MŪSŲ DIENOS ŠIAULIUOSE

JONAS RUOKIS

Š. m. rugsėjo men. “Kario” numeryje aprašiau mūsų savanoriškas 1919 m. dienas Lietuvos kariuomenėje Tauragėje. Šiame numeryje noriu atsiminti savanorystės laikus 1919 m. Šiauliuose. Ir jie buvo ne rožėmis kaišyti, bet vargais ir trūkumais nusėti.

Karininkui Birontui perėmus Tauragėje mūsų 2 kuopą į Šiaulių karo komendantūrą, jos vadu buvo paskirtas karininkas Šimkus, kilęs iš Mažosios Lietuvos.

1919 m. balandžio 4 d., pasiėmę savo menką karinį turtą, Tauragėje sėdome į traukinį ir jau užpakalyje palikus Dubysos tiltą, mūsų traukinys sustojo. Mašinistas pranešė, kad garvežys pritrūko malkų, čia stovės apie pora valandų, kol iš miško prisikraus malkų. Mat, tuo laiku traukinių garvežiai buvo kūrenami malkomis, nes anglims iš užsienio pirkti neturėjome pinigų.

Proga pasinaudoję, nuėjome ant Dubysos tilto pasigrožėti gražiais Žemaitijos gamtos vaizdais ir puikiomis Dubysos pakrantėmis. Nuotaikos pagauti, užtraukėme Maironio dainą “Už Raseinių ant Dubysos”. Garvežys, prisikrovęs malkų, pajudėjo ir vakare apie 10 val. pasiekėme Šiaulius. Geležinkelių stotyje radome daug žmo-nių, ypač mergaičių, mus laukiančių. Vadas neleido išlipti iš vagonų ir su mergaitėmis galėjome pasikalbėti tik pro vagonų langus. Paskui įsakė mums iš traukinio išlipti, išrikiavo ir nuvedė į miestą, į vyrų gimnazijos rūmus.

Skaityti daugiau: MŪSŲ DIENOS ŠIAULIUOSE

APIE GRAIKŲ IR LIETUVIŲ KALBŲ PANAŠUMUS

KAZYS KEPALAS

Lietuvių kalbos panašumas į senąją graikų kalbą yra, bet nedidesnis kaip kitų, senųjų, indoeuropiečių kalbų sanskrito, sen. slavų, gotų, ir lotynų. Tik kuo seniau užrašyta ta kalba, tuo daugiau panašumo išlaikė, taigi, panašiausia bus sanskrito, nes ji užrašyta dar prieš 2000 metų prieš Kristų. Antroje vietoje eina graikų kalba, nes jos senieji raštai išlikę iš septinto amžiaus prieš Kristų.

Reikia skirti atsitiktinį panašumą, kurio nerodo kitos prokalbės, nuo tikrojo, kuris nekalbininkui kartais visai nesimeta į akį. Toks gr. žodis “polemos” — karas, nors ir skamba panašiai kaip lietuvių “puolimas”, bet savo kilme yra svetimas. Taipgi ir gr. “po-lemioi” — priešai, yra kitos kilmės, negu lietuvių “puolamieji”. Taip pat ir gr. “polis” — miestas, nors skamba panašiai, kaip mūsų pilis ir yra tos pačios linksniuotės, bet nieko neturi bendro su veiksmažodžiu “pilti”. Užtat gr. “kyon”, kilmin. — “kynos” ir mūsų šuo, šuns, yra tos pačios kilmės, nors pakitėję amžių bėgyje. (Garsas — y — senovėje, priešklasinėje gadynėje, buvo tariamas kaip — u —, klasinėje gadynėje kaip vokiškas — u — umlaut, o dabar kaip — i —). Taipgi gr. lykos — vilkas tos pačios kilmės, nors nepanašiai, rodos, skamba, bet tai patvirtina kitos indoeuropiečių kalbos. Taipgi gr. nyx, nyktos — naktis, nakties, nes sanskr. naktih, sen. slavų nošti, lotynų nox, noctis, vok. Nacht. Taipgi gr. poimen, poimenos (nauj. gr. pimen) — piemuo, piemens; gr. thyra — durys yra tos pačios kilmės. Daug daugiau panašumo linksniavimų galūnėse. Paimsime, kad ir paskutinį žodį “he thyra” — durys, pirmosios linksn. (atitinka mūsų antrąją) moteriškos giminės.

Skaityti daugiau: APIE GRAIKŲ IR LIETUVIŲ KALBŲ PANAŠUMUS

J. Bulika — Karių kapai, nuotrauka

Karių kapai, kuriuose palaidoti 1920 m. ties Širvintais ir Giedraičiais žuvę kariai. Ant paminklo užrašas: žuvome, kad būtumėt laisvi.

J. Bulikos nuotr. daryta 1939 m.

 

J. A. Jūragis — Laisvei auštant

J. Juodis — Laisvės dvikova

Juozas Almis Jūragis

LAISVEI  AUŠTANT

1.    P i

Rūstybės minos mūsų širdys,
Vergiją nešti mums gana!— — —
Mus laisvės troškuliu nugirdo
Šviesi jos pažado diena.

Iš Vilniaus rimtos žinios eina:
Jau siaučia priešas mūs kaimuos.
Jis mūsų laisvei deda kainą
Kovos ryžtingoskruvinos.

Kardus nukalsim kaimo kalvėj
Ir jietis smailinsim aštrias.
Sutiksim priešą šūvių salvėm,
Čia savo galą jis suras.

Nuo Palangos ligi Švenčionių,
Lig Augustavo ir Seinų
Šiandien laisvi pakylam žmonės 
Apginti tėviškės namų.

Skaityti daugiau: J. A. Jūragis — Laisvei auštant

KARINĖJE STOVYKLOJE

ALGIMANTAS BALČIŪNAS

Penkiasdešimt šeštų metų pradžioje įstojau į kariuomenės rezervus. Ten man ir sako: “Kiekvienais metais turi važiuoti dviem savaitėm į stovyklą aktyviam apmokymui. Birželio 19 būk Camp Drum”. Nors buvo dar tik sausio mėnuo, bet laukiu. Praėjo vasaris, kovas ir pagaliau tik kelios savaitės teliko iki važiavimo į stovyklą. Susirinkimuose aš klausiu kaip, kur ir kada man važiuoti ir ką daryti nuvažiavus, o jie man pataria nesirūpinti — viskas būsią atsiųsta paštu, ir instrukcijos ir Įsakymai. Tai aš ir nesirūpinu. Nesirūpina ir kiti penki, su kuriais turiu važuoti. Likus tik kelioms dienoms iki išvažiavimo datos, pradedu nerimauti — o gal jie pamiršo apie mane. Suku telefoną ir sakau: “Alow Mykė, ar dar tau įsakymai su instrukcijom neatėjo?” Aišku visą tai sakau angliškai, nes Mykė yra amerikonas. Jis man atsako: “Ne”. Ir vėl laukiam ir nesirūpinam. Mums reikėjo ten būti sekmadienį, o šis pokalbis įvyko ketvirtadienį: nors ir sakau nesirūpinam, bet aš tai truputį susirūpinau, nes Camp Drum yra maždaug 400 mylių atstume nuo mano dabartinės vietovės, taigi toloka. Dėl visako susikroviau būtinus daiktus į savo karišką maišą ir laukiu. Penktadienio vakare, grįžus iš darbo man sako: “Kažin kas tau skambino ir sakė, kad jis kažin kam skambino ir, kad jis jam sakė, kad kažin kas kažkur kažką sumaišė ir, kad į stovyklą važiuosim gale vasaros”. Baigta! Galas! “Kas skambino, apie kokią stovyklą kalbėjo?” klausiu aš. O man ir vėl sako: “Nežinau, jis man nesakė, o aš neklausiau”. Skambinu Mykei ir sakau: “Žinai ką...” O jis man sako: “Gerai, tai važiuosim gale vasaros”. Aš einu miegoti, galvodamas ką darysiu per tas dvi savaites atostogų, kurias užsisakiau savo darbovietėje. Kitą rytą skambina man vienas iš penkių ir sako, kad jis vakar skambinęs vienam iš karininkų ir, kad jis jam sakęs, jog geriau važiuot, negu nevažiuot, nors ir be įsakymų. Gerai, važiuojam. Skambinu Mykei ir pranešu, kad išvažiuojam už penkiolikos minučių. Jis kone apalpsta, nes dar nesusipakavęs. Apsirengiu uniforma, truputį užkandu ir, greitomis atsisveikinęs, išvažiuoju. Mykės maišas atrodo kaip akmenų prigrūstas, pilnas gumbų. Vos spėjam patekti į autobusą, einantį į New Yorką ir po pusės valandos atsiduriam “Greyhound” autobusų stotyje prie bilietų langelio. Mūsų tiktai trys, kiti du nusistatė be įsakymų nevažiuoti. Nusiperkam bilietus ir, pardavėjo paraginti, nubėgam į aikštę, iš kurios mūsų autobusas jau užsidaręs duris, bepradedąs judėti, šaukiam, kad palauktų, o jis vistiek važiuoja sau. Turbūt, labai graudžiai atrodėm, nes pagaliau sustojo ir atidarė duris. Viduje radom, neskaitant kitų keleivių, dar tris tokius kaip mes, važiuojančius į tą pačią stovyklą, tik šie turėjo įsakymus ir instrukcijas.

Skaityti daugiau: KARINĖJE STOVYKLOJE

Subkategorijos