KAIP RUSŲ CARAI ŠVIETĖ IR KULTŪRINO LIETUVOS LIAUDĮ

P. BLIUMAS

Bolševikiniai rusai okupantai per spaudą ir radiją nenustoja prikaišioję nepriklausomosios Lietuvos valdžiai, kad ji nesirūpinusi žmonių švietimu, jų gerove, nepristačiusi mokykloms namų, neorganizavusi chorų, ansamblių, teatrų, sporto klubų ir žaidimų komandų. Jie kasdien giriasi visa tai dabar padarę. Sako, kad tik bolševikams okupavus Lietuvą, suklestėjęs mokslas, menas, sportas ir visos kitos gerovės Lietuvoje atsiradusios.

Okupantai niekada neprimena, kokį menką švietimą ir žmonių medžiaginį vargą Lietuva paveldėjo iš rusų carų valdžios, kuri ją valdė per 120 metų. Jie nutyli ir tą faktą, kad Lietuva buvo atsikūrusi iš karo griuvėsių, kad ji pradėjo savo nepriklausomą gyvenimą nuoga, kaip naujagimis kūdikis. Bolševikai neprimena nė to, kad lietuviai, atgavę laisvę, turėjo visą žmonių ir valstybės gyvenimą kurti iš naujo ir iš nieko.

Ką Lietuvos žmonės sukūrė per trumpą, tik 20 metų, nepriklausomo gyvenimo laiko tarpą, bolševikiški okupantai jų pavergtoje Lietuvoje puikiai matė. Jie mato ir dabar tas pastatytąsias moderniškas mokyklas, universiteto, bankų, ministerijų, pašto rūmus, bažnyčias, fabrikus, nutiestus plentus, geležinkelius, naujus gelžbetoninius tiltus, puikiai sutvarkytas ligonines, susisiekimą, paštą ir kitką, reikalingą moderniai valstybei. Jie, užgrobę Lietuvą, rado turtingas vienkiemių sodybas, miestų ir miestelių krautuves, bibliotekas ir knygynus, kurių lentynose stovėjo tūkstančiai naujų išleistų knygų, žurnalų ir laikraščių komplektų. Ar ne tais pačiais nepriklausomybės laikų pastatytais rūmais, mokyklomis, stadionais, salėmis, sporto aikštėmis ir klubais bolševikiniai okupantai dabar naudojasi? Nepriklausomybės laikais pastatytuose fabrikuose jie gamina maisto konservus, cukrų, muilą, popierių, audžia audeklus, šilką, neria trikotinius drabužius, gamina autuvą ir visa kita, ką bolševikai gali į Sovietų Sąjungą, Kiniją arba Indiją išvežti ir jie tuos gaminius veža. Vieno tik dalyko bolševikai Lietuvoje nerado, tai beraščio ir ruskio kelio besiklausiančio lietuvio. Bolševikai visas lietuvių sukurtąsias gėrybes radę užgrobė ir vis rėkia, kad jų permaža buvo sukurta.

Skaityti daugiau: KAIP RUSŲ CARAI ŠVIETĖ IR KULTŪRINO LIETUVOS LIAUDĮ

KAIP AŠ PATEKAU Į “LIETUVIŠKĄJĄ DIVIZIJĄ’'

ANT. BERNOTAS

Papasakojo vokiečių karo belaisvis K., kilęs iš Tauragės aps., S. valsčiaus.

“...Savo kilme esu gudas, bet nuo mažų dienu gyvenau Lietuvoje, esu vedęs lietuvaitę, turiu šeimą, kuri gyvena S. valsčiuje. Iki karo verčiausi statybininko amatu. Kai užėjo bolševikai, buvau paskirtas S. valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, vėliau toms pačioms pareigoms buvau perkeltas į N. valsčių. Būdamas pavaduotoju, su žmonėmis elgiausi padoriai, niekas nuo manęs nenukentėjo ir, manau, manimi niekas negalėtų nusiskųsti.

Pirmąją karo dieną su šeima slapsčiausi miške. Beeidamas vieškeliu, susitikau vieną rusų sunkvežimį, pilną prisėdusį milicininkų. Milicininkai mane suėmė ir liepė sėsti į jų sunkvežimį. Mes atvažiavome į Kelmę. Kelmėje su kitais vyrais buvau pristatytas kasti apkasų. Su vyrais pradėjau tartis, kad reikia pabėgti. Apie tokį mano sumanymą kažkas pranešė milicijai. Aš ir kiti nepatenkintieji buvome suimti ir nugabenti į Daugpilį, kur taip pat mus pristatė apkasų kasti. Po poros dienų mane su kitais 19 vyrų nuvežė į Velikije Luki, po to pro Rževą tolyn ir sustojom Čuvašų respublikoje.

Čia buvau paskirtas į Ivanovkos kolchozą darbininku. Bet kolchoze teišbuvau tik dvi savaites, nes mano brolis, kuris Rusijoje buvo pasilikęs dar nuo Didžiojo karo laikų, patyręs apie mane, padarė žygių, kad būčiau perkeltas ten, kur jis gyvena. O jis gyveno baškirų respublikoje, kolchoze “Udarnik”. Šiame kolchoze aš, kaip paprastas darbininkas, išdirbau iki 1942 m. pradžios.

Skaityti daugiau: KAIP AŠ PATEKAU Į “LIETUVIŠKĄJĄ DIVIZIJĄ’'

NETEKOME PABŪKLŲ

B. VRUBLEVIČIUS

Tai buvo 1943 m. liepos men. Rytų fronte prie Staraja Rusa. Tuomet ėjo atkaklios kovos tarp vokiečių ir rusų. Buvau prievarta paimtas ir įjungtas į vokiečių karinius dalinius ir drauge su jais dalyvavau Rytų fronte, tuo būdu ir anksčiau minėtame bare.

Mūsų priešlėktuvinė 843 baterija, majoro Kotzinger vadovaujama, buvo atkelta iš Latvijos. Turėjome kovoti prieš rusų tankų puolimą.

Gavę įsakymą vykti, tučtuojau viską susikrovėme į sunkvežimius ir po trijų parų pasiekėme pafrontę. Arčiau fronto jau nebegalėjome dienomis važiuoti, nes nuolatos mus puldinėjo rusų lėktuvai. Dienos metu apsikasdavome, užsimaskuodavome pabūklus ir laukdavome vakaro, kad vėl galėtumėm judėti.

Paskutiniąją naktį įvažiavome į išdaužytą retą mišką. Fronto linijos jau čia pat. Mūsų sunkvežimiai turėjo tyliai ir be šviesų slinkti į paskyrimo vietovę. Tą valandą buvo tylu ir niekur nesišaudė. O tamsu, nors į akį durk.

Skaityti daugiau: NETEKOME PABŪKLŲ

Eilėraščiai

V. PERMINAS

BARE

Vyrai ir bobos sėdi baruose
Pirštai sulinkę, veidai dažuose.
Stiklus kilnoja, gaivinas leduose—
Nei šilta, nei šalta kas daros namuose.

Jis ką tik iš tėviškės— viską prarado:
Žandikaulis liko prie Stalingrado 
Ir kas kam darbo, kad buvusio vado 
Veidas be kaukės, lyg iš maskarado.

Iš lūpų neaišku,jis juokias ar liūdi,
Kažkas paslaptingo jo bruožuose glūdi— 
Ir nėrė į dumblą gyviai pablūdę,
Kai veidas atsimušė tėviškės prūde.

Apglėbęs klajūno gyvenimą kartų
Paliko sodybą, dirvonus neartus.
Bristus aklasis lydėjo lig vartų,
O varnos ir šarkos ligi Kybartų.

Ei, jūs Dubysos grakščiosios fėjos,
Ir jūs, raudonnagės barų padavėjos!
Draskykite kūną šio pusbrolio vėjo— 
Prikaltą prie baro laukų prometėjų.

Skaityti daugiau: Eilėraščiai

Senieji baltai ir jų gyvenamas plotas

MAG. HIST. K. STALŠANS

Iki 19 a. antrosios pusės dar nebuvo rimtų tyrinėjimų apie baltų proistorę, todėl vyravo pažiūra, kad jie yra kilę iš romėnų, germanų arba slavų. Tiktai apie 19 a. vidurį ir vėliau atsirado mokslininkų, kurie šitą klausimą pradėjo rimtai tyrinėti. Ryšium su tuo baltų pirmutines gyvenamas vietas pradėjo aiškinti nemaža kitataučių, taip pat ir lietuvių bei latvių mokslininkų. Jie randa, kad mums pažįstamose trijų baltų tautų kalbose (lietuvių, latvių, senųjų prūsų) bendrieji vietų pavadinimai randami tiktai vidutiniojo klimato zonos floroje ir faunoje. Iš to galima spręsti, kad baltų gimtinė yra buvusi vidutiniojo klimato zonoje. Kadangi minėtose trijose kalbose yra daug indo-europiečių pirmosios tautos kalbos žodžių ir formų, tad senoji baltų tauta nebus daug klajojusi ir besimaišiusi su kitom tautom, bet pasilikusi tos indoeuropiečių pirmosios tautos gimtinės artumoje.

Imant domėn vietų pavadinimus, baltų tautų pirmutinė gimtinė yra jieškoma į šiaurę nuo Pripetės upės, palei jos intakus ir Nemuno upės baseine. Pats Pripetės upės pavadinimas bus sutrumpintas lietuvių žodis “prie pietų”. Kitose kalbose tas žodis neturi jokios reikšmės. Reikšmingas ir įsidėmėtinas yra tos upės pavadinimas, nes jos krantai su dideliais miškais ir balomis buvo pietinė baltų tautos riba.

Gyvendami apibrėžtame plote ilgus šimtmečius, baltai pamažu pradėjo plėstis toliau į šiaurę ir į rytus. Jie buvo priversti tai daryti dėl gyventojų prieauglio ir dėl svetimų tautų spaudimo. Pagal iškasenas mokslininkai konstatuoja, kad baltai jau trečiame tūkstantmetyje prieš Kr. yra atėję į Rytprūsius ir pasiekę Baltijos jūros pietų-rytų krantą. Eidami dar toliau palei jūros krantą į šiaurę, jie patenka dabartinės Latvijos pietų vakaruosna apie 2000 m. prieš Kr. Kita baltų tautos dalis stūmėsi į rytus, kurie tuomet buvo neapgyvendinti arba labai retai apgyvendinti ir pasiekė Dauguvos, Dniepro ir Okos augštupius, kur gyveno suomių-ugrų kilmės gyventojai. Tokiu būdu baltų tautų gyvenamieji plotai apie pirmą tūkstantmetį prieš Kr. siekė nuo Vyslos žiočių iki Okos upės baseino. Tokia daugelio kitataučių ir mūsų tyrinėtojų nuomonė.

Skaityti daugiau: Senieji baltai ir jų gyvenamas plotas

Daugiau įrašų...

  1. VAIRUOJAMOSIOS RAKETOS IR TAIKA
  2. GEN. STASIO RAŠTIKIO ATSIMINIMAI
  3. Šaknys
  4. VYTAUTO DIDŽIOJO VASAROS PILIS

Subkategorijos