Marių Žuvėdra
Išlipusi iš autobuso, Sakalienė pasirinko ilgesnį kelią. Norėjosi užsimiršti ir pavasario oru pakvėpuoti. Ąžuolynas dar buvo be lapų. Tik krūmokšniai ir pieva buvo pradėjusi žaliuoti. “Kad taip čia sutikčiau vaikus... Bet jie dabar kaip tik miega. Nustebs, kai atbudę ras namuose mamytę. O gal bus ir laiškas nuo Vytauto. Arba gal atvažiuos savaitgalį praleisti...” — svajojo Sakalienė. Šypsena ir giedra buvo jos veide tokia ryški, kad praeidami žmonės atsisukdavo pasižiūrėti, kaip į kokią retenybę. Retenybė ir buvo tais laikais, kai visų veidai buvo apsiblausę nuo nežinios ir baimės. Ir Sakalienė ėjo į nežinią, nors ir instinktyviai pasirinkusi ilgesnį kelią.
— Mažyčiai miega. Niekas neskambino... Malkų kirtėjas negali be kitos savaitės ateiti... O ten ant spintelės laikraštis ir laiškai, — pranešė Onutė ir nuėjo į virtuvę ruošti pietus.
Laiškas... Ilgas, gelsvas, tarnybinis vokas... Iš švietimo Ministerijos.
“...draugė mokytoja Viktorija Sakalienė perkeliama į Verkių Pradžios Mokyklą, Švenčionių apskrityje...”
— Mamyte, ar Tau akis skauda? — Viktutė pakėlė galvą, kurią buvo paslėpusi rankose. Prieš ją stovėjo Algirdukas. Basas, vienuose marškinėliuose, su rūbeliais ir batukais glėbyje.
— Ne, sūneli. Eik. Onutė tave aprengs. Mamytė turi daug rūpesčių, mano mažyti, — Viktutė pabučiavo ketvirtus metus baigiantį sūnų ir švelniai pastūmėjo durų link. Tik pusantro mėnesio ligi mokslo metų pabaigos ir ji perkeliama į kitą mokyklą. Sakalienė gerai žinojo, kad tai nemalonės ženklas. Pabauda, pažeminimas. Kovoti prieš juos būtų tuščios pastangos. Bet ir sutikti ji negalėjo. Ką daryti su butu, su vaikais? Kaip viską sutvarkyti per dvi dienas. Ji prašys arba atleisti, arba bent savaites laiko sutvarkyti šeimos reikalams. Kur geriau eiti į Mokytojų Profesinę Sąjungą, ar tiesiog į Komunistų Partijos Centrą? Svarstė Viktutė, bėgdama nuo Žaliakalnio į miesto centrą.
Tiktai vienas vyras, apsiblausęs ir neramus, žingsniavo po erdvų kambarį, kai mokytoja Sakaliene įėjo į Komunistų Partijos Centro būstinę. Bet primintos ir prišiukšlintos grindys rodė, kad čia per dieną praėjo daug žmonių. Nebuvo nei stalo, nei kėdės kambaryje, kuris, matyt, buvo laukiamasis. Sakalienė atsirėmė prie lango. Kitame kambaryje už didelio stalo sėdėjo jaunas vaikėzas, įspyręs įžūlias akis į savo klijentę. Iš jo veido matėsi, kad jis nekantriai laukė, kada jo klijentė baigs kalbėti, kad jis galėtų pranešti jai savo galutinę ištarmę. Sakalienę buvo vėl apėmęs tas pats silpnumas, kaip ir namuose, tik perskaičius laišką. Tik čia nebuvo net kur atsisėsti. Sakalienė užmerkė akis. “Mamyte, ar Tau skauda akis?” — rodosi, ji girdėjo Algirduko pilną rūpesčio ir užuojautos vaikišką balselį. Nuo to sūnaus prisiminimo Sakalienei nyko silpnumas ir jo vietoje krūtinėje rinkosi didelis geliantis skausmas. Skausmas, kurį jaučia tik motina, kai mato savo vaikus pavojuje ir negali gelbėti. Ji lauke savo eilės su ta pačia nuotaika, kaip pacientas su skaudančiu dantimi. Kad tik greičiau gydytojas ką nors darytų. Tas kitas dar didesnis skausmas užslopintų šitą — tokį geliantį, tokį nepakenčiamą, tokį iš proto varantį...
Skaityti daugiau: STAUGĖ VILKAS, KAIP TŪKSTANTIS VILKŲ
ANT. KASAKAITIS
Jau nuo seno mokslininkai laužo galvas, kur gyveno toji tauta, iš kurios kilo tautos, kalbančios vienos kilmės kalba, išplitusia visoje Europoje, pasiekusia Mažosios Azijos ir Indijos plotus. Po ilgų tyrinėjimų prieinama išvada, kad toji tauta tai probalčiai, aisčiai, nes išstudijavus latvių, lietuvių ir prūsų kalbas, aiškėja, kad tų kalbų žodžiai yra pagrindas indoeuropiečių prokalbei. Kai kurie jų žodžiai, kaip — javas, kaukas, galas, keltas, upis — net be pakitimo tebėra žinomi plačiame pasaulyje vietovardžiuose, net tautų pavadinimuose. Mums pravartu susipažinti su tyrinėtojų nuomone, kuri patvirtina, kad ir mūsų Daukanto santūrūs teigimai nebuvo vien fantazija.
Amžių paslaptį netyčiomis praskleidė vokiečiai su lenkais, besivaržydami dėl savo kilmės pranašumo. Atradus bendros prokalbės idėją, reikėjo jai surasti ir tautą, kuri būtų aną kalbą vartojusi. Vokiečių kalbininkas Hirt’as spėja tą tautą buvus kažkur baltų ir slavų gyvenvietėje, kadangi tos tautos išlaikiusios daugiausia nepakitusių prokalbės žodžių. Tačiau atsirado vargo lenkams su slavų įkurdinimu greta baltų, indoeuropiečių — arijų, nes visi tyrinėjimai nerodo nieko jų naudai, o jau istorinių laikų žinios kalba visiškai slavų nenaudai. Nežiūrint viso pikto, Poznanės universiteto profesorius Jozef Kostrzewsky savo “Kultūra Prapolska” ir kituos veikaluose įrodinėja slavų lopšį buvus tarp Vyslos bei Oderio, ką mes esame paneigę. Vokiečiai, slavų antagonistai, slavus įkurdina Pinsko pelkėse, o žemes tarp Būgo — Oderio užleidžia germanams, ką mes irgi paneigiame. Profesorius lingvistas Veber’is, susipažinęs su lietuvių kalbos paslaptimis, sprendžia, jog indoeuropiečių lopšys esąs maždaug dabartinėje Lietuvoje; dėl šio tvirtinimo savo nuomonę yra pareiškęs ir Dr. J. Matulaitis, spėdamas, kad ta indoeuropiečių tėvynė turėjo užimti didesnį plotą už dabartinę Lietuvą. Pagaliau, po ilgesnių studijų, lenkų profesorius Tarnowsky jau nukelia slavų lopšį tarp Dniepro ir Senos upių. Nuomonės Tar-nowskio bei Matulaičio sutinka su J. Kisielevskio teigimu toje vietoje, kad pavyslį ir pabūgį pradžioje geležies amžiaus buvo apgyvenę baltai. Jis rašo: “Į vakarus nuo Vyslos žiočių, pirmame geležies amžiaus laikotarpyje, susikuria skryninių kapų kultūra. Iš pirmykščių savo buveinių slenka ii pavysliais ir pabūgiais. Ji kurį laikotarpį rodo didžiulį gaivalingumą, užgrobia geroką “lužicų” kultūros teritoriją, prieina net ligi žemutinės ir vidurinės Silezijos. Būdinga yra tai kultūrai urnų išvaizda: veido formos, paskiau pirkios formos. Mokslininkai vokiečiai, kaip paprastai, tvirtina, jog skrynių kapų kultūra reprezentavusi vokiečių gyventojus. Tačiau daugumas proistorikų yra nuomonės, kad tai buvusios baltų tautos — lietuvių, prūsų, latvių, protoplastai. Tie skryniniai kapai primena mums kitą skryninių kapų kultūrą iš neolito laikotarpio. Jos tautos gyveno tuomet į rytus nuo Baltijos jūros, kaip tik į vakarus nuo Vyslos, žalvario amžiuje maža tebuvo apie juos girdėti. Tiktai geležies amžiaus pradžioje įsidrąsino, parodė didžiulį, bet nebeilgai trukusį gaivalingumą. Jie “lužicų” žemes trumpam buvo pavergę ir netrukus turėjo grįžti į vietas, kur tas tautas jau užtinka istorija”.
Reikia, pagaliau neužmiršti tautos, kurią graikai vadino “getes” ir kitos tautos šiaurėje, kurią lotynai vadino “Samogitia” arba “Samogetia”, kas reiškia ne ką kitą, kaip žiemių getija”, žiemių, šiaurės getai, kurie, tačiau yra — lietuviai. Žinant, kad dabartiniai lietuviai buvo senovėje vadinami getais, aiškėja, kas iš tikrųjų bus buvę ir tie paslaptingieji gotai, mūsų eros sąvartoje užėmę visą minėtą plotą, prūsų, lenkų ir ukrainiečių dabartines teritorijas.
Skaityti daugiau: LIETUVA — INDOEUROPIEČIŲ TĖVYNĖ
