Partizanai: Istorija ir dabartis

SUVALKŲ TRIKAMPIS

 (Naudota V. Kowalskio “Pojezierze Suwalskie”)

ANT. KASAKAITIS

Vadinamasis “Suvalkų trikampis”, dėl kurio valdymo lietuviai reiškia teisingų pretenzijų, apima dviejų apskričių plotą, būtent: Suvalkų bei Augustavo ir dalį buv. Seinų, bendrai apie 4,000 kv. km paviršiaus, Čia yra 254 ežerai bei ežeriukai, užimą 140 kv. km vandens ploto. Didžiausias ir visų gražiausias jų — Vygrių ežeras. Dėl gausybės tame trikampy ežerų, jį galima pavadinti ir Suvalkų ežerynu.

Suvalkų trikampis niekad nebuvo įėjęs į Piastų Lenkijos valstybės sudėtį, čia tarp gražiu ežerų nuo amžių gyveno jotvingai-sūduviai. Tai buvusi prūsų padermė — taip tvirtina vieni, o kitų nuomone, buvusi labai artima lietuviams baltų gentis. Kad jotvingai yra buvę lietuviai, ne prūsai, patvirtina Nūro-Piliškių (prie Būgo upės) apylinkėje mano surinkti vietovardžiai bei žmonių pavardės (žiūr. “Karys”, 1955 m. 11 nr.). (čia yra įsibrovusi korektūros klaida: ne Butny, bet Budny — budnus, greit bundąs; Gutry — gudrus; Terlikowski — terla, terlius, terliūgas; Rytel raitelis; kaimas Olowskie — Aloviškiai).

Suvalkų trikampy kitados gyvenę jotvingai tėra tik mažutė dalelė anų laikų gausingos, narsios lietuvių giminės, gyvenusios Pripeties, Būgo ir Narvies upių baseinuose bei Rytprūsių ežeryne.

Skaityti daugiau: SUVALKŲ TRIKAMPIS

RAMBYNO KALNAS

PAŽINKIME SAVĄJĄ TĖVYNĘ — LIETUVĄ

P. BLIUMAS

Mūsų tėvynė Lietuva pasižymi savo nepaprastu gamtos gražumu. Lietuvoje nėra debesis siekiančių kalnų, didžiulių ežerų, nei plačiųjų upių. Mūsų tėvynes kalnai - kalneliai, lygieji laukai, mesvieji ežerėliai ir ramučiai, tyliai tekantieji upeliai, papuošti žaliuojančiais miškeliais, geltonuojančiais javų laukais, pilnomis įvairiaspalvių gėlelių lankomis ir pievomis, sudaro tokią darnią gamtos simfoniją ir sukuria tokius žavius gamtos vaizdus, kokių nei vienoje kitoje pasauio šalyje nerasi.

Dėl tokio stebuklingo gamtos grožio, lietuviai savąją tėvynę nepaprastai karštai myli, amžiais už jos laisvę narsiai kovoja ir nuo priešų ją gina. Tuos savojo krašto kalnelius, ežerus ir upelius jie gražiausiomis damomis apdainavo, įvairiomis pasakomis apipasakojo, paslaptingiausiais padavimais apipynė taip, kaip nė viena kita tauta savajam kraštui to nepadarė.

Tarp daugybės gražiųjų ir garsiųjų Lietuvos vietų yra laikomas ir Rambyno kalnas. Rambynas yra dešiniajame Nemuno krante — Klaipėdos krašte. Ne savo didumu jis pagarsėjęs, bet gamtos vaizdų gražumu ir savo įdomiais senovės padavimais, Rambynas traukia kiekvieno lietuvio širdį prie savęs. Tas kalnas turi tik 21 metrą augščio, bet nuo jo viršūnės matomi tokie gražūs gamtos vaizdai, kad dieną naktį į juos žiūrėdamas — neatsižiūrėtum.

Skaityti daugiau: RAMBYNO KALNAS

ŠALTŲJŲ GINKLŲ DAILINIMAS IR ŽENKLINIMAS

O. URBONAS

“Kary” Nr. 9 (1955 m.) buvo mano straipsnis “Kardo Vystymosi Istorija”. Pilnam ir baigtam vaizdui apie tuos ginklus, tektų dar aptarti jų išdailinimą ir tuos ženklus, kurie buvo ant jų dedami.

Reikia pasakyti, kad šioje srity buvo gan didelis skirtumas tarp vakarų ginklininkų ir rytiečių. Vakarų ginklininkai iš pat pradžių ženklindavo savo išdirbinius jei ne asmeniškais, tai bent tam tikrų dirbtuvių ženklais. Greit perėjo jie ir prie asmeninių ženklų. Jų pagražinimai būdavo paprastesni, sudėtingesnių ornamentų jie vengdavo. Kitokį vaizdą mes matom rytuose. Čia ginklų pagražinimai siekdavo augščiausio meno laipsnio.

Pirmą kartą šis reiškinys pasirodė XII a., kada plačiose riterių kalavijų rankenose atsirado įpjauti vardai, kai kada ir savininkų herbai. Geležtėje gi, būdavo įpjaunami ilgesni ar trumpesni įrašai. Šie įrašai neretai būdavo sudaromi vien iš pirmųjų žodžių raidžių: o. S. (o Sancte) arba S. S. (sacrificium sanctum). Dažnai, ypatingai XIII a. būdavo iškalama eilės gotiškų arba lotyniškų raidžių, neturinčios jokios prasmės, kas greičiausiai aiškintina ginklininkų neraštingumu, kurie, kopijuodami nežinomus jiems ženklus, pridarydavo be galo daug klaidų. Bet neretai atsitikdavo, kad šie ženklai sąmoningai būdavo daromi nesuprantami, kad tuo suteiktų jiems paslaptingumo (burto) charakterį, kurį paprastas mirtingasis negalėtų suprasti. Toks reiškinys, pagrįstas žmonių prietaringumu, dažniausiai pastebimas pas Passau (prie Dunojaus) ginklininkus, kurie tada buvo laikomi galingiausiais burtininkais. Šitos raidės, užrašai ir herbai, kaip ir meisterių ženklai (apie kuriuos vėliau teks dar kalbėti) XIII — XV a. būdavo tiesiog įpjaunami į metalą, arba įpjautos linijos dar būdavo pripildomos kokio nors kito metalo: vario, sidabro, arba aukso.

Skaityti daugiau: ŠALTŲJŲ GINKLŲ DAILINIMAS IR ŽENKLINIMAS