JURGIS KIAUNE - SUKAKTUVININKAS
Žmogus sutvertas ne tik sau,
Bet savo Tėvynei ir artimui.
Ši mintis, paskelbta graikų filosofo Platono prieš 2300 metų, atspindi daugelio žinomų lietuvių darbuose, ji taip pat yra labai ryški ir sukaktuvininko Jurgio Kiaunės gyvenime. Likimas lėmė jam pačiose jaunystės dienose pradėti rūpintis kitais artimaisiais ir savo jėgas bei darbus skirti Lietuvai. Tokiais darbais yra grįstas jo nueitas kelias, tokiems idealams sukaktuvininkas yra ištikimas ir dabar, kai amžius jau žymimas šešiasdešimtimi.
Jurgis Kiaunė gimė 1896 m. lapkričio 13 d. Bučionių kaime, Surviliškio valsčiuje, Kėdainių apskrityje gausioje ūkininko šeimoje, kurioje augo 11 sūnų ir 2 dukterys.
Gimtojo kaimo slaptoje mokykloje pramokęs lietuviškai skaityti, pateko į Krekenavos pradžios mokyklą, o vėliau į Panevėžio miesto keturklasę, kurią baigė 1815 metais. Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė tolimesnį mokslą. Karo sūkuriuose Kiaunių šeima neteko tėvo, ir jaunuolis Jurgis turėjo rūpintis ūkiu. Bet karo audra išsklaidė Kiaunių šeimą. Jurgis atsidūrė Vilniuje. Čia jis pateko į lietuvių moksleivių bendrabutį. Frontui pasistūmėjus į rytus, jis liko Vilniuje ir dirbo pabėgėlių tarpe kaip sanitaras, o vėliau teko eiti sargybinio pareigas Vilniaus miesto garbės milicijoje, suorganizuotoje pačių lietuvių pairusiai tvarkai atstatyti. Pradėjus veikti “Ryto” draugijos pedagoginiams kursams, Jurgis tampa tų kursų klausytoju. Juos baigęs, 1916 m. atvyko į sulenkėjusią Jonavą, čia įkūrė lietuvišką pradžios mokyklą ir joje buvo mokytoju. Nuo tada prasidėjo jo pedagoginis darbas.
1917 metų vasarą gilino pedagogines žinias mokytojų kursuose Kaune. Rudenį pateko mokytoju į Žeimius, o vėliau į Augštųjų Kaplių mokyklą, Šėtos parapijoj.
Sukaktuvininkas Jurgis Kiaunėsu savo broliais—šauliais: inž. Juozu, inž. Vladu ir Antanu (stovi), Krekenavos šaulių būrio vadu, priešų nužudytu.
Tai buvo laikai, kada lietuvių tauta jau pramatė artėjančias isterinės reikšmės politines atmainas. Kylantis patriotizmas daugiausia veikė jaunuomenę ir ji jautė, kad teks atlikti didžiąją pareigą Lietuvai.
Nerimo nė jaunas mokytojas Jurgis Kiaunė. 1918 metų pabaigoje jis atvyko į Vilnių dalyvauti mokytojų konferencijoje. Išgirdęs kvietimą ginti Tėvynės laisvę, Jurgis Kiaunė negrįžo į mokyklą, bet įstojo į savanorius. 1919 m. pradžioje, bolševikų gaujoms užimant Vilnių, jis kartu su kitais lietuviais pasitraukė iš Vilniaus ir atvyko į Šėtą. Čia tuoj ėmė organizuoti savanorius. Sukvietė mitingą ir po jo su keliolika kitų jaunuoliųįstoja į Panevėžio partizanų būrį. Po savaitės bolševikų žvalgų jau buvo sunkiai sužeistas. Iki tol sužeistų savanorių nebuvo užregistruota ir todėl Jurgis Kiaunė laikomas pirmuoju sužeistuoju dėl Lietuvos Nepriklausomybės.
Pasigydęs Kauno miesto ligoninėje, įstojo į Karo mokyklą. Baigęs jos pirmąją laidą, buvo paskirtas į Pirmąjį gusarų pulką. Su šiuo pulku jau leitenantu vėl išvyko į frontą ir dalyvavo kovose su bolševikais, lenkais ir bermontininkais. Buvo pakliuvęs ir į lenkų nelaisvę, bet iš jos pavyko pabėgti.
Pasibaigus kovoms, apsigyveno Kaune ir ėmė tęsti mokslą suaugusių gimnazijoje. Ją baigęs, studijavo teisių mokslus Lietuvos universitete. Universitetą baigė, gaudamas diplomuoto teisininko vardą.
Išėjęs iš kariuomenės, vėl grįžo prie mokytojo pareigų ir kurį laiką dirbo pradžios mokykloje Kaune. Vėliau buvo paskirtas į Švietimo Ministeriją specialių mokslų referentu. Suorganizavo Kaune pirmąją keramikos mokyklą, vėliau — Augštesniąją prekybos mokyklą ir buvo jos direktorius.
Bolševikmečiu iš darbo buvo atleistas. Vėliau buvo paskirtas mokytoju į Panevėžio gimnaziją, bet, kaip nepatikimas, greitai buvo iškeltas į Vilkaviškio gimnaziją. Čia bebūnant, jį užklupo rusų — vokiečių karas. Jurgis Kiaunė tuoj griebėsi organizuoti vietos valdžią ir kurį laiką buvo Vilkaviškio komendantu ir šaulių rinktinės vadu.
1942 m. sukaktuvininkas atliko teismo kandidato stažą ir ėjo apylinkės tardytojo bei teisėjo pareigas.
1944 m. rudenį pasitraukė į Vakarus, iš kur 1949 m. rugsėjo 29 d. atvyko į Ameriką ir apsigyveno Brooklyne, N. Y.
Sukaktuvininko asmuo nebūtų išsamiai nušviestas, nepaminėjus jo veiklos visuomenėje, kurioje jis plačiai reiškiasi uno pat jaunystės dienų. Jis dalyvauja daugelio organizacijų steigime, yra renkamas į jų centro vadovybes, visur parodydamas darbštumą ir iniciatyvą. Tik pradėjęs dirbti mokytojo darbą, įsijungia į liaudies švietimą ir kaimo jaunuomenės organizavimą. Taip pat rūpinosi ir mokytojų profesiniais reikalais, dalyvaudamas jų konferencijose ir atstovaudamas savo kolegas. Atlikęs kario pareigą kariuomenėje, jis tampa aktyviu šauliu. Ypač žymi jo veikla yra Augštosios Panemunės šaulių tarpe, kur sukaktuvininkas buvo būrio, vėliau kuopos ir bataliono vadu. Šios vietovės šauliai buvo išvystę didelę kultūrinę veiklą, ir 1941 m. pasižymėjo partizaninėse kovose prieš okupantus.
1924 m. Jurgis Kiaunė dalyvauja steigime Lietuvos Laisvės Kovų Invalidų Draugijos, kurios vicepirmininku yra ir dabar. 1926 m. padeda organizuoti Lietuvos Kariuomenės Kūrėjų Savanorių Sąjungą ir buvo išrinktas į tos sąjungos centro valdybą.
Studijuodamas universitete, tapo studentų tautininkų Neo-Lithuania korporacijos nariu ir 1925-26 m. buvo tos korporacijos pirmininku. Jam pirmininkaujant buvo pradėti statyti korporacijos rūmai Kaune. Šiuo metu sukaktuvininkas yra korporacijos filisteris. Būdamas studentu, rūpinosi ir tautinių pažiūrų jaunuomenės organizavimu kaime, gimnazijose ir kitose mokyklose. Tuo tikslu drauge su kitais vienminčiais paruošia įstatus ir įsteigia “Jaunosios Lietuvos” organizaciją. Taip pat yra vienas iš iniciatorių ir steigėjų Lietuvių Mokytojų Dr. J. Basanavičiaus vardo sąjungos, kuri, įsteigusi to paties vardo liaudies universitetą, atliko stambų švietimo ir kultūrinį darbą visuomenėje.
Už dalyvavimą laisvės kovose ir nuopelnus lietuvių tautai Jurgis Kiaunė buvo apdovanotas Savanorių Kūrėjų ir Nepriklausomybės medaliais, Gedimino ir Vytauto Didžiojo ordinais. Taip pat gavo Latvijos Nepriklausomybės medalį už dalyvavimą kovose laisvinant Latvijos teritoriją iš bolševikų.
Tremtyje — Vakarų Vokietijoje — nors gyvenimo ir darbo sąlygos buvo sunkios, bet Jurgis Kiaunė nenuleido rankų. Miuncheno stovykloje padeda steigti lietuvišką gimnaziją, administruoja šoferių kursus, įsteigia kooperatinę krautuvę ir prisideda prie kitų naudingų bendruomenei įstaigų sudarymo.
Taip pat jis buvo aktyvus dalyvis organizuojant bendruomenę, atsteigiant Lietuvos Laisvės Kovų Invalidų Draugiją, Lietuvos Karių Savanorių Sąjungą ir kitas organizacijas. Greta visų darbų sukaktuvininkas dar gilino teisių mokslus UNRRA’os universitete Miunchene.
Nemažesniu darbštumu Jurgis Kiaunė dalyvauja visuomeniniame gyvenime ir šiame krašte. Jį matome aktyviu nariu bendruomenėje, Akademinių Tautinių Korporacijų Sambūry, Lietuvių Mokytojų Draugijoj,Lietuvių Veteranų Sąjungoje Ramovėje, Amerikos Lietuvių Taryboje, Amerikos Lietuvių Tautinėje Sąjungoje ir kitose organizacijose. Vienu kitu aktualiu visuomenei klausimu sukaktuvininkas dažnai pasisako spaudoje ir yra kai kurių laikraščių, o taip pat ir “Kario”, nuolatinis bendradarbis.
Šie keli Jurgio Kiaunės gyvenimo ir veiklos bruožai vaizduoja jo kilnius ir augštus tikslus — dirbti Tėvynei ir tautai. Būdamas kariu, švietėju ir visuomeninku, jis savo darbais parodė didelę meilę ir aukojimąsi Lietuvai. Ryškiu jo patriotizmo ir aukojimosi savo kraštui pavyzdžiu yra ne tik dalyvavimas Nepriklausomybės kovose, bet ir 1944 metai. Tų metų rudenį Jurgis Kiaunė, nežiūrint nejauno savo amžiaus ir didelių pavojų, palikęs šeimą Vokietijoj, pats kartu su kitais lietuviais karininkais grįžo į Lietuvą, turėdamas tikslą kovoti ir sulaikyti plūstančias į mūsų kraštą priešo gaujas.
Nuo Lietuvos priešų Jurgis Kiaunė yra daug nukentėjęs. Nors pats laimingu atveju išvengė Sibiro ir kovose mirties, tačiau jo senutė motina buvo išvežta Sibiran ir ten mirė, brolis žuvo kautynėse nuo priešo kulkų, pasipriešinęs išvežamas Sibiran, kiti šeimos nariai ir artimieji kenčia šiaurėje katorgą.
Kovos, audringi pergyvenimai ir patirti vargai yra nemažai paveikę sukaktuvininko sveikatą. Bet žmonos Zofijos Baniukaitytės-Kiaunienės, sūnaus Kęstučio ir marčios Jonės Lašaitės-Kiaunienės aplinkoje sukaktuvininkas turi jaukias ir palankias sąlygas gyventi ne vien sau, bet Tėvynei ir artimui.
Tad ilgiausių metų kilniam lietuviui!
Antanas Sodaitis
