KOVOS KIRVIO LAIKAI
A. ŽYGMANTAS
KARO PLĖTOTĖ NAUJAJAME AKMENS AMŽIUJE
Senojo akmens amžiaus žmogus naudojosi pasauliu tokiu, kokį jis tada rado, maža pastangų dėjo pakeisti jį. Rastus akmenis jis apskaldydavo, pasigamindamas gana primityvius įrankius ir ginklus. Tik vėliau įrankių gamyba pasidarė sudėtingesnė, imta gaminti juos įvairiems specialiems darbams. Drabužiai taip pat yra buvę nesudėtingi, dažniausiai pasigaminti iš sumedžiotų žvėrių odos ar kailio. Prisijaukintų naminių gyvulių dar jis neturėjo, mirusį laidodavo dažniausiai iškasęs duobę čia pat gyvenamame urve. Neturėjo ir pastovių trobesių, gyveno laikinose palapinėse. Apskritai to meto žmonių gyvensena buvo panaši į kai kurių dabartinių pirmykštės kultūros žmonių gyvenimą Sibiro taigose, šiaurinėje ir pietinėje Amerikoje, pietų Afrikoje ir Australijoje (žiūr. KARYS Nr. 5, 6 ir 7 — 1956 m.).
Naujasis akmens amžius, kuris, spėjama, prasidėjo prieš 7000 metų, nuo pat jo pradžios išreiškia visai kitas žmogaus pažiūras į gamtą. Išlikę įrankiai liudija apie žmogaus pastangas jieškoti, sugebėjimą atrinkti tinkamą medžiagą darbo įrankiams ir ginklams, įrankiai tobulinami.
Naudodamas gana aštrų titnaginį kirvį, žmogus apvaldė medį, tuo praskindamas kelius statybai. Imta statydinti pastovesni trobesiai, kurtis sodybomis ir net ištisais kaimais. Gamtos teikiamos lanksčios šakos, žievės, žolės ar kitos atliekamos medžiagos vis gausiau naudojamos kam nors surišti, išpinti. Greitai surandamas būdas ištepti pintines moliu ir apdeginti ugnyje; — čia ir prasidėjo molinių puodų gamyba, išsivysčiusi net į keramikos meną. Pynimo menas perėjo į audimo, atsirado pirmosios tekstilės pramonės daigai.
Pagaliau klajoklis medžiotojas darosi sėslus, ima auginti gyvulius ir dirbti žemę. Spėjama, kad žemes ūkio pradmenų reikia jieškoti tarp Kaspijos pietinių pakraščių ir Elburso kalnų, kur riebus juodžemis, gausus lietus ir švelnus klimatas sudarė palankias sąlygas naujai kultūrai.10
Pradėjo augti ir žmonių skaičius. Daug rankų palengvina darbą. Tačiau daug rankų, didelės naminių gyvulių bandos ir nemažos maisto atsargos, surinktos vieno derliaus metu, sudaromos dvylikai mėnesių, kelia ir daug baimės, kad neįvyktų užpuolimas; todėl gyvenamosios sodybos imamos stiprinti. Medžioklės įrankiai pakeičiami kariniais ginklais.
Žemdirbystės pradžia pakeitė ir karo belaisvių dalią. Belaisvis pasidarė vertingas gamybos įrankis, apsimokėjo geriau belaisvius laikyti, negu juos žudyti, nes sveikas dirbantis belaisvis pagamina daugiau kaip suvalgo.19
Naujojo akmens amžiaus pradžią išryškina glūdinto akmens įrankiai. Glūdinant akmenį, išgaunamas norimas, lygus paviršius, aštrus ašmuo ir pačiam įrankiui suteikiama graži forma.
Kitas labai svarbus išradimas buvo koto pritaisymas pragręžus akmens kirvį. Akmuo būdavo gražiai pragręžiamas buku kuoleliu, naudojant smėlį, vėliau vieton kuolelio vartodavo tuščiavidurį nendrės vamzdelį. Yra manoma, kad kotinis akmens kirvis (gręžtinis) išsivystė ne iš kumštinio kirvio, bet iš nepragręžto kirvio, kuris pradžioje būdavo įspraudžiamas į įskeltą medinį kotą, kur kirvis dar būdavo aprišamas odiniais dirželiais, kad geriau laikytųsi. Pradėjus gręžti skylę kotui, išsivysto visa eilė naujų kirvių tipų su įvariai suformuotomis pentimis, dvigubais ašmenimis ir t.. Pirmieji gręžtiniai kirviai buvo labai gražiai ir skoningai padaryti, vėliau jie suprastėjo. Tas aiškinama tuo, kad toki kirviai pirmiausia buvo ginklai, bet ne įrankiai. Tik vėliau, kirviui virtus ir darbo įrankiu, nebuvo reikalo daryti jį tokį gražų, simetrišką ir puošnų. Elegantiškas, dailiai glūdintas kirvis buvo karių pasididžiavimas.
Šiaurėje randami dviašmeniai kirviai yra dažniausiai nesimetriški, skylė kotui nėra pačiame viduryje. Yra ir miniatiūrinių gintarinių dviašmenių kirvukų, kurie greičiausiai yra buvę amuletai, skirti kulto reikalams. Atvykę indoeuropiečiai, t.y., tiesioginiai mūsų protėviai į Baltijos pakraščius, atsigabeno labai gražios formos, vadinamus laivinius kovos kirvius. Tą vardą jie yra gavę nuo to, kad kirvis, žiūrimas iš šono, turi lyg laivelio pavidalą.
Įdomų vystymosi laipsnį pasiekė Skandinavijos ir ypač Jutlandijos kirviai išlaikę įgaubtą apatinį kirvio šoną ir tiesų, arba išlenktą viršutinį, yra tokių plonų ir puikiai pagamintų kirvių, kurie netinka nei karui, nei darbui, nes per silpni. Jie tiko tik nešiotis užsikišus už diržo, papuošalo vietoje, atseit kaip paradiniai ginklai.
Tie dviašmeniai kirviai buvo išplitę visur šiaurėje ir vakaruose, rytuose jie siekė plotą iki Lietuvos Brastos.18
Kadangi labai ryškios ribos tarp Senojo ir Naujojo akmens amžių nėra, todėl kai kurie autoriai Mas d’Azil ir Tardenois kultūras priskiria pereinamam laikotarpiui.2 Maglemose kultūra, kurią vieni autoriai laiko pereinamąja, kiti Naujojo akmens amžiaus, aiškiai pranašauja naują kultūrinį posūkį žmogaus gyvenime. Spėjama, kad kaip tik tuo metu žmogus prisijaukino šunį. Įrankių ir ginklų tarpe vyrauja titnaginiai peiliai, smulkūs trikampiai strėlių antgaliai, elnio rago kirviai su mova kotui ar titnago ašmenimis. Yra antgalių iš rago ir kaulo, ypač su barzdelėmis. Peilių rankenos gaminamos iš kaulo, arba rago (gal iš tų laiku yra kilęs ir modernaus medžiotojo dar vis mėgiamas briedkriaunis peilis?). Gyvenvietės įkurtos dažniausiai žemose vietose prie ežerų arba mažose salose.2
Visas Naujojo akmens amžius galima padalinti į tris laikotarpius:
Pirmasis — Virtuvės Sanpilų laikotarpis. Taip pavadintas nuo gyvenvietėse randamų didelių kaupų žmogaus suvartotų daugiausiai maistui, atmatų ir įvairių liekanų. Juose randama apsčiai apskaldyto akmens įrankių, kaulo ir rago dirbinių ir pirmykščių puodų šukių. Tos kultūros liekanos aptinkamos Danijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje, Japonijoje ir Amerikoje. Randamas didokas peilis su kotu, kartais naudotas kaip kirvukas.
Antrasis — Siauros ir Plokščios Penties kirvių laikotarpis. Abu kirvio tipai yra glūdinti. Vieno šonai sueina kraštuose į briauną, jis — senesnis, kito — plokščiapenčio — sueina tik ašmenyse, šio laikotarpio pagrindinis papuošalas — gintaras. Be kirvių būta durklų, panašių į jieties smaigalį su plačiu skersai nupjautu ar apvalainintu kotu.2
Trečiasis — Akmeninių Kapų laikotarpis. Titnaginiai įrankiai yra gražiai apskaldyti, būdingiausias jų — storapentis kirvis. Randama apsčiai kirvių su skyle kotui, be jų yra peilių, buožių, jieties antgalių ir kitokių ginklų ir įrankių. Daugiausia tokių ginklų randama akmeniniuose kapuose, nuo kurių ir visas laikotarpis gavo pavadinimą.
Randami, ypač Skandinavijoje, sunkūs akmens kirviai su galandymo žymėmis, atrodo, būdavo vartojami kaip įrankiai, bet ne ginklai. Kita grupė kirvių, gražių formų, neaštrių ašmenų, beveik be galandymo žymių, atrodo buvo ginklai, vartojami tik karo metu. Buožės su grioveliais, seni ginklai, galėjo būti vartoti ir karo tikslams ir kaip įrankiai, šiuo atveju — plaktukai ir kūjai. Vėliau gamintos, gražesnio pavidalo, su skyle, buvo tikri ginklai.2
Titnaginių jiečių antgalių, peilių ir durklų randama daug daugiau, kaip kirvių ar karinių buožių. Atrodo, būta papročio visada nešiotis durklą prie diržo. Ypatingai gražiai padarytų randama Skandinavijoje. Senųjų tipų tarpe sunku atskirti ašmenį nuo rankenos. Vėliau kotas vis storėja, o ašmuo plonėja ir per vidurį platėja. Kotas yra ištisai to paties storumo maždaug keturkampio skersmens ir nutašytomis briaunomis.
Strėlių antgaliai negalandami, gaminami iš titnago, įvairių pavidalų, nuo paprasčiausio titnago gabalėlio iki gražių trikampių su išpjovom.2
Mirusį laidojant, dėdavo į kapą ginklus, ypač kirvį, įrankius ir papuošalus. Kirvis, kaip pagrindinis įrankis ir ginklas tada buvo iškilęs į garbingą, net garbinamą daiktą.
Tyrinėjant užtinkamas Naujojo akmens amžiaus, taip vadinamas, stotis, kurios apima ežerų ir sausumos gyvenvietes, kaimus, tvirtoves, atskirus židinius ir dirbtuves, randami reikalingi daviniai tų laikų kultūrai, gyvenimo būdui ir pagaliau karybai tirti.
Naujojo akmens amžiaus kaimą paprastai sudarydavo didesnis ar mažesnis kiekis paprastų, apskritų (pasitaiko ir keturkampių) namų. Sienos būdavo daromos iš stulpų ir išpintos šakomis, iš lauko apkrečiamos molio sluogsniu. Namai būdavo 4—10 ir daugiau metrų ilgio. Saugumo sumetimais daug kur aptinkama ir sustiprintų sodybų.
Naujojo akmens amžiaus įtvirtintos vietos užimdavo nuo 15 iki 30 ha plotą. Pylimai būdavo supilami iš žemės, arba iš akmenų ir žemės. Kartais pylimų sistema būdavo papildoma grioviais, kaip kad galima dar ir dabar matyti iš tokių buvusių įtvirtinimų ir sustiprintų vietovių, pvz., Catenay, Chassey ir Pen Richard.2
Anglijoje Dorsete yra iki šiol gerai išlikusi sustiprinta kalva Maiden Castle. Jau 2000 m. pr. Kr. ji buvo gyvenama; amžių būvyje ji nuolatos buvo tvirtinama. Pylimai, supilti iš žemės, yra aiškiai matomi ir šiandien. Augščiausias sustiprinimų laipsnis buvęs pasiektas apie 100 m. pr. Kr. Kalva, iškilusi 432 pėdas augščiau jūros lygio, aplink ją eina keli koncentriniai ratai pylimų ir griovių. Kasinėjimai parodė, kad pylimai yra supilti iš žemės, molio, kalkių ir visokių liekanų, apdėti akmenimis ir sustiprinti tarpais sustatytais medžio kaistais.16
Naujojo akmens amžiaus tipingi ginklai ir įrankiai
Antrojo Pasaulinio karo metu darytos Italijoje orinės nuotraukos rodo nepaprastai daug Naujojo akmens amžiaus gyvenviečių žymių. Jų ypač daug pietų rytų Sicilijoje ir Apulijoje. Maži kaimeliai būdavo apsaugomi plokščiadugniu grioviu (2.20—3 m pločio ir 2—3 m gylio), iškirstu uoloje. Iš vidaus pusės griovius papildydavo akmeninės sienos. Apulijoje dažnai sutinkamos žymės tokių sustiprintų vietų, sudarytų iš dviejų žiedų. Ginamo ploto dydis siekia apie du akrus. Išorinis žiedas kartais apjuosia ir 5 ar 6 akrus.3
Rytinėje Sicilijoje yra žymių, kad toki kaimai būdavo paliekami, kai žmonės pradėjo kurtis didesnėmis grupėmis rytų Viduržemio jūros tipo miestuose. Toki miestai kurdavosi kalvų viršūnėse, kur būdavo lengviau gintis nuo priešų. Įsitvirtindavo jie panašiai, kaip ir kaimai, ir jų sienų saugomas plotas būdavo nedaug ką didesnis už kaimo. Metalo dirbinių tose vietose reta, daugiausia randama juose glūdinto akmens įrankių, ypač kirvių.3
Iš geriau žinomų Naujojo akmens amžiaus dirbtuvių yra Prancūzijoje aptikta Grand Pressigny (Indreet Loire). Ten buvo kasamas geros rūšies ir gražios vaško spalvos titnagas, tais laikais skaitomas pirmos rūšies preke. Šita prekė iš ten keliavo net į Šveicariją, Italiją ir Belgiją.2
Viena iš žymiausių Naujojo akmens amžiaus sustiprintų vietovių yra Chassey stovykla Prancūzijoje. Vieta jai parinkta siauroje uolotoje viršukalnėje. Jos stačios sienos saugo kiekvieną prieigą prie tvirtovės.
Stovyklos ilgis yra 744 m ir plotis nuo 110 iki 205 m. Abiejuose stovyklos galuose augščiau išorinio griovio iškyla augšti 14 m pylimai.2
Tų laikų gyvenvietės dažniausiai spietėsi prie ežerų ar upių. Jų tarpe yra tokių, kurios tęsėsi išilgai upę keletą kilometrų, pav., Laizė ir Clessė Prancūzijoje. Pirmosios įtvirtintos gyvenvietės rodo fortifikacijos meno gimimą ir jo tolesnį vystymąsi. Tokioms vietovėms būdavo išnaudojami esami vietovės savumai, upės, krantai, kalvos, skardžiai ir dirbtinai pagerinti ar naujai sukurti įtvirtinimai. Gynimosi linija eina atitinkamom žemės reljefo formomis ir apskritos formos buvo daugiau mėgiamos už smailius išsikišimus, kaip ir vėlesniais laikais, nes tuo išvengiama negyvų kampų ir pavojaus iš šono. Prieš ginamąsias tvoras būdavo kasami vienas ar du grioviai. Vidurinė gynimosi linija paprastai turėdavo tik vienus vartus, tik kartais kelerius, tuo tarpu išorinė — daugybę vartų ar praėjimų, kurie pavojaus metu būdavo laikinai uždaromi. Tarpai tarp išorinės ir vidujinės gynimosi linijų, pavojingesnėse vietose būdavo dar skersai užtveriami. Pietinėje Europoje įtvirtinimai tada ištobulėjo ir vieton griovio ir pylimo atsirado akmeniniai mūrai — sienos einančios keliais koncentriniais žiedais aplink pagrindinę tvirtovės dalį. Praėjimai sienose eidavo pakaitomis, ne vienas prieš kitą. Kartais jie būdavo sujungiami ilgais, dengtais koridoriais. Vado rūmai stovėdavo pačiame viduriniame žiede, atvirame kieme.8
ŽMONIŲ IR KULTŪRŲ KILNOJIMASIS
Naujasis akmens amžius pasižymėjo gyvu įvairių kultūrų žmonių judėjimu, jie keldavosi iš vietos į vietą, palikdami savo pramonės pėdsakus įvairiose vietose.
Vyko lyg ir didelis tautų kraustymasis. Žmonių kėlimasis Europoje vyko trimis pagrindinėmis kryptimis: iš šiaurės į pietus su nusišakojimu į pietų rytus ir pietų vakarus; iš pietų rytų į vakarus ir iš vakarų į rytus, prie pastarosios reikėtų priskirti ir didelės veržlios jėgos judėjimą visomis kryptimis, kilusį ir vykusį iš vidurinės Vokietijos.
Visi tie judėjimai kirtosi pietinėje Vokietijoje, kur randami to laikotarpio turtingiausi radiniai; ypač srityje tarp Wormso ir Mainco, prie vidurinio Reino. Tai ta pati sritis, pro kurią ėjo ir visi vėlesni Europos tautų kraustymosi keliai.8
Gyventa Naujajame akmens amžiuje ir visai pa-liai ežerų pakraščius. Tokių gyvenviečių, pastatytų ant kaistų, sukaltų prie vandens krantų, pasitaiko ne tik paliai ežerus, bet ir upes bei pelkes. Vėlesniame Naujojo akmens amžiaus tarpsnyje ir metalų amžiuje tokios gyvenvietės Europoje buvo gana plačiai paplitę, ypač Šveicarijoje, pietinėje Vokietijoje, Prancūzijoje, šiaurinėje Italijoje ir Austrijoje. Namai ant kaistų būdavo keturkampiai ir dažnai sugrupuoti į didelius kaimus.2 Dar ir dabartiniais laikais tokių kaimų yra išlikę Filipinų, Celebes, Nicobarų salose ir kai kur Afrikoje. Kai kurių gyvenviečių, matyt, būta labai didelių. Konstancos ežere prie Wangeno rastas 700' x 120' plotas, kuriame sukalta 40,000 kaistų, yra vietų, kur tokių kaistų rasta 100,000 ir daugiau. Kalstinės statybos likučių aptikta ir Prūsų krašte.6
Viena iš pirmykščių, paprasčiausių Naujojo akmens amžiaus kultūrinių sričių buvo vidurinėje Vokietijoje, šiauriniame Badene, vadinama Michelsbergo kultūra. Jos gyventojai savo gyvenvietes statydavo kalvų viršūnėse ir jas įtvirtindavo, kas rodė, kad michelbergiečiai daug kariavo, arba gindamiesi nuo užpuolikų, arba eidami kitus pulti.8
Vietinių kultūrų, kurios susikūrė daugiau ar mažiau uždaruose plotuose ir kartais prasiverždavo į kitų kultūrų užimtas sritis, būta daug. Sekant svarbesniųjų plitimo kryptis ir būdus, galima kartu parinkti žinių apie tų laikų karybą.
DUNOJAUS BASEINO KULTŪRA
Gyvulininkystė buvo būdinga visoms Naujojo akmens amžiaus kultūroms. Daug kur auginami naminiai gyvuliai nebuvo prijaukinti iš tos srities laukinių gyvulių, bet greičiausiai gauti mainų keliu iš artimųjų rytų, net Egipto.1
Iš viso atrodo, kad Dunojaus baseine žmonių būta sėslių žemdirbių ir šita kultūra tarp jų išplito lėtai ne užkariavimo būdu. Gyvenviečių būta atvirų, neginamų '.ginklų randama mažai. Pasitaiko disko pavidalo buožių, kokių buvo ir priešdinastiniame Egipte ir titnaginių strėlių antgalių.3
Iš daugybės kapų ir gausių kaimų liekanų sprendžiama, kad ši kultūra truko ilgus amžius niekeno netrukdoma.1 Vėliau atsirandą ankstyvi vario gaminiai, plokšti kirviai, lapo pavidalo durklai, papuošalai yra būdingi ankstyvajai priešdinastinio Egipto, Sirijos ir Kipro metalo pramonei. Vis dažniau pasitaiką ginklai rodo karingumo ir karybos kilimą. Tai liudija ir vėlesnės gyvenvietės, statomos ant kalvų viršūnių, kartais ir slėnyje ir dažnai įtvirtinamos. Atsiranda tikri kariniai kirviai, pagaminti iš akmens, arba elnio rago. Po tam tikros pertraukos vėl užsimezgė ryšiai su Mažąja Azija. Dunojaus baseino sritis buvo tarpininkė prekyboje metalais ir Baltijos gintaru.
TRIPOLJĖS KULTŪRA
Geriausiai žinoma Užkarpačio vietovė Tripoljė davė vardą visai to tipo kultūrai, šita kultūra po ilgoko gyvavimo staiga žlugo. Jos žmonių, atrodo, būta taikių ir nekaringų.3 Tačiau jų gyvenvietės buvo paliktos ir tame plote staiga atsirado naujojo akmens amžiaus kultūros dalies kapai — pilkapiai. Tos kultūros žmonės ilgai išgyveno centrinėse stepėse nuo Tripol-jės žmonių atskirti Dniepro upės. Kas buvo tos priežastys, privertusios juos staiga išsiveržti iš savo gyve-
Maiden Castle — įtvirtinta kalva dar nuo N. akmens amžiaus laikų ir iki istorinių laikų buvusi tvirtovė.
namo ploto ir užlieti Tripoljės žmonių žemę, galima tik spėlioti...1
Užlieję Rumuniją, tie pilkapių žmonės vakaruose buvo sulaikyti tik Karpatų kalnų, tačiau pietų-vakarų kryptimi jie perėjo Dunojų, per Bulgariją ir Trakiją, įsiverždami į šiaurės-vakarų Mažąją Aziją. Spėjama, kad galimas dalykas, jie bus sugriovę antrąjį Hissarliko miestą (Trojos vietovę) apie 2000 m. pr. Kr.1
Tos invazijos šiaurinis, arba dešinysis sparnas išbloškė Tripoljės kultūros žmones iš Galicijos, suvary-
Pirmieji ratai buvo tiesiog nupjautos apskrito kamieno dalys. Tokius ratus yra naudoję kiniečiai 2697 m. pr. Kr. Kol buvo atrasti metalai ir išmokta jais naudotis, tol rato vartojimas buvo labai ribotas.
Taip pat tobulėjo ir vandens transporto priemonės. Jos plačiai buvo vartojamos pietinėje Norvegijoje, kur prie Gokstad buvo rastas vikingų laidotuvinis laivas su laidojimo kambariu, įrengtu už stiebo. Ten buvo palaidotas vadas ar valdovas su visais jo ginklais, 12 arklių, 6 šunimis ir povu greta jo.2
Gražiai pagaminti ir puikiai glūdinti kovos kirviai, įvairių tipų ir iš įvairių vietų.
Naujajame akmens amžiuje toki kirviai buvo pagrindinis ginklas ir davė vardą visam tam laikotarpiui.
damas juos į Sileziją, Moraviją ir Bohemiją.1 Dalis jų buvo nublokšta net į šiaurinę Serbiją.
Vadinami Vardaro-Moravijos kultūros žmonės įsibrovė į Makedoniją ir rytinę Tesaliją, kur jie įkūrė savo įtvirtintas gyvenvietes, paliko plokščią varinį kirvį, titnaginius antgalius strėlėms ir j ietims ir bukapenčius kirvius.1 Jie dar žinomi stiprios tvirtovės Tesalijoje, Dimini vardu.
Tos tvirtovės sienos nepasižymėjo augščiu, kiek žiedų skaičiumi. Net 7 ratais gaubė jos gyvenvietę. Stovėdami už sienų, gyventojai galėjo šaudyti savo strėles į priešą, pakliuvusį į įtvirtinimų tarpus. Įeiti į tvirtovę specialių vartų nebuvo, tik angos sienose.1
ŠIAURĖS RYTŲ STEPIŲ KULTŪRA
Šitos kultūros žmonių gyventa tarp Juodosios jūros ir Kaspijos prie Anau ir prie Uralo kalnų pietinių papėdžių. Spėjama, kad šis plotas senajame akmens amžiuje buvo solutrinės kultūros medžiotojų, iš kur jie įsiveržė į vakarų Europą baigiantis orinjakiniam laikotarpiui.
Kapuose randamos kamanų dalys (brizgilai, žąslai) , medinių vežimų ratų liekanos, leidžia manyti, kad jų turėtas naminis arklys. Arklys plačiau paplito kaip traukiamoji priemonė tik žalvario amžiuje.
Ugnies ir rato naudojimas yra du svarbiausi žmogaus įgyti išradimai. Naujojo akmens amžiaus metu yra žymus transporto pagerėjimas, kai tam tikslui pradėta naudoti krūvio gyvuliai ir, kai pagaliau pasirodė ratas. Kilo reikalas turėti susisiekimo kelius.
Visos Europos didžiosios lygumos kultūros (kai kurie autoriai jas apjungia) daugiau ar mažiau buvo karingo tipo — kovos kirvio kultūros. Kirvio pavidalas buvo įvairus, pagal vietos skonį, tačiau vienas jo pavidalas buvo kartojamas beveik visose vietose. Tai apvalios formos su platėjančiais ašmenimis ir su buoželine pentimi. Tie kirviai turi platėjančius ašmenis ir pailgą griovelį ir briauną, einančią išilgai kirvį, lyg kokią liejimo siūlę. Tas rodo, kad tuo metu akmeniniai kirviai pamėgdžiojo metalinių, lietinių kirvių formas.2
Vadinamoji Šiaurės jūros — Baltijos kovos kirvių kultūra išvystė kampuotą kovos kirvį ir laivelio pavidalo kirvį su prailginta mova kotui ir atrodantį lyg iš metalo nulietą.2 Įdomių kovos kirvių formų išsivystė Saksonijoje-Tiuringijoje.
Šiaurės kultūros, Vokietijoje, Danijoje ir pietinėje Švedijoje, kovos kirvio tipo atžvilgiu (pagal Montelijų) perėjo tris stadijas: I — smailapentiniai, II — siaurapentiniai ir III — storapentiniai kirviai ir pagaliau ketvirtojoje stadijoje pradeda vyrauti durklas.
Dviašmeniai akmens kirviai buvo gaminami imituojant Egėjo jūros kultūros metalinius kirvius, kurie Dunojumi pasiekdavo šiaurės Europą. Ketvirtojoje stadijoje šios kultūros klasinis ginklas tampa durklas.
Dviašmenis kirvis labai išgarsėjo ir savo laiku buvo pasidaręs net kulto objektu. Iš viso, kirviai gana anksti kulte vaidino svarbų vaidmenį. Tai Dangaus ir Perkūno ginklas. Kirvio ženklas ar jo pavidalo amuletas saugodavo žmogų nuo žaibo.7
ANAU IR SUZOS KULTŪRA
Šios kultūros išsiplėtimas vyko rytinėje dalyje augštumų zonos, skiriančios šiaurines stepes nuo Mezopotamijos žemumos.
Spėjama, jog pirma gyvenvietė Anau, pietiniame Turkestane, buvo įkurdinta 9000 m. pr. Kr. Vėliau įvykę sausros tam tikrais tarpais sunaikindavo gyvenvietes. Antroji — įsikūrė apie 6000 m. pr. Kr., trečioji — 5200 m. pr. Kr., kuri buvo pribaigta sausros apie 2200 m. pr. Kr.
“Sausra, kuri privertė Anau evakuotis tarp 6000 ir 5000 m. pr. Kr. yra vienmetė su Baltijos srityje vykusiu žemės kilimo ir kontinentalinio klimato įsivyravimo anciliniu (Ancylus) laikotarpiu, kai Eurazinės tundros ir miškų juosta susijungė su Europos, tuo sudarydamos sąlygas mongoloidiniams gyventojams veržtis iki Baltijos...”1
Tais laikais pagrindiniai įrankiai buvo mažos titnago skeveldros, greičiausia įspraudžiamos į medinį kotą, ir skylėtos buožės, pagamintos iš kietos uolienos, kokių pasitaiko ankstyvose Nilo slėnio gyvenvietėse ir pas ežerų gyventojus Alpėse. Nėra jokių žymių naminio šuns. Tačiau yra kitų naminių gyvulių.1 Žmonių būta ilgagalvių, pietų Azijos tipo.
Staiga įsiveržusi kita kultūra maža ką pakeičia senojoje. Atsiranda daugiau svaidyklinių akmenų ir pasitaiko varinių durklų. Padaugėja naminių gyvulių ir pagaliau atsiranda šuo!
Pirmoji Anau kultūra būtų vienmetė su Egipto priešdinastine. Vėlesnės kultūros besikeisdamos įnešdavo naujų žalvario ir geležies dirbinių.1
ARTIMŲJŲ RYTŲ RAUDONŲJŲ PUODŲ KULTŪRA
Šita kultūra laikėsi ir plito Palestinoje, Helesponte, viršutinio Eurato srityje, Anatolijoje, Sirijoje ir rytinėje Viduržemio jūros baseino dalyje. Ją geriausia pavaizduoja pirmasis Hissarliko miestas. Manoma, kad šita kultūra yra siekusi ir Kipro salą, kur plokščias kirvis ir lapo formos durklas ir kitas su kakleliu, kad geriau būtų pritvirtinti jį prie koto, yra pirmieji tos kultūros įrankiai.
Gražiai pagamintų iš obsidiano ir juodojo vulkaniškojo stiklo ginklų rasta Mersine, Anatolijoje. Jų tarpe yra strėlių ir j iečių antgalių ir durklų.17
Raudonųjų puodų kultūra paplito artimuose rytuose dar prieš 3000 m. pr. Kr., pasiekė Nilo deltą, perėjo ją ir pasklido šiaurinėje Afrikoje, apie 3000 m. pr. Kr. pasiekė Gibraltaro sąsiaurį ir vėliau įsiveržė į Ispaniją, Britanę ir Prancūziją. Kita tos kultūros žmonių šaka apėjo Kaspijos jūrą ir įžengė į Vokietiją, kur jie sukūrė Dunojaus kultūrą. Dar kiti ėjo išilgai šiaurinio Viduržemio jūros kranto.10
VAKARINĖS VIDURŽEMIO JŪROS DALIES KULTŪRA
Altamiroje, Ispanijoje urvinis dailininkas paliko paveikslus, vaizduojančius žmones ginkluotus lankais ir strėlėmis, medžiojančius ožius, bizonus, kartais jie pavaizduoti besikaujant. Tokių piešinių yra ir kitose vietose šiaurės vakaruose apie Viduržemio jūrą.
Į šitą plotą iš Alpių miškų srities įsiveržė plačia-galvių rasės atstovai, kurie, perėję Pirenėjus, pasiekė pietinės Portugalijos žemumą, kur susimaišę su vietiniais, sukūrė savo specialią kultūrą. Kai klimatas vis sausėjo ir miškai darėsi geriau pereinami, jie toliau veržėsi išilgai didžiųjų slėnių į augštumas ir pasiekė Ebro baseiną, kur užėmė ten rastų miškų gyventojų gyvenvietes pagal Katalonijos pajūrį. Prie Valencijos jie pasiekė Viduržemio jūrą, užėmė Andalūziją ir tik sunkiai pereinamos Granados ir Murcios augštumos sustabdė juos ir išsaugojo nuo sunaikinimo savitą Almerijos kultūrą.
Labai gerai pagaminti ir gausiai užtinkami strėlių antgaliai liudija juos buvus gerais šauliais ir savo ekspansiją vydžiusius lanko pagalba.1
Megalitinė kultūra įsigalėjusi vakarinėje Viduržemio jūros srities dalyje, plito šiaurės kryptimi pagal Atlanto pakraščius, siekdama Bretanę, Olandiją, Daniją ir pietinę Švediją. Vietiniai tų sričių gyventojai greitai ją pasisavino. Megalito arba didžiųjų akmenų kultūra buvo glaudžiai susijusi su mirusiųjų kultu. Akmeniniai pastatai — dolmenai ir menhirai dar iki dabar išlikę, tarnavo mirusių pagerbimui, kapo įrengimui ar jo paženklinimui ir kitiems tų laikų religiniams tikslams, arba kokiam svarbiam įvykiui pažymėti.2
Ta kultūra išplito Reinu ir jo įtakais Mainu ir Neckaru gan anksti įnešdama megalitinės kultūros elementų į senąją Dunojaus kultūrą, ją kiek pakeisdama. Laikinas Alpių ežerų gyventojų pasistūmėjimas Reinu žemyn buvo atmuštas ir šiaurės žmogus su jo šiaurės kultūros elementais įsiveržė į ežerų kultūros sritį.1 šiaurės vakarų megalitinė kultūra besiplėsdama, įsigalėjo visuose šiaurinės Vokietijos augštupiuose siekdama Vyslą, tačiau nepajėgė įsiveržti į Bohemiją ir Sileziją, kur pagrinde dar klestėjo Dunojaus kultūra.
Tų laikų Europa buvo padalinta į vietinių kultūrų plotus, esančius daugiausia žemumose, tačiau net augštumų ir miškų užtvaros, tokius plotus skiriančios, pradėjo nebeatlaikyti žmonių veržimosi iš išorės.
VARPELINĖS KERAMIKOS KULTŪRA
“...vėlesniame megalitinės kultūros laikotarpyje įvyksta kažkas ypatinga: varpo tipo puodai, savo pavidalu ir įpjautais ornamentais geriau pamėgdžioja lanksčius pintinius indus už bet kuriuos ankstesnio ar vėlesnio tipo, taip staiga įsiveržia tarp tuo metu vyravusių ispaniškų formų, kad yra pagrindo tą įsiveržimą priskirti kokiam labai naujam paskatinimui, gal iš Afrikos šalies, kaip, pav., viduramžiais maurų atvykimas... Užplūdusi visą pusiasalį ir, pasiekusi tokias tolimas vietoves, kaip Sardinija, vakarinė Sicilija ir Remedello prie Breščios, toji varpelinė kultūra persimetė per Pirenėjus ir užliejo beveik visas Prancūzijos sritis. Sekdama senu pajūrio keliu į Bretanę, ji persikėlė į Britaniją ir Irlandiją ir giliai veikė į plačią sritį už Niderlandų, kur buvo įsikūrę megalitų statytojai.”1
Šitos kultūros pasirodymas buvo didelių neramumų ženklas, visur, kur tik ji pasirodė, nuo Danijos iki Budapešto. Bendrai paėmus, varpelinės keramikos kultūra slinko megalito kultūros pėdsakais, tačiau išplito plačiau už šią pastarąją.1
“...rytų Prancūzijoje megalitinės kultūros žmonių slinkimas buvo sustabdytas miškingų augštumų į vakarus nuo Reino. Tačiau varpelinės kultūros žmonės, geriau organizuoti ir geriau ginkluoti, ypač gerai išvystę lanku šaudymo meną, prasiveržė pro tą užtvarą (gal jau kiek susilpnintą padarytų praėjimų į šiaurę ir į pietus nuo Vogėzų link pagrindinių jos perėjimų) ir įsiveržė į Dunojaus slėnį. Čia jau galime pasitikėdami kalbėti apie invaziją, nes staigus kultūros pakitimas yra dar lydimas senųjų Reino ir Dunojaus gyventojų pakeitimo vidutiniais plačiagalviais jau senai būdingais tai Atlanto nuotakos sričiai. Atviri kaimai ir Dunojaus slėnio gyventojų taikūs papročiai leido juos lengvai užgrobti: tik jų likučiai, tai vienur, tai kitur, centrinės augštumos kalvose dar išliko.”1
(Bus daugiau)
KOVOS KIRVIO LAIKAI
A. ŽYGMANTAS
(Pabaiga)
Toliau i rytus, kai kur Silezijoie dar išliko Dunojaus kultūros likučių, bet varpelinės veržlios kultūros radinių užtinkama net apie Budapeštą.
Pagaliau pagrindine įsiveržėlių srovė buvo sustabdyta kalvotame krašte tarp Bohemijos ir Austrijos Alpių, kur siaurumos slėniuose ir senoji Alpių kultūra su savo saugiom ežerų gyvenvietėm tiko geriau priešintis ir įsibrovėlus nukreipė šiaurėn į Bohemiją ir Moraviją.1
Šita ilgai buvusi atskirta sritis, virto naujojo judėjimo centru. Srities gyventojai buvo nepaprastai mišrūs .dalinai senieji Dunojaus žmonės, dalinai Alpių kilmės, dalinai nauji įsiveržėliai iš vakarų ir dalinai atėjūnai iš rytų ir pietryčių (stepių gyventojai, piltinių kapų statytojai, kaip jau buvo minėta, išstūmę Tripoljės kultūrą iš Galicijos, tuo metu pasiekė šią sritį, o jų pietinės kiltys kėlė suirutes Balkanuose).
Iš šitos mišrainės kilo naujas ir ypatingas žmogaus tipas, plačiagalvis, kaip alpietis, stambių antakių, kaip stepių gyventojų, masyvaus keturkampio veido ir smakro, kaip žmonių iš senųjų šiaurės vakarų, bet su augšta kakta, paveldėta iš Dinarų ir Balkanų trumpagalvių.1
Čia susiduriama su vienu tų retų atvejų, kur naujos rūšies žmogus atsirado tam tikrame laipsnyje žinomose sąlygose ir kai jo pirmtakai yra pažįstami, kurių rasinė istorija taip aiškiai pasireiškia naujo tipo kaukolėje ir augštos kokybės smegenyse.1
Jie netrukus išaugo savo lopšį Bohemijos srityje, užviešpatavo Dunojaus slėnį ir didesnę rytinių Alpių dalį, sugyvendami su ten rastais mišriais gyventojais (alpiečiais, vakariniais įsiveržėliais ir dunojiečiais). Besiverždami į vakarus, jie užėmė Turingąją, į rytus — Vengriją ir Galicijos žemumą. Tačiau toliausia jie pasiekė, verždamiesi į šiaurės vakarus, kur jie perėjo žemumas iki Senos upės, įsiveržė į Daniją ir Skandinaviją, supildami savo pilkapius pietinėje Švedijoje ir pietvakarių Norvegijoje. Pasiekę Elbės, Vėzerio ir Reino žiotis, jie išėjo į jūrą, užėmė rytinius Britanijos pakraščius nuo Temzės iki Forth, išstumdami ilgagalvius žmones su jų pailgųjų kapų kultūra į miškus, tačiau nepalietė kiek daugiau civilizuotų Kento, pietinių ir pietvakarinių sričių megalitinės kultūros žmonių. Kur tik įsveržę, ten ir apsigyvendavo, taip sukūrė John Bull — anglų ir jiems giminingų Europos tautų protėvių tipą.1
Ilgagalviai senieji šiauriečiai (nordikų tipas), kuriuos jie išblaškė, dalinai susiliejo su jais, dalinai pasistūmėjo šiaurės kryptimi senosios arktinės kultūros sąskaiton, kol juos sustabdė dalinai klimatas, dalinai lapių mongoloidiniai protėviai, besistumią aplink Baltijos jūrą, kai tik paskutinis Švedijos ledynas, betirpdamas atidarė jiems kelią. Pietuose tie varpelinės keramikos kultūros nešėjai pasiekė net Sardiniją ir Siciliją.
Varpelinei kultūrai savitas ginklas buvo vakarų Europos durklas su plokščiu prailginimu kotui pritvirtinti." Tas prailginimas kartais būna su pastorinimu. Kotas nebūdavo pritvirtinamas rintėmis kaip vėliau kad būdavo daroma, bet tik geležtei įstatyti kotas būdavo išskaptuojamas, panašiai būdavo daroma ir Egipte. Tokių durklų titnaginiai pavyzdžiai dažnai būdavo daromi laidojimo tikslams, nes žalvaris buvo per daug vertinga medžiaga, kad visi galėtų dėti jo gaminius į kapus. Vakarų Europos srityse strėlių antgaliai būdavo su kakleliais ir barzdelėmis; centrinėje Europoje, Olandijoje ir šiaurinėje Italijoje — strėlių antgaliai turėdavo išpjautą pagrindą.
Vidurinėje Europoje, Olandijoje ir D. Britanijoje, varpelinės kultūros lankininkai ant riešo užsidėdavo gaubtą akmens plokštelę su skylėmis keturiuose kampuose. Plokštelės paskirtis buvo saugoti ranką šaudant lanku nuo stygos virpėjimo smūgių. Pietinėje Prancūzijoje, Bretanėje ir Bohemijoje tam pačiam tikslui buvo dėvima plona auksinė plokštelė, taip pat su skylėmis raisčiams. Tokio tipo storos molinės plokštelės yra randamos varpelinės keramikos gyvenvietėse Portugalijoje ir Ispanijoje.3
Yra manoma, kad Naujojo akmens amžiaus ūkininkai vėliau įžengė į Kiniją iš artimųjų rytų, nes į ten kelias buvo daug sunkesnis, kaip į Europą. Iš pietinės Kinijos ar iš Indonezijos jie paplito po visas Ramiojo vandenyno salas. Polinezijos salų gyventojai iki šių laikų išlaikė gerai organizuotą neolitinę kultūrą ir antropologai turėjo progų gerai ją išstudijuoti.
Kiekviena jų vidutinio didumo sala buvo atskira karalija. Valstybėlės buvo mažos, nes gamyba patenkindavo vietinę paklausą ir neolitinės transporto, susisiekimo ir karinės priemonės nebuvo pakankamai tobulos ir veiksmingos dideliems užkariavimams laiduoti. Nežiūrint koks geras bebūtų jūrininkas ir narsus karys, tačiau joks karaliukas negalėjo valdyti teritorijos, didesnęs už apskritį, kai jo įrankiai buvo tik kanu ir medinė jietis.10
Kanarų salose Atlante Naujojo akmens amžiaus kultūros žmonės ilgai gynėsi nuo ispanų užkariautojų. Valstybėlės kilmingieji nieko nedirbo tik administravo kraštą ir kariavo. Jie gamino geras jietis su įkarpom smaigaliuose, kurie po smūgio užlūždavo ir likdavo žaizdoje. Be skydų jie vartodavo skūras ir odas, apsuktas ant rankos, smūgiams atmušti ir sugebėdavo gerai naudoti akmenų svaidykles.10
Naujojo akmens amžiaus kultūrų stūmimasis taip išvagojęs Europą, vyko visame pasaulyje. Staigus smulkių titnaginių dirbinių atsiradimas Indijoje leidžia manyti yra buvęs rezultatas žmonių bangos pasistūmėjimo iš vakarų apie 500 m. pr. Kr.12
Pirmieji žmonės, apie kuriuos turime žinių vidurinėje Amerikoje ir Meksikoje, gyveno taip vadinamą Vidurinės kultūros civilizaciją, išsilaikiusią šimtmečius prieš ir po Kr. g. Jie gyveno pastoviuose kai-
Naujojo akmens amžiaus įtvirtinta gyvenvietė D. Britanijoje
muose, dirbo žemę, gamino akmens, kaulo ir molio įrankius ir terrakotos dievukus. Ta civilizacija buvo vidurkis tarp primityvios medžiotojų ir ūkininkų bendruomenės ir sudėtingos ceremoninės civilizacijos. Jų gyvenimo būdas, atrodo, buvęs ramus, be karų ar revoliucijų. Tačiau jie mokėjo vartoti lanką ir strėles. Išorinių įtakų beveik nebūta. Kapuose rasta ginklų, tačiau karo ar žmonių aukojimo žymių nerasta. Tačiau šita kultūra staiga pranyko neperdavusi savo meninės įtakos kitiems žmonėms, kurie ją išstūmė. Nauji žmonės atvyko su geresne gaminių technika, religine architektūra ir ritualu. Jie įsteigė didįjį religinių ceremonijų židinį Teotihuacaną, sukūrę jau istorinę Toltekų civilizaciją.14
Kadangi moterų prisidėjimas prie kolektyvios ekonominės sistemos žemdirbių tarpe buvo labai svarus, tai paveldėjimas ir giminystė būdavo skaitoma pagal moteriškąją liniją ir galiojo ‘motinos teisių’ sistema. Tuo tarpu gyvulių augintojų kultūroje paveldėjimas ėjo iš tėvo pusės, buvo laikomasi vyriškosios linijos.15
Iš augščiau aprašytų įvykių matėme, kad pirmas mums žinomas didelis susidūrimas klajoklių su sėsliais žemdirbiais įvyko maždaug trečiame tūkstantmetyje pr. Kr., kai iš šiaurės, iš Kaspijos srities pasipylė karingi žmonės, žinomi indo-europiečių vardu. Jų antplūdis tęsėsi šimtmečius, vilnimis jie slinko į rytus, pietryčius, vakarus ir pietvakarius. Kas juos išjudino tikrai nežinoma, gal klimato pasikeitimai, sukėlę sausrų laikotarpius, o gal geresnės veislės arklių prisijaukinimas ar geresnio ginklo — kardo išradimas, kaip kai kurie istorikai mano.
Vakarų Europoje tie klajokliai perėję Dunojų apie 2000 m. pr. Kr. virto graikų, romėnų ir kitų europiečių protėviais. Kiti jų, arijais vadinami, apie 1800 m. pr. Kr. skilę į dvi grupes, viena pasuko į Indiją, kita į kalnus į Iraną, vėliau sudarė dvi galingas kiltis — medų ir persų. Tuo pačiu metu suirutės vyko ir sėsliame Egipte, užpultame klajoklių hiksų, faraonų žemėn, įvedusių iki tada dar nežinomą arklį. Bet tai atskira istorija.
Kiekvienas kultūrų ir jų pramonių pasikeitimas, kiekviena invazija, užkariavimas rodė nesulaikomas žmogaus dvasios ir valios varžybas, jo protą valdantį įvairius pramonės ir karybos įrankius, žmonių vienų kitų pranašumą protu ar jėga
KARYBA NAUJOJO AKMENS AMŽIAUS LAIKAIS
Karybos pagrindai rėmėsi senąja patirtimi įgyta Senajame akmens amžiuje. Patobulėjo ginklai. Kai anksčiau pagrindinis įrankis ir ginklas buvo kumštinis kirvis ir greta jo svaidomoji jietis, taip Naujojo akmens amžiaus bėgyje iškilo kotinis kirvis, pradėtas net dievinti, ir greta jo lankas su strėlėmis į pagrindinių ginklų eilę. Kumštinio krivio vaidmenį, atrodo, užima už diržo nešiojamas asmeninis ginklas durklas. Dar vis sunku atskirti medžioklės įrankius nuo ginklų, išskyrus kovos kirvį ir durklą, kurie yra aiškūs ginklai. Gamybinė medžiaga vis ta pati: akmuo, kaulas, ragas. Tačiau akmens ginklai ir įrankiai yra daugiausia glūdinti — šlifuoti ir gražiau pagaminti. Kai kur pasirodantys metalo ginklai turi įtakos į akmens ginklų išvaizdą akmenyje.
Naujojo akmens amžiaus laikais ypač ištobulėjo šaudomasis lankas, kuris būdavo gaminamas iš įvairių medžiagų ir įvairiais būdais. Paprastas, vientisinis lankas būdavo daromas dažniausiai iš kokio lankstaus medžio, palmės ar skelto bambuko (viduramžiais Anglijoje iš tysmedžio), arba iš ištiso elninio ar kitokio rago. Lanko ilgumas įvairavo nuo trumpo, nesiekiančio metro, dar tebevartojamo Kalahari bušmėnų ir pasitaikančio Žalvario amžiuje Skandinavijoje, iki ilgo
— virš dviejų metrų ilgio siekiančio, vartojamo Semango ir Andamanų salų gyventojų. Toks lankas plonėja į galus, kur yra įkarpos, skylės, ar movelės stygai pririšti. Styga būdavo gaminama iš odos, fibro, plauko, gyslų ar žolės pluošto. Strėlė, iššauta iš tokio lanko, siekia keleto šimtų pėdų atstumą.
Be vientisinio lanko būta sudurtinių lankų, pagamintų iš keletos trumpų dalių, kurios suduriamos ar sujungiamos ir sudėtinių lankų, kuriems, padidinti jų elastingumą, yra pridedamos tos pat medžiagos ar kitos išilginė juosta. Lankas gali būti kartu ir sudurtinis ir sudėtinis, kokių pasitaiko eskimuose ar pas indėnus. Toki lankai dažnai gaminami iš keletos dalių elnio ar kito gyvulio rago ir dar sustiprinami, prilipdžius išilgai gyvulio gyslą.
Sudurtinis lankas gaminamas srityse, neturtingose elastiškom medžiagom, pav. Arktikoje, kur nėra medžių. Paprasčiausias jų tipas ir daugiausia išplitęs
— gysla sustiprintas lankas, randamas pietų rytų Europoje, pietvakarių, centrinėje ir rytinėje Azijoje ir šiaurės vakarų Amerikoje. Pritvirtinta, priklijuota ar
Taip atrodė kaimas pastatytas ant kalstų Züricho ežere.
Aliaskos eskimų sudėtinis (sustiprintas) lankas. Panašų lanką naudodavo ir totoriai.
pririšta išilgai lanko išorinės pusės, kartais supinta gysla, lanko lankstumą tiek padidina, kad stygos neįtemptas lankas užsiriečia priešingon pusėn. Tokį lanką galėjo išvystyti augštumų, ganyklų, spygliuočių miškų ar tundrų gyventojai, kuriems ragas, ar menkos rūšies medis buvo vienintelė medžiaga.
Labai sudėtingi lankai, kokius gaminosi Sibiro medžiotojai ir ganytojai, paprastai sustiprinti ne tik gyslomis, bet dar ir rago plokštelėmis pritvirtintomis vidujinėje lanko pusėje.
Augštos civilizacijos kraštuose Persijoje, Turkijoje pasitaikydavo lengvų, labai elastingų lankų puikiai padirbdintų iš keletos medžio, rago, kaulo ir gyslų sluogsnių. Turkų trumpas sudėtinis lankas — raitelių ginklas, sakoma, šaudęs 500 m. atstumu, t.y., du kartu toliau už garsųjį anglų ilgąjį lanką. Jų kariniai pasisekimai viduramžiais didele dalimi priskiriami tam puikiam ginklui.19
Patyrinėję Senojo akmens amžiaus kultūras, radome ryškius karo ir šiokius tokius karybos pėdsakus. Musterinės kultūros ir žmogaus išnykimas pasirodžius orinjako žmogui, rodo karo seną kilmę. Tačiau organizuota karyba, atrodo, pradeda atsirasti tik Naujojo akmens amžiaus bėgyje, kartu su civilizacijos atsiradimu. Dvi civilizacijos rūšys pradedančios išsiskirti, žemdirbių — sėslių ir gyvulių augintojų — klajoklių, kilę gal apie 5000 m. pr. Kr.: pirmoji Nilo slėnyje ir ‘derlingajame pusmėnulyje’, jungiančiame Palestiną su Eufrato augštupiu ir Persų įlanka, antroji — Eurazijos stepėse apie Kaspijos jūrą, davė pradžią ginamojo ir puolamojo karo plėtotei.11
Žmogus, gyvenęs šeimomis olose ir urvuose, iš jų išlenda, pradeda ūkininkauti, gyventi kiltimis, giminėmis. Atsiranda pirmosios sėslios gyvenvietės ir gynimuisi nuo plėšikų įtvirtinimai.
Gyvendamas ne individualaus medžiotojo, bet bendruomenės nario gyvenimą kiltyje ar giminėje, žmogus pajuto išminties ir vadovavimo privalumus. “Žmonės pajuto, jog jie reikalingi globos ir vadovavimo, apvalymo nuo neskaistumo, apsaugos nuo galių, iškylančių augščiau jų jėgų. Kaip atsakymas į tą reikalavimą iškilo drąsūs, protingi, gudrūs ir klastingi žmonės, pasidarę burtininkais, vadais ir karaliais. Nereikėtų jų laikyti apgavikais ar valdžios grobikais, o likusios žmonijos dalies — kvailiais; šimtai dalykų verčia žmones siekti kitus valdyti, tačiau ne visi jų yra blogi ar žemi. Burtininkai paprastai tiki į savo burtus, kunigai į savo apeigas, vadai į savo teises.”9
Tuo metu karo tikslas buvo jau ne vien tik pasiplėšti, bet ir užgrobti teritoriją, kurioje galima apsigyventi, pastoviai įsikurti ir ūkininkauti. Jieškoma strateginių taškų, augštų kalvų, vietų apriestų upės, skardžių, kur lengviau gintis nuo klajoklių ir puolikų godžių teritorijos.
Tačiau kautynių lauke, be gausesnių kariuomenių, be vado asmeninio pavyzdžio, fizines jėgos, naujų elementų karybon neįvesta. Narsumas vis dar buvo svarbiausia karinė dorybė. (Nors tų laikų žmonės valgydavo visus sumedžiotus gyvulius, tačiau kiškio nevalgydavo, manydami, kad to bailaus sutvėrimo dvasią galima pasisavinti suvalgant jo kūną.9)
Kautynėse vadas pajėgė kariuomenę valdyti iki atakos momento. Atakai vykstant visa kontrolė iš vado rankų išsprūsdavo, dar nebuvo išsivystęs rezervų naudojimo menas, smūgio sutelkimas ar smūgio svorio kilnojimas.
Arklys pasirodo kautynių lauke įkinkytas į kovos vežimą ir tik vėliau, metalui atsiradus, juo pradėta jodinėti. Net Homero didvyriai kautynėse arkliais nejodinėja, tik važinėja kovos vežimais.
Vienas mūšis paprastai nulemdavo žygį, kampaniją ar net visą karą. Pralaimėję išlakstydavo, kad išvengtų skerdynių, o pergalėtojai, skubiai prisigrobę, grįždavo varydamiesi vergus namo, arba išskerdę visus gyventojus, užimdavo tokiu būdu likusią tuščią gyvenvietę ir joje apsigyvendavo patys.
Sėslioji gyvenimo forma, besirūpinanti gynimusi, pasirodė esanti stipresnė už klajoklių — vežiminę kultūrą, kuri buvo plėšresnė ir plėtojo puolamąją karybos formą. Gyvenviečių sienos vis stiprėjo ir augštėjo, puolikai dažnai nebepajėgdavo jų sunaikinti.
“Abiejose civilizacijos formose pagrindinės karo priežastys buvo ir biologinės ir ekonominės. Kuo gausesnės gyvulių bandos, tuo dažniau tekdavo j ieškoti naujų ganyklų; sausra kiekvienu momentu galėdavo iššaukti puolimą. Tuo pačiu, kuo gausiau miesto gyventojų, tuo daugiau jiems reikėdavo maisto, tuo daugiau reikėjo dirbamos žemės. Taigi karas abiejose civilizacijose vyko nuolatos, nes pilvas, ar gyvulio ar žmogaus .diktuoja savo reikalavimus ir todėl ‘gyvenimo erdvė’ (Lebensraum) virto ir liko kovos dėl išlikimo didžioji problema.”11
NAUDOTA LITERATŪRA:
1. Cambridge Ancient History, Vol. I.
2. G. G. Mac Curdy, Human Origins, 1924.
3. V. G. Childe, The Dawn of European Civilization, 1947.
4. H. F. Osborn, The Story of Prehistoric Civilizations.
6. M. Jaehns, Handbuch einer Geschichte des Kriegswesens, 1880.
7. Reallexikon der Vorgeschichte, I Band.
8. Propylaeen Weltgeschichte, 1931.
9. H. G. Wells, The Outline of History, 1949.
10. C. S. Coon, The Story of Man, 1954.
11. J. F. C. Fuller, A Military History of the Western World, 1955.
12. S. Piggott, Prehistoric India, 1952.
13. R. Ghirshman, Iran, 1954.
14. G. C. Vaillant, The Aztecs of Mexico, 1955.
15. V. G. Childe, What Happened in History, 1952.
16. S. Toy, A History of Fortification, 1955.
17. Seton Lloyd, Early Anatolia, 1956.
18. Nils Aoberg, Die Typologie der nordische Strei-taexte, 1918.
19. Singer, Holmyard, Hall, A History of Technology, Vol I, 1954.
