JONAS RUOKIS
1919 m. vasario mėn. pradžioje Kretingos karo komendantūra jau turėjo pakankamai karių savanorių. Atsiradus pertekliui, dalį savanorių, apie 70 vyrų, perkėlė į Tauragę. Vieni vyrai, jau seniau stoję savanoriais, patys pasisiūlė vykti į Tauragę, o kiti, naujai įstoję, buvo vadų paskirti.
Apie vasario 12-13 d. iš Kretingos išvykome vakare, maždaug apie 8 val. Karinių uniformų dar neturėjome; vilkėjome savo civiliniais. Tik anksčiau stoję savanoriais, jau turėjo karines lietuviškas kepures.
Pirmasis mūsų sustojimas turėjo būti Švėkšnoje. Iki jos buvo paskirtos ūkininkų pastotės ir gavome maisto. Kelionėje jokių nuotykių nepatyrėme, nors bolševikuojančio gaivalo tais laikais netrūko. Naktį išvažiavę iš Gargždų ir pravažiavę Vėžaičių dvarų, kur susikerta keturi keliai, paklydome. Vietoj pasukti i Vieviržėnus, nuvažiavome Andriejavos link. Nuvažiavę daugiau kaip puskelį, patyrėme savo klaidą, bet grįžti neapsimokėjo. Iš Andriejavos pasukome į tikrą kelią.
Nuo Vieviržėnų važiuojant į Švėkšną, ryto metu per laukus atbėgo pas mus žmogelis.
— A, tai esate bolševikai, kurių mes jau seniai laukiame? — nudžiugęs prakalbino mus žmogelis. Jis mūsų nepažino, mat, tik visai nedaug teturėjome lietuviškas kepures. Buvome neginkluoti. Tik keletas mūsų palydovų buvo ginkluoti šautuvais.
Skaityti daugiau: VISI NORĖJO Į FRONTĄ
DR. V. SRUOGIENĖ
Čekai turėjo savo istorijoje aukso laikus, kada jų karaliumi buvo vokiečių imperatorius Karolis IV (jo žmona Elzbieta — Aldonos Gediminaitės anūkė). Tauta džiaugėsi laisve, kilo ūkis ir kultūra. Tačiau prie jo sūnaus Vaclovo į karaliaus dvarą ėmė traukti vokiečiai didikai ir dvasiškiai, į įstaigas ir bažnyčios vietas veržėsi vokiečiai, visur įsigalėjo vokiečių kalba. Tada, protestuodamas prieš čekų laisvių varžymą ir skelbdamas bažnyčios reformą, pradėjo veikti Jonas Husas, patraukdamas paskui save didesnę čekų visuomenės dalį. Bet Huso veikla buvo popiežiaus ir katalikų bažnyčios pasmerkta, ir jis pats, kaip atskalūnas, buvo sudegintas ant laužo Konstancoje. Visas kraštas virte užvirė. Čekai ėmėsi ginklo ir stojo į kovą prieš vokiečius.
1419 m. mirė Vaclovas, jo vietą turėjo užimti jo brolis, vokiečių imperatorius Zigmantas. Jis išsiruošė į Prahą vainikuotis čekų karaliumi, bet čekai pasipriešino — jis buvo ne tik Huso priešas, bet ir jo mirties kaltininkas. Čekų seimas pareikalavo iš Zigmanto priimti nutarimus, kurių svarbiausi buvo šie: Husas ir jo pasekėjai nelaikomi klaidatikiais, svetimtaučiai negali užimti vietų Čekijos įstaigose, visur vartojama tik čekų kalba, persekiojami azartiniai lošimai, uždaromi viešieji namai ir kt.
Zigmantas tų nutarimų nepriėmė ir, popiežiaus remiamas, paskelbė kryžiaus žygį prieš Huso pasekėjus. Čekai visuotinai sukilo jau beveik visai aklo vado Jono Žižkos vadovaujami. Jie kreipėsi į Lenkiją pagalbos, nes žinojo, kad ir lenkai nuolat kovojo su vokiečiais. Čekai siūlė Jogailai savo vainiką, o Lietuvai bei Lenkijai — puolimo gynimosi sąjungą. Jogaila, lenkų ponų sulaikomas ir bijodamas sukelti prieš save popiežių bei visą krikščioniškąjį pasaulį už atskalūno rėmimą, delsė su atsakymu. Tuo tarpu čekai, vokiečius sumušę (moterys lygiai, kaip vyrai, heroiškai kovojo), vėl siunčia pasiuntinius pas Jogailą, o negavę aiškaus atsakymo — pas Vytautą į Lietuvą. Vytautas sutiko priimti čekų karališkąjį vainiką ir pasižadėjo laikytis pastatytų sąlygų, garsių husitų keturių punktų: 1. Čekijoje pamaldos laikomos tik čekų kalba, 2. komunija teikiama dviem pavidalais, 3 kunigai ir vienuoliai negali turėti pasaulietiškų turtų ir 4. mirtinos nuodėmės griežtai smerkiamos, kad “tik gera viešpatautų čekų karalystėje” (pirmieji du punktai buvo keliami, siekiant atsiskirti nuo Romos). Dėl įtemptų santykių su vokiečiais Vytautas pats nevyko pas čekus, tik nusiuntė ten savo vietininką Žygimantą Kaributaitį (Kaributo Algirdaičio sūnų) su kariuomene.
Sužinoję apie tai vokiečiai stačiai pasiuto — čekų pasiuntinius, grįžtančius iš Lietuvos, suėmė ir nužudė.
Skaityti daugiau: VYTAUTAS DIDYSIS - ČEKIJOS KARALIUS
