ALGIMANTAS BALČIŪNAS
Penkiasdešimt šeštų metų pradžioje įstojau į kariuomenės rezervus. Ten man ir sako: “Kiekvienais metais turi važiuoti dviem savaitėm į stovyklą aktyviam apmokymui. Birželio 19 būk Camp Drum”. Nors buvo dar tik sausio mėnuo, bet laukiu. Praėjo vasaris, kovas ir pagaliau tik kelios savaitės teliko iki važiavimo į stovyklą. Susirinkimuose aš klausiu kaip, kur ir kada man važiuoti ir ką daryti nuvažiavus, o jie man pataria nesirūpinti — viskas būsią atsiųsta paštu, ir instrukcijos ir Įsakymai. Tai aš ir nesirūpinu. Nesirūpina ir kiti penki, su kuriais turiu važuoti. Likus tik kelioms dienoms iki išvažiavimo datos, pradedu nerimauti — o gal jie pamiršo apie mane. Suku telefoną ir sakau: “Alow Mykė, ar dar tau įsakymai su instrukcijom neatėjo?” Aišku visą tai sakau angliškai, nes Mykė yra amerikonas. Jis man atsako: “Ne”. Ir vėl laukiam ir nesirūpinam. Mums reikėjo ten būti sekmadienį, o šis pokalbis įvyko ketvirtadienį: nors ir sakau nesirūpinam, bet aš tai truputį susirūpinau, nes Camp Drum yra maždaug 400 mylių atstume nuo mano dabartinės vietovės, taigi toloka. Dėl visako susikroviau būtinus daiktus į savo karišką maišą ir laukiu. Penktadienio vakare, grįžus iš darbo man sako: “Kažin kas tau skambino ir sakė, kad jis kažin kam skambino ir, kad jis jam sakė, kad kažin kas kažkur kažką sumaišė ir, kad į stovyklą važiuosim gale vasaros”. Baigta! Galas! “Kas skambino, apie kokią stovyklą kalbėjo?” klausiu aš. O man ir vėl sako: “Nežinau, jis man nesakė, o aš neklausiau”. Skambinu Mykei ir sakau: “Žinai ką...” O jis man sako: “Gerai, tai važiuosim gale vasaros”. Aš einu miegoti, galvodamas ką darysiu per tas dvi savaites atostogų, kurias užsisakiau savo darbovietėje. Kitą rytą skambina man vienas iš penkių ir sako, kad jis vakar skambinęs vienam iš karininkų ir, kad jis jam sakęs, jog geriau važiuot, negu nevažiuot, nors ir be įsakymų. Gerai, važiuojam. Skambinu Mykei ir pranešu, kad išvažiuojam už penkiolikos minučių. Jis kone apalpsta, nes dar nesusipakavęs. Apsirengiu uniforma, truputį užkandu ir, greitomis atsisveikinęs, išvažiuoju. Mykės maišas atrodo kaip akmenų prigrūstas, pilnas gumbų. Vos spėjam patekti į autobusą, einantį į New Yorką ir po pusės valandos atsiduriam “Greyhound” autobusų stotyje prie bilietų langelio. Mūsų tiktai trys, kiti du nusistatė be įsakymų nevažiuoti. Nusiperkam bilietus ir, pardavėjo paraginti, nubėgam į aikštę, iš kurios mūsų autobusas jau užsidaręs duris, bepradedąs judėti, šaukiam, kad palauktų, o jis vistiek važiuoja sau. Turbūt, labai graudžiai atrodėm, nes pagaliau sustojo ir atidarė duris. Viduje radom, neskaitant kitų keleivių, dar tris tokius kaip mes, važiuojančius į tą pačią stovyklą, tik šie turėjo įsakymus ir instrukcijas.
Skaityti daugiau: KARINĖJE STOVYKLOJE
