo ūkyje nelaikau.

Krymovas pavartė mano bylos lapus ir tarė:

—    Jūsų rašyto parodymo byloje irgi nėra.

—    Jo byloje nėra todėl, kad leitenantas Muchin, jį perskaitęs, suplėšė ir sviedė man į veidą.

Krymov nusišypsojo ir tarė:

—    Gerai, aš surašysiu, kad jūs neprisipažįstate kaltu, kad apie slaptą priešvalstybinę organizaciją nieko nežinot ir pirmą kartą apie ją išgirdot tik tardant jus Mažeikiuose ir kad jūsų pirmo tardymo metu protokolo niekas nerašė.

Tą surašęs, jis davė man perskaityti ir pasirašyti. Skaitydamas protokolą, aš pamačiau, kad už visus tris man primestus nusikaltimus yra taikomi Sovietų Sąjungos baudžiamojo statuto garsaus 58 straipsnio trys punktai, kurių dabar neatsimenu. Pasirašęs protokolą, aš kreipiausi į Krymovą:

—    Protokole aš perskaičiau, kad už nusikaltimus, kuriais aš esu kaltinamas, yra pritaikytas Sovietų Sąjungos baudžiamojo statuto 58 straipsnis, t. y., šio straipsnio toki trys punktai. Ar galiu sužinoti, kokia bausmė skiriama pagal tuos punktus?

—    Pagal tuos visus tris punktus skiriama augščiausia, t.y., mirties bausmė. Bet jūs nebijokite. Taikos metu Sovietų Sąjungoje mirties bausmė politiniams nusikaltėliams nevykdoma, bet pakeičiama priverstinųjų darbų stovykla. Paskelbus sprendimą, jūs paduosite malonės prašymą Augščiausiojo Sovieto pirmininkui, draugui Kalininui. Jis mirties bausmę pakeis priverčiamųjų darbų stovykla nuo 10 iki 25 metų. Jei jūs nepanorėtumėt paduoti malonės prašymą, tai už jus kiti tą padarys.

Pavartęs mano tarnybos lapą, Krymovas paklausė:

—    Ar tiesa, kad 1918-1920 metais jūs savanoriu tarnavote Lietuvos kariuomenėje?

—    Taip, tai tiesa, — atsakiau.

— Ar tuo laiku jūs dalyvavote kautynėse kare su Sovietų Sąjunga?

—    Taip, dalyvavau.

—    Tokiu atveju, jei jūs būtumėt ir nekaltas dėl jums paskelbtų nusikaltimų, tai esate nusikaltęs tuo, kad dalyvavote kautynėse kare su Sovietų Sąjunga.

—    Bet 1919-1920 m. aš kovojau, gindamas Lietuvos nepriklausomybę. Be to, kovoms pasibaigus, 1920 m. Sovietų Sąjungos vyriausybė, pasirašydama taikos sutartį su Lietuvos vyriausybe, atsisakė nuo visų teisių į Lietuvos teritoriją ir jos gyventojus. Todėl man nesuprantama, kodėl po dvidešimt su viršum metų aš galiu būti kaltinamas tuo, jog kovojau su Sovietų Sąjunga.

—    Žinokit, kad visi nusikaltimai, padaryti prieš Sovietų Sąjungą bet kieno, bet kada ir bet kur nepamirštami, ir visi nusikaltėliai, pirmai galimybei atsiradus, yra baudžiami. Mūsų baudžiamasis statutas tą pramato, todėl ir jūs būsite baudžiamas pagal to statuto 58 straipsnį.

Šį mano “nusikaltimą” Krymov įrašė į tardymo protokolą ir davė man perskaityti ir pasirašyti.

—    Na. šiai dienai užteks, — pasakė Krymov, paimdamas iš manęs pasirašytą lapą.

—    Ar tardymas jau pabaigtas, ir man reikės laukti teismo? — paklausiau.

—    O, ne, mes dar vieną kartą matysimės ir kalbėsimės, — atsakė jis.

Bet man daugiau jau neteko su juo matytis.

Pulkininkas Petruitis, pulkininkas Šarauskas ir vienas vidaus reikalų ministerijos valdininkas Minsko kalėjime man pasakojo, kad jų tardytojai klausinėjo ir apie mane, jų parodymus rašė į atskirus lapus ir dėjo į šalį. Tenka manyti, kad tuos jų parodymus perdavė mano tardytojui Krymovui. Tada aš dar kartą pamaniau, kad NKVD nežinojo apie mano pogrindžio veiklą ir, tur būt, dėl to ir Krymov per abu tardymus su manim žmoniškai elgėsi.

Apie birželio 8 d. P.M. iš mūsų kambario išvedė, ir mes jo daugiau nematėme. 1944 m. pavasarį aš jį sutikau Kauno autobusų stotyje. Jis papasakojo, kad buvo nuteistas 10 metų priverčiamųjų darbų stovyklos ir devintame forte laukė išvežimo. Prasidėjus karui, drauge su kitais iš forto išsiveržė. Forte jis buvo drauge su generolu Kubiliūnu viename kambaryje.

Vieton P. M. į mūsų kambarį buvo patalpintas Kauno prekybos mokyklos mokinys V. P. Jis žuvo Červenėje.

KARAS

Birželio 22 d. apie penktą val. ryto mus iš miego pažadino trenksmas sprogstančių bombų Kauno aerodrome, lėktuvų ūžimas, sirenų staugimas ir priešlėktuvinės artilerijos šaudymas. Pakėlę galvas, mes klausėmės ir nesupratome, kas už kalėjimo sienų darosi. Tik vienas radio technikas, J. š., džiaugėsi ir mus įtikinėjo, kad jau prasidėjo vokiečių rusų karas ir kad greitu laiku mes būsime laisvi.

Mūsų skyriaus langai nebuvo užkalti medinėmis dėžėmis ir per juos iš mūsų kambario matėsi Žemutinė Freda su grūdų elevatoriumi. Pabudę nuo sprogstančių bombų trenksmo, norėjome šokti iš lovų ir bėgti prie lango, bet susilaikėme, nes dar nebuvo komandos: “Kelk!” Gulėjome lovose, kiti ant grindų ir pusbalsiai kalbėjomės. Išskyrus J. Š., visi kiti nenorėjome tikėti, kad karas jau prasidėjo. Manėme, kad rusai vykdo priešlėktuvinės apsaugos pratimus. Taip manyti turėjome šiokį tokį pagrindą. Mat, prieš savaitę kalėjimo administracija buvo pakeitusi paprastas elektros lemputes mėlynai dažytomis. Paklaustas vienas sargybinis, kodėl taip daroma, atsakė, kad greitu laiku bus vykdomi priešlėktuvinės apsaugos pratimai ir kad visiems Kauno miesto gyventojams įsakyta tokias lemputes savo butuose turėti.

Tuo tarpu bombų sprogimai nutilo, girdėjosi tik atskiri priešlėktuvinės artilerijos šūviai. Mes jaudinomės, kits kitą klausėme ar čia tik paprasti rusų pratimai ar tikrai jau prasidėjo karas ir laukėme tolimesnių įvykių.

Po keliolikos minučių tylos, pasigirdo dar didesnis lėktuvų ūžimas, sirenų staugimas ir aerodromo pusėje bombų sprogimas. Aš įsiklausiau į lėktuvų motorų veikimą ir nudžiugau. Aiškiai girdėjau, kad ne rusų lėktuvai virš Kauno skraido. Apie tai pasakiau ir kitiems. Mes šokome iš lovų. Aš su J. Š. pribėgome prie lango ir, atsistoję ant lovų, žiūrėjome į Žemutinę Fredą, bet ten nieko nesimatė, tik nuo aerodromo pusės slinko į rytus tirštų dūmų debesys. Mums žiūrint pro langą, kalėjimo kieme pasigirdo du šūviai ir išdaužto lango stiklo skeveldrų kritimas. Mes su J. Š. nušokome nuo lovų. Šovė sargybinis iš bokštelio, pamatęs žiūrinčius pro langus suimtuosius.

Tą rytą komandos: “kelk!” nebuvo, nes visi suimtieji jau prieš ją buvo atsikėlę ir apsirengę. Į išvietę leido ne visus kartu, kaip anksčiau būdavo, bet tik po du ir perpus trumpesniam laikui. Paklaustas lietuvis sargybinis, ką reiškia bombų sprogimas aerodromo pusėje atsakė, kad rusai vykdo anksčiau lauktą priešlėktuvinės apsaugos pratimą. Nežinia, ar jis pats tam tikėjo ar tik mums taip sakė. Gal jis ir nežinojo, kad prasidėjo karas, nes nuo vakar aštuntos valandos budėjo mūsų koridoriuje.

Kai anksčiau duodavo mums kavą, pietus ir vakarienę, tai kambario durys būdavo atidaromos iki galo, ir per jas sargybinis mums maistą paduodavo, bet tą dieną mes gavome maistą per duryse atidaromą langelį.

8 val. ryto mūsų koridoriuje lietuvį sargybinį pakeitė žydelis ir sau į pagalbą pasikvietė kitą žydelį, kalėjimo kirpėją.

Visos šios atsargumo priemonės davė mums pagrindo tikėti, kad karas tikrai prasidėjo, bet drauge ir neramumų mumyse kėlė. Nežinojome koks likimas mūsų laukia. Spėliojome, kokiomis kryptimis vokiečių armija per Lietuvą puls. kaip greit ji galės pasiekti

Kauną, kaip ilgai rusai jį gins ir kaip NKVD su mumis pasielgs: traukdamiesi mus paliks kalėjime, išveš į Rusiją, ar gal ir sušaudys čia pat kalėjime. Šia tema daugiausia ir kalbėjome. Visi buvome tos nežinios prislėgti.

Po rytmetinių bombardavimų, dienos metu buvo dar du ar trys stipresni bombardavimai. Be to, kelis kartus girdėjome praskrendant virš Kauno vokiečių lėktuvus toliau į rytus. Rusų lėktuvai buvo pakilę tik du kartus ryte ir tai tik vokiečių lėktuvams pasišalinus. Juos galėjome lengvai pažinti dėl jų zvimbiančio garso.

Apie pusiaudienį kalėjimo kieme kilo kaž koks subruzdimas. Girdėjosi ką tai kalbant, kraunant ir vežant sunkvežimiais ir arkliais. Buvo įdomų pasižiūrėti pro langą ir pamatyti, kas ten daroma, bet nesinorėjo rizikuoti ir gauti sargybinio paleistą kulką į galvą.

Vakare mūsų išvietėn nevedė. Paklaustas sargybinis žydelis, kodėl mūsų neleidžia ruošon, atsakė:

—    Aš negaliu. Man įsakyta šiandien nieko iš kambarių neleisti, kam kas reikia, darykit į bačkę. o aš leisti negaliu.

8 val. vakaro žydelį pakeitė lietuvis. Tai buvo simpatingas vyras, bet nekalbus. Mes jį paprašėme išleisti mus ruošon, bet ir jis atsakė negalįs to padaryti. Paklaustas ar karas jau prasidėjo, jis tik nusišypsojo ir nieko mums neatsakė.

Po keliolikos minučių sargybinis iš koridoriaus išėjo. Girdėjome, kad išeidamas jis uždarė geležinius vartus nuo laiptų į mūsų koridorių ir juos užrakino. Tai buvo pirmą kartą man būnant Kauno kalėjime. Nežinojome, ar kas nors buvo jam įsakęs vartus uždaryti ir užrakinti, ar jis savo iniciatyva tą padarė. Vėlesni to vakaro įvykiai sakytų, kad jis pats taip pasielgė, norėdamas enkavedistų sumanymą sutrukdyti.

Vakare kalėjime šviesų nedegė, visas jis skendo tamsoje. Niekas mums gulti neliepė. Kalėjime viešpatavo gūdi tyla, tik mieste girdėjosi didelis sunkvežimių judėjimas. Tai traukėsi Kauno gatvėmis “nenugalimosios” raudonosios armijos dalys. Staiga pasigirdo iš kažkurio kambario šauksmai:

—    Alio! Alio! Klausykite! Toks tai nuteistas mirti!

—    Alio! Alio! Pulkininkas Rusteika nuteistas mirti!

—    Alio! Alio! Toks tai nuteistas mirti!

Tokiais šauksmais buvo pranešta apie keliolika

asmenų, nuteistų mirti. Iš jų aš pažinojau tik pulkininką Steponą Rusteiką.

Po šių šauksmų trumpam laikui užviešpatavo tyla. Mūsų kambaryje visi laikėmės ramiai. Šiurpas nukratė mane, išgirdus apie tiek nuteistų mirti, ir kilo didelis noras atkeršyti žudikams už nekaltas aukas.

Po kelių minučių vėl pasigirdo:

—    Alio! Alio! Tokia tai kamera, atsiliepk!

—    Alio! Alio! Toks tai, atsiliepk!

Pašauktieji atsiliepė ir prasidėjo pasikalbėjimai.

—    Alio! Alio! 97-oji kamera, atsiliepk!

Šaukiant mūsų kamera, aš buvau prie lango ir

atsiliepiau, šaukęs mūsų kamerą, paklausė kaip mes jaučiamės ir padrąsino: — Laikykitės, greitai būsime laisvi.

Iš moterų skyriaus pasigirdo liūdna daina, sujaudinusi mane iki pačių sielos gelmių. Tuo momentu norėjosi ir verkti ir pačiam dainuoti ir šauktis keno nors pagalbos. Širdį skausmas suspaudė, ir ašaros pabiro iš akių.

—    Vyrai! Bokšteliuose sargybinių nėra! — pasigirdo balsas.

—    Ir koridoriuose jų nėra! — sušuko antras.

—    Vyrai! Kalėjimas užminuotas! — šaukė trečias.

Kad koridoriuose nėra sargybinių, tai mūsų kambaryje jau prieš valandą žinojome, galėjo būti, kad jų nebuvo ir bokšteliuose, bet nesinorėjo tikėti, kad kalėjimas būtų užminuotas. Kiti tam patikėjo ir pradėjo šaukti, kad reikia laužti duris ir gelbėtis. Nežinia, kaip būtų pasibaigę, jei ne pulkininkas S. L. Jis ragino visus laikytis ramiai, neprovokuoti išorinių sargybinių ir laukti ryto. Visi jo paklausė ir nusiramino, tik retkarčiais pasigirsdavo vienas kitas balsas, šaukiąs atsiliepti tą ar kitą asmenį.

9 valandą, mūsų gulimo laikas, jau seniai praėjo, bet mūsų šešetas 97 kambaryje ir nemanėme gulti. Tik po pulkininko L. raminančių žodžių, apsisprendėm nusirengti ir gulti, nors miegas ir bėgo nuo mūsų akių. Kalėjime buvo tyla. Mes savo kambaryje tai negarsiai kalbėjomės, tai nutilę klausėmės. Visokios neramios mintys kankino smegenis. Aš galvojau tik apie tai, kas mūsų laukia artimiausiomis valandomis.

Naktį, gal apie dvyliktą valandą ar pusę pirmos, išgirdome kalėjimo kieme bėgant daug vyrų. Jie bėgo į tą kalėjimo pusę, kur buvo mūsų, ketvirtasis, skyrius. Mes pakėlėme galvas ir klausėmės. Po poros minučių pasigirdo daug žmonių skubiai lipant laiptais į mūsų koridorių. Pribėgę prie geležinių užrakintų vartų, vyrai sustojo ir mėgino juos atidaryti, bet negalėjo. Pradėjo bjauriai rusiškai keikti, šautuvų buožėmis vartus daužyti ir kojomis spardyti. Tuojau kažkas įsakė keliems vyrams bėgti žemyn ir skubiai atnešti kirvius ir dalbas. Įsakyti vyrai pasileido bėgti laiptais žemyn ir netrukus sugrįžo. Pradėjo kapoti ir dalbomis laužti vartus. Mes šokome iš lovų, greit apsirengėm, susikišome į kišenes kas duoną, kas papirosus su degtukais. Aš apie duoną visai pamiršau, pasiėmiau tik keliasdešimt palaidų papirosų su degtukais ir į žieminio palto kišenę susipyliau apie 200 gramų smulkaus cukraus. Jausmas buvo toks sunkus, kurio jokiais žodžiais negalima būtų apibūdinti. Visi buvome vienos nuomonės, kad artinasi mūsų gyvenimo paskutinė minutė ir kad enkavedistai mus išžudys kalėjime.

Po keliolikos minučių geležiniai vartai griuvo. Užsidegė šviesa koridoriuje, į kurį subėgo kelios dešimtys enkavedistų. Laužė duris pirmutinio nuo vartų kambario. Sužibo šviesa mūsų kambaryje, ir enkavedistas per durų langutį paklausė kiek jame mūsų yra. Gavęs atsakymą, šviesą vėl užgesino.

Mes buvome nutarę gintis. Š. ir P., kaip stipriausi, bandė išlaužti nors porą lovos kojų, bet nepajėgė. Pabandė atplėšti nuo sienos radiatorių, bet ir tas nepavyko. Laukėme, kas bus, kai enkavedistai išlauš pirmo kambario duris. Ilgai laukti nereikėjo, ir durys buvo atidarytos. Išgirdome komandą — rankas augštyn! Bėgte marš! smūgius šautuvo buože į žmonių kūnus ir bėgančius žmones laiptais žemyn. Laužė duris į kitą kambarį.

Kai pirmo kambario durys buvo išlaužtos, ir mes šūvių negirdėjome, tai pasijutome šiek tiek lengviau, bet vis dar manėme, kad enkavedistai mus šaudys kalėjimo kieme ar kokiam rūsyje, todėl įtemptai klausėme ar neišgirsime šūvių. Palaukę kelias minutes ir, negirdėdami jokių šūvių, mes lengviau atsikvėpėme ir laukėme savo eilės.

Taip buvo išlaužtos mūsų koridoriuje visų kambarių durys ir suimtieji išvesti. Tik paskutinio, 98 kambario, durų nespėjo išlaužti, ir jame buvę suimtieji liko neišvežti. Be to, pasiliko ir visi ketvirto skyriaus vyrai, buvę tą naktį karceriuose. Pastariesiems šiuo atveju tiko patarlė: “Nėra to blogo, kuris neišeitų į gerą”.

Išlaužus mūsų kambario duris, pasigirdo ta pati komanda:

—    Rankas augštyn! Bėgte marš! Aš išbėgau pirmutinis, paskum mane — profesorius K. ir kiti keturi. Abiejose koridoriaus pusėse buvo išrikiuoti enkavedistai, ginkluoti šautuvais su užmautais durtuvais. Mus kiekvieną lydėjo kiti, į nugaras įrėmę pistoletus. Iškeltomis rankomis bėgome laiptais žemyn, ir per kalėjimo kiemą — į Mickevičiaus gatvę. Visu mūsų bėgimo keliu, abiejose pusėse, matėsi išrikiuoti enkavedistai. Mickevičiaus gatvėje stovėjo trys Kauno miesto savivaldybės autobusai. į vieną jų suvarė ir mus penkis, tik J. B. pakliuvo į kitą. Abiejuose autobusuose, prie durų buvo po keletą automatais ginkluotų enkavedistų. Priešakinis autobusas jau buvo pilnas ir greit nuvažiavo Kęstučio gatvės kryptimi. Užpakalyje mūsų į trečią autobusą enkavedistai taip pat grūdo suimtuosius. Kai tik mūsų autobusas prisipildė, tai tuojau buvo įsakyta šoferiui važiuoti į Kęstučio gatvę. Iš Kęstučio gatvės pasuko į Maironio gatvę, iš ten — į Laisvės Alėją ir Savanorių prospektą. Savanorių prospektu važiuojant į kalną, autobuso motoras nustojo veikęs. Nežiūrint visų šoferio pastangų, jis birbė, tratėjo, bet autobusas nė iš vietos nejudėjo. Buvęs autobuse enkavedistų vyresnysis, šoferį keikė, vadino sabotažninku ir grąsė nušauti, kiti enkavedistai nervuodamiesi jam pritarė, šoferis buvo ne iš bailiųjų ir atsikirsdamas šaukė:

—    Na, tai šaudyk, jei nori! Ar aš tau garaže nesakiau, kad šito autobuso motoras netvarkoje ir ar nesiūliau paimti kitą? Ar tu manęs paklausei? Tai ko dabar rėkauji ir keikies, patsai būdamas kaltas?

Nežinia, kuo šis barnis būtų pasibaigęs, bet tuo laiku Savanorių prospektu leidosi žemyn 2.5 tonų tuščias sunkvežimis ir privažiavęs prie autobuso sustojo. Iš jo išlipo NKVD majoras ir paklausė, kas atsitiko. Ir šoferis ir enkavedistas, kits kitą pertraukdami, aiškino majorui ginčo priežastį. Išklausęs abiejų, majoras įsakė sunkvežimio šoferiui apsukti savo mašiną atgal į kalną, o enkavedistui — perkelti mus iš autobuso į sunkvežimį. Tuo laiku prie mūsų privažiavo ir trečias autobusas su suimtaisiais. Dalis mūsiškių iš autobuso buvome pakrauti vienas ant kito, kaip malkos. į sunkvežimį, o kita, mažesnė dalis — persodinta į atvykusį autobusą. Aš pakliuvau į sunkvežimį. Kai mane į jį įmetė, tai po manimi jau gulėjo kiti, ant mano kojų, pilvo ir krūtinės sugulė dar kiti. Aš gulėjau augštielninkas, galva į priekį. Mano rankos buvo laisvos. Iš mūsų 97 kambario sunkvežimyje buvo, kiek atmenu, tik profesorius K. ir V. P. ir iš kaimyninio, 96 kambario, pulkininkas B. Giedraitis ir majoras Opulskis. Sunkvežimio priešakyje sustojo keturi enkavedistai ir prie šoferio sėdėjo penktas. Mums buvo įsakyta tylėti ir nesidairyti. Taip sugrūsti važiavome per Ukmergę iki Maišiogalos kelias valandas.

(Bus daugiau)