SOVIETŲ RUSIJA - TAUTŲ KALĖJIMAS
VLADAS MINGĖLA
Sovietų Rusijos bolševikai niekad neturėjo daugumos pritarimo, štai 1917 m. lapkričio 7 d. Petrapilyje turėjo įvykti visos Rusijos darbininkų — kareivių ir valstiečių atstovų suvažiavimas. Tuo metu bolševikai pagrobė valdžią ir tą valdžios užgrobimą suvažiavę atstovai “užgyrė”. Petrapilyje buvusi kariuomenės Įgula (apie 40,000 vyrų) tą perversmą parėmė ginklu, nes jiem buvo žinoma, jog jie Kerenskio valdžios būsią iš Petrapilio iškelti. Sostinę pasekė provincijos miestai.
1917 m. lapkričio 25 d., po trijų savaičių, perversmui įvykus, Rusijos bolševikai paskelbė demokratinius rinkimus, šiuose rinkimuose bolševikai tegavo vos 25% visų balsų, taigi — vieną ketvirtadalį.
Atsikratyti Steigiamojo Seimo, bolševikai pasiuntė latvių šaulių ir jūrininkų būrius, kurie suvažiavusius atstovus išvaikė (1918 m. sausio 19 d.).
Nuo to laiko prasidėjo taip vadinamoji raudonoji diktatūra. Kareiviai ir darbininkai patikėjo bolševikų propaganda, kuri skelbė, kad, Leninui valdant, būsią duota kiekvienam žemė į nuosavybę Darbininkai perimsią visus fabrikus. Be to, sustabdomas karas, žodžiu, pažadėtas kur kas geresnis gyvenimas nei prie caro. Ilgainiui, valdant Rusiją Leninui ir Trockiui, pačių bolševikų tarpe iškilo priešingumai ir nesutarimas. Jie pareikalavo daug aukų. 1921 m. sukilo Petrapily Kronštadto kareiviai — jūrininkai. Raudonieji diktatoriai tą maištą, “kontrrevoliuciją”, nuplovė sukilusiųjų krauju. Minimo sukilimo metu buvo nukauta ir kitaip nužudyta per 20,000 žmonių. Betgi pasaulis mažai težinojo apie tą sukilimą ir apie jo aukų skaičių. Vakariečiai visą laiką laikėsi nuošaliai ir negirdėjo pavergtų žmonių šauksmo gelbėti žmonės buvo apgauti, nes jie nieko negavo: nei žemės, nei kitų gėrybių. Įsiviešpatavus raudonajam terorui, niekas jau nedrįso bet kokius reikalavimus kelti arba bet kokį nepasitenkinimą rodyti. Badas ir skurdas, įvairių epideminių ligų supamas, užviešpatavo, o visą tą blogybių vainiką iškilmingai lydėjo visagalė mirtis. Žmonės buvo žudomi, tiksliau — traiškomi, kaip sliekai, kaip vabalai.
Ši mintis, paskelbta graikų filosofo Platono prieš 2300 metų, atspindi daugelio žinomų lietuvių darbuose, ji taip pat yra labai ryški ir sukaktuvininko Jurgio Kiaunės gyvenime. Likimas lėmė jam pačiose jaunystės dienose pradėti rūpintis kitais artimaisiais ir savo jėgas bei darbus skirti Lietuvai. Tokiais darbais yra grįstas jo nueitas kelias, tokiems idealams sukaktuvininkas yra ištikimas ir dabar, kai amžius jau žymimas šešiasdešimtimi.
