Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje
Marinų pulkininkas Bruno Andruška parvažiuoja į Čikagą paviešėti pas savuosius. Netrukus jam vėl teks išvažiuoti tarnybon užsienius.
Nijolė Grinkevičiūtė, išlaikius egzaminus, buvo priimta į JAV marinų moterų aviacijos skyrių ir šiomis dienomis išvyko į San Antonio, Texas.
Forest City, Penn. — Plk. ltn. Wesley Charles Yusavage-Jusevičius, ištarnavęs per 20 metų aktyvioje federalinėje tarnyboje, pasitraukė. Pulkininkas yra kilęs iš Forest City, sūnus Mr. ir Mrs. Vinco Jusevičiaus.
Reguliarėn armijon jis įstojo 1935 m. gegužės 18 d. 1942 m. buvo pakeltas antrojo leitenanto laipsnin, o pulkininko laipsnin pakeltas 1954 gruodžio 10 d. Jis turėjo atsakingas pareigas US vidaus tarnybose ir užsieniuose. Už uolų pareigų atlikimą jis yra apdovanotas daugybe medalių ir ordinų.
Kęstutis Bagdonas, Loyolos universiteto studentas, išvyko į armiją karinės prievolės atlikti į Missouri valstybę, parašiutininkų dalinius. Kęstutis aktyviai dalyvavo Čikagos studentų veikloje.
Nauja televizijos ir radijo aparatų parduotuvė atidaryta 2646 W.71 St., Marquette Parke, PRospect j-5374. Jos savininkas yra žinomas aparatų taisytojas, KARIO atstovas, Balys Brazdžionis. Krautuvėje galima gauti pirkti įvairių dova-ninių prekių, kristalo, knygų ir panašių dalykų, šeimininkas ir jo žmona Józefina visiems suteikia malonų patarnavimą. Vykdamas iš Bostono į Los Angeles, praėjusią savaitę pas Balį Brazdžionį viešėjo Bernardas Brazdžionis su žmona ir dukra.
Savanoriai - Kūrėjai, gen. K. Musteikis, plk. K. Ališauskas ir V. Rekus įeina į komisiją, kuri kores-pondenciniu būdu praves L. K. Kūrėjų-Savanorių Sąjungos, centro valdybos, revizijos komisijos ir garbės teismo rinkimus. Dabartiniai centro organai išrinkti 1953 m. savo kadenciją baigia ir pagal naujai išleistus sąjungos įstatus įvyks nauji rinkimai. Skyrių valdybos paprašytos iki š. m. spalio 30 d. pasiūlyti kandidatus.
Povilas Dirkis, LVS Ramovės Čikagos skyr. pirm., yra pakeitęs gyvenamąją vietą. Jo dabartinis adresas: 3922 S. Artesiai Avė., Chicago 32, Ill. Telef.: YA 7-4693. Turintieji bent kokių reikalų su Ramove, prašomi kreiptis nurodytu adresu, nes skyriaus buveinė yra tuo pačiu adresu.
Juozas Davis-Uždavinys, 38 metų, gimęs Lindene, N. J. Jo tėvai kilę iš Valkininkų vls., Trakų aps. Jų sūnus Juozas, vos 15 metų, išmoko skristi orlaiviu Westfield aerodrome.
Baigęs gimnaziją, 1937 m. įstojo į Union Junior College, Cranford, o 1940 į karo aviaciją, kurią baigė leitenanto laipsniu. Laimingai grįžusį iš Antrojo Pas. karo, dar išsiuntė į Korėjos karą.
Dabar, jau pakeltas į pulkininko laipsnį, dirba Wright — Paterson, Dayton, Ohio, oro pajėgų komendantūroje.
Plk. Davis-Uždavinys už nuopelnus yra apdovanotas įvairiais garbės medaliais, kaip Silver Star, Legion of Merit, Distinguished Flying Cross, Air Medal in Korean Military Merit Medal.
Inž. Romualdas Kašuba, atlikęs karinę prievolę, grįžo į Čikagą ir tęsia studijas Illinois universitete, Urbanoje, magistro laipsniui.
Lietuvos Kariuomenės Savano-riams-Kūrėjams Detroite gyveną lietuviai gydytojai dr. E. Gurskytė-Paužienė — 504 Kales Bldg.; dr. O. Vaitas — 10149 Michigan — Dearborn; dantų gydytoja dr. B. Gruzdienė — 5807 W. Warren, prisidėdami prie kitų lietuvių gydytojų, irgi sutiko gydyti kūrėjus savanorius ir jų žmonas už pusę kainos nustatyto tarifo.
J. Valatkaitis, sūnus Lietuvių šaulių Klubo pirmininko Čikagoje, A. Valatkaičio, spalio mėn. išvyko į JAV kariuomenę.
Lietuvos Kariuomenės šventė Čikagoje bus lapkričio 25 d. šv. Jurgio bažnyčioje bus iškilmingos pamaldos, Liet. Aud. trumpas posėdis ir meninė dalis. Minėjimą rengia Čikagos Ramovės sk. valdyba.
Čikagoje mirė Jonas Petrulis, buvęs 7 pėst. Butegeidžio pulko karys.
Naujas 20 mm Gatlingo sistemos kulkosvaidis ant laikino stovo, šaudymo greitis — 6000 šūvių per minutę.
A. A. GEN. ŠT. PULK.LTN. PETRAS ŽUKAS
Nuo širdies priepuolio spalio 11 d. staigiai mirė gen. št. pulk. ltn. Petras Žukas, gyvenęs Čikagoje su savo dukrele dailininke Rita. Spalio 13 d., giminių, artimųjų ir ra-movėnų buvo palydėtas amžinam poilsiui.
A. a. Petras Žukas gimė 1898 m. lapkričio 6 dieną Suvainiškiu bažnytkaimy, Rokiškio apskr. Pradžios mokslą ėjo Suvainiškyje, gimnaziją lankė Rygoje ir baigė Maskvoje 1918 m. Baigęs tuoj sugrįžo Lietuvon. Stojo Lietuvos kariuomenėn. 1920 m. baigė Karo Mokyklos III laidą, buvo pakeltas į I-jį karininko laipsnį ir paskirtas į artileriją. Iš Karo Mokyklos išvyko į frontą ir pateko į Širvintų Giedraičių barą, kai čia vyko aršios kovos su lenkais. Viršininkai ir valdiniai matė jaunąjį leitenantą daug dirbantį ir uoliai einantį savo pareigas. Vėliau, kai artilerijos dalinys, kuriame velionis tarnavo, persikėlė į Kauną, a.a. Petras Žukas lankė Vytauto Didžiojo universitetą. Studijavo Fiziką ir chemiją, tačiau baigti nesuspėjo. 1928 metais buvo pasiųstas į Čekoslovakiją tobulintis priešlėktuvinės artilerijos kursuose. 1939 m. baigė Vytauto Didžiojo Augštąją Karo Mokyklą, tapo generalinio štabo karininku pulk. leit. laipsnyje ir buvo paskirtas Lietuvos šaulių Sąjungos štabo viršininku. Bolševikams 1940 m. okupavus Lietuvą, Petrui Žukui atėjo sunkūs laikai. Turbūt, nė vienas iš karininkų nebuvo tuo laiku taip terorizuojamas kaip jis. Galop buvo paleistas iš kariuomenės, rugpjūčio mėn. areštuotas ir pasodintas į kalėjimą. Iš kalėjimo buvo paliuosuotas po 2-jų ar 3-jų mėnesių laiko,visai netikėtai. Pajutęs, kad sekamas ir per patikimus asmenis sužinojęs, kad bus vėl suimtas, pabėgo į Vokietiją. Grįžo į Lietuvą 1941 m. birželio mėn., kai prasidėjo karas. Grįžo drauge su vokiečių kariuomene, perėjo Lietuvą iki Rygos, iš ten grįžo į Kauną, bet žmonos nerado, ji buvo išvežta į Rusiją. Šaulių Sąjungos likvidavimą, sąjungos narių areštus, velionis labai išgyveno. Nuolatos buvo susimąstęs, mažai kalbėdavo, buvo paveikta jo sveikata ir jis mirė.
Lai būna jam lengva ši svetima žemelė.
Kazys Ališauskas
A. A. KPT. JUOZAS ADOMAITIS
Lapkričio 14 d. sukanka šešeri metai, kai Lietuvos kariuomenės kapitonas Juozas Adomaitis persiskyrė su šiuo pasauliu.
Gausus Augsburgo stovyklos lietuvių tremtinių būrys, 1950 m. lapkričio 16 d. palydėjo jo palaikus amžinam poilsiui. Velionis paliko tremtyje žmoną Uršulę, dvi dukras ir vieną sūnų.
Šios liūdnos sukakties proga pravartu yra prisiminti kpt. Adomaičio atliktus darbus tautai ir Lietuvos kariuomenei.
Gimė jis 1895 m. vasario 7 d. Mierčių km., Vilkaviškio apskr. Vos 6 metų amžiaus buvo išvežtas į Lenkiją pas tėvą ten mokytojavusį. 1907 m. jis baigia pradžios mokyklą, o 1914 m. Lomžos gimnaziją. Būdamas gimnazijoje, visada save laikė lietuviu ir priklausė lietuvių moksleivių rateliui. Didžiajam Karui užsiliepsnojus ir vokiečiams spaudžiant rusus, 1915 m. Juozas su tėvais evakuojamas į Rusiją.
1916 m. jis mobilizuojamas rusų kariuomenėn ir pasiųstas į Kijevo karo mokyklą, sėkmingai ją baigia 1917 m. sausio mėn. Išėjęs iš mokyklos j. ltn. laipsniu buvo pasiųstas į vakarų frontą. Kariniuose daliniuose jam neilgai teko būti, nes spalio mėn. revoliucijai kilus, pavyko išeiti iš kariuomenės ir apsigyventi Ekaterinodare.
Išgirdęs Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą, jis grįžta 1918 m. rugsėjo mėn. į tėvynę ir apsigyvena tėviškėje ir ten tuoj įsitraukia į Lietuvos atstatymo darbą.
Patyręs apie Lietuvos vyriausybės savanorių šaukimą į organizuojamą kariuomenę, Juozas 1919 m. pradžioje atvyksta į Kauną, ir stoja į komendantūros batalioną jaunesniuoju karininku, o už mėnesio skiriamas kuopos vadu.
Komendantūroje velionis buvo laikomas pažangiu ir sąmoningu karininku. Fradžioje karininkų sąstatas, kalbos ir tautybės atžvilgiu, buvo margas, bet velionis griežtai laikėsi lietuvių kalbos. Jis priklausė tai karininkų grupei, kuri 1920 m. gegužės mėn. pareikalavo karo vadą gen. Žukauską sulietuvinti Lietuvos kariuomenės vyr. štabą. Už tai, kuriam laikui buvo nuo pareigų atleistas, bet netrukus ne tik jas atgavo, bet gavo net paaukštinimą — buvo perkeltas kuopos vadu į karo mokyklą.
1922 m. jis iš karo mokyklos perkeliamas į geležinkelių atskirą kuopą vadu ir Kauno ruožo geležinkelio komendanto padėjėju.
1923 m. atkeliamas į vyr. kariuomenės štabą rikiuotės inspektoriaus gen. Nastopkos adjutantu.
1924 m., kaip reikalingas Vidaus Reikalų ministerijai, atleidžiamas iš kariuomenės ir skiriamas pasienio policijos šakių baro viršininku. 1926 m. keliamas į Klaipėdos kraštą komisaru. 1928 m. vėl grįžta į Šakius policijos vadu, o 1930 m. perkeliamas į Mariampolę, kur ištarnavo iki 1940 m.
Lietuvą užėmus komunistams, velionis buvo tuoj atleistas iš pareigų kaip liaudies priešas ir patalpintas į Mariampolės kalėjimą. Teismo jis buvo nuteistas mirti, bet kaip sergančiam, mirties bausmės įvykdymas buvo atidėtas kuriam laikui. Staiga kilus rusų—vokiečių karui jis drauge su kitais iš kalėjimo buvo išlaisvintas.
Nuo 1941 m. iki 1944 m. jis gyveno savo ūkelyje Alvite. 1944 m. gale, kaip ir daugumas buv. valstybės tarnautojų, su šeima pasitraukė į Vokietiją. Ten velionis gyveno Augsburgo tremtinių stovykloje iki savo mirties.
Stovykloje Juozas nesėdėjo rankas sudėjęs. Tuoj įsijungė į Amerikos sargybų kuopas, o pabaigoje dirbo stovykloje emigracinį darbą.
Velionis buvo savo bendradarbių mylimas ir gerbiamas kaip vadas, žmoniškas ir visiems tėviškai rūpestingas. Pilnas buvo vilties kada nors grįžti į mylimą Lietuvą, bet likimas lėmė kitaip. Jis mirė per anksti, vos 55 metų amžiaus.
P. Dirkis
Kpt. Juozas Adomaitis
5 p. D. L. K. Kęstučio p. karininkų grupė pulke rajone nepriklausomybės laikais. Iš V. Permino albumo
Mykolas Kalmantas (Bajoras), Lietuvos Kariuomenės Pulkininkas, buv. Lietuvos Šaulių S-gos Viršininkas, laisvės kovų dalyvis, Klaipėdos krašto vaduotojas, Vyčio Kryžiaus ir Šaulių žvaigždės ordinų kavalierius, vienas iš Šaulių S-gos atkūrėjų tremtyje. 1940-41 m. bolševikų suimtas ir žiauriai kankintas kalėjime.
POETAS KARIO PAREIGOSE
1919 m. pradžioje Kaunas atrodė lietuviui svetimas. Dar tebešeimininkavo demoralizuotos vokiečių kariuomenės likučiai, kurių eilėse buvo nemaža vadinamų vokiečių spartakų (komunistų). Be vokiečių valdžios, buvo pasiskelbusi ir vietos bolševikų valdžia, kuri pradėjo savo veikimą, grasino iš Vilniaus atsikėlusiai Lietuvos valdžiai ir mūsų savanoriams. Bolševikų suagituotos miesto padugnės, ypač jaunuoliai, akmenimis apmėtydavo mūsų savanorių pirmąsias sargybas. Naktimis būdavo pavojinga mieste pasirodyti, nes buvo nemaža plėšikų. Miesto iškabos, gatvių pavadinimai nelietuviški. Tokioje būklėje teko pradėti kurtis Kaune Lietuvos vyriausybei. Kad būtų saugiau, reikėjo Kaunui tvarkyti griežtos lietuviškos rankos.
Tokia ranka buvo rastas kapitonas Juozas Mikuckis, poetas, visai nepoetiškoms pareigoms pašauktas. Jis 1919 m. sausio 6 d. buvo paskirtas pirmuoju Kauno karo komendantu. Kpt. Mikuckis vyriausybės vilčių neapvylė. Jis buvo kietas su vietos padugnėmis ir Lietuvos laisvės priešais, veikusiais Kauno mieste ir apskrityje, taip pat buvo kietas ir su Kaune šeimininkavusiais vokiečiais.
Buvo sudaryti Kauno komendantūros kariniai daliniai. Jie jau buvo panašūs į kokį nors pulką, bet ne komendantūrą. Kauno komendantūros daliniai davė pradžią 1 gusarų D.L.K.E. Jonušo Radvilos pulkui, 5 pėst. D.L.K. Kęstučio pulkui ir 7 pėst. žemaičių Kunigaikščio Butegeidžio pulkui. Be to, prie Kauno karo komendantūros buvo sudarytas savanorių registracijos biuras (vėliau pavadinta etapo komendantūra). Per minimą įstaigą 1919 m. įsiregistravo 5435 savanoriai ir 1920 m. 505 savanoriai ir jie buvo pasiųsti į įvairias mūsų kariuomenės dalis.
Kauno komendantūrai ir tuo būdu jos komendantui teko tuo laiku atlikti daug svarbių žygių, kad Lietuvos vyriausybės galėtų sėkmingai dirbti valstybės kūrimo darbą. Komendantas kpt. J. Mikuckis sudraudė mieste ir apskrityje komunistinį ir kitokį tamsų gaivalą, įsakė miesto krautuvėms savo iškabose padėti lietuviškus užrašus (iki šiol buvo įvairiomis kalbomis, tik jau nelietuviškai), iš miesto vaidybos pareikalavo gatvėms duoti lietuviškus vardus, ir tai buvo padaryta.
Nors Kaune veikė ir vokiečių karo komendantūra, bet gyventojai kreipdavosi į lietuvių komendantūrą. Per dieną pereidavo net po 3000—4000 žmonių įvairiausiais reikalais. Žinoma, tai buvo tik pirmaisiais mėnesiais, kol gyvenimas įėjo į normalias vėžes.
Komendantui kpt. J. Mikuckiui tekdavo griežtai sudrausti ir vokiečius. Pamenu vieną žygį, kuriame ir man teko dalyvauti. Šalia lietuvių savanorių registracijos biuro gyveno vokiečių kareiviai. Nuolat kildavo su jais nesusipratimų. Kartą ėmė ir užsispyrė neįleisti lietuvių į augščiau minėtą biurą. Išstatė kulkosvaidžius, ir tiek! Komendantas pasikvietė lietuvių pėstininkų kuopą ir kulkosvaidininkų. Mūsų kariai išsirikiavo prieš vokiečius, o kpt. J. Mikuckis pareikalavo vokiečių išsikraustyti iš to namo (Kęstučio gatvėje 55 nr.). Vokiečiai išsikraustė.
Kpt. J. Mikuckis buvo Kauno karo komendantu iki 1920 m. rugpjūčio 22 d.
Nors trumpai paminėjome kpt. J. Mikuckio veiklą Kauno karo komendantūroje jo sukakties proga. Šiemet jam sukako 65 metai amžiaus. Gimė 1891 m. rugsėjo 20 d. Zauniškiuose, Vilkijos val., Kauno aps. Gimnaziją baigė Kaune, o karo mokyklą 1916 m. Petrapilyje. 1917 — 1918 m. rusų kariuomenėje organizavo lietuvių dragūnų divizioną. Grįžęs į Lietuvą, 1918 m.pabaigoje stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Be Kauno karo komendanto, dar ėjo šias pareigas: 1920 — 1922 m. 4 pėst. divizijos štabo viršininko, 1922 — 1924 m. pasienio milicijos vado ir pasienio policijos mokyklos viršininko. Vėliau Kauno aps. policijos vadas.
Eilėraščius pradėjo spausdinti 1907 m. Be įvairiuose laikraščiuose išspausdintų jo eilėraščių, yra išleistišie jo eilėraščių rinkiniai: “Pirmosios dainos” (1910 m.), “Auštant” (dvi laidos — 1912 ir 1914 m.), “Aušros rasos” (1920 m.), “Vakaro kaukės” (1924 m.), “Laukuose” (1926 m.), “Dienų grandys” (1932 m.) ir “Svetimose viršūnėse” (1946 m.). Minimas poetas — karys yra ir “Kario” bendradarbis.
Linkime Sukaktuvininkui dar ilgus, ilgus metus gyventi ir dirbti. J. Striaupis
Naujasis amerikiečių 54 to. tankas M48A2, ginkluotas 90 mm pabūklu, 4 kulkosv., įgula — 4 žm. — apsaugota nuo atominio sprogimo. Army photo
Ištikimas KARIO rėmėjas — Vladas Jakimavičius
Viename KARIO numeryje buvo paskelbti daviniai apie vieno ištvermingiausio mūsų žurnalo rėmėjų įnašus. Daug lietuvių iš visų pasaulio kampų siunčia KARIUI medžiaginę ir moralinę paramą. Be jų nebūtų žurnalo. Tektų laukti kol vėl Nepriklausomybė nušvis Lietuvai, kad KARIO žurnalas galėtų lankyti lietuvius patriotus. Tik nenuilstančių ištvermingųjų dėka, pasaulyje išblaškytų karių — lietuvių balsas skamba ir primena tautiečiams, jog visais būdais ir visom priemonėm reikia kovoti už laisvę ir ruoštis galutinai kovai, kuri, pagaliau, pareikalaus ir lietuvio kario kraujo.
Tas tikrai ištvermingas KARIO rėmėjas, išsirašantis ne tik sau, bet dar keliems kitiems savo bičiuliams žurnalą, nuolatos siunčiantis auką po aukos, yra buvęs Lietuvos karys Vladas Jakimavičius. KARIO užklaustas, jis štai ką papasakojo apie save:
Gimiau Lietuvos darbininko šeimoje 1901 m. rugp. 28 d. Mano gimtinė — Pavižinčio vink., Linkmenų val., Švenčionių (Utenos) aps. Tėvas dirbo Saldutiškio dvare.
Raides pažinti ir skaityti mane pamokė mano brangioji mamytė iš maldaknygės. Gavęs pradžią, toliau jau pats varčiau visokias knygas. Kartą iš kažkur gavęs lietuvišką elementorių, pradėjau pats mokytis ir rašto.
Tėvui teko išlaikyti skaitlingą net 10 asmenų šeimą, todėl ir man paūgėjus reikėjo darbu prisidėti; dirbau pas apylinkės ūkininkus. Didžiajam karui praūžus, kurį laiką mano gimtinė buvo likusi lenkų pusėje, bet vėliau buvo priskirta prie Lietuvos. Lenkijos siena ėjo už 7 km.
Suaugęs buvau pašauktas Lietuvos kariuomenėn ir 1921 m. lapkričio 1 d. pradėjau tarnybą 1 p. D.L.K. Gedimino pulke. Pulko štabas tada buvo Sabališkių dv., Ukmergės aps., o kareiviai būdavo apgyvendinami pas ūkininkus kaimuose. Miegoti tekdavo pasiklojus šiaudų ant grindų, nes jokių kareivinių tada toje apylinkėje nebuvo. Pulko vadas buvo plk. Skorupskas, mano kuopos vadas — kpt. Smilgys. Vėliau buvau paskirtas mokomon kuopon pas kpt. Basiulį, vėliau kpt. Karašą Liukonių dv.
Baigęs mokomąją, pasilikau joje ginklininku ir furažierium — parūpindavau ir išduodavau savo kuopos arkliams pašarą. 1923 m. spalio mėn. išėjau atsargon neri-kiuotės būrio būrininko pareigose, jaun. puskarininkio laipsniu.
Tuo metu mano tėvai nuomavo ūkį, tai grįžęs dirbau kartu žemės ūkio darbus. 1925 m. iš žemės Reformos Vaidybos gavau nuosavybėn apie 12 1/2 ha ūkį su trobesiais, kuriame kaip tik tuo laiku mano tėvai gyveno, tėvas ėjo Saldutiškio dv. eigulio pareigas. Tas vienkiemis buvo mano miela gimtinė Pavižintys, kuriame buvau gimęs ir augęs. Taigi turėjau laimės gauti savo gimtinę nuosavybėn. Tame ūkyje liko gyventi su manim dalis šeimos ir mano tėvas, kuris išgyveno iki savo mirties 1927 m.
1932 m. buvau išrinktas Linkmenų val., Saldutiškio seniūnijos seniūnu ir juo išbuvau iki 1937 m. Kitas pareigas gavau 1940 m., kai buvau paskirtas Pavižinčio girininkijos eiguliu Labanoro miškų urėdijoje. Jose išbuvau iki pasitraukimo į vakarus 1944 m. rugp. mėn.
Pagyvenęs keliose vietose Vokietijoje, pagaliau iš Hanau stovyklos 1949 m. išvykau į Ameriką. Nors čia jokių giminių neturėjau, bet idėjos draugas — šaulys, buvęs šaulių būrio vadas, man pagelbėjo persikelti. Šauliu buvau nuo 1929 m. ir priklausiau Saldutiškio 24 šaulių būrui, teko aktyviai prisidėti prie to būrio namo statymo.
Atvykęs į šį kraštą, apsigyvenau Brocktone, čia dirbu nelengvą darbą batų fabrike. Esu vienas, ilgiuosi namiškių ir tėviškės. Negalėdamas jiems palengvinti žiauraus okupanto priespaudos, kiek laikas ir ištekliai leidžia, padedu ir aukoju lietuviškai veiklai, o Brocktone tam dirva yra plati.
PLK. LTN. BRONIUI IVANAUSKUI
š. m. spalio 20 d. sukako 60 metų amžiaus. Jubiliatas yra gimęs Vaduokliuose, Panevėžio aps. Mokėsi Panevėžio realinėje gimnazijoje ir 1936 m. baigė Lietuvoje Vytauto Didžiojo Universitete teisių ir ekonomijos skyrių. Ilgą laiką tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Dalyvavo kovose dėl Lietuvos laisvės ir buvo apdovanotas Vyčio Kryžiumi. 1927 — 1923 m. buvo 2 p.p. vadu. 1928 m. perėjo dirbti į Lietuvos teisių sritį. Puvo apylinkės ir vėliau apygardos teisėjas. 1943 — 1944 m. buvo Teisingumo generalinis tarėjas Kaune. Tremtyje rūpinosi ir suorganizavo Teisininkų draugiją. Buvo šios draugijos pirmininku ir dabar dalyvauja šios draugijos veikloje. Tenka palinkėti Jubiliatui ilgiausių metų ir sėkmingos kloties lietuviškos veiklos srityje.
A. A. PLK. LTN. INŽINIERIŲ JUOZĄ VITKŲ PRISIMINUS
Šiais metais suėjo 10 metų, kai mirė a.a. pulk. ltn. inž. Juozas Vitkus. Mirė ne dėl ligos ar senatvės, nes ėjo tik 45 savo amžiaus metus (buvo gimęs 1901 metais), bet mirė kovoje už tautos laisvę.
Paskutinį kartą, kai matėsi su savo broliu Kaune 1944 m. liepos 12 d. pasakė: “Iš savo žemės nė žingsnio, toks jau mano nusistatymas, tik šeima kelia rūpesčio”. Sprendimas buvo aiškus ir tvirtas. Gal tik vyko dar vidujinė kova tarp pareigos tėvynei ir pareigos šeimai.
Jo šeima buvo nemaža, tuo metu turėjo 4 sūnus ir 1 dukrelę ir dar laukėsi daugiau šeimos. Taigi tokiai šeimai maitintojas buvo labai reikalingas. Tačiau pirmoji pareiga tėvynei nusvėrė ir velionis garbingai paaukojo savo gyvybę, bekovodamas už tautos laisvę. Paaukojo ne vien savo gyvybę, bet ir savo šeimą — motiną ir 6 vaikučius, kurie šiandien vargsta ir kenčia toli nuo tėvynės.
Pasirinkimas kovoti buvo sąmoningas ir buvo tvirtai tikima sudedamų aukų prasmingumu, nes ir Atlanto Charta tas viltis dar labiau stiprino. Tačiau vieno politinio įvykio nebuvo pramatyta, kuris buvo sudarytas daug vėliau jau Vokietijai kapituliavus — Potsdamo susitarimo, kuriuo nusilpęs komunizmas buvo sąjungininkų ūkiškai ir kariškai pradėtas remti ir, tokiu būdu sustiprintas, pasidarė pavergtiesiems neįveikiamas.
Ar tos laisvės kovos ir sudėtos aukos pateisinamos, įvertins istorijos bėgis, tačiau šiandien mes gyvename tų kovų dvasia. Jei pavergtosios tautos dalis nerodytų pasipriešinimo okupantui, veltui ir be pagrindo išeivijoj būtų vedama tautos išsilaisvinimo akcija.
Velionis gerai buvo pasiruošęs ir gyvenimui, nes turėjo daugiau kaip vidutinį profesinį išsilavinimą ir savo srityje nenustojo tobulinęsis. Knyga buvo jo geriausias draugas. Gyvendamas taip pat savo pasiruošimu galėjo daug duoti tautai. Tačiau pasirinko augščiausią duoklę.
Tegu Viešpats suteikia jo vėlei amžiną ramybę.
LIETUVIŠKAS “TYMO BALNELIS” ŠVEDIJOJE
Šių metų birželio mėn. pradžioje Švedijoje vyko olimpinės arklių sporto žaidynės. Kartu su šiomis žaidynėmis, švedai Stockholme suruošė balnų, pakinktų ir viso to, kas turi ryšio su arkliu parodą. Parodoje buvo daug senų eksponatų. Šių tarpe buvo lietuviškų balnų; vienas balnas net iš XVII a. — švedų karaliaus Gustavo Adolfo (1594 — 1632). Senovės lietuviai turėjo gerą kavaleriją. Arkliai buvo balnojami ir kinkomi neblogiau kaip vakarų Europoje. Odos išdirbimas Lietuvoje buvo pasiekęs labai augštą laipsnį. Gerai išdirbtos odos balnai buvo vadinami “tymo balneliais”, kaip yra užsilikę mūsų liaudies dainose. Tokių balnų yra likusių švedų muzėjuose ir jie buvo rodomi švedų visuomenei. Parodą buvo aplankęs mūsų art. pulk. O. Urbonas, kuris domėjosi senovės lietuvių balnais. Paveiksle, kurį mums prisiuntė p. Urbonas, paimtame iš švedų žurnalo, matome tokį balną ir dr. Torsten Lenk, kuris parodos metu duoda paaiškinimų apie balną parodos lankytojams.
“Dr. T. L. parodoje rodo ypatingą arklių aprangos dalyką — lietuvišką balną su raudona ir žalia sėdyne ant briedžio kaulo griaučių su “sparneliais” užpakalyje. Balnas priklausė Gustavui Adolfui”.
