ISTORINĖS NUOTRUPOS
DR. V. SRUOGIENĖ
LYGIAI PRIEŠ 600 METU LIETUVĄ NIOKOJO KRYŽIUOČIU ORDINAS, ANGLIJOS, PRANCŪZIJOS IR VOKIETIJOS RITERIAI
1357 metais maršalas Zigfridas iš Danefeldo su žemių valdytojais ir daugeliu kitų kilmingų svetimšalių, kurie buvo atvykę į Prūsiją broliams (kryžiuočiams) padėti, būtent su prancūzais, tarp kurių buvo kilmingasis ponas de Barcun, su anglais, vokiečiais, tarp kurių atžymėtinas Niurnbergo markgrafas, staiga įžengė į lietuvių žemę ir atvyko prie upės, vietinių žmonių kalba vadinamos Mituva, ir po to perėjo į Vaikių žemę, kurią nuniokojo, ir naktį joje pasiliko su galinga kariuomene. Kitą dieną anksti rytą nuskubo į žemę, vietinių žmonių kalba vadinamą Raseiniais, kurioje pasiliko kitą naktį, kur pagonis ugnimi ir kalaviju su žeme sulygino. O minėtasis maršalas tuojau jojo į Subnos žemę ir Galnės žemę, kuriose pasiliko 3 naktis, jas nuniokodami, kaip ir anksčiau (kitas). Išvykę iš Peštvėnų, norėdami Veliuoną apsupti, ten broliai ir augščiau minėtieji kilmingieji ponai pastatė savo palapines. Bet ir pagonys neleido jiems apsirūpinti valgiu, gėrimu ir visokiu maistu, jų vežimus sulaužė arba suskaldė, išžudė daugiau kaip 150, jų audeklinius maišus ir kuprines su daugybe indų išsigabeno pas save, tarp savęs pasidalijo ir pridarė krikščionims daugybę nuostolių...
(Scriptores Rerum Prussicarum, 2 t. 523 psl., iš Lietuvos TSR Istorijos šaltinių I t.)
VYTAUTO DIDŽIOJO VEIKLUMAS
Didysis Lietuvos Kunigaikštis Vytautas priklausė prie tos rūšies nepaprastai gabių žmonių, kurie turėjo greitą orientaciją ir mokėjo tinkamu metu naudoti laiką, “kalti geležį, kol ji karšta”. Atmintinas yra jo autentiškas posakis, kurs niekad nepasens:
“Laiko nustoja tas, kuris jo laukia”.
Vytautas Didysis priklauso prie labiausiai veiklių žmonių istorijoje. Didelis šachmatų mėgėjas, gyvendamas tada, kada rašto menas net valdovams buvo tiek teįprastas, kaip mūsų technikos laikais, sakysim, stenografija, jis sugebėdavo savo raštininkams diktuoti po kelis laiškus iš karto. Ta savybe didžiavosi Napoleonas!
Brangindamas laiką ir planuodamas tolį į ateitį, jis nuolat judėjo, nuolat keliavo. Prisiminkim, kad tais laikais gerų kelių visai nebuvo, tik keli pagrindiniai vieškeliai, per amžių amžius išminti, kirto mūsų Lietuvą; šiaip, keliauti teko tik raitam. Tai buvo laikas (kaip dar neseniai Texas valstybėje), kada žmogus be žirgo nebuvo laikomas žmogumi. Riteris buvo lyg suaugęs su savo žirgu — puikių arklių Vytautas tūkstančius laikė. Ir raitas, savo žirgais, jis keliaudavo nuo Palangos iki Chadžibėjaus (dabartinė Odesa), nuo Smolensko iki Vengrijos ir Krokuvos, čia jis karo žygy, čia jis medžioja, medžioklės metu svarbias sutartis sudaro, čia vėl kelia savo giminaitėms vestuves, puotauja ir svečius priiminėja, veda derybas, pina įmantrias tarptautines kombinacijas...
VILNIUS PO RUSAIS PRIEŠ 300 METŲ
1655 m. maskoliai, įsibrovę į Lietuvą, trylikai metų buvo okupavę rytinę jos dalį su pačia sostine Vilniumi. Iš miesto buvo išbėgę žymiausi jo gyventojai, didesnė magistrato narių dalis, augščiausia dvasiškija. Caras Aleksiejus Michailovičius, triumfališkai įvažiavęs į amžiną Gedimino miestą, pasiskelbė didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu ir, paskyręs savą administraciją bei leidęs savo maskoliams bei kazokams “pauliavoti”, išvyko atgal į Maskvą. Vilnius, vienas turtingiausių Europos miestų, per ištisus amžius priešų nematęs, buvo nuniokotas, apiplėštas, didelė jo dalis sudeginta, gyventojai išžudyti... turtai — prekės, baldai, arkliai, karietos, net marmuro kolonos bei paauksuoti namų, rūmų stogai — visa kas buvo išvežta į rytus.
Kaip mūsų sostinė gyveno tada po maskolių okupacija — beveik žinių neturime. Betgi vienas kitas išlikęs dokumentas atskleidžia įdomius dalykus.
1657 m. Vilniuje paplito maras. Kaip paprastai, po karo, gaisrų, atėjo badas, šaltis, o su jais ir visokios ligos. Vilniaus miesto magistratas kiek galėdamas stengėsi apsaugoti išlikusius gyventojus nuo privisusių piktadarių ir plėšikų. Tuo tikslu jis buvo įgaliojęs Juozą Kairelavičių ir keletą jo pagalbininkų surinkti 30 dorų piliečių, kurie turėtų kasdien dieną ir naktį eiti sargybą, saugoti mūrus, krautuves ir sandelius. Magistratas buvo surinkęs 1,000 auksinų sargybai išlaikyti ir veikė kartu su nauju vaivada, nes senasis, Jonušas Radvila, pasitraukęs su kariuomene tuo laiku jau buvo pasimiręs. Magistratas rūpinosi, kad teismai gautų paramą ir galėtų nusikaltusius tinkamai bausti. Jis įsakė Kairelavičiui visų iš Vilniaus pabėgusių gyventojų turtą sudėti į sandėlius ir laikyti užrakintą, kol visas magistratas vėl sugrįš į Vilnių. Saugumo dėlei buvo įsakyta visus vartus laikyti uždarytus, išskyrus Rūdininkų vartus dienos metu, bet kad jų raktai būtų taip pat komisijos saugojami. “Tuo metu, kai vartai uždaryti, reikia sekti ir labai akylai žiūrėti, kad nei pro sieną, nei po aštriatvore pikti žmonės neiškastų kokių skylių, o tai reikia daryti vartų atidarymo ir uždarymo metu... Kadangi gaisrai jau nuo pavasario vis dažnėja ne tiktai mieste, bet ir priemiesčiuose, ponams vietininkams reikia uoliai rūpintis, kad visuomeniniai vandentiekiai1) būtų atidaryti gaisrui gesinti ir kad priemiesčių sargyba, gyvenanti priemiesčiuose, būtų ten pat sudaryta”. Taip byloja dokumentas, įrodydamas Vilniaus gyventojų rūpinimąsi savais piliečiais. Jis drauge parodo, kad mūsų žmonės jau prieš 300 metų net svetimos okupacijos laikais buvo pratę patys tvarkytis demokratitškais pagrindais, sąmoningai savo reikalus vesti ir ginti.
1) Vandentiekiai Vilniuje buvo jau 16-me šimtmetyje.
PIRMOJI KARO MOKYKLA LIETUVOJE
Pirmoji mums žinomoji karininkų mokykla Lietuvoje buvo Gardine antroje 18-jo amžiaus pusėje. Ją buvo įkūręs Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės finansų ministeris Antanas Tizenhauzas. Nedaug apie ją težinome, tiek, kad ji auklėjo vienu laiku apie 20 jaunuolių ir kad ji vos keletą metų tegyvavo.
Tačiau 18-me amžiuje Lietuvai karininkus ruošė garsioji Varšuvos karo mokykla — Kadetų Korpas. Nors jis buvo Varšuvoje, tačiau ryšiai su Lietuva buvo dideli, nes Lietuva jam išlaikyti skyrė 1/3 visų lėšų ir vienas trečdalis jos auklėtinių buvo jaunuoliai iš Lietuvos. Be to, tos mokyklos iniciatorius bei steigėjas ir pirmasis jos vadovas buvo žmogus iš Lietuvos — kunigaikštis Adomas Čartoriskis, kildinęs save iš Gedimino giminės, pasižymėjęs kaip vienas šviesiausių epochos vyrų.
Varšuvos kadetų korpas turėjo tikslą išauginti gilius patriotus ir gerus karo srities specialistus, kad pertvarkius kariuomenę galima būtų atsispirti vis daugiau ir daugiau mūsų kraštui gręsiančiam maskoliui. Ir iš tikrųjų, Korpas netrukus pagarsėjo kaip geriausia savo laiko karo mokykla Europoje. Jis davė tokius žymius žmones, kaip Tadą Kosciušką, Jokūbą Jasinskį ir daugelį kitų, kad ir mažiau žinomų, bet garbingų kovotojų už Lietuvos laisvę.
ATVIRAS LAIŠKAS
St. Catharines, Ontario 1957.II.8 d.
Didžiai Gerbiama Dr. V. Sruogiene !
Dažnai KARY tenka skaityti Jūsų straipsnius, iš kurių susidarau nuomonę apie Tamstos kilmę, o ypatingai tas atjaučiama kuomet Tamsta lietuvius didvyrius paverčiate lenkų herojais. Jei Tamsta esate lietuvių istorikė, tai mes norėtumėm ir mums daug maloniau yra skaityti apie Lietuvos istoriją, o ne apie kokius tai Lenkijos herojus.
KARY Nr. 10(1326) rašant apie Emiliją Plataraitę, Tamsta nurodote, kad jinai buvo tikra lenkė. Gi tuo tarpu, kiek aš esu girdėjęs, ji buvo lietuvaitė. Net patys lenkai ją pripažįsta lietuvaite. Išrodo, kad Tamsta nustatėte tautybę pagal jos pačios pasisakymą: “Tai neįmanoma, nes aš esu lenkė”. Bet gi aš prisimenu dar iš savo vaikystės dienų, lenkų okupacijos, mokykloje išmoktą eilėrašti visai priešingai sakantį, kad ji buvusi tikra lietuvaitė, kaip antai: “Co to za piękne lica, jakie śliczne piersi, to litwinka bohaterka Emilia Plater” (Koks veido grožis, kokios gražios krūtys, tai lietuvaitė didvyrė Emilija Plateraitė). Tai kieno dabar yra teisybė? O jei Tamsta savo nuožiūra ją perdarėt iš lietuvaitės lenke tada manyčiau, kad tokie straipsniai tiktų ne į “Karį”, bet daugiau į “Orzeł bialy”.
Gal mano pastaba bus užgaunanti, bet kitaip pasielgti negalėjau, jausdamas pareigą ginti savąsias lietuviškas teises. Nes mūsų ponų bajorų, prie kurių galvoju ir Tamstos priklausote, buvusioji bloga politinė kryptis atnešus nelaimę visai tautai ir stumia vėl panašiu keliu prie visiško panaikinimo lietuvių tautos. Net tada, kuomet lenkai visomis gerklėmis šaukia ir reikalauja mūsų žemių mes braunamės, pataikaujam ir didžiuodamiesi laikom sau garbę, kad galime būti jų sąjungininkais. Liūdna darosi matant, kad dėl garbingų santykių su savo priešu atsižadama savo tautos gerbę. O tikrumoje, kad save neparsiduotumėm ir kad vėl nepatektumėm į panašias sąlygas ir nebūtum lenkiškų bajorų vergais, privalome tuos buvusius sąjungininkus užmiršti. Neprileiskime prie besiplečiančios savo šaknies to puvėsio. Tiktai tas gali sakyti priešingai, kas dar nėra pažinęs ir patyręs kuo kvepia toji, taip energingai piršamoji, bajorišką dieviškoji tauta.
Rašau tai tikėdamasis, kad Dr. V. KUDIRKA rašydamas Lietuvos Himno žodžius: “Išpraeities Tavo sūnūs te stiprybę semia” neturėjo omenyje tą praeitį, kurią Jūs minite savo straipsniuose.
Tuo ir baigiu su apgailestavimu jei Tamstą užgavau.
Reiškiu aukštą pagarbą.
Kęstutis Vilnietis
(Laiško rašyba palikta netaisyta.Red.)
Dr. V. Sruogienė 239 Lang Rd.
San Antonio, Texas 1957.111.1.
Gerbiamasis,
Jeigu Tamsta būtum kiek atidžiau paskaitęs mano straipsnį “Lietuvos sukilėlė Emilija Platery-tė” ir kitus mano straipsnius “Kary”, netektų Tamstai kilnių patriotiškų jausmų bergždžiai eikvoti. Niekur Platerytės nepavadinau lenke ir nevaizduoju lenke, priešingai, iškeliu jos pasiaukojimą Lietuvai ir net kaip motto kartoju jos pačios žodžius:
“Aš, kol gyva, kovosiu už Tėvynę!”
Apie kokią Tėvynę ji kalbėjo? Aišku — apie Lietuvą. Taigi, nors ji, kaip rašiau, pati vadino save lenke, betgi jautėsi tikra Lietuvos dukra.
Tikiuosi, kad daugiau komentarų nebereikia.
Malonu, kad Tamstai teko girdėti, kad Platerytė buvo tikra lietuvaitė, bet gaila, kad neteko nei kiek nugirsti apie Lietuvos kultūros istoriją. Matai, Tamsta, dėl tragiškų Lietuvai, Lietuvos unijų su Lenkija prieš Lietuvos Atgimimo laikotarpį buvo susidariusi tokia savotiška būklė, kad net lietuvio ir lenko sąvokos buvo skirtingai suprantamos, negu šiandien. Dėl tos būklės tikras lietuvis Tadas Kosciuška, kuris, priešingai, negu Platerytė, pats save vadino lietuviu (žiūr. V. Daugirdaitės Sruogienės “Lietuvos Istorijos” 742 ir 773 psl., kur cituojami jo paties laiškai), generolas Jokūbas Jasinskis, genialusis poetas Adomas Mickevičius ir daugelis kitų didžių mūsų tautos sūnų tapo iš mūsų lenkų nusavinti.
Su Lietuvos kultūros istorija Tamsta galėtum susipažinti pasiskaitęs bet kurią Lietuvos istoriją, kad ir mano vadovėlį mokykloms (5-tąją laidą išleido leidykla “Terra” 1956 m., Čikagoje), nors išsamiausiai ji yra nušviesta kapitaliniame 2-jų tomų profesoriaus Mykolo Biržiškos veikale “Lietuvių Tautos Kelias”.
Vieną turime atminti, kad į praeities epochos žmogų negalime žiūrėti šių dienų akimis. Taip pat negalime sąmoningai klastoti istorijos.
Tamsta prikaišioji man mano kilmę. Nieko negarbingo joje nėra. Laikas jau mesti demagogiškus apibendrinimus visus Lietuvos bajorus vadinant išgamomis, lenkais, lietuvių tautos priešais ir pan. Nevisi mūsų bajorai nutauto, nevisi buvo liaudies išnaudotojai. Net gi ir nevisi Lietuvos lenkai buvo mūsų priešai. Visos tautos tam tikru istorijos laikotarpiu turėjo savo kilminguosius luomus, kurie vadovavo politiniam bei kultūros gyvenimui, bet niekas Vakaruose jų urmu nesmerkia, tik mes, paskui bolševikus, patys save skurdiname ir apspjaudome. Argi visi proletarai buvo ir yra geri lietuviai ir vaikščiojantieji angelai? Iš kilmingųjų tarpo iškilo karalius Mindaugas Išmintingasis, didieji kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas. Iš kilmingųjų, atseit, bajorų, buvo kilusi ta pati Platerytė, tas pats Kosciuška, Mickevičius ir kiti žymūs žmonės, kuriais turime pagrindo didžiuotis. Nemaža bajorų dalyvavo mūsų tautinio atgimimo judėjime (manau, kad Tamstai teko girdėti apie Pečkauskaitę, Lazdynų Pelėdą, Žemaitę, Bitę-Petkevičaitę), nemaža buvo jų ir Nepriklausomosios Lietuvos kūrėjų bei veikėjų tarpe. Nei buvęs Lietuvos Prezidentas Dr. Kazys Grinius, nei Ministeris Pirmininkas M. Sleževičius, nei Šaulių Sąjungos ideologas bei Įsteigėjas Vladas Putvys-Putvinskis, nei Ateitininkų šulas prof. Stasys Šalkauskis, nei kiti lietuvių tautai nusipelnę žmonės savo bajoriškos kilmės neslėpė. Nesvarbu kilmė, bet svarbu žmogus ir jo darbai... Be to, bajorų luomas Steigiamojo seimo jau seniai panaikintas.
Pratusi per gyvenimą eiti tiesiai ir atvirai, neslepiu savo kilmės ir praeities, tačiau priversta polemizuoti su slapuku, esu pastatyta į nelygią padėtį, nes nežinau, kokią kilmę ir kokią praeitį “K. Vilniečio” slapyvardė bailiai nori pridengti.
V. Sruogienė
